
Naujausios
Vincas Urbonavičius: „Išlikime žmonėmis“
Praėjusią savaitę Šiaulių apskrities policiją paliko daugiau negu tris dešimtmečius čia dirbęs ir įvairiems padaliniams vadovavęs Vincas URBONAVIČIUS. Jis išėjo į užtarnautą pareigūno pensiją.
Vyresnysis komisaras sutiko „Šiaulių kraštui“ duoti išskirtinį interviu. Pokalbis – apie prabėgusius metus ir – jaudulio ašaras.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Pareigūnas ir žmogus
– Gerbiamas komisare, Šiauliams ir šiauliečiams atidavėte 30 su puse metų? Daug tai ar mažai?
– Manau, kad ištarnauta pakankamai. Trys dešimtmečiai – laikotarpis, įrodantis, kad jaučiausi esantis savo vietoje. Sukaupta didžiulė patirtis, ir ne vien profesinė, bet ir žmogiška, gyvenimiška. Buvo daug įvykių, daug iššūkių ir daug išgyvenimų, kuriuos reikėjo „sustrateguoti“, kaip pareigūnui, bet kartu priimti, suvokti ir išgyventi kaip žmogui.
Vis dėlto jeigu šiandien būtų galimybė sugrąžinti tuos tris dešimtmečius, sakau iš širdies: nieko nekeisčiau ir mano pasirinkimas būtų lygiai toks pat.
– Kaip apibūdintumėte savo, kaip vieno iš Šiaulių apskrities policijos vadovų – viršininko pavaduotojo, o prieš tai ilgamečio Patrulių rinktinės vado, darbą?
– Visada viską stengiausi daryti iš dūšios. Jei esi atsidavęs savo darbui, juk negali daryti atmestinai. Aš nemokėjau plaukioti paviršiuje. Atsidavimą žmonėms ir tarnybai, vadovaudamas Patrulių rinktinei, stengiausi skiepyti ir savo pavaldiniams – patruliams, kurie visada yra arčiausiai žmonių. Visada savo vyrams akcentavau, kad bet kokioje situacijoje svarbiausia išlikti ne tik doru policininku, bet ir žmogumi.
Ir šiandien galiu atsakingai pasakyti, kad vyrai – šaunuoliai. Mano akyse užaugo puikių pareigūnų karta: šiandien nemažai jų yra komisarai, kiti dirba tyrėjais, eina kitas svarbias pareigas.
Tikras gyvenimas
– Gal trumpam grįžtumėte į savo profesinės karjeros pradžią? Policija tada buvo visai kitokia...
– Į Šiaulių policiją atvykau 1987 metais. Tada policija buvo jėgos struktūra, kurioje apie psichologinį pareigūnų rengimą, apie bendruomenišką bendravimą su civiliais gyventojais, apie abipusę pagalbą net minčių nebuvo. Buvo suteikta teisė tik reikalauti, bausti ir pareiga bet kokia kaina užtikrinti tvarką.
Be to, tuometinė policija, palyginti su šiandienos, buvo skurdi, niekam jos techninis aprūpinimas nerūpėjo.
Prisimenu 1998 metų balandį, kai nusikaltėliai susprogdino Šiaulių mokesčių inspekciją. Mūsų policija tuomet turėjo tik du žiguliukus ir kelis UAZ. O Šiaulių banditai jau tada važinėjo su galingais „Mitsubishi“ ir „devintukais“.
– Patrulių rinktinei vadovavote, kai Šiauliuose klestėjo nusikalstamumas.
– Vadovauti Šiaulių patruliams pradėjau 1997-aisiais. Tikrai tai buvo labai ekstremalus laikas: sprogdinimų, nusikaltėlių tarpusavio santykių aiškinimasis. Į orą 1998-aisiais išlėkė ne tik Mokesčių inspekcija, bet ir kai kurių Šiaulių „aukštuomenės“ atstovų automobiliai. Neišvengta mirčių.
Bet šiandien galiu pasakyti, kad tarnyba Patrulių rinktinėje buvo išskirtinė. Jei kas leistų grįžti pasirinkus širdžiai mieliausią tarnybos etapą, net neabejodamas grįžčiau ne į paskutines savo pareigas – Šiaulių apskrities policijos viršininko pavaduotojo, o į Patrulių rinktinę. Nes tik joje verda tikras gyvenimas: daugybė emocijų, veiksmo, įvykių.
– Gal paminėtumėte keletą labiausiai įstrigusių įvykių savo tarnybos metais?
– 1999-ieji, pirmas Lietuvoje grupės „Boney M“ koncertas Šiaulių Zoknių oro uoste. Patrulių rinktinės vyrams buvo patikėta ne vien užtikrinti viešąją tvarką, bet ir sureguliuoti eismą – tūkstančiai automobilių tada važiavo Radviliškio gatve. Per koncertą alkoholis liejosi laisvai. Įtampa beprotiška. Girtus rinkome ne tik iš pakelių, bet ir miškus, krūmus teko iššukuoti po koncerto. Atsimenu, racijos net nusėdo, vadovavau vyrams įlipęs į bokštelį.
2010-ųjų liepa. Futbolo rungtynės tarp futbolo komandų „Šiauliai ir „Wisla“. Žinojome, kad lenkų sirgaliai bus ginkluoti, todėl policijos pajėgos buvo sustiprintos iki maksimumo, dirbo apie 400 ginkluotų pareigūnų. Patruliuota ne tik prie aikštyno, bet ir tikrinti įvažiuojančiųjų į Šiaulius automobiliai.
Sirgaliai iš Lenkijos tikrai buvo pasiruošę. Paimta krūvos peilių, kastetų, kitų šaltųjų ginklų. Kraujas būtų liejęsis laisvai. O mes sugebėjome darbą organizuoti taip, kad neužfiksuota nė vieno rimtesnio incidento.
2016 metų lapkričio pabaiga. Pakruojo rajone, Degučių kaime, dingo du vaikai – 6 ir 12 metų berniukai. Stiprinome pajėgas, viskas veltui. Tik sutemus vyresnįjį vaiką radome pasislėpusį gyvą ir sveiką, jis papasakojo su draugu važiavęs dviračiu per Kruojos upę. Ieškojome pakrantėse. Prieš vidurnaktį vienas iš kaimo žmonių šūktelėjo, kad upėje, po šaka, kažką pastebėjęs, lyg tai kūną.
Šūktelėjo ir pradingo. Buvo tamsu, nors į akį durk, gal 10 minučių iki vidurnakčio. Įšokau į vandenį kaip stoviu, pakėliau šaką, kūnelis plūduriavo.
Tas berniukas buvo tada mano anūkės amžiaus... Prie tokių vaizdų neįmanoma priprasti. Jei esi normalus žmogus, neįmanoma.
– Ir 2009-ųjų sausis. Tada jūs stojote prieš naktinės mokesčių reformos įsiutintą minią prie Šiaulių miesto savivaldybės. Miesto vadovai neišdrįso su eiliniais gyventojais kalbėtis, o jūs, Patrulių rinktinės vadas, užuot davęs komandą šturmą malšinti bananais, tiesiog kalbėjotės.
– Kalbėjausi, nes nebuvo kam kalbėtis. Jei būčiau elgęsis kaip standartinis instrukcijų vykdytojas, žmonių šturmas būtų buvęs sutramdytas jėga, ir vaizdas tada būtų buvęs nekoks. Bet aš elgiausi kaip paprastas žmogus. Patikėkite, duoti komandą, kad būtų panaudota jėga prieš savą žmogų, prieš šiaulietį, prieš minią, kurioje gal 50 procentų man pažįstami, itin sudėtinga emociškai.
Ačiū žmonėms, kurie tada su manimi kalbėjosi, pasakojo apie sunkų gyvenimą, apie mokesčių reformą, ačiū, kad jie mane ir mano pareigūnus išgirdo. Todėl ir nereikėjo naudoti jėgos.
O policininkai buvo pasirengę, buvo ir su specialia ekipiruote mobilusis būrys įvestas. Jei žmonės nebūtų išgirdę ir pabandę šturmuoti Savivaldybę, man būtų tekę duoti komandą atitraukti minią jėga.
Aš buvau pareigūnas ir netgi būdamas eilinių žmonių pusėje privalėjau elgtis kaip valstybės įgaliotas asmuo. Dabar jau galiu prisipažinti, kad tada aš pasielgiau ne visai „pagal eilutę“, pasielgiau kaip žmogus.
Visko – daug
– Per tris dešimtmečius ne kartą teko bendrauti ir su žurnalistais. Greičiausiai ne visada buvo lengva?
– Tikrai aktyviai bendravome. Man dirbant Patrulių rinktinėje, kartu vykdavome net į reidus. O duotų interviu ir nesuskaičiuočiau.
Taip, buvo keletas atvejų, kai žurnalistai sukliudė operacijai, kuriai mes iš anksto atsakingai ruošėmės. Bet tai jau kita istorija.
O kritika dėl policijos darbo? Turiu pasakyti, kad jei ji ir buvo, daugeliu atvejų ji buvo pagrįsta: pareigūnai irgi klysta. Galvoju, jei kritika pagrįsta – ji duoda peno pasitempti ir kitąkart panašios klaidos nebedaryti.
– Dabar jūs jau nebe pareigūnas. Kas toliau?
– Toliau – vis geriau. Turiu daugybę darbų sodyboje. Turiu artimuosius. Turiu tris anūkėles. Visko daug. Pirmiausia reikia priprasti prie minties, kad aš jau pensininkas. Ir nors tokį sprendimą padariau pats, savo noru, šis faktas man dar tebėra atvira žaizda.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Vyresnysis komisaras Vincas Urbonavičius: „Buvo visko, ir visko dar bus“.
Buvęs Šiaulių apskrities policijos viršininko pavaduotojas, ilgametis Šiaulių patrulių rinktinės vadas Vincas Urbonavičius: „Kaip bebūtų, visada išlikime žmonėmis prieš kitą žmogų, nes žemė yra apvali“.
Degučių kaimo vaikų žūtis. Komisaras Vincas Urbonavičius – vienas iš paieškos dalyvių. Nuskendusio šešiamečio iškėlimas iš vandens – iki šiol ryškus.
2009-ųjų sausis. Šiaulių miesto savivaldybės šturmas. Vinco Urbonavičiaus vadovaujama operacija pavyko idealiai: 5 000 susirinkusiųjų minią pavyko išsklaidyti nepanaudojus jėgos.
Daugiau nei 30 metų policijoje. Praėjusią savaitę uniformą vyresnysis komisaras Vincas Urbonavičius pakabino į spintą.