Nugalėtoja laikosi lietuviškos virtuvės tradicijų

Nu­ga­lė­to­ja lai­ko­si lie­tu­viš­kos vir­tu­vės tra­di­ci­jų

Rub­ri­kos „Die­nos re­cep­tas“ va­sa­rio mė­ne­sio nu­ga­lė­to­ja skai­ty­to­jai iš­rin­ko vi­rė­jos pro­fe­si­jos be­si­mo­kan­čią Ža­ne­tą Ske­be­ry­tę iš Vi­lei­šių (Pak­ruo­jo ra­jo­nas). Sėk­mę jai at­ne­šė sal­dai­nių iš na­tū­ra­lių pro­duk­tų re­cep­tas.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Lai­mė­to­jai bu­vo įteik­ta Dei­vy­do Pras­pa­liaus­ko kny­ga „Aš, tu ir vir­tu­vė“. Ją pa­var­čiu­si Ža­ne­ta pa­ste­bė­jo, kad lei­di­nys pir­miau­sia skir­tas žmo­nėms, ku­rie ke­ti­na kur­ti vers­lą ir ku­riems svar­bi mais­to kul­tū­ra, įvai­rių ša­lių tra­di­ci­jos.

Vi­lei­šie­tė tap­ti nuo­sa­vos vir­tu­vės še­fe ne­pla­nuo­ja – rei­kia baig­ti moks­lus, su­si­ras­ti dar­bą, o jis ra­jo­no pa­kraš­ty­je ran­da­mas ne­leng­vai: gre­ti­mo Žei­me­lio mies­te­lio ug­dy­mo įstai­go­se, mai­ti­ni­mo įmo­nė­se vi­rė­jų vie­tos užim­tos.

Per­žiū­rė­ju­si tą kny­gos da­lį, ku­rio­je pub­li­kuo­ja­mi re­cep­tai, Ž. Ske­be­ry­tė su­si­do­mė­jo pa­tie­ka­lų fo­tog­ra­fi­jo­mis. Iš jų ga­li­ma pa­si­sem­ti idė­jų, kaip ser­vi­ruo­ti sta­lą, įdo­miau pa­teik­ti val­gius.

„Kai ku­rie re­cep­tai nu­ste­bi­no: kas­die­niš­ki pro­duk­tai pa­tie­kia­mi ne­ti­kė­tai, pa­vyz­džiui, plo­nais grie­ži­nė­liais pjaus­ty­ta cu­ki­ni­ja api­bars­to­ma prie­sko­niais. Pa­ga­min­ti leng­va, o sko­nis – neįp­ras­tas.“

Pa­ti Ža­ne­ta daž­niau­siai lai­ko­si lie­tu­viš­kos vir­tu­vės tra­di­ci­jų, ga­mi­na iš na­muo­se už­siau­gin­tų dar­žo­vių, pie­no ir jo pro­duk­tų. Mo­ka iš­si­kep­ti ir na­mi­nės duo­nos, o na­mi­niai py­ra­gai bei ki­ti sal­dė­siai, ap­ke­pai, įvai­rios dar­žo­vių sriu­bos – jai įpras­tas da­ly­kas.

Su­kio­tis vir­tu­vė­je Ža­ne­ta pra­dė­jo paaug­lys­tė­je, pir­mą­sias ban­de­les iš­mo­ko kep­ti iš ma­mos.

„Ma­ma bu­vo ge­ra šei­mi­nin­kė, o ka­dan­gi tu­rė­jo ir sa­vo ne­di­de­lį ūkį, na­mie ne­trū­ko na­tū­ra­lių pro­duk­tų. Jai su­si­rgus, fak­tiš­ka ūki­nin­ke ta­pau aš. Bai­gu­si pa­grin­di­nius moks­lus, li­kau na­muo­se Vi­lei­šiuo­se – rei­kė­jo ir pa­si­li­go­ju­sią ma­mą slau­gy­ti, ir ūkį pri­žiū­rė­ti: so­din­ti, ra­vė­ti, nuim­ti dar­žus, ruoš­ti šie­ną, rū­pin­tis gy­vu­liais ir paukš­čiais. Šei­mi­nin­kau­ti vir­tu­vė­je taip pat bu­vo ma­no pa­rei­ga, grei­tai iš­mo­kau ga­min­ti. Bet ne­ma­žai ge­rų da­ly­kų lie­ka už­mirš­ta. Am­ži­na­til­sį ma­ma kep­da­vo la­bai ska­nią duo­ną, bet su­si­rgu­si taip ir ne­be­per­da­vė man jos re­cep­to. Vai­kys­tė­je bu­vau ma­čiu­si, kaip kai­my­nai sen­ti­kiai ant kros­nies rin­kių ke­pa ban­das iš teš­los. Anuo­met ne­si­do­mė­jau,o šian­dien tų kai­my­nų jau ne­bė­ra – ne­be­pak­lau­si, kaip teš­lą pa­ruoš­ti“, – sa­kė „Die­nos re­cep­to“ nu­ga­lė­to­ja.

Tra­di­ci­nis nu­ga­lė­to­jos re­cep­tas – lie­tu­viš­ki „ža­ga­rė­liai“.

Jiems rei­kės: 400 gra­mų varš­kės, 4 kiau­ši­nių, 260 gra­mų cuk­raus, 2 šaukš­te­lių so­dos, 300 gra­mų grie­ti­nės, 100 gra­mų svies­to, 8-10 stik­li­nių mil­tų, šiek tiek cuk­raus pud­ros.

Dvie­juo­se šaukš­tuo­se „nu­ge­si­na­ma“ so­da. Varš­kė su­tri­na­ma su kiau­ši­niais, cuk­ru­mi, li­ku­sia grie­ti­ne ir svies­tu, su­de­da­ma so­da. Po tru­pu­tį min­kant be­ria­mi mil­tai – kol teš­la pa­si­da­ro tin­ka­ma plo­nai iš­ko­čio­ti bei su­pjaus­ty­ti.

Iš kvad­ra­tė­liais su­pjaus­ty­tos teš­los su­for­muo­ja­mi „ža­ga­rė­liai“, de­da­mi vir­ti įkai­tin­ta­me alie­ju­je ar­ba alie­jaus ir tau­kų mi­ši­ny­je (ly­gio­mis da­li­mis).

Iš­vi­ru­sius „ža­ga­rė­lius“ ga­li­ma api­bars­ty­ti cuk­raus pud­ra. Ska­naus!

Sta­nis­la­vos VI­ČAI­TĖS nuo­tr.

Va­sa­rio mė­ne­sio nu­ga­lė­to­ja Ža­ne­ta Ske­be­ry­tė lai­mė­to­je kny­go­je jau ra­do sta­lo ser­vi­ra­vi­mo idė­jų.