Garsiausias tarpukario Lietuvos vežėjas gyveno dvare prie Kuršėnų

Gar­siau­sias tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ve­žė­jas gy­ve­no dva­re prie Kur­šė­nų

Vals­ty­bin­gu­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mas Lie­tu­vo­je yra ge­ra pro­ga paa­na­li­zuo­ti lai­ko­tar­pį, ku­ris nuo mū­sų nu­to­lęs per šim­tą me­tų. Pap­ras­tai, mi­nint to­kias su­kak­tis, pra­bun­da žmo­nių smal­su­mas – o kaip ta­da bu­vo, kas ta­da vy­ko, kaip ta­da žmo­nės gy­ve­no ma­no mies­te ar kai­me?

Ar šian­dien ga­lė­tu­me įsi­vaiz­duo­ti, kad Šiau­lių ra­jo­no Gergž­de­lių kai­mas prie Kur­šė­nų ga­lė­jo la­bai gar­siai skam­bė­ti tar­pu­ka­rio Len­ki­jo­je, kai ją val­dė po 1926 me­tų per­vers­mo į val­džią su­grį­žęs įžy­mu­sis mar­ša­las Ju­ze­fas Pil­suds­kis (1867-1935)?

Pa­si­ro­do, – skam­bė­jo la­bai gar­siai ir net sa­vo­tiš­kai skan­da­lin­gai!

Jo­nas KI­RI­LIAUS­KAS, is­to­ri­kas

Vie­ną iš Gergž­de­lių dva­rų (o jų nuo XVI am­žiaus Gergž­de­liuo­se bū­ta net 3 ar 4, ku­rie vė­liau evo­liu­cio­na­vo į pa­li­var­kus) val­dė gy­dy­to­jo An­ta­no Ko­ra­bie­vi­čiaus (An­ton Ko­ra­bie­wicz) (1860-?) šei­ma. Gergž­de­lius Ko­ra­bie­vi­čių gi­mi­nė val­dė nuo XVIII am­žiaus.

Be­je, Gergž­de­lių dva­ro anks­čiau­sią pa­mi­nė­ji­mą pa­vy­ko ap­tik­ti 1569 me­tais, kai ba­jo­ras Va­len­tas Jo­ma­to­vi­čius (vė­liau ši gi­mi­nė pa­si­va­di­no Jo­man­tais) šį dva­rą nu­si­pir­ko iš sa­vo te­tų. Bet grįž­ki­me prie A. Ko­ra­bie­vi­čiaus.

Šis gy­dy­to­jas bu­vo ne šiaip koks kai­mo, pro­vin­ci­jos gy­dy­to­jas, ku­rio įvai­rių per­so­na­žų mums pa­li­ko ra­šy­to­jas A. Če­cho­vas, o so­li­dus, Pe­ter­bur­ge me­di­ci­nos pra­kti­ką tu­rin­tis spe­cia­lis­tas. Kaip iš­si­reiš­kė vie­nas mū­sų kraš­to is­to­riog­ra­fas, jis bu­vo iš tų že­mai­čių ba­jo­rų, ku­rie iš Že­mai­ti­jos bu­vo iš­vy­kę į tuo­me­ti­nę sos­ti­nę „auk­so vil­nos ieš­ko­ti“, tai yra iš­va­žia­vę už­si­dirb­ti.

An­ta­nas Ko­ra­bie­vi­čius bu­vo ve­dęs vie­ti­nę dva­ri­nin­kai­tę Ste­fa­ni­ją Ma­tu­se­vi­čiū­tę (gim. 1871-?) – Ma­tu­se­vi­čiai tuo­met, val­dė Gu­ra­gių ir ki­tus dva­rus prie Kur­šė­nų. An­ta­nas Ko­ra­bie­vi­čius su žmo­na Ste­fa­ni­ja su­si­lau­kė tri­jų vai­kų. Vy­riau­sio­ji – Ire­na (gim. 1896 -?) bu­vo iš­te­kė­ju­si už len­kų pa­trio­to Bo­les­lo­vo Šac­kio, pri­klau­siu­sio po­grin­di­nei Ki­je­vo len­kų pa­trio­ti­nei or­ga­ni­za­ci­jai, per vy­rą, ku­rį ca­ro po­li­ci­ja 1913 me­tais areš­ta­vo, vos ne­pa­te­ko į ka­tor­gą, ir tik nėš­tu­mas bei pa­bė­gi­mas į Gergž­de­lius Ire­ną ta­da iš­gel­bė­jo. Vi­du­ri­ny­sis sū­nus Ta­das (1898-1917) bu­vo bai­gęs ka­ri­nin­kų mo­kyk­lą, žu­vo be­ne pir­ma­ja­me mū­šy­je fron­te su vo­kie­čiais. O jau­niau­sias sū­nus Vac­lo­vas (1903-1994) bu­vo bai­gęs drau­ge su Čes­lo­vu Mi­lo­šu Vil­niaus Ste­po­no Ba­to­ro uni­ver­si­te­tą bu­vo gy­dy­to­jas, et­nog­ra­fas, poe­tas, ra­šy­to­jas, be­bai­mis ke­liau­to­jas ir t. t.

Dak­ta­ras An­ta­nas Ko­ra­bie­vi­čius su šei­ma vi­sas va­sa­ras leis­da­vo gim­tuo­siuo­se Gergž­de­liuo­se, ta­čiau pa­ts neū­ki­nin­ka­vo dva­re, o bent jau prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, per jį ir iki že­mės re­for­mos, bu­vo iš­nuo­mo­jęs ūkį tū­lam Nai­kaus­kui. Ta­čiau dva­re Ko­ra­bie­vi­čių šei­mos reik­mėms bu­vo iš­lai­ko­mas ve­žė­jas Pran­ciš­kus ir tar­nai­tė, ku­rie ma­tyt, tu­rė­jo pri­žiū­rė­ti dva­ro rū­mus, kol po­nų ne­bū­da­vo.

Ko­ra­bie­vi­čių šei­mos Gergž­de­lių dva­ras sto­vė­jo ant kal­vos ir bu­vo ap­sup­tas tan­kia gu­do­be­lių tvo­ra.

Dak­ta­ras An­ta­nas, anot jo žmo­nos Ste­fa­ni­jos, tu­rė­jo la­bai la­kią vaiz­duo­tę ir bu­vo pil­nas vi­so­kių iš­mo­nių. Vie­na iš tos vaiz­duo­tės iš­raiš­kų bu­vo iš­tai­gin­gas priean­gis prie pa­grin­di­nių rū­mų iš bal­tai da­žy­tų rąs­tų.

Prie dva­ro pa­grin­di­nio įva­žia­vi­mo var­tų bu­vo ga­li­ma at­vyk­ti per ke­lių šim­tų me­tų se­nu­mo ąžuo­lų alė­ją. Tad ki­tas tos ne­ža­bo­tos fan­ta­zi­jos vai­sius bu­vo mi­nė­to­je ąžuo­lų alė­jo­je – tarp dvie­jų iš­la­kių me­džių maž­daug 15 met­rų aukš­ty­je bu­vo įreng­tas ja­po­niš­ko sti­liaus na­me­lis – al­ta­na, į ku­rią pa­tek­ti bu­vo ga­li­ma tik vir­vi­nė­mis ko­pė­čio­mis. To­dėl, su­pran­ta­ma, na­me­lis bu­vo vai­kų žai­di­mų vie­ta – dau­giau į jį nie­kas ne­lip­da­vo. Iš šio na­me­lio bu­vo ga­li­ma ste­bė­ti apy­lin­kes, tai ypa­tin­gai svar­bu bu­vo lau­kiant svar­bių sve­čių, ku­rių dva­re, par­vy­kus šei­my­nai, ne­trūk­da­vo.

Dva­ro par­ke ant pil­ka­pio (ga­li bū­ti, kad tai tas pa­ts pil­ka­pis, ku­rį 1837 me­tais čia ka­si­nė­jo Liud­vi­kas Ado­mas Ju­ce­vi­čius, o ka­si­nė­ji­mo re­zul­ta­tus vė­liau pa­skel­bė laik­raš­ty­je „Ty­god­nik Pe­ter­burs­ki“ ar­ba tai 1847 me­tais pran­cū­zų ar­cheo­lo­go Fre­de­ri­ko Diu­bua de Mon­pe­rė ap­tik­tas iš ak­me­nų su­krau­tas rū­se­lis, ku­ria­me bu­vo ras­ti su­lenk­ti žmo­gaus griau­čiai. Toks lai­do­ji­mas pri­ski­ria­mas prie anks­ty­ves­nio bron­zos am­žiaus lai­kų lai­do­ji­mų) bu­vo pa­sta­ty­ta dar vie­na ap­va­li al­ta­na. Iš jos bu­vo ga­li­ma ste­bė­ti pro ša­lį va­žiuo­jan­čius trau­ki­nius ir ma­ty­ti, kaip ke­lei­viai pa­mo­juo­ja no­si­nai­tė­mis. Be­je, tai bu­vęs su­tar­ti­nis ženk­las jei kas pas Ko­ra­bie­vi­čius at­vyk­da­vo trau­ki­niu. Dva­re pa­ma­čius mo­jant no­si­nai­te iš trau­ki­nio sku­biai bu­vo kin­ko­mas ark­lys ir brič­ka lėk­da­vo į Kur­šė­nų ge­le­žin­ke­lio sto­tį par­vež­ti sve­čių.

Kai ato­sto­gau­ti į dva­rą at­vyk­da­vo Ko­ra­bie­vi­čių šei­ma, dak­ta­ras An­ta­nas siųs­da­vo te­leg­ra­mą Nai­kaus­kui, ka­da at­vyks­ta, ir ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je jų vi­sa­da lauk­da­vo ve­žė­jas Pran­ciš­kus, pa­si­puo­šęs Ko­ra­bie­vi­čių šei­mos liv­rė­ja – il­gu, ru­du, iki kulkš­nų ap­siaus­tu su si­dab­ro spal­vos sa­go­mis.

Ste­fa­ni­ja Ko­ra­bie­vi­čie­nė py­ko ant vy­ro už tą at­gy­ve­nu­sią tra­di­ci­ją, bet dak­ta­ras An­ta­nas bu­vo ne­per­mal­dau­ja­mas ir tas ce­re­mo­nia­las vi­są lai­ką bu­vo kar­to­ja­mas lai­kan­tis se­nų­jų šlėk­tų pa­pro­čių, ku­riuos po­nia va­di­no „ko­me­di­ja“.

Vie­nam iš sū­nų – Vac­lo­vui Ko­ra­bie­vi­čiui – yra te­kę ne tik va­ži­nė­ti su ve­žė­ju Ju­ze­fu Pil­suds­kiu, bet ir prieš II pa­sau­li­nį ka­rą plau­kio­ti šiuo var­du pa­va­din­tu lai­vu.

A. Ko­ra­bie­vi­čių vi­so­je Len­ki­jo­je iš­gar­si­no tai, kad, pa­sak E. Žagiell‘io, ku­ris ra­šė pri­si­mi­ni­mus apie Kur­šė­nų kraš­tą ir Že­mai­ti­ją, „šis Gergž­de­lių po­nas tu­rė­jo ve­žė­ją – Juo­zą Pil­suds­kį!“.

Ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti, tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ir Len­ki­jos po­li­ti­nių san­ty­kių kon­teks­te, kai abi ša­lys ne­tu­rė­jo dip­lo­ma­ti­nių san­ty­kių, kai vals­ty­bi­nė sie­na bu­vo vi­so la­bo – de­mar­ka­ci­nė li­ni­ja, prie ku­rios nuo­lat bu­vo konf­lik­tuo­ja­ma, stai­ga, „len­ka­kal­bis že­mai­tis“, ar, kaip ban­do is­to­ri­kai sa­ky­ti, – „sen­lie­tu­vis“ iš Gergž­de­lių va­ži­nė­ja ka­rie­ta, ku­rią va­de­lio­ja Juo­zas Pil­suds­kis, len­kiš­kai Ju­zef Pil­suds­kij?!

Iš tie­sų rei­kia bū­ti la­bai di­de­liu eks­cent­ri­ku ar­ba tu­rė­ti la­bai ge­rą hu­mo­ro jaus­mą, kad bū­da­mas len­kų kul­tū­ros žmo­gu­mi ši­taip pa­si­gar­sin­tu­mei!

E. Žagiell‘io tei­gi­nį apie šį gar­sų­jį ve­žė­ją dar rei­kė­jo pa­tik­rin­ti, kad is­to­ri­ja bū­tų ne tik skan­da­lin­gai int­ri­guo­jan­ti, bet ir tik­ra. To­dėl te­ko pa­si­raus­ti Kur­šė­nų baž­ny­čios met­ri­kų kny­go­se, ku­rios yra su­skait­me­nin­tos Lie­tu­vos vals­ty­bi­nio is­to­ri­jos ar­chy­vo fon­de Nr. 1182. apy­ra­še Nr. 1. Įra­šą, pa­tvir­ti­nan­tį mi­nė­tus mū­sų met­raš­ti­nin­ko tei­gi­nius ra­dau by­lo­je Nr.19, la­pe 142 (in­ter­ne­ti­nė priei­ga: http://www.epa­vel­das.lt/recordDescription/ARCH/1182/1/19 ). Ja­me ra­šo­ma, kad 1925 me­tais va­sa­rio 1 die­ną, Kur­šė­nų baž­ny­čios vi­ka­ras A. Kie­la su­tuo­kė Gergž­de­lių dva­ro gy­ven­to­jų My­ko­lo Pil­suc­kio ir Mor­tos Jan­kai­tės sū­nų Juo­zą Pil­suc­kį (gi­mu­sį 1899-07-01) su to pa­ties dva­ro gy­ven­to­ja Mor­ta Za­vac­ky­te (gi­mu­sia 1900-06-04).

Is­to­ri­ja tik­ra, tei­gi­niai tik­ri!

Ver­ta tik pri­dur­ti, kad mi­nė­tas au­to­rius E. Ža­giell – tai pa­sku­ti­nio Ke­tū­nų ir Čiui­nių dva­ro taip pat ne­to­li Kur­šė­nų sa­vi­nin­ko Ed­mun­do Ja­ku­bovs­kio (1906-1990) sla­py­var­dis. E Ja­ku­bovs­kis ku­rį lai­ką dir­bo len­kų dien­raš­čio, leis­to Kau­ne len­kų kal­ba „Dzien Ko­wiens­ki“ vy­riau­siuoju re­dak­to­riumi. E. Ja­ku­bovs­kis bu­vo ge­rai pa­žįs­ta­mas su Ko­ra­bie­vi­čių šei­my­na ir ypač su jau­nes­niuo­ju Vac­lo­vu, tu­rė­ju­siu pra­var­dę „Ki­lo­met­ras“, bet tai jau ki­tų is­to­ri­jų te­mos.

Šian­dien Gergž­de­liuo­se Pil­suc­kiai jau ne­be­gy­ve­na, įdo­mu bū­tų su­ži­no­ti, ar ga­li bū­ti, kad yra gar­siau­sio tar­pu­ka­rio ve­žė­jo Juo­zo Pil­suc­kio pa­li­kuo­nių? O gal yra tu­rin­čių jo nuo­trau­kų ir ga­lin­čių pa­pa­sa­ko­ti jo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją?

Nuot­rau­kos iš in­ter­ne­to lais­vai priei­na­mų šal­ti­nių

Vac­lo­vas Ko­ra­bie­vi­čius (1903-1994) – jam yra te­kę va­ži­nė­ti ve­ži­mu va­de­lio­ja­mu ve­žė­jo Ju­ze­fo Pil­suds­kio! O prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą yra te­kę plau­kio­ti ir gar­sio­jo Len­ki­jos mar­ša­lo var­du pa­va­din­tu lai­vu.

Ko­ra­bie­vi­čių gi­mi­nės her­bas „Ko­rab“.

Iš­ra­šas iš Kur­šė­nų baž­ny­čios met­ri­kų kny­gos.

Ju­ze­fas Pil­suds­kis.