Gėlė stebina žiedu ir kvapu

Gė­lė ste­bi­na žie­du ir kva­pu

Kel­miš­kių Da­lios ir Va­le­ri­jaus Kond­ro­tų na­muo­se pra­žy­do leo­par­di­nis amor­fo­fa­las, dėl sa­vo kva­po dar va­di­na­mas la­von­gė­le.

Au­ga­las akį trau­kia neįp­ras­ta for­ma, tam­sia vyš­nių spal­va. Išs­kir­ti­nis ir au­ga­lo kva­pas, pri­me­nan­tis pū­van­čią mė­są – dėl šio „aro­ma­to“ jam ir pri­li­po „la­von­gė­lės“ pa­va­di­ni­mas.

„Gė­lę ga­vau la­bai se­niai, anks­čiau lai­ky­da­vau kam­ba­ry­je ir ji man nie­ka­da ne­žy­dė­da­vo. Iš­leis­da­vo gra­žų stie­bą – rai­bą, kaip ži­ra­fos kak­las, ir di­de­lį la­pą – kaip skė­tį. Su­žy­dė­jo, kai va­sa­rą iš­ne­šiau į šilt­na­mį“, – sa­ko D. Kond­ro­tie­nė.

Per­nai žie­das bu­vo aukš­tes­nis už pa­čią šei­mi­nin­kę. Da­bar žy­din­tis au­ga­las – jau „vai­ku­tis“. „Ma­ma“, ku­rios plokš­čias gum­bas iš­si­plė­tė per vi­są va­zo­ną, šie­met ne­žy­dė­jo.

Au­ga­lo prie­žiū­rai daug dė­me­sio ne­ski­ria. Svar­biau­sia va­sa­rą – pa­lais­ty­ti. Ru­de­nį au­ga­lui rei­kia ra­my­bės, tad va­zo­nė­lį su gum­bu pa­sta­to rū­sy­je.

Leo­par­di­nis amor­fo­fa­las žy­di ga­na il­gai – apie sa­vai­tę. D. Kond­ro­tie­nė juo­kia­si – da­bar ma­žiau var­go dėl smar­vės, nes pra­pu­čia skers­vė­jis.

„Kas ki­ta, jei nė­ra vė­jo: at­ro­do, kad gu­li pen­kių die­nų la­vo­nas! Pir­mą aki­mir­ką, kai įė­jau į šilt­na­mį, pa­gal­vo­jau: gal pe­lė nu­dvė­su­si? Ne, ma­no pui­ku­sis žie­das!“ – juo­kia­si kel­miš­kė.

Per­nai au­ga­las žy­dė­ji­mu „nu­džiu­gi­no“ per Ka­lė­das – te­ko gė­lę už­da­ry­ti į ki­tą kam­ba­rį.

„Ki­ti sa­ko: aš ne­lai­ky­čiau, kad taip smir­di! Bet man įdo­mu!“ – pa­sa­ko­ja D. Kond­ro­tie­nė. Kai per te­le­vi­zi­jos ži­nias kel­miš­kiai pa­ma­to, jog Bo­ta­ni­kos so­de pra­žy­do leo­par­di­nis amor­fo­fa­las, pa­si­džiau­gia: žy­di ir na­mie.

„Šiau­lių kraš­to“ inf.

Ži­vi­lės KA­VA­LIAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

Leo­par­di­nis amor­fo­fa­las, dėl sa­vo kva­po dar va­di­na­mas la­von­gė­le, su­krau­na įspū­din­gą žie­dą.

Žie­das ne­ma­lo­niu kva­pu vi­lio­ja vabz­džius.