Ant mamos austo tako – lininė kolekcija

Ant ma­mos aus­to ta­ko – li­ni­nė ko­lek­ci­ja

Šiau­lie­tė tau­to­dai­li­nin­kė, cho­reog­ra­fė Ilo­na Lu­ka­vi­čie­nė pri­sta­tė li­ni­nių rū­bų ko­lek­ci­ją, skir­tą ma­mai ir vai­kui, „Ke­lias – ma­no ma­ma ir aš“. Megz­ti, ner­ti, siū­ti ir net aus­ti Ilo­na iš­mo­ko iš sa­vo ma­mos. „No­ri ne­no­ri aš jau nuo vai­kys­tės bu­vau tau­to­dai­li­nin­kė“, – šyp­so­si I. Lu­ka­vi­čie­nė.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ko­lek­ci­ją kū­rė pu­sant­rų me­tų

Ilo­na dau­giau kaip 25 me­tus yra Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rė, ja ta­po dar stu­di­juo­da­ma Vil­niu­je. Jos teks­ti­lės dar­bai eks­po­nuo­ti dau­ge­ly­je pa­ro­dų.

Ko­lek­ci­jos „Ke­lias – ma­no ma­ma ir aš“ pri­sta­ty­mas vy­ko šeš­ta­die­nį Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je. Tai – ant­ro­ji I. Lu­ka­vi­čie­nės li­ni­nių dra­bu­žių ko­lek­ci­ja. Pir­mą­ją pri­sta­tė prieš 15 me­tų. Ji bu­vo skir­ta vai­kams nuo 7 iki 18 me­tų ir va­di­no­si „Va­sa­ros vai­kai“. Ta­da ją pri­sta­tė Ilo­nos auk­lė­ti­niai šo­kė­jai.

Prieš pu­sant­rų me­tų I. Lu­ka­vi­čie­nei ki­lo min­tis vėl su­kur­ti dra­bu­žių ko­lek­ci­ją, šį kar­tą – ma­mai ir jos vai­kui. Šia min­ti­mi tau­to­dai­li­nin­kė pa­si­da­li­jo su Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus va­do­ve Lai­ma Kel­me­lie­ne. Ga­vu­si jos pri­ta­ri­mą, Ilo­na ėmė­si ieš­ko­ti mo­de­lių – ma­mų, au­gi­nan­čių ma­žus vai­kus.

Sep­ty­nios mo­te­rys, dau­giau­siai lop­še­lio-dar­že­lio „Ąžuo­liu­kas“, ku­ria­me dir­ba Ilo­na, auk­lė­ti­nių ma­mos kar­tu su sa­vo at­ža­lo­mis, su­ti­ko to­kiam int­ri­guo­jan­čiam iš­šū­kiui. Taip pat įsi­trau­kė ir tau­to­dai­li­nin­kės drau­gės.

Ka­dan­gi rank­dar­biais Ilo­na ga­li už­siim­ti tik po dar­bo ir lais­va­lai­kiu, o mez­gi­mo bei nė­ri­mo bu­vo daug, te­ko pra­šy­ti ir siu­vė­jos, ir drau­gės pa­gal­bos, kad pa­dė­tų pa­siū­ti kai ku­riuos rū­bus.

Ka­dan­gi ko­lek­ci­ja bu­vo ku­ria­ma dau­giau kaip me­tus, te­ko at­si­žvelg­ti į tai mez­gant ir siu­vant vai­kų dra­bu­žė­lius, nes vai­kai ga­li juos išaug­ti dar iki pri­sta­ty­mo. Bū­ta ne­ti­kė­tu­mų ir su ma­mo­mis.

„Ga­na liek­nai ma­mai siu­vo­me si­jo­ną, po ku­rio lai­ko pa­ma­tuo­jam – rei­kia pla­tin­ti. Dar po ku­rio lai­ko ir vėl ne­be­tel­pa į si­jo­ną, ga­liau­siai pri­si­pa­ži­no, kad lau­kia­si, – šyp­so­si Ilo­na. – Te­ko pa­si­telk­ti iš­ra­din­gu­mą ir pa­da­ry­ti vis­ką, kad si­jo­nas tik­tų. Pas­ku­ti­niam pri­sta­ty­mui jau siu­vo­me su­kne­lę nėš­tu­kei. La­bai džiu­gu, kad ma­my­tė neat­si­sa­kė ir kar­tu su tri­mis sa­vo duk­ry­tė­mis ir ket­vir­ta pil­vu­ke da­ly­va­vo.“

Pa­sak I. Lu­ka­vi­čie­nės, ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­mas ne­bū­tų pa­vy­kęs be ge­ra­no­riš­kų ir nuo­sta­bių žmo­nių, ku­rie pa­ti­kė­jo tau­to­dai­li­nin­kės su­ma­ny­mu ir pri­si­dė­jo prie jo įgy­ven­di­ni­mo.

Ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­mo me­tu mi­ni s­pek­tak­liu­ką su­vai­di­no ir šo­ko Sta­sio Šal­kaus­kio gim­na­zi­jos teat­ro gru­pės na­riai bei „Ąžuo­liu­ko“ dar­že­lio šo­kių ko­lek­ty­vas „Gi­liu­kai“.

Li­nas ir med­vil­nė

Ko­lek­ci­jai rū­bai bu­vo siū­ti, pel­ta­kiuo­ti, megz­ti, ner­ti. Nau­do­tas ba­lin­tas ir na­tū­ra­lus li­nas bei šiek tiek med­vil­nės. Ieš­ko­tas de­ri­nys, ati­tik­muo ma­mai ir duk­rai ar sū­nui (rū­bus de­monst­ra­vo ir du ber­niu­kai).

Ma­mos ir vai­kų rū­bų I. Lu­ka­vi­čie­nė ne­kū­rė vi­siš­kai iden­tiš­kų, ta­čiau jie tar­pu­sa­vy­je de­ra raš­tais, spal­va, sti­lis­ti­ka.

Kai ku­riuo­se nė­ri­niuo­se yra at­kar­to­ja­ma tai, kas bu­vo bū­din­ga se­nie­siems lie­tu­vių rank­dar­biams. Vis­gi yra ir daug nau­jo.

„Tau­to­dai­lė yra liau­dies me­nas. Mes ir­gi esa­me ta liau­dis, ku­ri ku­ria. Tai, ką su­kur­si­me, gal­būt už­si­fik­suos ir po kaž­kiek lai­ko jau seks mu­mis. Ne­ga­li­ma už­si­sto­vė­ti kaž­ko­kia­me vie­na­me am­žiu­je ir vi­sus dar­bus da­ry­ti ant vie­no kur­pa­lio. Kū­ry­ba vyks­ta nuo­lat. Raš­tus kū­rė to­kie pat žmo­nės kaip mes: mū­sų ma­mos, mo­čiu­tės, pro­mo­čiu­tės. Aš ir­gi lei­dau sau kur­ti“, – sa­ko I. Lu­ka­vi­čie­nė.

Ar bus ga­li­ma dar kaž­kur iš­vys­ti šią ko­lek­ci­ją?

Ilo­na sa­ko, kad jei­gu už­tek­tų dra­bu­žius su­ka­bin­ti ant pa­ka­bos ir taip juos eks­po­nuo­ti, bū­tų daug pa­pras­čiau, ta­čiau ne­si­no­ri.

„Rū­bas ant pa­ka­bos – ne tas pa­ts, kaip ant kū­no. Kai žmo­gus išei­na su sa­vo nuo­tai­ka, su šyp­se­na, kai rū­bą prii­ma kaip sa­vo, jis vi­sai ki­taip su­skam­ba, net ir kuk­lus rū­bas“, – įsi­ti­ki­nu­si Ilo­na.

Mez­ga nuo vai­kys­tės

I. Lu­ka­vi­čie­nė yra dip­lo­muo­ta cho­reog­ra­fė. Šo­kiai bu­vo aist­ra nuo pat vai­kys­tės, ta­čiau vy­res­nio­sios se­sės ban­dė at­kal­bė­ti nuo šo­kė­jos pro­fe­si­jos, ra­gi­no rink­tis kaž­ką že­miš­kes­nio. Ta­čiau že­miš­kes­nė pro­fe­si­ja Ilo­nai ne­pa­ti­ko ir ga­liau­siai grį­žo prie tik­ro­jo pa­šau­ki­mo.

Stu­di­juo­da­ma Vil­niu­je Ilo­na pra­dė­jo da­ly­vau­ti tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­do­se. Ko­mi­si­ja, ver­ti­nan­ti dar­bus, pa­ste­bė­jo Ilo­nos kur­tus teks­ti­lės dar­bus ir priė­mė į Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą. Tai bu­vo ir la­bai ne­ti­kė­ta, ir be ga­lo džiu­gu. Pa­ro­do­se Ilo­na eks­po­nuo­da­vo vą­še­liu ner­tas stal­tie­ses, megz­tas lie­me­nes, megz­ti­nius, ke­pu­res, ša­li­kus, pirš­ti­nes.

Kai ku­riuos sa­vo kur­tus daik­tus Ilo­na par­duo­da tau­to­dai­lės par­duo­tu­vė­je, ta­čiau į kū­ri­nį įdė­tas lai­kas ir me­džia­gos ne­la­bai at­si­per­ka. Vis­gi ver­ti­nan­čių tau­to­dai­lės dar­bus, Ilo­nos ma­ny­mu, yra ne­ma­žai.

Megz­ti ir ner­ti pra­dė­jo nuo vai­kys­tės.

„Ne­pa­me­nu, kiek man me­tų bu­vo, at­va­žiuo­ja kar­tą pas tė­tį toks dė­dė ir klau­sia ma­nęs, ką mez­gu, o aš: „Ka­tei ko­ji­nes, kad ne­su­šal­tų žie­mą“, – pri­si­mi­nu­si juo­kia­si Ilo­na.

Vi­sos lė­lės bū­da­vo ap­reng­tos nuo gal­vos iki ko­jų Ilo­nos megz­to­mis ir siū­to­mis su­kne­lė­mis, si­jo­nais, pa­lai­di­nu­kė­mis.

„Be­veik vi­si rū­bai, ku­riais reng­da­vo­mės, bu­vo ma­mos siū­ti. Ma­ma bu­vo sa­va­moks­lė siu­vė­ja ir la­bai mė­go siū­ti. Mes vi­sos trys duk­ros mo­kė­mės iš jos ir siū­ti, ir megz­ti, ir net aus­ti. No­ri ne­no­ri aš nuo vai­kys­tės bu­vau tau­to­dai­li­nin­kė. Dė­kin­ga li­ki­mui, kad to­kius tė­vus tu­rė­jau (tė­tis bu­vo kal­vis)“, – sa­ko tau­to­dai­li­nin­kė.

Ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­mas vy­ko ant na­muo­se aus­tų ki­li­mų. Vi­si jie par­si­vež­ti iš gim­tų­jų Ilo­nos na­mų.

„Pri­si­me­nu, kad di­džia­ja­me kam­ba­ry­je sto­vė­jo stak­lės, pa­dė­da­vau ma­mai kar­py­ti juos­te­les, su­rai­šio­ti, iš jų bū­da­vo au­džia­mi ki­li­mai. Ir pa­ti esu sė­dė­ju­si to­se stak­lė­se“, – pa­sa­ko­ja I. Lu­ka­vi­čie­nė.

Ko­lek­ci­jos pa­va­di­ni­mas „Ke­lias – ma­no ma­ma ir aš“ ki­lo iš vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mo.

„Pri­si­me­nu, bu­vau gal tre­jų me­tu­kų, ma­ma ma­ne ve­dė­si pas tė­tį į kal­vę. Ėjo­me to­kiu ta­ku, til­te­liu per upę, užė­jo­me pas kaž­ko­kią mo­te­riš­kę į sve­čius, pa­skui pa­miš­kėj su­sė­do­me ant kel­mo už­krims­ti. Tai pir­ma ma­no ke­lio­nė su ma­ma, ku­rią pri­si­me­nu. Man vi­sa­da su­vir­pi­na šir­dį žo­džiai „tu nu­megzk man, ma­ma, ke­lią“. Kai gal­vo­jau pa­va­di­ni­mą pa­ro­dai, tas vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mas įga­vo sim­bo­li­nę pra­smę, kad ma­ma tie­sia ke­lią ir ve­da juo sa­vo vai­ką“, – sa­ko Ilo­na.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Dau­giau kaip 25 me­tus Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­re esan­ti šiau­lie­tė Ilo­na Lu­ka­vi­čie­nė dė­kin­ga sa­vo ma­mai, ku­ri iš­mo­kė ir megz­ti, ir siū­ti, ir aus­ti.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ma­ma ir trys jos duk­ros su ner­to­mis ir pel­ta­kiuo­to­mis ba­lin­to li­no su­kne­lė­mis.

Ma­mos ir duk­ros dra­bu­žiai nė­ra iden­tiš­ki, ta­čiau de­ra sti­lis­tiš­kai, raš­tais ir spal­va.

Ner­da­ma su­kne­les ma­mai ir duk­ry­tėms I. Lu­ka­vi­čie­nė nau­do­jo ne vien tra­di­ci­nius liau­diš­kus raš­tus, bet ir šiuo­lai­kiš­kus.

Na­tū­ra­laus li­no dra­bu­žiai ma­mai ir sū­nui.

Ku­riant ko­lek­ci­ją pa­nau­do­ta ne­ma­žai tra­di­ci­niams lie­tu­vių nė­ri­niams bū­din­gų raš­tų.

Ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­mas vy­ko ant Ilo­nos Lu­ka­vi­čie­nės ma­mos aus­tų ki­li­mų.

Dau­ge­liu I. Lu­ka­vi­čie­nės kur­tų dra­bu­žių mie­lai va­sa­rą pa­si­puoš­tų mo­te­rys ir mer­gai­tės.