Vairuoti vilkiką – ir moterų svajonė

Vai­ruo­ti vil­ki­ką – ir mo­te­rų sva­jo­nė

Šiau­lie­tė As­ta Brie­die­nė vil­ki­ko vai­ruo­to­ja – jau de­šimt­me­tis. „Sva­jo­nių pro­fe­si­ja“, – sa­ko mo­te­ris, to­li­mų­jų rei­sų me­tu pri­si­jau­ki­nu­si ne tik vil­ki­ką, bet kar­tu pa­mi­lu­si ir fo­tog­ra­fi­ją.

Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to ket­vir­ta­kur­sės Gied­rės Joc­ku­tės ke­lio­nės prie sun­kias­vo­rio vai­ro lau­kia atei­ty­je – šio ama­to mer­gi­na dar mo­ko­si.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Į ke­lio­nę – dėl bend­ros atei­ties

Min­tis vai­ruo­ti vil­ki­ką 22 me­tų G. Joc­ku­tei ne­gi­mė šiaip sau: mer­gi­nos drau­gas kro­vi­nius po įvai­rias Eu­ro­pos ša­lis ve­žio­ja jau ket­ve­rius me­tus – jis yra Kau­ne fi­lia­lą tu­rin­čios da­nų trans­por­to įmo­nės vai­ruo­to­jas. Kar­tą drau­gas pa­siū­lė Gied­rei į rei­są iš­va­žiuo­ti kar­tu. Mė­ne­sio ke­lio­nė ir ap­lan­ky­tos ša­lys pa­li­ko ge­rą įspū­dį. Juo­kais drau­gui už­si­mi­nė no­rin­ti vai­ruo­ti vil­ki­ką.

Pa­si­ta­rė abu ir ap­si­spren­dė, kad Gied­rė mo­ky­sis vai­ruo­ti, o pa­skui abu va­žiuos kar­tu.

„Pla­nuo­da­mi bend­rą atei­tį, su­pra­to­me, kad įsi­gy­ti nuo­sa­vą būs­tą iš vi­du­ti­nio lie­tu­viš­ko at­ly­gi­ni­mo neį­ma­no­ma, o il­ga­lai­kių kre­di­tų, ku­riuos tek­tų mo­kė­ti ke­lis de­šimt­me­čius, ne­no­ri­me“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Taip bū­si­mo­ji kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ja ir tink­li­nio tre­ne­rė ta­po vie­nos Šiau­lių vai­ruo­to­jų ren­gi­mo įmo­nės vil­ki­ko vai­ruo­to­jų gru­pės mo­ki­ne.

Da­bar Gied­rė – be pen­kių mi­nu­čių pro­fe­sio­na­li vai­ruo­to­ja. Ti­ki­si, kad CE ka­te­go­ri­jos vai­ruo­to­jos pa­žy­mė­ji­mą į sa­vo ki­še­nę įsi­dės rug­sė­jį. Po me­tų, bai­gu­si uni­ver­si­te­tą, ke­ti­na kar­tu su drau­gu leis­tis vil­ki­ku po pa­sau­lį.

Žo­dis ta­po kū­nu

49 me­tų šiau­lie­tė As­ta Brie­die­nė pro­fe­sio­na­lia vai­ruo­to­ja ta­po prieš ge­rą de­šimt­me­tį.

Ta­da abu su su­tuok­ti­niu gy­ve­no Is­pa­ni­jo­je ir dir­bo lau­ko dar­bi­nin­kais. Ap­lin­ky­bės su­si­klos­tė taip, kad vie­ną die­ną vy­ras, pro­fe­sio­na­lus vai­ruo­to­jas, sė­do prie vil­ki­ko vai­ro – po Is­pa­ni­ją ve­žio­jo uo­gas. Kar­tą sy­kiu pa­ke­liau­ti pa­siė­mė ir As­tą. To­je ke­lio­nė­je, juo­kia­si mo­te­ris, jai te­ko šei­mi­nin­kės pa­rei­gos.

Po tos iš­vy­kos A. Brie­die­nė drau­gams juo­kau­da­ma pa­reiš­kė, kad eis mo­ky­tis vai­ruo­ti sun­kias­vo­rį. Pa­ža­dė­jo ir pa­mir­šo. Da­bar sa­ko, kad jei­gu ne drau­gų pa­smal­sa­vi­mas, ar jau tu­ri pa­žy­mė­ji­mą, grei­čiau­siai pro­fe­sio­na­lia vai­ruo­to­ja šian­dien ji ne­bū­tų.

Mo­ky­tis vai­ra­vi­mo ap­si­spren­dė gim­tuo­siuo­se Šiau­liuo­se, su­grį­žu­si ato­sto­gų. Vis­kas vy­ko la­bai sklan­džiai, As­ta ne­tru­kus įgi­jo CE ka­te­go­ri­jos vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mą.

Vai­ruo­to­ja įsi­dar­bi­no Is­pa­ni­jo­je, to­je pa­čio­je įmo­nė­je, kur dir­bo ir su­tuok­ti­nis. Abu va­žia­vo po­ro­je – ve­žio­jo kro­vi­nius po Is­pa­ni­ją: į Bar­se­lo­ną, Mad­ri­dą ir ki­tus ato­kes­nius di­de­lės ša­lies mies­tus.

As­ta aiš­kiai pri­si­me­na vie­ną iš pir­mų­jų sa­vo ke­lio­nių į Mad­ri­dą. Bu­vo gi­li nak­tis. Sa­vo pa­mai­ną bai­gęs su­tuok­ti­nis jau bu­vo įmi­gęs, kai ji įva­žia­vo į vie­ną iš Mad­ri­do žie­di­nių san­kry­žų. Stai­ga pa­ma­tė prie­šais at­va­žiuo­jan­tį au­to­mo­bi­lį, jis mirk­čio­jo ži­bin­tais. Su­vo­kė, kad žie­du va­žiuo­ja prieš eis­mą. Iš ekst­re­ma­lios pa­dė­ties iš­gel­bė­jo pa­ža­din­tas su­tuok­ti­nis.

Šis in­ci­den­tas A. Brie­die­nės nuo vai­ra­vi­mo neat­bai­dė, at­virkš­čiai, pa­mo­kė ste­bė­ti ke­lio ženk­lus ir rea­guo­ti įvai­rio­se si­tua­ci­jo­se, ko­kių ke­ly­je pa­ti­ria kiek­vie­nas vai­ruo­to­jas.

Vai­ruo­to­ja at­vi­ra: ji prie vil­ki­ko vai­ro sė­do no­rė­da­ma kas die­ną bū­ti kar­tu su su­tuok­ti­niu. Na, ir dar dėl ga­na so­li­daus už­dar­bio. Pa­sak A. Brie­die­nės, tik šios pro­fe­si­jos dė­ka juo­du su vy­ru pa­si­sta­tė na­mus.

Tik di­de­li au­to­mo­bi­liai

Ke­lio­nės prie vil­ki­ko vai­ro at­sklei­dė šiau­lie­tei As­tai dar vie­ną aist­rą – fo­tog­ra­fi­ją. Eg­zo­tiš­ki gam­to­vaiz­džiai, de­ta­lės, ne­ti­kė­tos si­tua­ci­jos ke­ly­je – tai dėl jų mo­te­ris ke­lio­nė­je vi­suo­met tu­ri fo­toa­pa­ra­tą.

„Pri­si­me­nu, va­žiuo­ju brėkš­tant ry­tui. To­kio gra­žu­mo de­be­sies aš dau­giau nie­ka­da ne­su ma­čiu­si. Kas kar­tą pa­žiū­rė­ju­si į tą nuo­trau­ką pri­si­me­nu ke­lio­nę“, – sa­ko A. Brie­die­nė.

Prieš po­rą me­tų dėl ne­ti­kė­tų šei­mi­nių ap­lin­ky­bių Brie­džiams te­ko pa­lik­ti Is­pa­ni­ją ir su­grįž­ti gy­ven­ti į Šiau­lius. Ta­da vai­ruo­to­ja įsi­dar­bi­no vie­no­je vil­ki­kų įmo­nė­je Šiau­liuo­se, ir lai­ki­nai dir­bo po­ro­je su sū­nu­mi.

Juo­kia­si pa­klaus­ta, ar iš pir­mo žvilgs­nio ab­so­liu­čiai vy­riš­ka pro­fe­si­ja tin­ka­ma jai, ne­di­de­lio ūgio mo­te­riai.

„Ne ūgis svar­biau­sia. Nė­ra vy­riš­kų ar mo­te­riš­kų pro­fe­si­jų, yra tik pa­tin­ka ar­ba ne­pa­tin­ka, – tei­gia po­nia As­ta. – Jei vy­rui, pa­vyz­džiui, megz­ti ko­ji­nes pa­tin­ka, tai ar jam to ne­da­ry­ti bai­mi­nan­tis, kad tai yra mo­te­riš­kas už­siė­mi­mas?“

Vy­riš­kos jė­gos, sa­ko, pri­rei­kia ne­bent ke­liant prie­ka­bos ten­tus.

Gal­vo­ja, gal vai­ra­vi­mas jos ge­nuo­se už­ko­duo­tas. Dar pen­kia­me­tei tė­vai pa­do­va­no­jo vai­kiš­ką au­to­mo­bi­lį, kai tuo me­tu kai­my­nų ber­niu­kas tu­rė­jo tik dvi­ra­tį. Kaip tas vai­kas pe­da­lais mi­na­mą au­to­mo­bi­lį no­rė­jo pa­vai­ruo­ti! Bet As­ta už­si­spy­rė: ma­ši­na jos ir baig­ta.

A. Brie­die­nės tė­tis bu­vo pro­fe­sio­na­lus vai­ruo­to­jas, ve­žio­da­vo pre­kes. Kar­tu ne­re­tai pa­siim­da­vo ir duk­rą. Tė­tis ir bu­vo tas žmo­gus, ku­ris As­tą iš­mo­kė my­lė­ti tech­ni­ką.

„Ir da­bar, ma­ty­da­ma pro ša­lį pra­va­žiuo­jan­tį vil­ki­ką, net sei­les nu­ry­ju“, – tei­gia vai­ruo­to­ja. Ma­žos ma­ši­nos ne jai, no­ri kuo di­des­nės.

Grei­čiau­siai dėl tos prie­žas­ties A. Brie­die­nė ne­se­niai įgi­jo ir au­to­bu­so vai­ruo­to­jos pa­žy­mė­ji­mą. Ke­ti­na ieš­ko­ti dar­bo. Gal­būt grei­tai ją iš­vy­si­me vai­ruo­jan­čią au­to­bu­są.

Gy­ve­ni­mo bū­das

Abi pa­šne­ko­vės ra­gi­na mo­te­ris ne­dve­jo­ti, jei pa­tin­ka ke­lio­nės, ne­bi­jo ekst­re­ma­lių po­jū­čių ir my­li tech­ni­ką. O svar­biau­sia, kad bū­tų di­de­lis no­ras.

„Fū­ra nė­ra vien tik fū­ra. Vai­ruo­to­jams tai – na­mai ant ra­tų, ku­riuo­se pra­lei­džia­ma mė­ne­sius. Tai gy­ve­ni­mo bū­das, ku­ris žmo­gui ga­li pa­tik­ti ar­ba ne­pa­tik­ti, – sa­ko A. Brie­die­nė. – Už­dar­bis tik vie­nas iš sver­tų, bet tik­rai ne es­mi­nis, jei ke­lio­nės me­tu jau­si­tės lyg pra­ga­re, jo­kie pi­ni­gai neat­pirks.“

Jai tik šyp­se­ną ke­lia mo­te­rų pa­ste­bė­ji­mai, esą il­gos ke­lio­nės ne­pat­rauk­lios, nes ne­bus, kur tin­ka­mai nu­si­praus­ti, ne­bus lai­ko mo­te­riš­koms gro­žio pro­ce­dū­roms.

„Šiais lai­kais vil­ki­kų vai­ruo­to­jai, ne­nuk­ryp­da­mi nuo marš­ru­to, tu­ri ga­li­my­bę gau­ti vi­sas rei­ka­lin­gas pa­slau­gas“, – sa­ko vil­ki­ko vai­ruo­to­ja. Ki­tas rei­ka­las, jei kar­tais vai­ruo­to­jai pa­gai­li 2–3 eu­rų nu­si­praus­ti. Sa­ko, il­ges­niam poil­siui pa­pras­tai sto­ja tik to­se vie­to­se, kur ga­li gau­ti ne tik mi­nė­tas pa­slau­gas, bet ir iš­si­skalb­ti dra­bu­žius.

Pak­lau­si spe­cia­ly­bė

Jo­li­ta Pau­laus­kie­nė, Šiau­lių dar­bo rin­kos mo­ky­mo cent­ro Vai­ruo­to­jų mo­ky­mo sky­riaus va­do­vė, sa­ko, kad pa­sta­rai­siais me­tais pra­ktiš­kai ne­bū­na gru­pių, ku­rio­se vai­ruo­ti vil­ki­ką ne­si­mo­ky­tų dvi ar trys mo­te­rys, ne­re­tai vil­ki­kų vai­ruo­to­jų žmo­nos ar­ba drau­gės. Ko­ne vi­sos jos sa­ko mo­ko­si, nes no­ri va­žiuo­ti kar­tu su ar­ti­mai­siais.

Va­do­vė ka­te­go­riš­kai nei­gia, kad vai­ruo­ti vil­ki­ką – tik vy­riš­kas dar­bas. Tai ro­do ir vai­ra­vi­mo eg­za­mi­no iš­lai­ky­mo re­zul­ta­tas: ne­ma­žai mo­te­rų pra­kti­nį eg­za­mi­ną CE ka­te­go­ri­jos vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mui gau­ti iš­lai­ko iš pir­mo kar­to.

„Net­gi vai­ruo­to­jai vy­rai kar­tais ste­bi­si, kaip tvar­kin­gai mo­te­rys sa­vo vil­ki­kais į kel­tus su­va­žiuo­ja ir juos su­ri­kiuo­ja“, – gra­žių žo­džių vai­ruo­to­joms ne­gai­li J. Pau­laus­kie­nė.

Už­ten­ka paa­na­li­zuo­ti skel­bi­mus, kad įsi­ti­kin­tum, jog vil­ki­ko vai­ruo­to­jo spe­cia­ly­bė pa­sta­ruo­ju me­tu be­ne pa­klau­siau­sia.

J. Pau­laus­kie­nės ži­nio­mis, šių vai­ruo­to­jų trū­ku­mą le­mia ke­le­tas veiks­nių. Vie­nas es­mi­nių: lie­tu­viai vai­ruo­to­jai pa­klau­sūs Vo­kie­ti­jo­je.

„Kiek te­ko kal­bė­ti, is­pa­nų ir len­kų men­ta­li­te­tas vo­kie­čiams ne­pa­tin­ka, o ru­mu­nų ir lie­tu­vių, ku­rie esant rei­ka­lui, dar ir vil­ki­ką ga­li pa­tys pa­si­re­mon­tuo­ti – taip“, – tei­gia va­do­vė.

Tuo tar­pu lie­tu­viams trans­por­to įmo­nių va­do­vams, ne­li­kus tė­vy­nai­nių, dar­bin­ti ten­ka mig­ran­tus iš Ry­tų.

Darb­da­viai, anot vai­ruo­to­jų ruo­ši­mo sky­riaus va­do­vės, de­juo­ja, kad į dar­bą priim­ti uk­rai­nie­čiai ne­re­tai at­lai­ko tik vie­ną ki­tą rei­są, ir iš­ke­liau­ja dar­bo ieš­ko­ti į ki­tą įmo­nę, tai­gi be pa­lio­vos ten­ka už­siim­ti nau­jo­mis paieš­ko­mis.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Dvi vai­ruo­to­jos As­ta Brie­die­nė (kai­rė­je) ir Gied­rė Joc­ku­tė ne­su­tin­ka, kad vil­ki­kai skir­ti tik vy­rams. Tie­sa, pri­pa­žįs­ta, tam tik­rų su­bti­ly­bių vai­ruo­jant juos yra.

Gied­rė Joc­ku­tė – bū­si­ma vil­ki­ko vai­ruo­to­ja.

As­ta Brie­die­nė vil­ki­ką vai­ruo­ja de­šimt­me­tį. Di­de­li au­to­mo­bi­liai yra jos silp­ny­bė.

Šiau­lių dar­bo rin­kos mo­ky­mo cent­ro Vai­ruo­to­jų mo­ky­mo sky­riaus va­do­vė Jo­li­ta Pau­laus­kie­nė ra­gi­na tech­ni­ką mėgs­tan­čias mo­te­ris ne­dve­jo­ti.