Kokybiškas rankdarbis turi savo vertę

Ko­ky­biš­kas rank­dar­bis tu­ri sa­vo ver­tę

Šau­kė­nuo­se (Kel­mės r.) gy­ve­nan­ti Zi­ta Na­ge­vi­čie­nė vis pri­si­me­na vai­kys­tę ir va­ka­rus, kai mo­čiu­tė su ma­ma verp­da­vo vil­nas, o ji pa­šy­da­vo kuo­de­lius. Vil­nos kuokš­tai nuo avies nu­ga­ros iki dra­bu­žio, mer­gai­tės aki­mis, nuei­da­vo il­gą ke­lią. Ke­lias vin­giuo­da­vo per kar­šyk­lą, ver­pi­mo ra­te­lį, da­žų ka­ti­lą, siū­lų ka­muo­lį. Da­bar pa­pras­čiau – ir siū­lų, ir ki­to­kių prie­mo­nių rank­dar­biams – ap­stu.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Žie­mos dar­bai – Ka­ziu­ko mu­gei

Zi­ta Na­ge­vi­čie­nė dė­lio­ja sa­vo rank­dar­bius: ryš­kių spal­vų šle­pe­tės vai­kams, erd­vios, gra­žios ir pra­ban­gios iš vir­vių nu­ner­tos ran­ki­nės mo­te­rims, dau­gy­bė įvai­riau­sių spal­vų ir įmant­riau­sių raš­tų ser­ve­tė­lių, ka­ro­liu­kais puoš­tos rie­ši­nės ir dau­gy­bė ki­tų gro­žy­bių.

Mo­te­ris ruo­šia­si Ka­ziu­ko mu­gei. Bū­re­lio „Mez­gu, rez­gu“ va­do­vė Al­ma Meš­kie­nė vis ra­gi­na kaup­ti sa­vo dar­bų ko­lek­ci­ją pa­ro­doms, mu­gėms. Ta­čiau kaip be­tau­py­tų po­nia Zi­ta la­bai grei­tai tai, ką su­kū­rė, iš­do­va­no­ja ar­ba par­duo­da. Ap­lin­ki­niams la­bai pa­tin­ka jos dar­bai. Jos dar­be­lius do­va­noms mie­lai ima ir duk­ros.

Ner­ta krikš­to su­kne­lė kū­di­kiui ir dar ke­li vai­ko krai­te­lio da­ly­kė­liai iš­ke­lia­vo kaip do­va­na į Vo­kie­ti­ją.

Kiek dau­giau tų gro­žy­bių Z. Na­ge­vi­čie­nė ga­li su­kur­ti tik žie­mą. Va­sa­rą, grį­žus iš dar­bo, dar rū­pi gė­ly­nas ir dar­žas, ap­lin­ka – lais­vo lai­ko ne­be­lie­ka.

Tad žie­mo­mis mo­te­ris ir pa­si­ne­ria į siū­lų pa­sau­lį. Per­nai žie­mą šau­kė­niš­kės bū­re­lio „Mez­gu, rez­gu“ na­rės mez­gė vil­no­nes ko­ji­ny­tes kū­di­kiams anks­tu­kams, ve­žė į Vil­nių ir do­va­no­jo li­go­ni­nei.

Šie­met ku­ria rie­ši­nes. Jas ve­žė į pa­ro­dą Sei­mo rū­muo­se. Už rie­ši­nes po­nia Zi­ta ir ki­ta šau­kė­niš­kė Al­ma Meš­kie­nė bei kel­miš­kė Jo­lan­ta Ge­čie­nė pel­nė dip­lo­mus.

Po­nia Zi­ta rie­ši­nes mez­ga tik iš vil­nos. Jas pa­puo­šia ka­ro­liu­kais. Tai la­bai kruopš­tus dar­bas. Kad pa­da­ry­tum vie­ną rie­ši­nę, pri­rei­kia be­veik iš­ti­sos die­nos.

Rank­dar­biai taip pat tu­ri sa­vas ma­das. Pa­vyz­džiui, už­per­nai bu­vo iš vir­vu­čių ner­tų ran­ki­nių paklausa. Įvai­riau­sių spal­vų, puoš­tos gė­lė­mis ir dru­ge­liais, už­trau­kia­mos ir už­se­ga­mos! Vi­so­kių jų pri­nė­rė ir Zi­ta. Ir sau, ir duk­roms, ir drau­gėms. Jas ne­ria sto­ru vą­še­liu. Ova­lu nu­ner­tas ran­ki­nės dug­nas tam­pa kie­tas, stang­rus, sta­bi­lus – ne­rei­kia jo­kio pa­kie­ti­ni­mo. Ran­ki­nė ne­sub­liuš­ku­si, iš­lai­kan­ti for­mą.

„Gal­vo­jau, kad jau ne­be­tek­siu ran­kos – taip bu­vo įsi­skau­dė­ju­si, – ran­ki­nių nė­ri­mo įspū­džiais da­li­ja­si po­nia Zi­ta. – Vir­vu­tės sto­ros, o nė­ri­nys dar pri­va­lo bū­ti sta­mant­rus, ran­kos pa­varg­da­vo. Ge­rai, kad dar­bas ėjo­si grei­tai. Per vie­ną va­ka­rą nu­ner­da­vau ran­ki­nę.“

Iš li­ku­sių trum­pes­nių vir­vu­tės ga­liu­kų Zi­ta pra­dė­jo ner­ti krep­še­lius seg­tu­kams, plau­kų gu­my­tėms ir ki­toms įvai­rioms smulk­me­noms su­si­dė­ti.

Per Ka­lė­das ir ran­ki­nes, ir krep­še­lius sėk­min­gai iš­do­va­no­jo. Da­bar duk­ros pra­šo nu­ner­ti kup­ri­nių, puoš­tų odos or­na­men­tais.

Va­zos iš ser­ve­tė­lių

Na­ge­vi­čių na­muo­se de­šim­tys įvai­riau­sių ser­ve­tė­lių. Jas ner­ti po­nia Zi­ta ypač mė­go jau­nys­tė­je. Kar­tais su­bti­lų­jį nė­ri­nį pai­ma į ran­kas ir da­bar. Ta­čiau ser­ve­tė­lės rei­ka­lin­gos tik tuo­met, kai atei­na sve­čias. Kas­dien ant sta­lo mie­liau tie­sia­mos pra­ktiš­kos stal­tie­sės.

Iš ser­ve­tė­lių auk­sa­ran­kė su­gal­vo­jo da­ry­ti de­ko­ra­ty­vi­nius du­be­nė­lius ir va­zas. Du­be­nė­lį ar­ba va­zą ap­su­ka plė­ve­le. Ant jos ta­pe­tų kli­jais pri­kli­juo­ja ser­ve­tė­lę. Pa­lau­kia, kol kli­jai su­stings­ta. Tuo­met nu­mau­na sa­vo ga­mi­nį nuo va­zos. Išei­na gra­žus ažū­ri­nis du­be­nė­lis ar­ba de­ko­ra­ty­vi­nė va­za. Ži­no­ma, į ją ne­pa­merk­si gė­lių, ta­čiau sta­lą tik­rai ori­gi­na­liai pa­puo­ši. Į du­be­nė­lį ga­li­ma įsta­ty­ti žva­kę ar­ba su­dė­ti ko­kių smul­kių daik­tų.

Ser­ve­tė­les po­nia Zi­ta ne­ria ne tik iš va­di­na­mųjų iri­sų siū­lų, bet ir iš siū­ti skir­tų siū­lų, tik ner­da­ma su­de­da ke­lis. Siū­ti skir­ti siū­lai – pi­ges­ni. Be to, jų yra įvai­res­nių ir ryš­kes­nių spal­vų. Tai­gi, ga­li pri­ner­ti ryš­kias­pal­vių ser­ve­tė­lių.

Pirk­ti siū­lų po­nia Zi­ta spe­cia­liai va­žiuo­ja į Šiau­lius.

Tę­sia auk­sa­ran­kių tra­di­ci­jas

Vai­kys­tė­je ir jau­nys­tė­je Zi­ta tu­rė­jo la­bai ne­daug pirk­ti­nių dra­bu­žių. Vil­kė­da­vo ma­mos siū­tas su­kne­les ir mo­čiu­tės kur­tus megz­tu­kus.

„Au­gi­no­me avis, – pri­si­me­na mo­te­ris. – Kai jas nu­kirp­da­vo­me, pri­kimš­da­vo­me di­džiu­lius mai­šus vil­nų. Tuo­met va­žiuo­da­vo­me į Kel­mę jų karš­ti. Su­karš­tas vil­nas mo­čiu­tė ir ma­ma verp­da­vo. Aš pa­šy­da­vau kuo­de­lius. Pas­kui tuos siū­lus da­žy­da­vo. Man ma­lo­niau­sia bū­da­vo nuo gi­jų su­kti siū­lus į ka­muo­lį. Iš spal­vo­tų siū­lų megz­da­vo vai­kams dra­bu­žius. Vil­na bū­da­vo­me ap­reng­ti nuo gal­vos iki ko­jų. O da­bar vil­ną žmo­nės daž­niau­siai iš­me­ta. La­bai gai­la.“

Ma­tyt, to­dėl ir šian­dien po­nia Zi­ta mėgs­ta na­tū­ra­lu­mą. Žie­mos mez­gi­niams ren­ka­si vil­ną, va­sa­ros – li­ną. Tik dra­bu­žis iš na­tū­ra­lių siū­lų išei­na ga­na bran­gus. Pa­vyz­džiui, megz­tu­kui rei­kia 400 gra­mų siū­lų. Šim­tas gra­mų ge­rų, ko­ky­biš­kų vil­no­nių siū­lų kai­nuo­ja apie pen­kis eu­rus. Tai­gi, vien siū­lai at­siei­na 20–25 eu­rai. Dar­bas taip pat kai­nuo­ja.

„Kar­tą nu­nė­riau di­de­lį gra­žų ša­li­ką iš mo­he­ros ir už jį pa­pra­šiau pen­kias­de­šim­ties li­tų. Pir­kė­ja la­bai nu­ste­bo. Jai bu­vo bran­gu mo­kė­ti pus­šim­tį li­tų už ša­li­ką, bet man la­bai bran­giai kai­na­vo siū­lai, o dar tu­rė­jo lik­ti bent ke­li li­tai ir už dar­bą, nes iš plo­nų siū­le­lių iš­ner­ti raš­tus di­de­liam il­gam ša­li­kui il­gai už­tru­ko ir pa­rei­ka­la­vo daug kant­ry­bės“, – me­na Zi­ta.

Dau­giau kaip prieš du de­šimt­me­čius Z. Na­ge­vi­čie­nė bai­gė Šiau­lių aukš­tes­nią­ją me­di­ci­nos mo­kyk­lą. Stu­di­juo­da­ma dir­bo Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je, ta­čiau bai­gu­si moks­lus fel­če­re nie­ka­da ne­dir­bo. Iš­te­kė­jo. Au­gi­no duk­ras. Kai jos paau­go, dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę ne­bu­vo. Įsi­dar­bi­no par­da­vė­ja ir iki šiol sto­vi už pre­kys­ta­lio.

Vy­ras Rai­mon­das dir­ba se­niū­ni­jo­je: va­sa­rą – trak­to­ri­nin­ku, žie­mą – kū­ri­ku. Šei­ma dar ir ūki­nin­kau­ja – au­gi­na ja­vus.

„Vy­ras su­ma­nus ir tu­ri ge­ras ran­kas, – pa­sa­ko­ja Z. Na­ge­vi­čie­nė. – Pa­tys at­li­ko­me pa­skai­čia­vi­mus, pa­si­kei­tė­me sa­vo na­mo sto­go konst­ruk­ci­jas, sto­gą, ap­skar­di­no­me. Ma­lo­nu, kai sa­vo bui­tį ga­li tvar­ky­tis pa­ts. O rank­dar­biai – man di­džiu­lis ma­lo­nu­mas. Ir fi­zi­nis, ir psi­cho­lo­gi­nis poil­sis.“

As­me­ni­nės nuo­tr.

Zi­ta Na­ge­vi­čie­nė sako, jog rankdarbiai jai yra didžiulis malonumas.

Šiuo me­tu Zi­tai Na­ge­vi­čie­nei la­biau­siai pa­tin­ka megz­ti rie­ši­nes.

Mar­gos ser­ve­tė­lių spal­vos ir raš­tai.

Kai Zi­ta Na­ge­vi­čie­nė pa­jau­čia, jog kaž­kam iš pa­žįs­ta­mų ar gi­mi­nai­čių gims kū­di­kis, mez­ga šle­pe­tė­les.

Pra­ban­giai ir ori­gi­na­liai at­ro­dan­čios ran­ki­nės iš vir­vu­čių nu­ne­ria­mos per vie­ną va­ka­rą.