Neišeiti iš Lietuvos

Nei­šei­ti iš Lie­tu­vos

Fi­lo­so­fas, ra­šy­to­jas, pub­li­cis­tas Ar­vy­das Juo­zai­tis nau­jau­sią sa­vo kny­gą pa­va­di­no „Tė­vy­nės tuš­tė­ji­mo me­tas“. Pa­sak au­to­riaus, tai – tar­si už­fik­suo­ta 17 me­tų Lie­tu­vos kar­diog­ra­ma. Lais­vės kai­na ir di­džiau­siu Są­jū­džio pra­lai­mė­ji­mu A. Juo­zai­tis va­di­na ša­lies tuš­tė­ji­mą, emig­ra­ci­ją: „Ma­no idė­ja Lie­tu­vai – Lie­tu­va – vie­nin­te­lė lie­tu­vių že­mė. Žmo­gus ne­ga­li išei­ti iš tau­tos li­ki­mo.“

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Tuš­tė­ji­mo me­tas

– Kal­ba­mės ypa­tin­gu lai­ku – 28-ųjų Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo me­ti­nių iš­va­ka­rė­se, ką tik pa­mi­nė­tas mo­der­nios Lie­tu­vos 100-me­tis. Koks jums šis lai­kas?

– La­bai sen­ti­men­ta­lus, jaut­rus lai­kas. Va­sa­rio 16-oji yra ne­pra­noks­ta­ma, il­gai sau­go­ta, go­do­ta, siek­ta. Ko­vo 11-oji – pa­pras­tes­nė su­kak­tis, pu­sė gy­ven­to­jų, pa­ty­rę tas 1990 me­tų die­nas (ne vie­ną da­tą) te­be­gy­ve­na. Bet vis vien – tai jaut­rūs pri­si­mi­ni­mai.

– Nau­jau­sio­je jū­sų kny­go­je „Tė­vy­nės tuš­tė­ji­mo me­tas“ su­dė­tos esė, ra­šy­tos per 17 me­tų. Įs­pė­ja­te, kad vals­ty­bė at­si­dū­rė ant slenks­čio, už ku­rio al­suo­ja ne­bū­tis. Ko­dėl iš­ti­ko tuš­tė­ji­mas?

– Tuš­tė­ji­mas yra lais­vės kai­na. Nors kai­na tu­rė­jo bū­ti ki­to­kia. Dar­bas lais­vės są­ly­go­mis, lais­vos že­mės są­ly­go­mis. Bet pa­si­ro­do, kad ne. Iš­si­lais­vi­nau, kad iš­bėg­čiau. To­kia bu­vo ga­na dau­ge­lio nuo­sta­ta. Ir tų, ku­rie sto­vė­jo Bal­ti­jos ke­ly­je, ir tų, ku­rie lau­kė lais­vos vals­ty­bės. Su­lau­kė – mū­sų va­go­nas at­si­ka­bi­no nuo im­pe­ri­nio trau­ki­nio. Ir kas tu­rė­jo nu­tik­ti? Rei­kė­jo meist­rau­ti sa­vo gar­ve­žį. Bet, užuo­t tai da­rę, ėmė­me spar­čiai bėg­ti. Lyg bū­tu­me gy­ve­nę ne tė­vy­nė­je.

Ačiū Die­vui, tarp Są­jū­džio ly­de­rių ši­to nė­ra, nie­kas iš ini­cia­ty­vi­nės gru­pės ne­pa­li­ko Lie­tu­vos. Iš ei­li­nių vei­kė­jų – la­bai daug, net ra­jo­ni­nių Są­jū­džio cent­rų man pa­žįs­ta­mi žmo­nės iš kar­to į Va­ka­rus iš­kū­rė. „Są­jū­džio ži­nių“ lo­go­ti­po meist­ras Alek­sand­ras Šep­kus vie­ną kar­tą po mi­tin­go pa­sa­kė: da­bar rei­kia iš­si­lais­vin­ti ir ding­ti iš čia. Taip ir pa­da­rė, 1988 me­tų gruo­dį, po Są­jū­džio su­va­žia­vi­mo, per Mask­vą į Niu­jor­ką.

– Bet po­sa­kis „rei­kia ding­ti iš čia“ nė­ra ga­jus iki šiol, po 30 me­tų?

– Kiek ga­li­ma „ding­ti iš Lie­tu­vos“? Juk tuš­tė­ja kas­dien, o kai vy­nas iš­ge­ria­mas, ant dug­no lie­ka drumz­lės. Pen­si­nin­kai, ku­rių nie­kas net ne­be­pa­jėgs iš­lai­ky­ti – štai ko dau­gė­ja ir dau­gės. O ko ta­da lauk­ti? At­bė­gė­lių-pa­bė­gė­lių mi­nių? Jos, tie­są sa­kant, mus ir pa­lai­dos.

Kny­ga nė­ra džiaugs­min­ga. Kai ją pri­sta­ti­nė­jau Kny­gų mu­gė­je, sa­kiau, kad man ji liu­di­ja sa­vi­tą žan­ro – po­li­ti­nio esė, sa­vi­žu­dy­bę. Ne­be­ga­lė­siu dau­giau taip ra­šy­ti, šią kar­diog­ra­mą už­ra­šęs vi­sai iš­se­kau. Ži­no­ma, bu­vo pa­laips­niui dirb­ta, ra­šy­ta, ne­gal­vo­jant apie at­ski­rą kny­gą. Bet pa­ga­liau, apie 2010–2013 me­tus, su­pra­tau, kad ap­ra­šau ga­lin­gą tau­tos su­si­nai­ki­ni­mo ten­den­ci­ją. Fik­suo­ji sa­vai­tę po sa­vai­tės, me­tus po me­tų, kas da­ro­si, ir ma­tai, kaip sen­ka jė­gos.

Štai, treč­da­liu Šiau­liai su­ma­žė­ję, treč­da­liu su­ma­žė­ju­si Klai­pė­da. Lie­tu­vo­je ne­li­kę Kau­nui ir Vil­niui pri­lygs­tan­čių dy­džio dvi­po­lio – tiek gy­ven­to­jų iš­ny­kę, be­veik mi­li­jo­nas. Per tuos sep­ty­nio­li­ka me­tų. Tai bai­sus reiš­ki­nys, ne vien fi­zi­nis – me­ta­fi­zi­nis, re­li­gi­nis.

Ir tai va­din­ti lais­vės kai­na? Kaip su­si­tai­ky­ti su šia kai­na? Bai­siau­sias ka­ras ir po­ka­ris atė­mė iš mū­sų mi­li­jo­ną.

Džiaug­tis mo­der­nio­sios Lie­tu­vos šimt­me­čiu ga­li­me, ir džiau­gia­mės, bet pa­si­žiū­ri į per­spek­ty­vą, ir džiaugs­mo kaip ne­bu­vę. Ga­li bū­ti, kad vie­nin­te­lį kar­tą mū­sų tau­ta ir teš­vęs sa­vo vie­nin­te­lį šimt­me­tį.

– Nuo­lat dis­ku­tuo­ja­ma apie emig­ran­tų su­grą­ži­ni­mą, ku­ria­mos įvai­riau­sios stra­te­gi­jos, bet jos ne­duo­da re­zul­ta­tų. Koks bū­tų jū­sų pa­siū­ly­mas?

– Stra­te­gi­ja la­bai pa­pras­ta: pir­miau­sia rei­kia baig­ti skelb­ti glo­ba­lią Lie­tu­vą. Kas ga­li skelb­ti glo­ba­lią Lie­tu­vą, bū­da­mas to­kio dy­džio, kaip mes?! Glo­ba­li Lie­tu­va yra nu­si­kal­ti­mas.

Ko­dėl Es­ti­jo­je yra ki­to­kia ten­den­ci­ja? To­dėl, kad stra­te­gi­ja yra to­kia: skel­bia­ma, kad Es­ti­ja – vie­nin­te­lė es­tų že­mė. O mes Lie­tu­vo­je lyg pa­mi­šę.

O juk per Stei­gia­mą­jį Są­jū­džio su­va­žia­vi­mą sa­kė­me, kad Lie­tu­va yra vie­nin­te­lė lie­tu­vių že­mė. Rei­kia baig­ti glo­ba­lios Lie­tu­vos klie­de­sius.

Ir dar vie­na ne­lai­mė – va­jus dėl va­di­na­mo­sios dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės. Gry­nas ideo­lo­gi­nis po­li­ti­kų lenk­ty­nia­vi­mo lau­kas. O juk vi­sa tai tik ska­ti­na ir dar ska­tins emig­ra­ci­ją. Ki­ta ver­tus, jei­gu to­ji ne­lai­min­ga dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė bus „įves­ta“, ji su­kurs dvi­gu­bą Lie­tu­vą. Dvie­jų ka­te­go­ri­jų pi­lie­čių tel­ki­nius.

Tei­si­nin­kai tu­rė­tų pa­dir­bė­ti. Dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės są­vo­ka yra la­bai ne­tiks­li ir ne­tei­sin­ga. Dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė ga­li­ma tik tarp dvie­jų vals­ty­bių, ku­rios su­si­ta­ria vie­na ki­tos at­žvil­giu duo­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę. O čia kas per­ša­ma? Daug­pi­lie­tiš­ku­mas, ati­da­ry­sian­tis Pan­do­ros skry­nią. Vien šio klau­si­mo for­mu­la­vi­mas re­fe­ren­du­mui – an­ti­kons­ti­tu­ci­nis.

Aš esu tik­ras, kad ideo­lo­gi­nis „Idė­jos Lie­tu­vai“ ren­gi­nys, va­di­na­ma­sis di­dy­sis fo­ru­mas, bu­vo tik tam, kad pa­skelb­tų va­jų šios stra­te­giš­kai pra­gaiš­tin­gos dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės la­bui. Tai pseu­doeu­ro­pie­čių ir šak­nų ne­be­jau­čian­čių li­be­ra­lų „anyt­hing goes“ (bet kas leis­ti­na) ideo­lo­gi­ja. Ne „da­bar­čiai“ jie at­sto­vau­ja, o ak­lu­mui.

Šiuo­lai­ki­nės są­ly­gos ir rei­ka­lau­ja su­si­pras­ti, kur tu esi, ir kas su ta­vi­mi da­ro­ma. Ne tik gy­vū­nai nyks­ta, ne vien gam­ta ter­šia­ma, bet tau­tos ter­šia­mos, nai­ki­na­mos siau­biant jų są­mo­nę, tri­nant kal­bą. Nai­ki­na­mos šiuo­lai­ki­nė­mis in­for­ma­ci­nė­mis aud­ro­mis, kai žmo­gui ne­lei­džia­ma net pa­gal­vo­ti. Tas va­jus „pa­lai­kyk idė­ją Lie­tu­vai – dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę“ – tai idio­tams skir­tas šū­kis. Kam pa­lai­ky­ti? O jei­gu ne­no­riu? Jei­gu no­riu pa­gal­vo­ti? O ne, tu – nemo­der­nus, tu „ne­lai­ki­ni“!

– O ko­kia jū­sų idė­ja Lie­tu­vai?

– Lie­tu­va – vie­nin­te­lė lie­tu­vių že­mė. Aš da­bar vis dau­giau skai­tau J. Mar­cin­ke­vi­čių. Į jo poe­zi­ją yra su­dė­ta tau­tos ideo­lo­gi­ja. Žmo­gus ne­ga­li išei­ti iš tau­tos li­ki­mo. La­bai pa­pras­ta idė­ja Lie­tu­vai: nei­šei­ti iš tau­tos li­ki­mo, neiš­vyk­ti iš Lie­tu­vos.

Gim­dy­ti Lie­tu­vai lie­tu­vius, o ne pa­sau­liui. Jei­gu jau esi ki­tos vals­ty­bės pi­lie­tis, išė­jai, tai bent jausk gė­dą ir grįžk, o ne rei­ka­lauk sau tei­sių ir „šip­kar­tės“. Šven­tas mums bu­vęs Lie­tu­vos pa­sas – kas jis, be pa­rei­gų? Pa­bė­gė­liui jis – tei­sė į že­mę, tur­tą Lie­tu­vo­je (pa­li­ki­mą). Juk tai – že­ma, net kal­bė­ti apie tai sun­ku.

Ir pa­ga­liau: jei­gu jau at­si­sa­kei Lie­tu­vos pa­so – dirbk Lie­tu­vai ir be pa­so. Joks do­ku­men­tas di­des­niu lie­tu­viu ta­vęs ne­be­pa­da­rys. Bent pri­si­mink kar­tais, lie­tu­vi-pa­bė­gė­li, Mai­ro­nį: „Tas ne lie­tu­vis, kas Tė­vy­nę bai­liai kaip kū­di­kis paliks...“

Nei Mai­ro­nis, nei J. Mar­cin­ke­vi­čius nie­ka­da ne­bū­tų ta­pę „dvi­gu­bu pi­lie­čiu“.

Žva­kė prie Są­jū­džio vė­lia­vos

– Kny­go­je kal­ba­te apie Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo ze­ni­tą ir nuo­smu­kį. Ka­da bu­vo pa­siek­tas ze­ni­tas?

– Ze­ni­tas bu­vo iki 2000 me­tų, kai dar bu­vo vil­ties, kad nau­jas tūks­tant­me­tis at­vers nau­jų jė­gų ho­ri­zon­tus. Bet iš kar­to po 2000-ųjų ta­po aiš­ku, kad pra­si­de­da nuo­smu­kis, emig­ra­ci­jos srau­tas, bai­sios in­teg­ra­ci­nės jė­gos į mus ni­ve­liuo­jan­čias struk­tū­ras.

TSRS im­pe­ri­jo­je tai bu­vo vie­naip, po 2000-ųjų – įmant­riau, ne­tre­miant žmo­nių, ne­per­se­kio­jant, ne­tri­nant kal­bos di­rek­ty­vo­mis. Da­bar vis­ką da­ro­me „sa­vo no­ru“. O tai – bai­siau. Nu­tau­tin­tas žmo­gus – bai­sus sa­vo šak­nų prie­šas. Paž­vel­ki­me į Vil­ni­jos kraš­tą. Kaip sa­kė J. Mar­cin­ke­vi­čius: „Ru­se­no­me, o da­bar ang­lė­ja­me“.

– Šie­met bus mi­ni­ma dar vie­na da­ta – Są­jū­džiui su­kaks 30 me­tų. Bu­vo­te vie­nas Są­jū­džio pra­di­nin­kų, ini­cia­ty­vi­nės gru­pės, Są­jū­džio Sei­mo Ta­ry­bos na­rys, pir­ma­sis „Są­jū­džio ži­nių“ re­dak­to­rius. Ar šian­dien li­ko Są­jū­džio idė­jų?

– Pas­ku­ti­nis ju­bi­lie­jus, ku­ria­me da­ly­va­vau – Są­jū­džio de­šimt­me­tis. Ta­da dar įsi­vaiz­da­vau, kad pa­grin­di­nės Są­jū­džio idė­jos gy­vos. Bet 2008 me­tais, dvi­de­šimt­me­tį mi­nint, už­si­de­giau žva­kę na­muo­se, prie Są­jū­džio vė­lia­vos. Ir da­bar tą pa­tį pa­da­ry­siu.

Li­ko kaž­kas, pui­kus emo­ci­nis praei­ties lau­kas, sap­nų pie­va, bet vis­ką už­mu­ša Tė­vy­nės tuš­tė­ji­mas. Tai di­džiau­sias ne­ti­kė­tu­mas, ku­rio Są­jū­džio pra­džio­je ne­ga­lė­jo nie­kas pa­ma­ty­ti, įvar­din­ti. Tai – pra­lai­mė­ji­mas.

Pa­vyz­džiui, net tau­tos dai­nų šven­čių tra­di­ci­ja – ir ji da­bar nuo­lat ata­kuo­ja­ma, jos reik­mę gin­či­ja sa­ve Tau­tos „is­to­ri­ne są­mo­ne“ lai­kan­tys pub­li­cis­tai-is­to­ri­kai. Ir gar­siai abe­jo­ja­ma. O juk „Dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ va­da­vo Lie­tu­vą. Be­je, lat­viai dau­giau­siai yra nu­si­pel­nę dai­nuo­jan­čios re­vo­liu­ci­jos var­do, Dai­nų šven­tės mū­sų bro­lių ir se­sių že­mė­je – jų pa­sau­lio cent­ras.

O to­liau? Bū­ti­na apie gy­vy­bę bent gal­vo­ti. Ką kal­bė­ti, jei­gu Es­ti­jo­je jau se­no­kai už vai­ką šei­mo­je (ne­svar­bu, kiek jų, svar­bu – iki 18 me­tų) iš­mo­ka – 100 eu­rų per mė­ne­sį.

– Ko­kie mi­tai Lie­tu­vo­je su­si­for­ma­vo per tris de­šimt­me­čius?

– For­muo­ti jie bu­vo są­mo­nin­gai, bet, ačiū Die­vui, iki ga­lo ne­su­for­muo­ti. Pir­mas, ma­tyt, toks: kad bu­vo am­ži­ni Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jai. Nes­var­bu, kad sto­jo į kom­par­ti­ją, įsto­jo ar neįs­to­jo, bet – „šven­tas ko­vo­to­jas“. Ly­giai taip pat – „šven­ti nie­ka­dė­jai“.

Iš šio mi­to – ki­tas, o bū­tent: Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­dis daug ma­žiau reiš­kė lais­vės rei­ka­lui ne­gu Lie­tu­vos lais­vės ly­ga ar­ba po­ka­rio par­ti­za­nai. Nes, esą, Są­jū­dis – ko­mu­nis­tų kū­ri­nys.

Pa­ga­liau tre­čias mi­tas: „pir­mas vals­ty­bės va­do­vas, at­ne­šęs lais­vę“. Tar­si vi­si ki­ti, vi­sas Są­jū­dis, ku­rio kiek­vie­nas į po­li­ti­ką nuė­jęs žmo­gus pro­gra­miš­kai skel­bė Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę, ir tai tu­rė­jo pa­skelb­ti Aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bo­je, – tar­si jų ne­bū­tų bu­vę. Vi­si avių ban­da.

To­kia pu­siau mi­tų ša­lis kur­ta 30 me­tų. Gal ir nė­ra blo­gai, sa­kau tai su šyp­se­na – mi­to­lo­gams ne­pa­vy­ko šim­tu nuo­šim­čiu.

Lie­tu­vos plik­ba­jo­riš­kas po­li­ti­ka­vi­mas la­bai ga­jus pa­čio­se vir­šū­nė­se, in­for­ma­ci­nė­se TV lai­do­se, po­rta­luo­se. Ste­bė­ti­nas tas grei­tas lie­tu­vių per­si­ver­ti­mas iš tau­ti­nin­ko į kos­mo­po­li­tą.

Taip kul­tū­ros ko­dai kar­to­ja­si. Vir­šū­nių nu­tau­tė­ji­mas yra Lie­tu­vos bė­da, bai­si tra­di­ci­ja. Jau nuo Vy­tau­to lai­kų.

Ko­das be as­me­ny­bės

– Ar­tė­ja Lie­tu­vos pre­zi­den­to rin­ki­mai. Nau­jau­sio­je kny­go­je pre­zi­den­tų rin­ki­mus su­skirs­tė­te pa­gal dės­nius-ka­no­nus. Koks ko­das ga­li rin­ki­mus lai­mė­ti 2019 me­tais?

– Pir­mas ko­das bu­vo sta­bi­li­za­vi­mo. Po dve­jų me­tų Są­jū­džio ra­di­ka­lios po­li­ti­kos paaiš­kė­jo, kad vyks­ta grio­vi­mas, Sei­mo Pir­mi­nin­ko po­stas – bai­sus ne­san­tar­vės ži­di­nys. Tai ga­lė­jo sta­bi­li­zuo­ti tik Al­gir­das Bra­zaus­kas. Kaip fi­gū­ra, ku­ri bu­vo po­pu­lia­res­nė net už Są­jū­dį tais 1992 me­tais.

Ant­ras ko­das – Ame­ri­kos lais­vi­ni­mo mi­tas, ku­ris bu­vo ga­jus nuo po­ka­rio ko­vų. Lau­kė lie­tu­viai, kad „ateis ame­ri­ko­nas ir iš­va­duos“. Šis ko­das „su­vei­kė“ vi­so­se tri­jo­se Bal­ti­jos ša­ly­se – vi­so­se at­si­ra­do užat­lan­tės išau­gin­ti pre­zi­den­tai.

Tre­čiuo­sius rin­ki­mus lai­mė­jo „nau­jo­sios kar­tos“ at­sto­vas – tuš­čias skry­dis. Vis­ką vi­siems ža­dė­jęs pre­zi­den­tas, ku­ris ant mū­sų įsi­lie­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą ban­gos už­skri­do. Ta ban­ga jį la­bai grei­tai ir su­ma­lė.

Ket­vir­ta­sis ko­das – Eu­ro­pos pi­ni­gų vil­tis. Da­lia Gry­baus­kai­tė, A. Bra­zaus­ko iš­siųs­ta į Eu­ro­pą, la­bai ne­sun­kiai įti­ki­no lie­tu­vius, kad jie ne­gau­na iš Eu­ro­pos to, ką ga­lė­tų gau­ti. La­bai ag­re­sy­viai kri­ti­ka­vo kri­ti­kos ver­tus val­di­nin­kus ir po­li­ti­kus. Kaip­gi to­kio pre­zi­den­to (pre­zi­den­tės) neiš­rink­si?

Da­bar­ti­nių rin­ki­mų ko­do ne­ma­tau. No­rė­čiau ma­ty­ti „Lie­tu­va – vie­nin­te­lė lie­tu­vių že­mė“, ar­ba „Vie­nin­te­lė že­mė“ ideo­lo­gi­jos at­sto­vą, bet tik jau ne „Glo­ba­lios Lie­tu­vos“ ideo­lo­gą. Ta­čiau vi­si re­gi­miau­si kan­di­da­tai – „Glo­ba­lios Lie­tu­vos“ ideo­lo­gai.

Vie­nin­te­lės Lie­tu­vos že­mės pre­zi­den­tas – ar jis be­bus? Juk mes sto­vi­me ant bai­saus slenks­čio.

– Ar yra as­me­ny­bių šiam ko­dui?

– Aukš­čiau­sia po­li­ti­ka da­bar – žiau­rus vers­las. Sa­vi­rek­la­ma. Pri­mi­ty­vi ko­va už sa­vęs išaukš­ti­ni­mą vals­ty­bės są­skai­ta. Juo­di­nant kon­ku­ren­tus. Kur čia kas ga­li be­bū­ti? Net ne­no­rė­čiau svars­ty­ti ši­to klau­si­mo.

Ge­di­mi­no Bar­tuš­kos (EL­TA) nuo­tr.

„Lie­tu­va – vie­nin­te­lė lie­tu­vių že­mė“, – to­kia Ar­vy­do Juo­zai­čio idė­ja Lie­tu­vai.

Giedriaus BARANAUSKO nuo­tr.

Ar­vy­das Juo­zai­tis nau­jau­sio­je kny­go­je „Tė­vy­nės tuš­tė­ji­mo me­tas“ už­fik­sa­vo 17 Lie­tu­vos me­tų. Au­to­riaus žo­džiais, vals­ty­bi­ngu­mo ze­ni­tą ir vals­ty­bin­gu­mo nuo­smu­kį.