Rozalimo angelai

Ro­za­li­mo an­ge­lai

Be­ne spar­čiau­siai Šiau­lių ap­skri­ty­je nyks­tan­tis Pak­ruo­jo ra­jo­nas tu­ri to­kių jau­kių gy­ven­vie­čių, ko­kias lyg uo­gą „pra­ry­tų“ kai­mo ty­los iš­troš­kę did­mies­čio gy­ven­to­jai. Ro­za­li­mas. Ne­di­de­lis jau­kus mies­te­lis, ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų nuo ra­jo­no cent­ro. Vie­ti­niai lyg su­si­ta­rę kar­to­ja, jog nie­kur ki­tur gy­ven­ti ne­no­rė­tų.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Vie­ti­niai an­ge­lai sau­go

Ro­za­li­mie­tis skulp­to­rius Sau­lius Ūsas ran­ka nu­mo­ja, pa­klaus­tas, kaip lai­ko­si jo iš­skap­tuo­tas gal net pen­kių met­rų An­ge­las su tri­mi­tu. Priė­jęs prie skulp­tū­ros ap­čiu­pi­nė­ja, įdė­miai ap­žiū­ri, ar ne­pa­dau­gė­jo ki­ni­var­pos „iš­gręž­tų“ sky­lu­čių.

„Lai­ko­si, lai­ko­si, – sa­ko. – Ruo­šiuo­si nu­la­kuo­ti, kad me­dis juo­duo­ti ne­pra­dė­tų“.

An­ge­lo skulp­tū­ra Ro­za­li­me – ne vie­nin­te­lė. Akį trau­kia ir ki­to vie­ti­nio skulp­to­riaus Liu­do Ker­na­gio dar­bas, taip pat An­ge­las. Sa­vą­jį prieš ke­le­tą die­nų nu­la­ka­vo – skulp­tū­ra tar­si at­gi­jo spin­dė­da­ma.

Vy­rai sa­ko nie­ka­da ir ne­su­si­mąs­tę, ar jų an­ge­lai sau­go mies­te­lį nuo vi­so­kių ne­gan­dų. Juo­kia­si, grei­čiau­siai sau­go: juk jie, tie an­ge­lai, taip pat yra ro­za­li­mie­čiai, va­di­na­si, vie­ti­niai.

Liu­do ir Sau­liaus skulp­tū­ros – ąžuo­li­nės. Vy­rai daž­ną kar­tą sa­vo kū­ri­nius ap­lan­ko, ap­žiū­ri – įsi­ti­ki­na, kad nie­ko pa­tai­sy­ti, at­nau­jin­ti ne­rei­kia. An­ge­lai pri­klau­so vi­siems Ro­za­li­mo gy­ven­to­jams, o jie tik pa­si­rū­pi­nan­tys il­gaam­žiš­ku­mu.

Išs­kap­tuo­ti an­ge­lus Ro­za­li­mui Sau­lius ir Liu­das su­ti­ko se­niū­no Vy­tau­to Ka­ni­šaus­ko pa­pra­šy­ti. Be to, tai tar­si Ro­za­li­mo mies­te­lio cent­re sto­vin­čio bal­to­jo ne­prik­lau­so­my­bės an­ge­lo skulp­tū­ros, ku­ri pa­sta­ty­ta dar 1928-ai­siais, bet po­li­ti­kos per­vers­mų mės­ma­lė­je ne sy­kį dau­žy­ta ir vėl pri­si­kė­lu­si, tę­si­nys.

Ne tik an­ge­lais abu skulp­to­riai ga­li di­džiuo­tis. Ro­za­li­me L. Ker­na­gio, S. Ūso, taip pat ke­le­to ki­tų me­dį pri­si­jau­ki­nu­sių gy­ven­to­jų di­des­nių ir ma­žes­nių darbų darbelių ga­li­ma ras­ti vi­sa­me mies­te­ly­je.

O Ro­za­li­mo pu­šy­ną puo­šia mū­sų pa­šne­ko­vų su­vie­ny­to­mis pa­jė­go­mis su­kur­ti gi­gan­tiš­ki ąžuo­li­niai var­tai. Pro­jek­tą pa­da­rė S. Ūsas, pa­skui prie dar­bo sto­jo abu.

Be S. Ūso ran­kų ir šir­dies neap­siei­ta ir įren­giant mies­te­lio poil­sio zo­ną, pa­to­bu­li­nant vai­kų dar­že­lio sū­py­nes.

O L. Ker­na­gis sa­vo ruož­tu su­meist­ra­vo pa­vė­si­nę Ro­za­li­mo sen­jo­rų na­mų gy­ven­to­jams. Vy­ras juo­kia­si, nie­kas jo ir ne­pra­šė tos pa­vė­si­nės – pa­ts su­gal­vo­jo pa­ma­lo­nin­ti gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį su­tin­kan­čius se­ne­lius.

Čia vie­ni ki­tus pa­žįs­ta

Dau­giau­siai dar­bų abu skulp­to­riai mies­te­liui pa­da­rė dy­kai, tik ąžuo­lo me­die­nos iš miš­ki­nin­kų do­va­nai ga­vę.

„Ne vis­kas pi­ni­gais ma­tuo­ja­ma, – sa­ko Liu­das, bu­vęs ug­nia­ge­sys. – Jei vie­ti­nius žmo­nes – gi­mi­nes, kai­my­nus – tai džiu­gi­na, ko­dėl gi ne­pa­do­va­no­jus? Ir lai­ko to­kioms do­va­noms pa­da­ry­ti vi­sai ne­gai­la“.

Vy­rai įsi­ti­ki­nę – gim­ti­nės jau­ku­mą ga­li su­kur­ti tik vie­ti­niai žmo­nės, nes tik jie ma­to ir jau­čia kiek­vie­ną ker­tę, pa­žįs­ta vie­ni ki­tus, ži­no, kas ką mėgs­ta, kas kam gra­žu.

S. Ūsas nie­kur ki­tur gy­ven­ti ir ne­no­rė­tų – tik Ro­za­li­me. Čia ar­ti­mie­ji, gi­mi­nės, drau­gai. Čia vie­ni ki­tus pa­žįs­ta, svei­ki­na­si, ne­ven­gia pa­klaus­ti, kaip se­ka­si.

Ir iš­ties ne­di­de­liam mies­te­liui siau­ro­mis gat­ve­lė­mis ne­trūks­ta nei tvar­kos, nei gė­lių, nei kū­ry­bin­gų žmo­nių su­kur­tų de­ta­lių, ku­rios tie­siog pri­kaus­to žvilgs­nį.

Nie­ko ne­trūks­ta, tik – dar­bo

Sa­ky­tum, ne­trūks­ta Ro­za­li­mui, be­ne gra­žiau­siam Pak­ruo­jo ra­jo­no mies­te­liui, nie­ko. Ta­čiau se­niū­nas Vy­tau­tas Ka­ni­šaus­kas tu­ri kiek ki­to­kią nuo­mo­nę – ka­dai­se gy­ven­to­jų skai­čiu­mi so­li­dus Ro­za­li­mas trau­kia­si, ir šie­met sun­kiai su­skai­čiuo­tum net 700 gy­ven­to­jų. Pag­rin­di­nė pro­ble­ma – nė­ra ką dirb­ti. De­ja, dar­bo pa­siū­la pa­si­gir­ti ne­ga­lė­tų ne­tgi Pak­ruo­jis.

Se­niū­nas, pa­de­da­mas vie­ti­nių žmo­nių, tu­ri pla­ną pa­da­ry­ti mies­te­lį dar jau­kes­nį, kad ja­me no­rė­tų­si gy­ven­ti, kad šei­mos kur­tų­si, au­gin­tų vai­kus, leis­tų juos į vie­tos mo­kyk­lą. O dirb­ti gal­būt va­žiuo­ti į mies­tus. Juo­lab kad geog­ra­fi­niu po­žiū­riu se­niū­ni­ja yra ga­nė­ti­nai pa­to­gio­je vie­to­je: ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų nuo Pak­ruo­jo, ne už my­lių – Rad­vi­liš­kis ir Šiau­liai.

„Gy­ven­to­jai yra di­džiau­sia ver­ty­bė“, – įsi­ti­ki­nęs se­niū­nas.

Pa­gal V. Ka­ni­šaus­ko vi­zi­ją – Ro­za­li­mas tu­rė­tų tap­ti bent jau mie­ga­muo­ju mies­te­liu, ku­ria­me žmo­nės ga­lė­tų il­sė­tis, leis­ti lai­ką, pra­mo­gau­ti – gy­ven­ti nuo­la­tos ar­ba įsi­gy­ti va­sa­ros so­dy­bą.

Jei, anot 37-erių va­do­vo, žmo­gus tu­ri dar­bą kur nors mies­te, gy­ven­ti Ro­za­li­me – di­džiau­sias ma­lo­nu­mas: yra de­šimt­me­tė mo­kyk­la, dar­že­lis, par­duo­tu­vės, ka­vi­nių, pa­plū­di­mys, pu­šy­nas, su­tvar­ky­tos vie­šo­sios erd­vės, gat­vės ap­švies­tos, pra­si­de­da van­dent­var­kos pro­jek­tas.

„Kad ir tos vie­ti­nių meist­rų iš­skap­tuo­tos skulp­tū­ros. Be jų Ro­za­li­mas bū­tų vi­sai ki­toks, o su jo­mis daug jau­kes­nis“, – sa­ko V. Ka­ni­šaus­kas, gi­męs ne­to­lie­se esan­čia­me kai­me, bet Ro­za­li­mą lai­kan­tis gim­ti­ne.

Se­niū­nui bū­ti vie­ti­niam, o ne ko­kiam at­vy­kė­liui – di­de­lis pri­va­lu­mas: ki­taip kaip pa­ma­ty­tum, ku­rio­je gat­vė­je trūks­ta ap­švie­ti­mo? Ki­ta ver­tus, juo­kau­ja, po dar­bo žmo­nos pa­siųs­tas į par­duo­tu­vę grie­ti­nės nu­pirk­ti ga­li grei­tai ir ne­sug­rįž­ti: su­tik­ti gy­ven­to­jai tu­ri dau­gy­bę rei­ka­lų.

Ži­bu­riai

Pa­kal­bin­ti ro­za­li­mie­čiai net min­ties ne­pri­lei­džia, kad Ro­za­li­mas ka­da nors pra­ras se­niū­ni­jos cent­ro sta­tu­są. Kas tu­rė­tų nu­tik­ti, kad žmo­nės im­tų ma­siš­kai pa­lik­ti sa­vo na­mus ir kraus­ty­tų­si gy­ven­ti ki­tur!

O se­niū­ni­jos va­do­vą džiu­gi­na kad ir ne­di­de­lės per­ga­lės. Štai prieš be­veik tre­jus me­tus Ro­za­li­me du­ris at­vė­rė Švč. M. Ma­ri­jos var­do pa­ra­pi­jos sen­jo­rų na­mai. Juo­se į dar­bą bu­vo priim­ta de­šimt dar­buo­to­jų, vie­ti­nių.

„Kai mo­te­rys čia ra­do dar­bą, ti­kė­ti­na, kad jos čia ir sa­vo vai­kus leis į mo­kyk­lą ar dar­že­lį, kad ap­si­pir­ki­nės vie­tos par­duo­tu­vė­je, kad puo­se­lės sa­vo na­mus ir kartu mies­te­lio ap­lin­ką“, – sa­ko V. Ka­ni­šaus­kas.

Dar jį džiu­gi­na tai, kad pa­ga­liau at­si­ra­do pir­kė­jai bent ke­lioms iš­tuš­tė­ju­sioms so­dy­boms. Dar ke­lios šei­mos su ma­žais vai­kais at­vy­ko čia gy­ven­ti su­grį­žu­sios iš Ang­li­jos.

Aiš­ku, tem­pai ne to­kie, ko­kių se­niū­nui no­rė­tų­si. Bet, jo žo­džiais, jei se­nų­jų Ro­za­li­mo na­mų lan­gų ne­rei­kia už­kal­ti, jei mo­kyk­los mo­ky­to­jai vis dar tu­ri dar­bo, o vai­kų dar­že­ly­je – 50 ma­žų­jų, va­di­na­si, ei­na­ma tei­sin­gu ke­liu.

„Vers­lų čia neį­suk­si­me, bet da­ry­ti, tai, kas mū­sų va­lio­je, bū­da­mi pa­trio­tais, tie­siog pri­va­lo­me“, – įsi­ti­ki­nęs se­niū­nas.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Ro­za­li­mie­tis skulp­to­rius Sau­lius Ūsas sa­ko iš Ro­za­li­mo net ko­jos ne­kel­siąs, jam čia ge­riau­sia.

Liu­das Ker­na­gis ir jo an­ge­las.

Ro­za­li­mo sen­jo­rų na­mams Liu­do Ker­na­gio su­meist­rau­ta pa­vė­si­nė la­bai mėgs­ta­ma gy­ven­to­jų.

Lais­va­lai­kio zo­nos ro­za­li­mie­čiams ga­lė­tų pa­vy­dė­ti dau­gu­mos gy­ven­vie­čių žmo­nės.

Iš­tai­gin­gas įė­ji­mas į Ro­za­li­mo pu­šy­ną – vie­ti­nių skulp­to­rių Sau­liaus ir Liu­do dar­bas.

Ro­za­li­mo se­niū­nas Vy­tau­tas Ka­ni­šaus­kas tu­ri sėk­mės pla­ną, kaip pa­da­ry­ti, kad mies­te­lis neiš­tuš­tė­tų.

Nep­rik­lau­so­my­bės an­ge­lo aikš­tė. Gal ji ir įkve­pia žmo­nes gra­žiems dar­bams?

Siau­ros sko­nin­gos gat­ve­lės ir jau­kios idea­liai su­tvar­ky­tos vie­šos erd­vės – ar­gi tai ne komp­li­men­tas ma­žiau ne­gu 700 gy­ven­to­jų tu­rin­čiam Ro­za­li­mui?