Verslininkė apsisprendė parduoti vienintelį viešbutį Joniškyje

Vers­li­nin­kė ap­si­spren­dė par­duo­ti vie­nin­te­lį vieš­bu­tį Jo­niš­ky­je

Jo­niš­kie­čiams ir mies­to sve­čiams ge­rai ži­no­mas vie­nin­te­lis mies­te vei­kian­tis vieš­bu­tis „Šiau­rės var­tai“ – par­duo­da­mas. Taip nu­spren­dė jo sa­vi­nin­kė Na­ta­li­ja Franc­kai­tie­nė, ap­gy­ven­di­ni­mo pa­slau­gų vers­le be­si­su­kan­ti jau dau­giau kaip du de­šimt­me­čius. Mo­te­ris sa­ko, kad iš­gy­ven­ti ga­lė­tų, ta­čiau nė vie­nas vai­kas vers­lo pe­rim­ti ne­ke­ti­na, tad te­ko ženg­ti nau­ją žings­nį.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Bu­vo ne­koks vaiz­de­lis

Vieš­bu­tis „Šiau­rės var­tai“ mies­to cent­re gy­vuo­ja jau ge­rą de­šimt­me­tį. Šį ap­leis­tą, anuo­met ne­nau­do­tą pa­sta­tą, ku­ria­me ir so­vie­ti­niais me­tais bu­vo įsi­kū­ręs vieš­bu­tis, Na­ta­li­ja Franc­kai­tie­nė įsi­gi­jo 2006-ai­siais. Ap­lin­ka bu­vo ne­pa­vy­dė­ti­na: pe­rei­na­mas kie­mas, pil­nas at­lie­kų, be­na­mių pri­temp­tų šiukš­lių. Ki­to­je gat­vės pu­sė­je kaip tik „pui­ka­vo­si“ ne­se­niai griu­vu­sios Rau­do­no­sios si­na­go­gos sie­nos ir ply­tų krū­vos.

Vers­li­nin­kė at­vi­rau­ja gir­dė­ju­si vi­so­kių kal­bų: kaip iš­si­lai­kys? ar po me­tų dve­jų me­tų ban­kas pa­sta­to nea­tims? kaip mo­te­rė­lė, be jo­kių įta­kin­gų gi­mi­nai­čių, iš­si­lai­kys?

Už­tat da­bar ap­lin­ka kar­di­na­liai pa­si­kei­tė. Nak­vy­nės ap­si­sto­ju­siems ke­liau­to­jams, mies­to sve­čiams, išė­ju­siems į bal­ko­nus, prieš akis at­si­ve­ria res­tau­ruo­tas si­na­go­gų komp­lek­sas, ta­pęs mies­to trau­kos ob­jek­tu ir kul­tū­ri­ne erd­ve, re­no­vuo­ta aikš­tė, ku­rio­je šil­tuo­ju me­tų se­zo­nu ra­mi­nan­čiai teš­ke­na fon­ta­no čiurkš­lės.

La­biau­siai iš­gy­ve­na dėl dar­buo­to­jų

„Iš­gy­ven­ti ga­li­ma, „kir­vis virš gal­vos ne­ka­ba“. Bu­vo ir sun­kes­nių pe­rio­dų. Prieš dve­jus me­tus taip jau at­si­ti­ko, kad te­ko at­leis­ti per­so­na­lą ir pa­lik­ti tik du sam­do­mus dar­buo­to­jus, ne­skai­čiuo­jant sa­vęs ir sū­naus Ro­mu­ko, ku­ris vi­sa­da sku­bė­jo pa­dė­ti. Da­bar dir­ba pen­ki eta­ti­niai per­so­na­lo dar­buo­to­jai ir vie­nas pa­gal pa­ten­tą. Jų atei­tis – ma­no di­džiau­sias skaus­mas ir per­gy­ve­ni­mas, jei­gu iš tik­rų­jų at­si­ras pir­kė­jas, ku­ris rea­liai su­si­do­mės vieš­bu­čiu. Juk esa­me kaip šei­ma, la­bai su­si­gy­ve­nę, vie­nas ki­tą pa­re­mia­me. Nors „Šiau­rės var­tai“ – vieš­bu­tis, at­mos­fe­ra pas mus la­biau kaip sve­čių na­muo­se: nė­ra kam­ba­ri­nių, ad­mi­nist­ra­to­riaus, vi­si – vieš­bu­čio dar­buo­to­jai ir da­ro tai, kas la­biau­siai rei­ka­lin­ga: tvar­ko kam­ba­rius, pa­ruo­šia pir­te­lę ar iš­ver­da ka­vos, – apie dar­bo po­bū­dį pa­sa­ko­ja Na­ta­li­ja Franc­kai­tie­nė. – Iš dar­buo­to­jų pa­ti daug ko iš­mo­kau, įga­vau pa­tir­ties. Ypač no­riu pa­mi­nė­ti jau ne­be­dir­ban­čias mo­te­ris: Ra­są Zu­baus­kai­tę, ku­ri pas mus pra­lei­do 7-erius me­tus ir iš­vy­ko gy­ven­ti į Vil­nių, bei Vio­le­tą Iva­naus­kie­nę, ku­rią te­ko at­leis­ti su­dė­tin­gu lai­ko­tar­piu.“

Jo­niš­kie­tė sa­ko, kad ta­da, kai bu­vo pra­sta si­tua­ci­ja, vieš­bu­čio par­duo­ti ne­ki­lo min­ties: kaip tik at­si­ra­do jė­gų ne­pa­si­duo­ti, dar la­biau steng­tis, kol at­si­ties. Mo­te­ris nė kar­to ne­pra­šė ir sa­vi­val­dy­bės pa­ra­mos: at­leis­ti nuo tur­to ar že­mės mo­kes­čio, nes taip elg­tis jai at­ro­dė neo­ru. Nors bū­tų pa­spir­tis, nes vien tur­to mo­kes­čio kas­met į biu­dže­tą įne­ša 1500 eu­rų. Už to­kią su­mą ga­lė­tų nau­jos pa­ta­ly­nės nu­pirk­ti.

Min­tis su­bren­do grei­tai

Šį­kart min­tis par­duo­ti vieš­bu­tį su­bren­do la­bai grei­tai. Su­si­rin­kę į tė­čio 75-erių me­tų su­kak­tį ją pa­siū­lė vai­kai, nes ne­si­ruo­šia vers­lo pe­rim­ti. Du sū­nūs įsi­kū­rę Ai­ri­jo­je, tre­čias – Lat­vi­jo­je, ma­žiau­sia­sis Ro­mu­kas krem­ta eko­no­mi­kos moks­lus Lie­tu­vos sos­ti­nė­je ir po pa­skai­tų tre­ni­ruo­ja sta­lo te­ni­są žai­džian­čius vai­kus.

„Esu jau sen­jo­rė, pen­si­nin­kė. Jei bū­tų duk­ros, o ne sū­nūs, gal tu­rė­čiau dau­giau vil­ties. Vieš­bu­čių vers­las, bent jau to­kių smul­kių, o ne tink­li­nių, tur­būt la­biau ar­ti­mas mo­te­rims. Juk neuž­ten­ka kra­ną ar ko­kį vamz­dį pa­keis­ti. Kaip na­muo­se, vi­sus kam­pe­lius su­žiū­riu, svar­bi kiek­vie­na de­ta­lė: tin­ka­mos užuo­lai­dos, pa­ta­ly­nė, gė­lių puokš­te­lė. Tu­ri­me nuo­lat kam­ba­rius at­nau­jin­ti, nes, žiū­rėk, klien­tas vy­no tau­rę ant sie­nos už­py­lė ar kaž­kuo iš­te­pė. Da­bar tris mė­ne­sius ke­tu­ris kam­ba­rius re­mon­tuo­ja­me. Jei no­ri ei­ti su lai­ku, pri­va­lai pa­si­temp­ti“, – dės­to sa­vo po­zi­ci­ją vers­li­nin­kė.

Iš sve­čių na­mų ta­po vieš­bu­čiu

Prieš ket­ve­rius me­tus „Šiau­rės var­tų“ sa­vi­nin­kė nu­spren­dė, kad lai­kas sve­čių na­mų sta­tu­są kils­te­lė­ti iki tri­jų žvaigž­du­čių vieš­bu­čio ka­te­go­ri­jos. Tam rei­kė­jo tu­rė­ti ka­vi­nę, į ku­rią bu­vo su­dė­tos di­džiu­lės in­ves­ti­ci­jos. Vie­tą pa­sky­rė bu­vu­sia­me rū­sy­je. Ja­me trū­ko aukš­čio: kad žmo­nės gal­vo­mis lu­bų ne­rams­ty­tų, gi­li­no grin­dis. Tai, ką iš­ka­sė, ki­bi­rais tą­sė lauk. Rei­kė­jo vis­ką su­tvar­ky­ti iš pa­grin­dų.

Re­zul­ta­tas ma­lo­nus akiai: jau­ki ne­di­de­lė erd­vė, ku­rio­je vy­rau­ja ra­mios že­mės spal­vos, o svar­biau­sia – ska­nus, gau­sus, gra­žiai pa­tiek­tas mais­tas. Ka­vi­nu­kė tu­rė­jo po­pu­lia­ru­mą ir tarp mies­te­lė­nų, ne tik vieš­bu­čio klien­tų, dau­ge­lis atei­da­vo pa­val­gy­ti iš ap­lin­ki­nių dar­bo­vie­čių. Ta­čiau no­rint pa­ten­kin­ti vi­sų po­rei­kius, bū­tų rei­kė­ję priim­ti dau­giau vir­tu­vės dar­buo­to­jų, nes nie­ka­da ne­ga­lė­jai ži­no­ti, kiek žmo­nių ateis, kiek pa­tie­ka­lų po­rci­jų rei­kės. Tad po po­ros me­tų ka­vi­nė grį­žo tik prie sa­vo klien­tų ap­tar­na­vi­mo.

Pri­žiū­rės bi­tu­tes

Per 20 me­tų klien­tų rei­ka­la­vi­mai ir­gi pa­si­kei­tė. Jei ka­dai­se už­tek­da­vo vie­no du­šo pen­kiems kam­ba­riams, tai da­bar žmo­nės no­ri vi­suo­se, kad ir dvi­vie­čiuo­se kam­ba­riuo­se, gy­ven­ti po vie­ną. „Kam­ba­rio­ko“ jau nie­kam ne­rei­kia.

Na­ta­li­ja Franc­kai­tie­nė sa­ko ne­di­de­lia­me Jo­niš­ky­je kon­ku­ren­ci­jos ne­jau­čian­ti. Pa­čia­me mies­te dau­giau vieš­bu­čių nė­ra, ta­čiau ap­link jį ga­li­ma ras­ti ne­ma­žai nak­vy­nės vie­tų. Žmo­nės pa­si­ren­ka: kas no­ri mies­to ap­lin­kos, o kas – gam­tos, ir pa­tys vers­li­nin­kai, jei di­des­nės gru­pės at­vyks­ta, tar­pu­sa­vy­je klien­tais pa­si­da­li­na.

Jei­gu vis­ dėlto vieš­bu­tį ar­ti­miau­siu me­tu pa­vyks par­duo­ti, vers­li­nin­kė ža­da at­si­dė­ti bi­tu­čių prie­žiū­rai. Per dau­ge­lį me­tų ši sri­tis, ku­rios spe­cia­ly­bę Na­ta­li­ja tu­ri įgi­ju­si, ta­po ap­leis­ta. Da­bar ji tu­ri 40 tuš­čių avi­lių ir tik ke­lias bi­čių šei­mas, tad veik­los už­teks.

„Ma­no pro­se­ne­lis bu­vo bi­ti­nin­kas. Pa­ti mo­ko­mą­jį bi­ty­ną tu­rė­jau Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je. Sva­jo­jau veis­ti bi­čių mo­ti­nė­les. Gal­būt to ir rei­kės im­tis“, – at­vi­rau­ja N. Franc­kai­tie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Vieš­bu­čio sa­vi­nin­kė Na­ta­li­ja Franc­kai­tie­nė sa­ko, kad „kir­vis virš gal­vos ne­ka­ba“, bet par­duo­ti vers­lą pa­stū­mė­jo vai­kai.

„Šiau­rės var­tai“ – vie­nin­te­lis vieš­bu­tis Jo­niš­kio mies­te, ir sa­vi­nin­kė pa­si­ry­žo jį par­duo­ti.