Juostose – tėvynės raštai

Juos­to­se – tė­vy­nės raš­tai

Rad­vi­liš­kio ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vy­res­nio­ji ty­rė­ja Au­re­li­ja Uo­sė yra il­ga­me­tė Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus na­rė, au­džian­ti tau­ti­nes juos­tas. 38 me­tų mo­te­riai ap­mau­du, kad toks tau­ti­nis pa­vel­das, kaip au­di­mas se­no­vi­nė­mis stak­lė­mis, nyks­ta, už­leis­da­mas vie­tą ma­si­nei ga­my­bai.

To­dėl kiek­vie­no­je pa­rei­gū­nės nuaus­to­je juos­to­je – bent ma­žy­tis ak­cen­tas lie­tu­viš­ku­mo.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Tau­to­dai­lė – ge­nuo­se

Kiek sa­ve at­si­me­na, Au­re­li­ja tik ir ma­tė sa­vo mo­čiu­tę ir ma­mą, Kel­mės ra­jo­no Šau­kė­nų kai­mo tau­to­dai­li­nin­kę Al­mą Meš­kie­nę mez­gan­čias, siu­van­čias, ne­rian­čias. My­li­mų mo­te­rų ran­ko­mis su­kur­ti dar­bai ma­žą mer­gai­tę bu­vo tar­si pa­ke­rė­ję. To­dėl bū­da­ma vos pen­ke­rių su­gal­vo­jo pa­da­ry­ti do­va­ną sa­vo bū­si­mai pir­mai mo­ky­to­jai – nu­ner­ti jai ser­ve­tė­lę.

Ma­mos pa­mo­ky­ta nė­rė, kaip mo­kė­jo, kaip išė­jo. Da­bar Au­re­li­ja su šyp­se­na pri­si­me­na šį vai­kys­tės epi­zo­dą: koks svar­bus jai bu­vo pa­čios ran­ko­mis ner­tos ser­ve­tė­lės įtei­ki­mas mo­ky­to­jai pra­dė­jus ei­ti į mo­kyk­lą. Be­je, ši­tą ser­ve­tė­lę, anot Au­re­li­jos, pir­mo­ji mo­ky­to­ja, jai jau bai­giant ir vi­du­ri­nę, te­be­tu­rė­jo.

Ūg­te­lė­ju­siai Au­re­li­jai min­tys apie mez­gi­nius, nė­ri­nius, ki­tus rank­dar­bius taip ir ne­beuž­lei­do vie­tos vai­kiš­kiems iš­dy­ka­vi­mams: vir­ba­lai, vą­še­lis va­lan­dų va­lan­do­mis tie­siog pri­kaus­ty­da­vo.

O ir da­bar te­le­vi­zo­riaus tuš­čio­mis ran­ko­mis ne­žiū­ri, dau­giau­siai – su mez­gi­niu. Ir į il­ges­nes ke­lio­nes, jei tik ne­rei­kia vai­ruo­ti, bū­ti­nai pa­sii­ma ne­baig­tą rank­dar­bį.

Au­di­mas – tik mo­čiu­tėms?

Bet di­džiau­sia Au­re­li­jos aist­ra – ne vir­ba­lai ir ne vą­še­lis. 2000-ai­siais vie­na pa­žįs­ta­ma tau­to­dai­li­nin­kė jai pa­siū­lė pri­sės­ti prie au­di­mo stak­lių ir pa­mė­gin­ti aus­ti. Nė min­ties ne­ki­lo at­si­sa­ky­ti. Tai bu­vo at­ra­di­mas!

Šis už­siė­mi­mas ta­da 20-me­tę Au­re­li­ją už­ka­bi­no taip, kad vis­kas ėjo kaip iš pyp­kės, be di­des­nių įžan­gų – ne­tru­kus ran­ko­se ji lai­kė pa­čios nuaus­tą 2,20 met­ro il­gu­mo tau­ti­nę. Da­bar jau ir ne­beat­me­na, ko­kį ju­bi­lie­ji­nį skai­čių tą­syk išau­dė – 80 ar 90.

Drau­gų reak­ci­ja, sa­ko, bu­vu­si keis­to­ka. Dau­ge­lis ste­bė­jo­si: „Au­re­li­ja, ar jau sens­ti?“ Vi­siems bend­raam­žiams kaž­ko­dėl at­ro­dė, kad au­di­mas – mo­čiu­čių už­siė­mi­mas.

Šių me­tų va­sa­rį mo­te­ris įsi­gi­jo au­di­mo stak­les. Nu­si­pir­ko pa­to­bu­lin­tas, skir­tas tau­ti­nėms juos­toms aus­ti. Kar­tu su stak­lė­mis do­va­nų ga­vo ir ke­le­tą nau­jų au­di­mo raš­tų.

Pas­ta­tė stak­les Kel­mės ra­jo­ne, Šau­kė­nuo­se, ma­mos na­me. Šiau­liuo­se se­no­vi­niam įren­gi­niui skir­ti ko­ne pu­sę kam­ba­rio bū­tų per di­de­lė pra­ban­ga, o juk vie­tos rei­kia ne tik stak­lėms, bet ir kad ga­li­ma bū­tų ap­link jas vaikš­čio­ti, at­lie­kant pa­si­ruo­ši­mo au­di­mui pro­ce­dū­ras.

Praė­jo be­veik du de­šimt­me­čiai, o au­di­mas Au­re­li­jai vis dar neat­si­bo­do. Nu­va­žia­vu­si pas ma­mą į kai­mą, ji bū­ti­nai „už­ku­ria“ stak­les.

Au­di­mas Au­re­li­jai – poil­sis po įtemp­to ty­rė­jos dar­bo Rad­vi­liš­kio ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te, kuriame dar­buo­ja­si nuo 2007 me­tų lapk­ri­čio.

„Aus­da­ma aš pa­mirš­tu vi­sas ne­ga­ty­vias emo­ci­jas, min­tys – tik apie raš­tus, spal­vas. Toks azar­tas pa­gau­na! Vi­sa ki­ta tar­si iš­si­tri­na, iš­si­va­lo, per­si­krau­na“, – sa­ko pa­rei­gū­nė. Ir pri­du­ria: tai to­dėl, kad veik­la „prie dū­šios“.

„Brie­dis“ su­grį­žo pas au­dė­ją

Šian­dien vy­res­nio­ji ty­rė­ja jau ir ne­bes­kai­čiuo­ja, kiek tau­ti­nių juos­tų per du de­šimt­me­čius yra nuau­du­si.

Vi­si drau­gai ir vi­sa gi­mi­nė įvai­rių šven­čių pro­go­mis ap­do­va­no­ti – juk au­džia tik sa­vo ma­lo­nu­mui, o ne dėl pi­ni­gų.

O štai vie­na tau­ti­nė juos­ta tu­ri ku­rio­zi­nę is­to­ri­ją. Rad­vi­liš­kio Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai prieš ko­kius sep­ty­ne­rius me­tus pa­pra­šė Au­re­li­ją ko­le­gai kri­mi­na­lis­tui Da­riui Uo­siui nuaus­ti juos­tą jo 40-me­čio pro­ga. Tik juos­to­je pa­gei­da­vo skai­ty­ti ne D. Uo­sio var­dą, o pra­var­dę „Brie­dis“.

As­me­niš­kai ne­pa­ži­nu­si ko­le­gos Da­riaus Au­re­li­ja ne tik pra­šy­tą jo pra­var­dę išau­dė, bet, kad gra­žiau bū­tų, dar ir brie­džiu­kų tau­ti­nės juos­tos ga­luo­se iš­siu­vi­nė­jo.

Taip jau nu­ti­ko, kad Da­rius, šian­dien – Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Or­ga­ni­zuo­tų nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo val­dy­bos pa­rei­gū­nas – po ke­le­rių me­tų ta­po Au­re­li­jos drau­gu, o pa­skui ir su­tuok­ti­niu. Juos­ta „Brie­dis“ su­grį­žo pas au­dė­ją.

Au­dė­jų ma­žė­ja

Tau­ti­nės juos­tos, pa­sak ty­rė­jos, jai ne šiaip sau juos­tos. Tai tau­tos kū­ry­ba, ku­rios iš­sau­go­ji­mas Au­re­li­jai itin svar­bus. Dėl to ji do­mi­si įvai­rių Lie­tu­vos re­gio­nų aus­tų tau­ti­nių rū­bų tra­di­ci­jo­mis ir juos­tų raš­tais.

Kiek­vie­ną sa­vo juos­tą au­dė­ja bū­ti­nai pa­gra­ži­na ko­kiu nors Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­liu – tri­­mis vė­lia­vos spal­vo­mis, Ge­di­mi­nai­čių stul­pais.

Ne­ma­žai tau­to­dai­li­nin­kės kū­ri­nių yra iš­ke­lia­vę ir į už­sie­nį. Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je gy­ve­nan­čios se­sers In­gos na­muo­se ka­bo Au­re­li­jos nuaus­ta tau­ti­nė juos­ta su Lie­tu­vos var­du. Jei­gu su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms In­gai ten­ka per­si­kel­ti į ki­tas pa­tal­pas, kar­tu bū­ti­nai iš­ke­liau­ja ir Au­re­li­jos do­va­na.

Juos­tas, tie­sa, kiek trum­pes­nes ne­gu lie­tu­viš­ko­sios ke­lia­met­rės, se­suo mėgs­ta do­va­no­ti ir už­sie­nie­čiams drau­gams.

Ne­se­niai Au­re­li­ja me­tė sau nau­ją iš­šū­kį: tau­ti­nėms juos­toms aus­ti skir­to­mis stak­lė­mis pa­ban­dė aus­ti ser­ve­tė­les. Pa­ban­dė – pa­vy­ko.

Mė­gins aus­ti ir šil­ko siū­lais. Au­di­mas jais nė­ra pa­pras­tas – sli­dūs siū­lai ve­lia­si ir pi­na­si.

Mo­te­riai ap­mau­du, kad au­di­mas bė­gant me­tams pa­mirš­ta­mas: se­no­sios au­dė­jos ne­be­dir­ba, o jau­nų to­kia veik­la kaž­ko­dėl "neuž­ka­bi­na".

Au­re­li­ja – be­ne jau­niau­sia au­dė­ja Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riu­je.

Au­re­li­jos Uo­sės įsi­ti­ki­ni­mu, kiek­vie­nas lie­tu­vis pri­va­lo puo­se­lė­ti sa­vo tau­ti­nes šak­nis – su­ny­kus praei­čiai, yra ri­zi­ka pra­ras­ti atei­tį.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Rad­vi­liš­kio ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus vy­res­nio­ji ty­rė­ja Au­re­li­ja Uo­sė: „Po­li­ci­ja – ma­no mėgs­ta­mas dar­bas, o au­di­mas – at­gai­va“.

Nau­ja Au­re­li­jos aist­ra – tau­ti­nės ser­ve­tė­lės.

Aus­ti su­ve­ny­rai – kiek­vie­no kraš­tus puo­šia lie­tu­viš­ka tris­pal­vė.