Senieji motociklai prisikelia Kelmėje

Se­nie­ji mo­to­cik­lai pri­si­ke­lia Kel­mė­je

Kel­miš­kis va­dy­bi­nin­kas Sta­sys Pa­lu­bins­kis per Mu­zie­jų nak­tis ir ki­tas mies­to šven­tes ste­bi­na se­no­vi­niais sa­vo mo­to­cik­lais. Jų tu­ri de­vy­nis. Se­niau­sias IŽ 350, pa­ga­min­tas 1946 me­tais. Jau­niau­sias – JA­WA, 1967 – ųjų lai­dos. Sug­riu­vu­sius, nu­si­lu­pu­siais da­žais, su­lanks­ty­tais kė­bu­lais se­nus mo­to­cik­lus jis tem­pė į na­mus de­šimt­me­tį. Apie kiek­vie­ną su­rin­ko vi­są įma­no­mą in­for­ma­ci­ją. Ir sa­vo ran­ko­mis bei sa­vo pro­tu kė­lė nau­jam gy­ve­ni­mui, net per­da­žy­da­mas ori­gi­na­lia spal­va.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Is­to­ri­jos už­fik­suo­tos nuo­trau­ko­se

Du Re­gi­nos ir Sta­sio Pa­lu­bins­kių ga­ra­žai pri­sta­ty­ti mo­to­cik­lų. Po­nas Sta­sys už­ve­da kiek­vie­ną iš jų ir at­sar­giai iš­rie­da į kie­mą.

Ga­ra­že lie­ka tik ne­res­tau­ruo­tas 60 me­tų „Ko­vro­vec K-175“ ku­ris lau­kia sa­vo ei­lės. Mo­to­cik­las M 72 šiuo me­tu res­tau­ruo­ja­mas, jam dar rei­kės pri­tvir­tin­ti prie­ka­bą, ku­rią anks­tes­nės kar­tos žmo­nės va­din­da­vo mei­liai – lop­šiu. „Tai gry­na vo­kie­čių BMW R 71 ko­pi­ja, – su en­tu­ziaz­mu pa­sa­ko­ja. – Pir­ma­sis šio mo­to­cik­lo sa­vi­nin­kas bu­vo ma­jo­ras, dir­bęs Ar­chan­gels­ke. Pir­ko vi­siš­kai nau­ją, ga­vęs pa­sky­rą. Kai jį per­kė­lė aukš­tu vir­ši­nin­ku dirb­ti į Zok­nių ae­rod­ro­mą, per­sė­do į „Vol­gą“. Iš Ar­chan­gels­ko ka­ri­niu lėk­tu­vu par­skrai­din­tas mo­to­cik­las ta­po ne­rei­ka­lin­gas. Par­da­vė kel­miš­kiui V.Venc­kui. Jam mo­to­cik­las il­gai tar­na­vo. Juo su­si­ve­žė ply­tas na­mo sta­ty­bai. Aš tre­čia­sis M 72 šei­mi­nin­kas.“

Po­nas Sta­sys pri­sta­to vi­sus sa­vo mo­to­cik­lus. Se­niau­sias IŽ-350, pa­ga­min­tas 1946 me­tais. Vo­kiš­ko DKW NZ ati­tik­muo. Juo vo­kie­čiai va­ži­nė­jo per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Po ka­ro Ru­si­ja išar­dė DKW ga­myk­lą, per­kė­lė į Ru­si­jos mies­tą Iževs­ką, par­si­ve­žė įren­gi­mus, brė­ži­nius ir ten dar li­ku­sias de­ta­les. Pir­mie­ji 86 IŽ 350 mo­to­cik­lai bu­vo pa­ga­min­ti iš vo­kiš­kų de­ta­lių.

Ant­ra­sis pa­gal am­žių 1951 me­tais pa­ga­min­tas „Mask­va M1A“, taip pat DKW RT 125 ati­tik­muo, bu­vo par­vež­tas į Mask­vą. To­liau ri­kiuo­ja 1955 me­tų IŽ-49, 1960-ųjų „Minsk M1M“, 1961-ųjų veng­riš­ka „Pan­no­nia“, ku­riai šiuo me­tu res­tau­ruo­ja prie­ka­bą, pri­me­nan­čią lėk­tu­vą, 1962-ųjų „Tu­la“, liau­dies va­di­na­ma „kiau­le“, ir 1967ųjų JA­WA.

Kom­piu­te­rio ek­ra­ne ties kiek­vie­nu mo­to­cik­lo pa­va­di­ni­mu de­šim­tys nuo­trau­kų. Jo­se už­fik­suo­tas mo­to­cik­lo pri­kė­li­mo pro­ce­sas: nuo su­var­gu­sios iš dar­ži­nės iš­trauk­tos me­ta­lo krū­vos iki nau­ją pri­me­nan­čios va­žiuo­jan­čios trans­por­to prie­mo­nės.

Pro­ce­sas – il­gas, kar­tais trun­kan­tis ne vie­ne­rius me­tus. Se­nus mo­to­cik­lus pir­miau­sia išar­do, chro­muo­ja ir vi­ri­na at­ski­ras de­ta­les. Se­niems mo­to­cik­lams nė­ra pa­pras­ta gau­ti da­lių. Jų ieš­ko per mo­to­cik­lų mė­gė­jų fo­ru­mus. Kai ku­rias pa­si­ga­mi­na pa­ts ar­ba padedamas drau­gų. Jei­gu ran­da ko­kį ga­ba­lė­lį ori­gi­na­lių da­žų spal­vos, la­bai džiau­gia­si. To­kia pat spal­va mo­to­cik­lą nu­da­žo. Da­žy­ti įma­no­ma tik va­sa­rą, kai il­giau įsi­vy­rau­ja gied­ra.

Po­nas Sta­sys ro­do gelž­ga­lių nu­dau­žy­tas ran­kas. Tai kai­na, ku­rią mie­lai mo­ka už sa­vo ne­kas­die­niš­ką po­mė­gį.

In­ves­ti­ci­ja į se­nat­vę

S. Pa­lu­bins­kis kaip trans­por­to prie­mo­nės sa­vo mo­to­cik­lų ne­nau­do­ja. Jų va­rik­liams bū­tų per stip­rus šiuo­lai­ki­nis A 95 ben­zi­nas.

Tik per Mu­zie­jų nak­tis ar ki­tas mies­to šven­tes, kaip pa­ts sa­ko, „pra­ju­di­na“. Kar­tais, kad "pra­ju­din­tų", nu­va­žiuo­ja iki par­duo­tu­vės, esan­čios už pus­ki­lo­met­rio.

Per de­šimt me­tų su­kaup­tą sa­vo mo­to­cik­lų ko­lek­ci­ją kel­miš­kis lai­ko in­ves­ti­ci­ja į sa­vo atei­tį, į ores­nę se­nat­vę. „Pen­si­ja – ne už kal­nų. In­ves­tuo­ti į mo­to­cik­lus pa­ti­ki­miau ne­gu į ko­kį pri­va­tų kau­pi­mo fon­dą. Kuo se­nyn, tuo ta ko­lek­ci­ja – ver­tin­ges­nė“, – įsi­ti­ki­nęs po­nas Sta­sys.

Jis pri­si­me­na, kaip į Kel­mę at­vy­kę nor­ve­gai ar vo­kie­čiai tie­siog ke­liais vaikš­čio­jo ap­link jo se­nuo­sius mo­to­cik­lus. Jų su­si­do­mė­ji­mas tik dar kar­tą pa­tvir­ti­no, kad šis tech­ni­kos my­lė­to­jas ei­na tei­sin­gu ke­liu.

Iš pra­džių jis ne­gal­vo­jo, jog ko­lek­cio­nuos mo­to­cik­lus. Tie­siog pa­vy­ko pri­kel­ti vie­ną, pa­skui nu­si­pir­ko ki­tą. Se­nų mo­to­cik­lų ieš­ko­ji­mas – su­bti­lus rei­ka­las. Nie­kas apie se­nų ap­lū­žu­sių, ne­va­žiuo­jan­čių, dar­ži­nė­se pa­mirš­tų mo­to­cik­lų par­da­vi­mą skel­bi­mų ne­de­da. Ži­no­da­mi apie jo po­mė­gį žmo­nės kar­tais ty­liai į au­sį pa­šnibž­da kur ma­tę ko­kį se­ną mo­to­cik­lą. Po­nui Sta­siui ne­svar­bu ko­kios jis būk­lės, svar­bu, kad ne­su­rū­di­jęs. Ir to­kio pat, ko­kį jau tu­ri, ant­ro ne­be­per­ka.

„Nei pirk­da­mas, nei re­mon­tuo­da­mas mo­to­cik­lą,ne­skai­čiuo­ju. Jei­gu skai­čiuo­čiau, to­kio re­zul­ta­to ne­pa­siek­čiau“, – at­vi­rai sako S. Pa­lu­bins­kis.

Ži­no­ma, jei­gu re­mon­tuo­ti se­no­vi­nę tech­ni­ką jis sam­dy­tų meist­rus, be išim­ties pirk­tų vi­sas de­ta­les, mo­to­cik­lų ko­lek­ci­ja la­bai pa­brang­tų. Ta­čiau dau­ge­liu de­ta­lių mo­to­cik­lų my­lė­to­jai tie­siog ap­si­mai­no, kai ku­rias pa­si­da­ro pa­tys.

"Prie­puo­lis ge­le­žiui"

Kar­tais, kai tu­ri ki­tų nea­ti­dė­lio­ti­nų dar­bų, po­nas Sta­sys po ke­lias sa­vai­tes ne­priei­na prie mo­to­cik­lų. „Bet kai užei­na prie­puo­lis ge­le­žiui, mie­go­ti kar­tais nuei­nu tik ant­rą, tre­čią nak­ties“.

Kel­miš­kis yra dir­bęs sta­ty­bi­nin­ku, pa­ts sa­vo ran­ko­mis pa­si­sta­tė na­mą. Dar­ba­vo­si ir Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je. Pas­ta­ruo­ju me­tu dir­bo va­dy­bi­nin­ku.

Ta­čiau nie­kuo­met ne­din­go tie vis pa­si­kar­to­jan­tys „prie­puo­liai ge­le­žiui“. Sa­ko, jei­gu jį pa­kel­tų vi­du­ry­je nak­ties ir pa­ro­dy­tų ko­kį ge­le­žiu­ką, jis pa­sa­ky­tų, iš kur ta ge­le­žė­lė ir nuo ko.

Nuo pat vai­kys­tės Sta­sį ža­vė­jo tech­ni­ka. Jo tė­vas tu­rė­jo mo­to­cik­lą. Tė­vą pa­mėg­džio­da­mas jau tre­jų me­tų „va­žiuo­da­vo“ ap­žer­gęs ta­bu­re­tę ar­ba pa­ga­lį. Kai tė­vai nu­pir­ko "Ere­liu­ką", jis įsi­dė­jo va­rik­liu­ką ir iš jo pa­si­da­rė mo­to­ri­nį dvi­ra­tį.

Paaug­lys su drau­gais bu­vo pa­si­da­ręs me­di­nę ma­ši­ną. Ant vai­kiš­ko ve­ži­mė­lio ra­tų už­dė­jo me­di­nį kė­bu­lą. Aukšt­miš­kio są­var­ty­ne pri­si­rin­ko gelž­ga­lių, su­konst­ra­vo va­rik­lį ir įdė­jo į sa­vo ma­ši­ną.

„Jei­gu tuo­met bū­tų bu­vę to­kių de­ta­lių lau­žy­nų kaip da­bar, mes tik­riau­siai bū­tu­me ir į orą pa­ki­lę“, – svars­to po­nas Sta­sys.

Nuo dvy­li­kos me­tų Sta­sys jau va­ži­nė­jo tė­vo mo­to­cik­lu. Su ki­tais paaug­liais prie Kra­žan­tės pa­si­da­rė mo­to­cik­lų tra­są. Va­ži­nė­da­vo net žie­mą.

Še­šio­li­kos jau tu­rė­jo mo­to­cik­li­nin­ko pa­žy­mė­ji­mą. Pa­se­nu­sį tė­vo mo­to­cik­lą išar­dė, per­rin­ko de­ta­les, nu­da­žė, sė­do ir nu­va­žia­vo. Ap­lin­ki­niai ne­te­ko ža­do.

Suau­gęs S. Pa­lu­bins­kis tu­rė­jo ke­le­tą mo­to­cik­lų. Po­nas Sta­sys pa­sku­ti­nius aš­tuo­ne­rius me­tus va­ži­nė­jo su BMW R-1100 S, ku­rį da­bar va­di­na „žvė­ri­mi“, tu­rė­jo net tris va­di­na­mąsias „brit­vas“. Ta­čiau šiuo­lai­ki­niai mo­to­cik­lai jo ne­be­ža­vi. Ge­riau pri­ke­lia ant­ram gy­ve­ni­mui „se­nu­kus“, ku­riems jau­čia be­ga­ly­bę sen­ti­men­tų.

Au­to­rės nuo­tr.

Ge­ras jaus­mas už­sė­dus ant liau­dy­je „kiau­le“ va­din­to mo­to­cik­lo.

Sta­sio Pa­lu­bins­kio ko­lek­ci­jo­je – aš­tuo­ni jau pri­kel­ti ir va­žiuo­jan­tys mo­to­cik­lai, de­vin­ta­sis dar rea­ni­muo­ja­mas – ga­ra­že.

57 me­tų mo­to­cik­las „Kov­ro­vec“ dar tik rea­ni­muo­ja­mas. Praė­ju­sį sa­vait­ga­lį Sta­sys Pa­lu­bins­kis jam jau įdė­jo su­tai­sy­tą va­rik­lį.

Sta­sys Pa­lu­bins­kis nuo pat vai­kys­tės do­mi­si tech­ni­ka.