Lapė įšoko į paveikslus

La­pė įšo­ko į pa­veiks­lus

Pak­ruo­jie­tei pe­da­go­gei Gi­ta­nai Kok­ma­nie­nei ši va­sa­ra su­ta­po su pir­mą­ja per­so­na­li­ne pa­veiks­lų pa­ro­da Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Eks­po­zi­ci­ja bu­vo su­pla­nuo­ta dar prieš pen­ke­rius me­tus, bet jos lai­ką nu­to­li­no sun­ki ava­ri­ja, su ku­rios pa­sek­mė­mis G. Kok­ma­nie­nė te­be­ko­vo­ja iki šiol.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

Siu­že­tai ir spal­vos atei­na iš gam­tos

Ko­ne dvie­jo­se de­šim­ty­se alie­ju­mi ta­py­tų pa­veiks­lų do­mi­nuo­ja gam­tos mo­ty­vai – įvai­rios gė­lės, me­džiai. Vie­ni la­biau rea­lis­tiš­ki, ki­ti – pa­na­šes­ni į sim­bo­lius, ko­ne abst­rak­tūs. Rau­do­na, mė­ly­na, ža­lia ir gel­to­na spal­vos bei įvai­rūs jų at­spal­viai – nuo itin ryš­kių iki pa­ste­li­nių.

„Bend­ra­min­tės Pak­ruo­jo kul­tū­ros cent­ro suau­gu­sių­jų dai­lės stu­di­jo­je (ją lan­ko Gi­ta­na – aut. past.) kar­tą juo­ka­vo, kad ma­no pa­le­tė­je vien tik ši­tos spal­vos ir tė­ra... Rau­do­na ir mė­ly­na – ma­no fa­vo­ri­tės vi­są lai­ką, net ren­giuo­si daž­niau­siai rau­do­nais ar mė­ly­nais dra­bu­žiais... O ki­tos spal­vos ir at­spal­viai atė­jo iš gam­tos. Ko­dėl vėl ir vėl ta­pau gam­tą, gė­les, ypač ryš­kia­žie­des aguo­nas? Gam­ta yra pa­ts di­džiau­sias kū­rė­jas. Už­ten­ka tik per lan­gą pa­žiū­rė­ti – ko­kie pei­za­žai at­si­ve­ria!“

Nau­jau­sius pa­veiks­lus Gi­ta­na ir pa­si­ra­šo gam­tiš­ku kū­ry­bi­niu G. La­pės pseu­do­ni­mu. Kar­tą dėl šio pa­ra­šo pe­da­go­gė net bu­vo pa­lai­ky­ta ta­py­to­ja iš Lat­vi­jos.

„Ryš­kia­kai­lė la­pė, ne vie­nos tau­tos folk­lo­re įkū­ni­jan­ti gud­ru­mą, ly­di jau ke­lin­tą ma­no gi­mi­nės kar­tą. Mask­vo­je lan­ky­da­vau ten pa­lai­do­tų pro­se­ne­lių La­pi­nų ka­pus. Su la­pė­mis su­si­ju­sią mer­gau­ti­nę La­pins­kai­tės pa­var­dę ga­vau iš am­ži­ną­ atil­sį tė­čio, o ir bend­ra­moks­liai bu­vo pra­mi­nę La­pe. Na­tū­ra­lu, kad ga­liau­siai ta vik­ri gud­ruo­lė ir į ma­no pa­veiks­lus įšo­ko“, – juo­kia­si G. Kok­ma­nie­nė.

Nuo ada­tos prie tep­tu­ko

Be­veik ket­vir­tį am­žiaus pri­klau­san­ti Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gai, pa­kruo­jie­tė il­gus me­tus bu­vo ži­no­ma kaip siu­vi­nė­to­ja, da­ly­vau­da­vu­si tiek ra­jo­no, tiek ap­skri­ties pa­ro­do­se.

Me­ni­nio siu­vi­nė­ji­mo spe­cia­ly­bę tu­rė­ju­si Gi­ta­na apie de­šimt­me­tį va­do­va­vo rank­dar­bių bū­re­liui anuo­me­ti­niuo­se Pak­ruo­jo moks­lei­vių na­muo­se. Ne vie­na de­šim­tis jau­nų­jų pa­kruo­jie­čių iš jos iš­mo­ko siu­vi­nė­ti kry­že­liu, pel­ta­kiuo­ti, įvai­riau­sių ki­to­kių dygs­nių dygs­ne­lių... Bet moks­lei­vių na­mai bu­vo už­da­ry­ti.

Ėmu­si ieš­ko­ti ki­to ana­lo­giš­ko dar­bo, G. Kok­ma­nie­nė iš­gir­do, kad bū­ti­nas ir pe­da­go­gi­nis iš­si­la­vi­ni­mas. Pak­ruo­jie­tė įsto­jo stu­di­juo­ti dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų spe­cia­ly­bę į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą. Nea­ki­vaiz­džiai mo­ky­da­ma­si, su­si­pa­ži­no su taip pat stu­di­ja­vu­sia Pak­ruo­jo kul­tū­ros cent­ro stu­di­jos va­do­ve Lai­mu­te Ve­lič­kie­ne.

„Iš pra­džių ta­piau tik to­dėl, kad rei­kė­da­vo at­si­skai­ty­ti uni­ver­si­te­te. Bet pa­ste­bė­jau, kad lai­kui bė­gant tep­tu­kas tam­pa vis mie­les­nis, pa­mi­lau da­žus ir pa­le­tę. O pa­žin­tis su Lai­mu­te at­ve­dė į dai­lės stu­di­ją“, – pri­si­me­na G. Kok­ma­nie­nė.

Dar te­bes­tu­di­juo­da­ma, Gi­ta­na ga­vo dai­lės mo­ky­to­jos dar­bą Žei­me­lio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je.

Anks­tes­nio­ji kū­ry­ba, siu­vi­niai, sau­go­mi dė­žu­tė­se pe­da­go­gės na­muo­se. G. Kok­ma­nie­nė ne­sle­pia, jog kar­tais api­ma nos­tal­gi­ja ada­tai ir siu­vi­nė­ji­mo siū­lams. Juk ka­dai­se bu­vo taip įni­ku­si siu­vi­nė­ti, kad grieb­da­vo­si rank­dar­bio, vos už­mig­džiu­si nau­ja­gi­mį sū­ne­lį. Nors pa­čiai akys lip­te lip­da­vo nuo mie­go sty­giaus.

„Bet da­bar­ti­nis po­mė­gis, ta­py­ba, yra pra­ktiš­kes­nis. Pa­veiks­lai ga­li pa­puoš­ti bet ko­kius na­mus, juos ne­sun­ku pri­žiū­rė­ti. O au­to­riui – il­gai lai­ky­ti dro­bes, su­sta­ty­tas nuo­ša­lio­je vie­to­je. Tuo tar­pu siu­vi­niai ne vi­sur tin­ka, ir sau­go­ti jiems rei­kia san­da­rių dė­žu­čių“, – ly­gi­na pa­kruo­jie­tė.

Pa­ro­dos lai­ką nu­to­li­no ava­ri­ja

Ak­ty­viai pa­ro­do­se da­ly­vau­jan­ti G. Kok­ma­nie­nė pir­mą­ją per­so­na­li­nę pa­veiks­lų eks­po­zi­ci­ją rengė dar prieš pen­ke­rius me­tus. Bet ne­tru­kus prieš bū­si­mą ati­da­ry­mą pa­kliu­vo į ava­ri­ją: į au­to­mo­bi­lį, ku­riuo pa­kruo­jie­tė va­žia­vo su bend­ra­dar­be, įsi­rė­žė ki­ta ma­ši­na.

Sun­kius su­ža­lo­ji­mus pa­ty­ru­sią G. Kok­ma­nie­nę iš­ti­ko ko­ma. Iš mo­ters gy­ve­ni­mo bu­vo vi­siš­kai iš­brauk­tos trys sa­vai­tės. O pa­bu­du­siai sky­rę rei­kia­mus ty­ri­mus, at­li­kę pro­ce­dū­ras, gy­dy­to­jai ne­tru­kus iš­ra­šė iš li­go­ni­nės.

„Pa­sa­kė, jog na­mų sie­nos gy­do ge­riau­siai. Ir gy­dy­to­jai bu­vo tei­sūs! Maž­daug po tri­jų mė­ne­sių, pra­leis­tų lo­vo­je slau­gant na­miš­kiams, pra­dė­jau vaikš­čio­ti. O at­si­sto­ju­si ant ko­jų, ėmiau ir tep­tu­kus“, – pri­si­me­na Gi­ta­na.

Sus­tip­rė­ju­si pa­kruo­jie­tė grį­žo į dar­bą. Bet ava­ri­ja ne­praė­jo be pa­sek­mių – G. Kok­ma­nie­nei pri­siė­jo ne­šio­ti gy­ven­ti pa­de­dan­tį apa­ra­tą, įsiū­tą į kak­lą. Jį pe­da­go­gė už­mas­kuo­da­vo ša­li­kė­liais, ska­re­lė­mis, ta­pu­siais jos fir­mi­niu ak­se­sua­ru. Tik praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je gy­dy­to­jai nu­ta­rė, kad apa­ra­to ne­be­rei­kia.

Po ava­ri­jos Gi­ta­na jau­čia ir ki­tas trau­mų pa­sek­mes. Kar­tais rei­kia ne­ma­žai pa­stan­gų su jo­mis su­si­tvar­ky­ti. Bet šyp­te­lė­ju­si tau­to­dai­li­nin­kė sa­ko, jog gy­ve­ni­mas tę­sia­si – gal­būt rei­kė­tų su­reng­ti ir dau­giau pa­ro­dų.

Au­to­rės nuo­tr.

Pak­ruo­jie­tė tau­to­dai­li­nin­kė Gi­ta­na Kok­ma­nie­nė prieš ei­lę me­tų ada­tą ir siū­lus iš­mai­nė į ta­py­bą. Po­lin­kis kū­ry­bai įvei­kia ir sun­kių trau­mų pa­sėk­mes.

Pa­veiks­luo­se – daž­niau­siai gam­ta ir ryš­kios spal­vos.