Vincas Urbonavičius: „Išlikime žmonėmis“

Vin­cas Ur­bo­na­vi­čius: „Iš­li­ki­me žmo­nė­mis“

Praė­ju­sią sa­vai­tę Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­ją pa­li­ko dau­giau ne­gu tris de­šimt­me­čius čia dir­bęs ir įvai­riems pa­da­li­niams va­do­va­vęs Vin­cas UR­BO­NA­VI­ČIUS. Jis išė­jo į už­tar­nau­tą pa­rei­gū­no pen­si­ją.

Vy­res­ny­sis ko­mi­sa­ras su­ti­ko „Šiau­lių kraš­tui“ duo­ti iš­skir­ti­nį in­ter­viu. Po­kal­bis – apie pra­bė­gu­sius me­tus ir – jau­du­lio aša­ras.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pa­rei­gū­nas ir žmo­gus

– Ger­bia­mas ko­mi­sa­re, Šiau­liams ir šiau­lie­čiams ati­da­vė­te 30 su pu­se me­tų? Daug tai ar ma­žai?

– Ma­nau, kad iš­tar­nau­ta pa­kan­ka­mai. Trys de­šimt­me­čiai – lai­ko­tar­pis, įro­dan­tis, kad jau­čiau­si esan­tis sa­vo vie­to­je. Su­kaup­ta di­džiu­lė pa­tir­tis, ir ne vien pro­fe­si­nė, bet ir žmo­giš­ka, gy­ve­ni­miš­ka. Bu­vo daug įvy­kių, daug iš­šū­kių ir daug iš­gy­ve­ni­mų, ku­riuos rei­kė­jo „su­stra­te­guo­ti“, kaip pa­rei­gū­nui, bet kartu priim­ti, su­vok­ti ir iš­gy­ven­ti kaip žmo­gui.

Vis dėl­to jei­gu šian­dien bū­tų ga­li­my­bė su­grą­žin­ti tuos tris de­šimt­me­čius, sa­kau iš šir­dies: nie­ko ne­keis­čiau ir ma­no pa­si­rin­ki­mas bū­tų ly­giai toks pat.

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te sa­vo, kaip vie­no iš Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos va­do­vų – vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jo, o prieš tai il­ga­me­čio Pat­ru­lių rink­ti­nės va­do, dar­bą?

– Vi­sa­da vis­ką sten­giau­si da­ry­ti iš dū­šios. Jei esi at­si­da­vęs sa­vo dar­bui, juk ne­ga­li da­ry­ti at­mes­ti­nai. Aš ne­mo­kė­jau plau­kio­ti pa­vir­šiu­je. At­si­da­vi­mą žmo­nėms ir tar­ny­bai, va­do­vau­da­mas Pat­ru­lių rink­ti­nei, sten­giau­si skie­py­ti ir sa­vo pa­val­di­niams – pa­tru­liams, ku­rie vi­sa­da yra ar­čiau­siai žmo­nių. Vi­sa­da sa­vo vy­rams ak­cen­ta­vau, kad bet ko­kio­je si­tua­ci­jo­je svar­biau­sia iš­lik­ti ne tik do­ru po­li­ci­nin­ku, bet ir žmo­gu­mi.

Ir šian­dien ga­liu at­sa­kin­gai pa­sa­ky­ti, kad vy­rai – šau­nuo­liai. Ma­no aky­se užau­go pui­kių pa­rei­gū­nų kar­ta: šian­dien ne­ma­žai jų yra ko­mi­sa­rai, ki­ti dir­ba ty­rė­jais, eina ki­tas svar­bias pa­rei­gas.

Tik­ras gy­ve­ni­mas

– Gal trum­pam grįž­tu­mė­te į sa­vo pro­fe­si­nės kar­je­ros pra­džią? Po­li­ci­ja ta­da bu­vo vi­sai ki­to­kia...

– Į Šiau­lių po­li­ci­ją at­vy­kau 1987 me­tais. Ta­da po­li­ci­ja bu­vo jė­gos struk­tū­ra, ku­rio­je apie psi­cho­lo­gi­nį pa­rei­gū­nų ren­gi­mą, apie bend­ruo­me­niš­ką bend­ra­vi­mą su ci­vi­liais gy­ven­to­jais, apie abi­pu­sę pa­gal­bą net min­čių ne­bu­vo. Bu­vo su­teik­ta tei­sė tik rei­ka­lau­ti, baus­ti ir pa­rei­ga bet ko­kia kai­na už­tik­rin­ti tvar­ką.

Be to, tuo­me­ti­nė po­li­ci­ja, pa­ly­gin­ti su šian­die­nos, bu­vo skur­di, nie­kam jos tech­ni­nis ap­rū­pi­ni­mas ne­rū­pė­jo.

Pri­si­me­nu 1998 me­tų ba­lan­dį, kai nu­si­kal­tė­liai su­sprog­di­no Šiau­lių mo­kes­čių ins­pek­ci­ją. Mū­sų po­li­ci­ja tuo­met tu­rė­jo tik du ži­gu­liu­kus ir ke­lis UAZ. O Šiau­lių ban­di­tai jau ta­da va­ži­nė­jo su ga­lin­gais „Mit­su­bis­hi“ ir „de­vin­tu­kais“.

– Pat­ru­lių rink­ti­nei va­do­va­vo­te, kai Šiau­liuo­se kles­tė­jo nu­si­kals­ta­mu­mas.

– Va­do­vau­ti Šiau­lių pa­tru­liams pra­dė­jau 1997-ai­siais. Tik­rai tai bu­vo la­bai ekst­re­ma­lus lai­kas: sprog­di­ni­mų, nu­si­kal­tė­lių tar­pu­sa­vio san­ty­kių aiš­ki­ni­ma­sis. Į orą 1998-ai­siais iš­lė­kė ne tik Mo­kes­čių ins­pek­ci­ja, bet ir kai ku­rių Šiau­lių „aukš­tuo­me­nės“ at­sto­vų au­to­mo­bi­liai. Neiš­veng­ta mir­čių.

Bet šian­dien ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tar­ny­ba Pat­ru­lių rink­ti­nė­je bu­vo iš­skir­ti­nė. Jei kas leis­tų grįž­ti pa­si­rin­kus šir­džiai mie­liau­sią tar­ny­bos eta­pą, net nea­be­jo­da­mas grįž­čiau ne į pa­sku­ti­nes sa­vo pa­rei­gas – Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jo, o į Pat­ru­lių rink­ti­nę. Nes tik jo­je ver­da tik­ras gy­ve­ni­mas: dau­gy­bė emo­ci­jų, veiks­mo, įvy­kių.

– Gal pa­mi­nė­tu­mė­te ke­le­tą la­biau­siai įstri­gu­sių įvy­kių sa­vo tar­ny­bos me­tais?

– 1999-ie­ji, pir­mas Lie­tu­vo­je gru­pės „Bo­ney M“ kon­cer­tas Šiau­lių Zok­nių oro uos­te. Pat­ru­lių rink­ti­nės vy­rams bu­vo pa­ti­kė­ta ne vien už­tik­rin­ti vie­šą­ją tvar­ką, bet ir su­re­gu­liuo­ti eis­mą – tūks­tan­čiai au­to­mo­bi­lių ta­da va­žia­vo Rad­vi­liš­kio gat­ve. Per kon­cer­tą al­ko­ho­lis lie­jo­si lais­vai. Įtam­pa be­pro­tiš­ka. Gir­tus rin­ko­me ne tik iš pa­ke­lių, bet ir miš­kus, krū­mus te­ko iš­šu­kuo­ti po kon­cer­to. At­si­me­nu, ra­ci­jos net nu­sė­do, va­do­va­vau vy­rams įli­pęs į bokš­te­lį.

2010-ųjų lie­pa. Fut­bo­lo rung­ty­nės tarp fut­bo­lo ko­man­dų „Šiau­liai ir „Wis­la“. Ži­no­jo­me, kad len­kų sir­ga­liai bus gink­luo­ti, to­dėl po­li­ci­jos pa­jė­gos bu­vo su­stip­rin­tos iki mak­si­mu­mo, dir­bo apie 400 gink­luo­tų pa­rei­gū­nų. Pat­ru­liuo­ta ne tik prie aikš­ty­no, bet ir tik­rin­ti įva­žiuo­jan­čių­jų į Šiau­lius au­to­mo­bi­liai.

Sir­ga­liai iš Len­ki­jos tik­rai bu­vo pa­si­ruo­šę. Paim­ta krū­vos pei­lių, kas­te­tų, ki­tų šal­tų­jų gink­lų. Krau­jas bū­tų lie­ję­sis lais­vai. O mes su­ge­bė­jo­me dar­bą or­ga­ni­zuo­ti taip, kad neuž­fik­suo­ta nė vie­no rim­tes­nio in­ci­den­to.

2016 me­tų lapk­ri­čio pa­bai­ga. Pak­ruo­jo ra­jo­ne, De­gu­čių kai­me, din­go du vai­kai – 6 ir 12 me­tų ber­niu­kai. Stip­ri­no­me pa­jė­gas, vis­kas vel­tui. Tik su­te­mus vy­res­nį­jį vai­ką ra­do­me pa­si­slė­pu­sį gy­vą ir svei­ką, jis pa­pa­sa­ko­jo su drau­gu va­žia­vęs dvi­ra­čiu per Kruo­jos upę. Ieš­ko­jo­me pa­kran­tė­se. Prieš vi­dur­nak­tį vie­nas iš kai­mo žmo­nių šūk­te­lė­jo, kad upė­je, po ša­ka, kaž­ką pa­ste­bė­jęs, lyg ­tai kū­ną.

Šūk­te­lė­jo ir pra­din­go. Bu­vo tam­su, nors į akį durk, gal 10 mi­nu­čių iki vi­dur­nak­čio. Įšo­kau į van­de­nį kaip sto­viu, pa­kė­liau ša­ką, kū­ne­lis plū­du­ria­vo.

Tas ber­niu­kas bu­vo ta­da ma­no anū­kės am­žiaus... Prie to­kių vaiz­dų neį­ma­no­ma pri­pras­ti. Jei esi nor­ma­lus žmo­gus, neį­ma­no­ma.

– Ir 2009-ųjų sau­sis. Ta­da jūs sto­jo­te prieš nak­ti­nės mo­kes­čių re­for­mos įsiu­tin­tą mi­nią prie Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės. Mies­to va­do­vai neišd­rį­so su ei­li­niais gy­ven­to­jais kal­bė­tis, o jūs, Pat­ru­lių rink­ti­nės va­das, užuo­t da­vęs ko­man­dą štur­mą mal­šin­ti ba­na­nais, tie­siog kal­bė­jo­tės.

– Kal­bė­jau­si, nes ne­bu­vo kam kal­bė­tis. Jei bū­čiau el­gę­sis kaip stan­dar­ti­nis inst­ruk­ci­jų vyk­dy­to­jas, žmo­nių štur­mas bū­tų bu­vęs su­tram­dy­tas jė­ga, ir vaiz­das ta­da bū­tų bu­vęs ne­koks. Bet aš el­giau­si kaip pa­pras­tas žmo­gus. Pa­ti­kė­ki­te, duo­ti ko­man­dą, kad bū­tų pa­nau­do­ta jė­ga prieš sa­vą žmo­gų, prieš šiau­lie­tį, prieš mi­nią, ku­rio­je gal 50 pro­cen­tų man pa­žįs­ta­mi, itin su­dė­tin­ga emo­ciš­kai.

Ačiū žmo­nėms, ku­rie ta­da su ma­ni­mi kal­bė­jo­si, pa­sa­ko­jo apie sun­kų gy­ve­ni­mą, apie mo­kes­čių re­for­mą, ačiū, kad jie ma­ne ir ma­no pa­rei­gū­nus iš­gir­do. To­dėl ir ne­rei­kė­jo nau­do­ti jė­gos.

O po­li­ci­nin­kai bu­vo pa­si­ren­gę, bu­vo ir su spe­cia­lia eki­pi­ruo­te mo­bi­lu­sis bū­rys įves­tas. Jei žmo­nės ne­bū­tų iš­gir­dę ir pa­ban­dę štur­muo­ti Sa­vi­val­dy­bę, man bū­tų te­kę duo­ti ko­man­dą ati­trauk­ti mi­nią jė­ga.

Aš bu­vau pa­rei­gū­nas ir ne­tgi bū­da­mas ei­li­nių žmo­nių pu­sė­je pri­va­lė­jau elg­tis kaip vals­ty­bės įga­lio­tas as­muo. Da­bar jau ga­liu pri­si­pa­žin­ti, kad ta­da aš pa­siel­giau ne vi­sai „pa­gal ei­lu­tę“, pa­siel­giau kaip žmo­gus.

Vis­ko – daug

– Per tris de­šimt­me­čius ne kar­tą te­ko bend­rau­ti ir su žur­na­lis­tais. Grei­čiau­siai ne vi­sa­da bu­vo leng­va?

– Tik­rai ak­ty­viai bend­ra­vo­me. Man dir­bant Pat­ru­lių rink­ti­nė­je, kar­tu vyk­da­vo­me net į rei­dus. O duo­tų in­ter­viu ir ne­sus­kai­čiuo­čiau.

Taip, bu­vo ke­le­tas at­ve­jų, kai žur­na­lis­tai su­kliu­dė ope­ra­ci­jai, ku­riai mes iš anks­to at­sa­kin­gai ruo­šė­mės. Bet tai jau ki­ta is­to­ri­ja.

O kri­ti­ka dėl po­li­ci­jos dar­bo? Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad jei ji ir bu­vo, dau­ge­liu at­ve­jų ji bu­vo pa­grįs­ta: pa­rei­gū­nai ir­gi klys­ta. Gal­vo­ju, jei kri­ti­ka pa­grįs­ta – ji duo­da pe­no pa­si­temp­ti ir ki­tą­kart pa­na­šios klai­dos ne­be­da­ry­ti.

– Da­bar jūs jau ne­be pa­rei­gū­nas. Kas to­liau?

– To­liau – vis ge­riau. Tu­riu dau­gy­bę dar­bų so­dy­bo­je. Tu­riu ar­ti­muo­sius. Tu­riu tris anū­kė­les. Vis­ko daug. Pir­miau­sia rei­kia pri­pras­ti prie min­ties, kad aš jau pen­si­nin­kas. Ir nors to­kį spren­di­mą pa­da­riau pa­ts, sa­vo no­ru, šis fak­tas man dar te­bė­ra at­vi­ra žaiz­da.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vy­res­ny­sis ko­mi­sa­ras Vin­cas Ur­bo­na­vi­čius: „Bu­vo vis­ko, ir vis­ko dar bus“.

Bu­vęs Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jas, il­ga­me­tis Šiau­lių pat­ru­lių rink­ti­nės va­das Vin­cas Ur­bo­na­vi­čius: „Kaip be­bū­tų, vi­sa­da iš­li­ki­me žmo­nė­mis prieš ki­tą žmo­gų, nes že­mė yra ap­va­li“.

De­gu­čių kai­mo vai­kų žū­tis. Ko­mi­sa­ras Vin­cas Ur­bo­na­vi­čius – vie­nas iš paieš­kos da­ly­vių. Nus­ken­du­sio še­šia­me­čio iš­kė­li­mas iš van­dens – iki šiol ryš­kus.

2009-ųjų sau­sis. Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės štur­mas. Vin­co Ur­bo­na­vi­čiaus va­do­vau­ja­ma ope­ra­ci­ja pa­vy­ko idea­liai: 5 000 su­si­rin­ku­sių­jų mi­nią pa­vy­ko iš­sklai­dy­ti ne­pa­nau­do­jus jė­gos.

Dau­giau nei 30 me­tų po­li­ci­jo­je. Praė­ju­sią sa­vai­tę uni­for­mą vy­res­ny­sis ko­mi­sa­ras Vin­cas Ur­bo­na­vi­čius pa­ka­bi­no į spin­tą.