Gražusis Lvovas – su karo ženklais

Gra­žu­sis Lvo­vas – su ka­ro ženk­lais

Šiau­lie­tė Elo­na Li­man­tie­nė gy­ve­na įspū­džiais, pa­tir­tais per ke­lias vieš­na­gės die­nas Lvo­ve. Šis Va­ka­rų Uk­rai­nos mies­tas pa­mėg­tas lie­tu­vių tu­ris­tų: ir dėl va­ka­rie­tiš­kos dva­sios, ir dėl pa­ly­gin­ti ma­žų kai­nų. Bet šiau­lie­tės žvilgs­nis į šį mies­tą – ne tik tu­ris­ti­nis. „Ka­ras ten yra čia pat ir kiek­vie­ną die­ną, gal ki­ti to ne­ma­to, ne­jau­čia, aš jau­čiau“, – sa­ko šiau­lie­tė.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Kry­žius, sau­go­jęs ka­rius

Lvo­vas yra ko­ne už dvie­jų tūks­tan­čių ki­lo­met­rų nuo ka­ro zo­nos, įsi­žie­bu­sios po Kry­mo oku­pa­ci­jos prieš ket­ve­rius me­tus su pro­ru­siš­kais se­pa­ra­tis­tais Do­nec­ke, Lu­hans­ke, Ry­tų Uk­rai­no­je.

„Gy­ve­ni­mas Lvo­ve ei­na sa­vo va­ga, lyg vis­kas ge­rai... gra­žu, daug is­to­ri­jos, įvy­kių, žmo­nių – vie­ti­nių ir at­vy­kė­lių, nuo­sta­bios ar­chi­tek­tū­ros, – da­li­ja­si įspū­džiais E. Li­man­tie­nė. – Bet čia pat ma­tai ir ka­ro ženk­lus.“

Tris die­nas bu­vo Lvo­ve, ir ne­bu­vo die­nos, jog išė­jus į mies­tą ne­pa­ma­ty­tum ka­ro: Lvo­vo cent­re, ku­ris yra sau­go­mas UNES­CO, be­ga­nant akis po uni­ka­lios ar­chi­tek­tū­ros gro­žy­bes, pa­siū­lys na­cio­na­li­nių juos­te­lių ant ran­kos, pa­pra­šys paau­ko­ti su­ža­lo­tam ko­vo­to­jui, vos ne ant kiek­vie­no pa­mink­lo už­temp­ta bal­ta marš­ka su už­ra­šu „Lais­vę Ole­gui Sen­co­vui“ (Uk­rai­nos re­ži­sie­rius Ole­gas Sen­co­vas ka­li Ru­si­jo­je ir jau dau­giau nei mė­nuo ba­dau­ja; nu­teis­tas 20 me­tų lais­vės atė­mi­mo baus­me už „te­ro­ris­ti­nių ak­tų“ or­ga­ni­za­vi­mą Kry­me).

„Ka­ras ten yra la­bai ar­ti, – da­li­ja­si pa­tir­tu jaus­mu. – Va­ka­re, be 15 mi­nu­čių de­šim­tą va­lan­dą, mu­zi­ka nu­ty­la – nes vals­ty­bė ka­riau­ja. Gy­va mu­zi­ka res­to­ra­nuo­se, ka­vi­nė­se bai­gia­ma gro­ti.“

„Įei­na­me į vie­ną gra­žiau­sių Lvo­vo baž­ny­čių – šven­tų­jų Pet­ro ir Po­vi­lo Įgu­los ka­ted­rą, o ten pil­na žu­vu­sių­ lvo­vie­čių nuo­trau­kų, – pa­sa­ko­ja. – Pa­merk­tos na­cio­na­li­nių spal­vų – gel­to­nos ir mels­vos – chri­zan­te­mos, o ša­lia – pa­pras­tas kry­žius, su­kal­tas iš bal­to ber­žo.“

Prie to ber­ži­nio kry­žiaus – krū­va pri­ber­tų gil­zių, šaud­me­nų ske­veld­rų, su­nio­ko­tų šal­mų, ka­rei­viš­kų ger­tu­vių.

Vie­ti­nių klau­sė, iš kur tas kry­žius, ir iš­gir­do ne­pap­ras­tą jo is­to­ri­ją.

Prieš ket­ve­rius me­tus rugp­jū­tį Lu­hans­ko sri­ties Po­be­dos kai­me, lau­ko sto­vyk­lo­je, ka­riai iš mo­to­ri­zuo­tos „Ge­le­ži­nės bri­ga­dos“ ba­ta­lio­no pa­sta­tė lau­ko kop­ly­čią, o ša­lia – pa­šven­tin­tas ber­ži­nis kry­žius.

Uk­rai­nie­čių po­zi­ci­jos po mė­ne­sio bu­vo ap­šau­dy­tos ru­siš­kos ra­ke­ti­nės sis­te­mos „Smerč“ nai­ki­nan­čia ug­ni­mi. Vis­kas ap­link iš­de­gė, o ber­ži­nis kry­žius li­ko sto­vė­ti, ug­nies nė ne­pa­lies­tas. Žu­vo ke­li ki­tų na­cio­na­li­nės ar­mi­jos pa­da­li­nių ko­vo­to­jai, o vi­si „Ge­le­ži­nės bri­ga­dos“ ko­vo­to­jai li­ko gy­vi. Ti­ki­ma, jog ber­žo kry­žius juos sau­go­jo.

2016 me­tų gruo­dį šis kry­žius bu­vo at­vež­tas į Lvo­vą, į Igu­los ka­ted­rą.

„Kas iš tu­ris­tų ne­ži­no, kad Uk­rai­no­je vyks­ta ka­ras, tas jo gal­būt ne­ma­to, bet mes tai ži­no­me, ir to ne­jaus­ti neį­ma­no­ma, – sa­ko E. Li­man­tie­nė. – Cerk­vė­se, baž­ny­čio­se kas­dien mel­džia­ma­si už žu­vu­siuo­sius.“

Per ket­ve­rius me­tus žu­vo 5,5 tūks­tan­čio Uk­rai­nos ko­vo­to­jų. Lai­do­ti jie ve­ža­mi ten, iš kur ki­lę.

Lvo­ve se­no­sio­se is­to­ri­nė­se Li­cha­čio­vo ka­pi­nė­se pa­lai­do­ta šim­tai žu­vu­sių lvo­vie­čių, jiems pa­gerb­ti įreng­tas me­mo­ria­las. To­se ka­pi­nė­se dvie­jo­se vie­to­se jiems skir­ti plo­tai: ri­kiuo­ja­si ei­lės su kuk­liais vie­no­dais ant­ka­pi­niais kry­žiais ant žu­vu­sių ATO ka­rių ka­pų – skaus­min­ga Uk­rai­nos da­bar­tis.

„Ei­na tų is­to­ri­nių ka­pi­nių ta­kais tu­ris­tai – len­kai, ame­ri­kie­čiai, mes, ir ei­na prie ka­pų uk­rai­nie­čiai, ant pa­mink­lų – nuo­trau­kos, o jo­se – jau­ni vei­dai, – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tė. – Ma­tė­me vie­ną po­rą, ne­šan­čią gė­lių prie ka­po, ant pa­mink­lo jau­nuo­lio nuo­trau­ka – aiš­ku, kad sū­naus.“

Gur­ma­niš­ka­me Lvo­ve – pa­trio­tų ka­vi­nė

Gur­ma­niš­ka­sis Lvo­vas, šiau­lie­tės žo­džiais, ypa­tin­gas, o jo marš­ru­te – ir pa­trio­tų ka­vi­nė „Kriiv­ka“. Su šar­mu neį­ti­kė­tinai įreng­ta vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­ga. „Ten ga­vom uk­rai­nie­tiš­kų barš­čių ir pus­met­rio deš­ros: ant me­di­nės len­tu­tės pa­gul­dy­tas rū­ky­tos deš­ros ga­ba­las ir du čes­na­kai – tai ka­ro są­ly­gas ati­tin­kan­tis mais­tas“, – pa­sa­ko­ja įspū­džius.

To­je ka­vi­nė­je iš­vy­do įreng­tą lyg ka­ro lau­ko ir tech­ni­kos mu­zie­jų.

„Iš ka­vi­nės sa­lės tu­ri išei­ti pro vi­di­nius kie­me­lius, ku­riuo­se ka­bo lėk­tu­vas, sto­vi mo­to­cik­las, ga­li ant jo at­si­sės­ti fo­tog­ra­fuo­tis, sto­vi sten­dai nuo­trau­kų su ert­me gal­vai iš­kiš­ti ir fo­tog­ra­fuo­tis, pri­sta­ty­ta šo­vi­nių dė­žių, mė­to­si gil­zės, pa­sta­ty­ta avia­ci­nė bom­ba, lyg bū­tų pra­mu­šu­si sie­ną – iš­griu­vu­sios ply­tos. To­kios ins­ce­ni­za­ci­jos nie­kur ne­te­ko ma­ty­ti, – pa­brė­žia. – Su­ku­ria­mas vi­sas spek­tak­lis, į ku­rį pa­ten­ki ir atė­jęs, ir pa­ki­lęs išei­ti iš ka­vi­nės. Ga­li im­ti ir vilk­tis čia pat ka­ban­tį ši­ne­lį, gink­lą ir ... fo­tog­ra­fuo­tis.“

Įs­pū­dį pa­li­ko ki­to­je Lvo­vo ka­vi­nė­je ir mais­to „to­pas“ – bry­ze­lis sū­dy­tų la­ši­nių, su­mal­tas ir su prie­sko­niais, kra­pais su­spaus­tas į „snie­go ka­muo­liu­ką“.

„Pa­dė­tas ant lėkš­tės kar­tu su ki­tais mė­sos už­kan­džiais sa­vo spal­va ir for­ma le­dus pri­me­nan­tis ka­muo­liu­kas, te­pie­si lyg svies­tą ant duo­nos, – sa­ko Elo­na. – Mū­siš­kiai, pri­pra­tę tik prie rū­ky­tų la­ši­nių, nė neat­pa­žįs­ta, jog čia sū­dy­ti la­ši­nu­kai, sa­ko: „Čia tau­kai“.

Ele­men­ta­rūs val­giai, bet la­bai su­bti­liai pa­tie­kia­mi ir kiek ki­taip. Deš­re­les, pa­vyz­džiui, pa­tie­kė su rau­gin­tai ko­pūs­tais, o juo­se – ait­rio­ji pa­pri­ka. Žu­vis teš­lo­je – lyg mi­nia­tiū­ri­nės spur­gy­tės, teš­los mi­ni­ma­liai ir jo­kio alie­jaus per­tek­liaus.“

Ste­bi­no mais­to švie­žu­mas, ge­ras pa­tie­ka­lų sko­nis. Ka­vi­nių ir res­to­ra­nų – dau­gy­bė.

„Lvo­ve yra 750 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų, o pen­kiems lvo­vie­čiams ten­ka vie­na ka­vi­nė. Ka­vos kul­tas ten nuo se­nų lai­kų, sun­ku net ap­sa­ky­ti, ko­kia ji ska­ni, – ti­ki­na E. Li­man­tie­nė. – Pas mus net iš­tai­gin­go­je Vil­niaus ka­vi­nė­je ne­gau­si to­kios ska­nios ka­vos, kaip ten, ma­žo­je užei­gė­lė­je.“

Ir ma­žos kai­nos trau­kia tu­ris­tus.

„Už vir­ti­nu­kus su vyš­nio­mis mo­kė­jo­me 59 gri­ve­nas, tai ne­su­da­ro nė dvie­jų eu­rų, nes 31 gri­ve­na – vie­nas eu­ras, – pa­ly­gi­na. – Ko­le­gė gė­rė ar­ba­tą, mo­kė­jo 30 gri­ve­nų, kas ėmė alaus bo­ka­lą, mo­kė­jo po 20 gri­ve­nų.“

Pa­ty­rė ir iš­skir­ti­nį lvo­vie­čių po­žiū­rį į lie­tu­vius. Jei­gu ru­siš­kai pra­de­di šne­kė­ti – reak­ci­ja bus ne­pa­lan­ki. Bet jei­gu kal­bi lie­tu­viš­kai ar iš­girs­ta, jog esi iš Lie­tu­vos, at­si­ve­ria, ir ta­da „jau­tie­si lyg se­suo ar bro­lis bū­tum“.

„Net mū­sų gi­dė Ve­ro­ni­ka, len­kai­tė, dvi­de­šimt me­tų gy­ve­nu­si Lie­tu­vo­je, su mu­mis kal­bė­jo lie­tu­viš­kai, nors jai bu­vo ne­leng­va, pri­si­pa­ži­no – mo­kė­si, ruo­šė­si ir nuo­šir­džiai džiau­gė­si sa­vo pa­žan­ga“, – šyp­so­si pri­si­mi­nu­si.

„Lvo­vas, sa­ko­ma, yra pa­trio­tiš­kiau­sias ša­lies mies­tas, – pasakoja šiau­lie­tė. – Be­je, ne tik to­je pa­trio­tų ka­vi­nė­je svei­ki­na­ma­si šū­kiu: „Šlo­vė Uk­rai­nai!“, o at­sa­ko­ma „Šlo­vė did­vy­riams!“. Neį­si­vaiz­da­vau, kad Lvo­ve vi­sa tai pa­ma­ty­siu. Gal­būt žmo­nės, at­va­žia­vę pra­mo­gau­ti, su­ge­ba to ne­pa­ma­ty­ti – man taip nei­šė­jo.“

As­me­ni­nės nuo­tr.

Elo­na Li­man­tie­nė – su vie­nu gar­siu Lvo­vo vais­ti­nin­ku. Čio­nykš­čiams vais­ti­nin­kams, ban­džiu­siems iš naf­tos deg­ti­nės iš­va­ry­ti, ne­ty­čia pa­vy­ko pa­ga­min­ti ži­ba­lą, o pa­skui – ir ži­ba­li­nę lem­pą. To­dėl skel­bia­ma, kad pir­mo­ji ži­ba­li­nė lem­pa su­sping­sė­jo Lvo­ve, o jos iš­ra­dė­jai – Ig­na­cas Lu­ka­še­vi­čius ir Ja­nas Ze­has – 1853 me­tais už tai ga­vę Vie­nos pa­ten­tą.

Lvo­vas au­gi­na me­de­lius va­zo­nuo­se

Rei­ka­lau­ja­ma lais­vės Ole­gui Sen­co­vui, Uk­rai­nos re­ži­sie­riui, įka­lin­tam Ru­si­jo­je ir jau mė­nuo ba­dau­jan­čiam.

Ka­rei­viš­kos mi­li­nės ka­bo pa­trio­tų ka­vi­nė­je – ga­li­ma už­si­mes­ti.

Pat­rio­tų ka­vi­nės in­ter­je­ras

Ka­vi­nė­je pa­tie­kia­mas ka­ro sa­ly­gas ati­tin­kan­tis mais­tas.

Lvo­vo šv. Pet­ro ir Pau­liaus Įgu­los ka­ted­ro­je – ber­ži­nis kry­žius iš ka­ro lau­ko, iš­li­kęs ne­pa­lies­tas ra­ke­ti­nės „Smerč“ ug­nies, ir dau­gy­bė „Dan­gaus rink­ti­nės“ – žu­vu­sių ko­vo­to­jų – nuo­trau­kų.