Trenerio tikslas – kurti, o ne strateguoti

Tre­ne­rio tiks­las – kur­ti, o ne stra­te­guo­ti

Šian­dien Šiau­lių krep­ši­nio ko­man­da „Šiau­liai“ Bal­ti­jos krep­ši­nio ly­gos (BBL) pus­fi­na­ly­je žais at­sa­ko­mą­sias rung­ty­nes iš­vy­ko­je su Pas­va­lio „Pie­no žvaigž­dė­mis“. Pir­mo­sios rung­ty­nės su pa­sva­lie­čiais „Šiau­liams“ na­muo­se bai­gė­si pra­lai­mė­ji­mu 84:91.

Apie ar­tė­jan­čias rung­ty­nes ir ne­pa­ly­gi­na­mai sėk­min­ges­nį se­zo­ną nei per­nai Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­go­je (LKL) kal­bė­jo­mės su „Šiau­lių“ komandos vy­riau­siuo­ju tre­ne­riu An­ta­nu Si­rei­ka.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

– Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis ruo­šė­tės at­sa­ko­mo­sioms rung­ty­nėms?

– Pa­si­ruo­ši­mas vy­ko dar­bi­niu rit­mu. Sten­gė­mės su­ras­ti ir iš­tai­sy­ti sa­vo trū­ku­mus, ku­rie ne­lei­do lai­mė­ti pir­mųjų rung­ty­nių. Steng­si­mės pa­si­nau­do­ti var­žo­vų silp­ny­bė­mis ir ki­taip su­žais­ti šian­die­nos rung­ty­nes.

– „Pie­no žvaigž­dės“ „Šiau­liams“ yra įvei­kia­ma ko­man­da. Kas nu­ti­ko pir­mo­sio­se pus­fi­na­lio rung­ty­nė­se, kad nu­si­leis­ta 7 taš­kais?

– Mes vi­sai ne­se­niai (ko­vo 10 d.) su jais žai­dė­me LKL rung­ty­nes ir ne­ma­žu skir­tu­mu (100:79) lai­mė­jo­me. Vie­nai ko­man­dai tai duo­da re­van­šo jaus­mą, o ki­tai ko­man­dai šiek tiek spar­ne­lius užau­gi­na: „Ai, kaip nors su­si­tvar­ky­si­me“. Tai­gi, gry­nai psi­cho­logiš­kai, ne­bu­vo ki­tų prie­žas­čių: nei trau­mų, nei dar ko.

O For­tū­na kar­tais taip ir bau­džia. Jei­gu de­di daug pa­stan­gų, dau­giau ener­gi­jos ro­dai, tai ji­nai daž­niau­siai šyp­so­si, ir at­virkš­čiai – jei­gu neį­ver­ti­ni var­žo­vo, nu­bau­džia.

– Ar ne­sėk­mė BBL pus­fi­na­ly­je bū­tų di­de­lė tra­ge­di­ja ko­man­dai?

– Tra­ge­di­ja – kai mirš­ta ar­ti­mi žmo­nės, kai ne­ten­ki na­mų, kai Lie­tu­vą rei­kia pa­lik­ti. Krep­ši­nio rung­ty­nės ne­ga­li bū­ti tra­ge­di­ja, tai tik sėk­mė ar ne­sėk­mė. Sėk­mė pri­klau­so nuo įdė­tų pa­stan­gų, nuo žmo­gaus va­lios, są­ži­nės, kaip jis at­liks dar­bą, ku­rį tu­ri at­lik­ti.

Kas pra­lai­mės, žais dėl tre­čios vie­tos, kas lai­mės – dėl tau­rės. Kiek­vie­nam pa­gal nuo­pel­nus.

– Ki­ta­me pus­fi­na­ly­je ko­vo­ja Jūr­ma­los „Fe­nikss“ (Lat­vi­ja) ir Tar­tu uni­ver­si­te­to ko­man­da (Es­ti­ja). Ku­ris iš šių var­žo­vų „Šiau­liams“ bū­tų pa­lan­kes­nis sėk­mės at­ve­ju?

– Dar taip to­li ne­pla­nuo­jam. Rei­kia rū­pin­tis to­mis rung­ty­nė­mis, ku­rios lau­kia ar­čiau­siai. Ma­nau, kad abi ko­man­dos pa­na­šaus pa­jė­gu­mo kaip Pas­va­lio ko­man­da, gal Pas­va­lys net stip­res­nis.

Su Jūr­ma­los ko­man­da esa­me žai­dę, na­muo­se lai­mė­jo­me, o pas juos pra­lai­mė­jo­me. Su Tar­tu eki­pa iš vi­so ne­žai­dė­me. Spren­džiant iš to, kaip jiems se­kė­si po­gru­py­je, tai Pas­va­lio ko­man­da bu­vo ryš­kiai stip­res­nė, o Tar­tu bu­vo ant­ro­je ar tre­čio­je vie­to­je.

– Ko­kios „Šiau­lių“ ko­man­dos pu­sės šį se­zo­ną yra stip­riau­sios? Kas jus, kaip tre­ne­rį, la­biau­siai džiu­gi­na?

– La­biau­siai džiau­giuo­si dar­bu. Tik to dar­bo yra la­bai daug, nes daug jau­ni­mo, sun­ku per­pras­ti rei­ka­la­vi­mus, pir­mi me­tai, ir ne vi­sa­da vie­ni ki­tus su­pran­tam. Džiau­giuo­si kiek­vie­no­mis var­žy­bo­mis, kai su­žai­dėm ir kaž­kas pa­vy­ko: ge­riau su­pra­tom, ge­riau ap­si­gy­nėm, lais­viau ata­ka­vom. Džiau­giuo­si tuo pro­gre­su, ku­rį tu­ri­me.

– Šis se­zo­nas ne­pa­ly­gi­na­mai ge­res­nis ne­gu praei­tas. Ar esa­mi re­zul­ta­tai ten­ki­na?

– Nie­ka­da ne­bū­si pa­ten­kin­tas. Vi­sa­da at­ro­do, kad ga­li­ma bu­vo su­žais­ti ge­riau. Mo­kau žai­dė­jus, kad ir ge­rai su­žai­dė, daug ko­vo­jo, ko­man­da lai­mė­jo, bet vis tiek sau rei­kia sa­ky­ti, kad ga­liu dar ge­riau. Žmo­gaus ga­li­my­bės ne­ri­bo­tos. Nors ir ge­rai su­žai­dei, bet ne­ži­nai, ką dar ga­lė­tum pa­da­ry­ti, ko­kios dar ta­vo ga­li­my­bės. Gal tu ga­li žais­ti „Žal­gi­ry­je“, Lie­tu­vos rink­ti­nė­je, NBA. Te­rei­kia klau­sy­ti ir da­ry­ti, ką sa­ko tre­ne­ris.

Apie vie­tas LKL dar ne­gal­vo­ju. No­riu, kad žais­tu­me kuo ge­riau. Da­bar pla­nas „mi­ni­mum“ – pa­tek­ti į at­krin­ta­mą­sias.

– Ku­riuos žai­dė­jus ga­lė­tu­mė­te iš­skir­ti?

– Aš džiau­giuo­si vi­sais žai­dė­jais. Kar­tais ma­nęs klau­sia, kam iš­lei­dau į aikš­te­lę Mant­vy­dą Žu­kaus­ką, jis juk jau­niau­sias, dar tik 18 me­tų, nors ko­man­da tuo me­tu pra­lo­ši­nė­ja. Sa­kau, kad aš grū­di­nu žmo­gų. Aš no­riu, kad jis pa­jus­tų ko­vos įkarš­tį, o ne ta­da išei­ti, kai ko­man­da daug lai­mi ar stip­riai pra­lai­mi. Čia ne auk­lė­ji­mas. Ma­no po­žiū­ris yra toks, kad žmo­gus grū­di­na­si sun­kio­se ko­vo­se.

Jei­gu tre­ne­ris lei­džia žmo­gų į star­ti­nį pen­ke­tu­ką ir jis pa­tai­ko prieš la­bai ge­rą žai­dė­ją, bū­nu lai­min­gas, kad ne­pa­bi­jo­jau su­ri­zi­kuo­ti, pa­si­ti­kė­ti jau­nu žmo­gu­mi. Jei­gu ne­si­steng­si kur­ti, tai bus ne tre­ne­rio dar­bas, o stra­te­ga­vi­mas, kai lei­di žais­ti tą, ku­ris stip­res­nis. Ne, aš no­riu kur­ti, no­riu, kad ir žai­dė­jai at­ras­tų kaž­ką nau­jo, kad jie to­bu­lė­tų, kad jie bū­tų vis ge­res­ni kiek­vie­no­se rung­ty­nė­se. Čia yra ma­no pa­grin­di­nis tiks­las ir dar­bas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Šiau­lių“ vy­riau­sia­sis tre­ne­ris An­ta­nas Si­rei­ka: „Džiau­giuo­si kiek­vie­no­mis var­žy­bo­mis, kai su­žai­dėm ir kaž­kas pa­vy­ko: ge­riau su­pra­tom, ge­riau ap­si­gy­nėm, lais­viau ata­ka­vom. Džiau­giuo­si tuo pro­gre­su, ku­rį tu­ri­me.“