Venclauskių namai stebina unikaliu interjeru

Venc­laus­kių na­mai ste­bi­na uni­ka­liu in­ter­je­ru

Res­tau­ruo­ja­muo­se Venc­laus­kių na­muo­se Šiau­liuo­se at­si­sklei­džia se­na­sis pla­na­vi­mas, gau­siai ir ryš­kiai de­ko­ruo­tos, ta­py­tos sie­nos. Na­mo sie­nos slė­pė ir du ne­ti­kė­tu­mus: ver­tin­gas dvi­vė­res du­ris ir ra­dia­to­rių. „Uni­ka­lu!“ – apie Ven­claus­kių na­mus sa­ko pir­mos ka­te­go­ri­jos sie­nų ta­py­bos res­tau­ra­to­rė Jur­ga Kri­la­vi­čie­nė.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Įk­ve­pia uni­ka­lu­mas

Venc­laus­kių na­mus da­bar sun­ku pa­žin­ti: bu­vu­sios „Auš­ros“ mu­zie­jaus erd­vės ta­po klai­džiu la­bi­rin­tu, ku­ria­me triū­sia res­tau­ra­to­riai. Po pa­sta­tą pa­ly­di pir­mos ka­te­go­ri­jos sie­nų ta­py­bos res­tau­ra­to­rė Jur­ga Kri­la­vi­čie­nė.

Ka­zi­mie­rui ir Sta­nis­la­vai Venc­laus­kiams pri­klau­sęs pa­sta­tas, pro­jek­tuo­tas ar­chi­tek­to Ka­ro­lio Rei­so­no, – ryš­kus tar­pu­ka­rio mo­der­niz­mo ar­chi­tek­tū­ros ob­jek­tas. Pa­sak res­tau­ra­to­rės, la­bai gra­žiai de­ra jo in­ter­je­ras ir išo­rė.

Res­tau­ra­to­riai dir­ba ant­rą mė­ne­sį. Plu­šės dar ir ki­tą­met: pa­baig­tu­vės pri­klau­sys nuo dar­bų ei­gos. Va­sa­rą pa­mai­no­mis dir­ba penki šeši žmo­nės.

Dir­bant šią va­sa­rą, šyp­so­si res­tau­ra­to­rė, bu­vo iš­šū­kių: karš­čiai, dul­kės.

„Dar­bo daug, da­bar pir­mi­niai, kaip mes sa­ko­me, ne­šva­rūs, bet la­bai svar­būs, dar­bai. Pas­ta­tas su­tei­kia įkvė­pi­mo sa­vo uni­ka­lu­mu – nė­ra ru­ti­nos, mus „ve­ža“ už­si­de­gi­mas, – sa­ko J. Kri­la­vi­čie­nė. – Bu­vo la­bai smal­su, nes po­lich­ro­mi­niai ty­ri­mai, ata­skai­tos ro­dė, kad bus la­bai spal­vin­ga, la­bai ryš­ku, įdo­mūs de­ko­rai. Itin įdo­mu tęs­ti pra­dė­tus zon­dus ir ieš­ko­ti, ar dar kaž­ką ra­si­me, ir kaip at­ro­dys vi­su­ma.“

Paaiš­kė­jo, kaip ki­to pa­tal­pų ­pla­na­vi­mas: per­tva­ros ir sta­ty­tos, ir griau­tos. Da­bar at­ran­da­mos ni­šų, lan­gų, an­gų ri­bos. Bus at­kur­tas vie­nas lan­gas – jis ma­ty­ti ir iš­li­ku­sio­se nuo­trau­ko­se.

Pa­sak J. Kri­la­vi­čie­nės, in­ter­je­ro nuo­trau­kų yra, bet iš jų ga­li­ma su­si­da­ry­ti tik bend­rą vaiz­dą: sie­nų pie­ši­niui stu­di­juo­ti me­džia­gos ne­pa­kan­ka. Tad res­tau­ra­to­riai vis­ką at­ran­da ir ty­ri­nė­ja pa­tys. Džiu­gi­na, kad vi­suo­se kam­ba­riuo­se yra pa­kan­ka­mai in­for­ma­ci­jos, kad bū­tų ga­li­ma su­vok­ti ir spal­vas, ir pie­ši­nius.

Ne­nus­to­ja ste­bin­ti ryš­kios, in­ten­sy­vios spal­vos: kiek­vie­no kam­ba­rio ki­to­kios. Res­tau­ra­to­rė kam­ba­rius pa­gal spal­vas ir va­di­na: žyd­ra­sis, ža­lia­sis, vyšninis, vio­le­ti­nis, ro­ži­nis...

Gau­si puo­šy­ba

Res­tau­ra­vi­mo dar­bai vyks­ta ke­tu­rio­li­ko­je kam­ba­rių ir laip­ti­nė­se.

Sto­vi­me vie­no­je pa­tal­po­je, bet skir­tin­gos sie­nų spal­vos ro­do, kad Venc­laus­kių gy­ve­ni­mo me­tais čia bu­vo trys kam­ba­riai: Venc­laus­kio mie­ga­ma­sis ir du jo ka­bi­ne­tai. Už sie­nos – po­nios Venc­laus­kie­nės mie­ga­ma­sis, šo­ne – in­te­re­san­tų kam­ba­rys.

Mie­ga­mie­ji, sve­tai­nės, dar­bo ka­bi­ne­tai – skir­tin­gi, ryš­kias­pal­viai. Pa­gal­bi­nės pa­tal­pos kuk­les­nės.

Ant­ra­me aukš­te ta­py­bos, de­ko­ro nė­ra: grei­čiau­siai sie­nos bu­vo deng­tos ap­mu­ša­lais.

Dvie­jo­se pa­tal­po­se imi­tuo­ja­mi ap­mu­ša­lai. Įs­pū­din­gas ir kam­ba­rys į gat­vės pu­sę su er­ke­riu, puoš­tas gė­lių gir­lian­da.

Spal­vin­gos in­ter­je­ro gė­lės bū­din­gos lie­tu­vių gė­lių dar­že­liams: tul­pės, bi­jū­nai, ro­žės, naš­lai­tės.

Res­tau­ra­to­rę la­biau­siai nu­ste­bi­no ir su­do­mi­no ne­ma­ty­ti mo­ty­vai: pa­vyz­džiui, vai­siai val­go­ma­ja­me. Vi­sa fri­zi­nė juos­ta su­kom­po­nuo­ta iš sly­vų, kriau­šių, obuo­lių, vy­nuo­gių. Čia – le­gen­di­nis val­go­ma­sis, kur prie sta­lo bū­da­vo su­so­di­na­mos de­šim­tys vai­kų – Venc­laus­kių glo­bo­ti­nių.

La­bai puoš­ni laip­ti­nė, iš­dai­lin­ta le­li­jo­mis, tul­pė­mis, jų mo­ty­vai nu­leis­ti ver­ti­ka­lio­mis gir­lian­do­mis. Puoš­ta ir dirb­ti­nio mar­mu­ro imi­ta­ci­ja.

Kam­ba­riuo­se yra ir geo­met­ri­nių or­na­men­tų, atė­ju­sių iš lie­tu­viš­kų au­di­mo tra­di­ci­jų.

„Bū­ti­nai bus pa­lik­ti in­for­ma­ty­vūs zon­dai, o kai kur – iš­ti­si­nės fri­zų juos­tos, – džiaug­da­ma­si uni­ka­lu­mu sa­ko J. Kri­la­vi­čie­nė. – At­kū­rus tu­rė­tų at­ro­dy­ti la­bai įspū­din­ga, la­bai puoš­nu.“

Nu­džiu­gi­no ra­di­niai

Pa­li­pu­sios ant pa­sto­lių res­tau­ra­to­rės įni­ku­sios į dar­bą.

„Ati­den­gi­nė­ja ne pir­mi­nį sto­rą­jį tin­ką, o va­lo ma­žus ga­ba­lė­lius, su­ki­bu­sius su au­ten­tiš­ku da­žu. Rei­kia kruopš­tu­mo. Nu­bu­čiuo­ti, nu­lai­žy­ti“, – šyp­so­si J. Kri­la­vi­čie­nė.

Kiek lai­ko trun­ka res­tau­ra­to­riaus dar­bas, pri­klau­so nuo ap­lin­ky­bių. Bū­na, kad res­tau­ra­to­rius per die­ną nu­va­lo tik ma­žy­tį ga­ba­liu­ką ir džiau­gia­si, nes jei jaut­rus pie­ši­nys, svar­bi spal­va, li­ni­ja – la­bai sau­go. Jei plo­tas viens­pal­vis, iš­ti­si­nis – dar­bas vyks­ta grei­čiau.

„Mes ir ser­ga­me sa­vo dar­bu, ir gy­do­me: tu­ri­me skal­pe­lį, cha­la­tė­lį, pirš­ti­nes. Esa­me mik­ro­chi­rur­gai“, – juo­kia­si J. Kri­la­vi­čie­nė.

Res­tau­ruo­ja­mos sie­nos slė­pė nuo 6 iki 12 da­žų sluoks­nių. Vie­to­mis res­tau­ra­to­riai pa­lie­ka ne tik se­niau­sią, bet ir ki­tų sluoks­nių zon­dus, nes jie, pra­bė­gus me­tams, jau ir­gi at­spin­di lai­ko­tar­pio ma­dą.

Venc­laus­kių na­mų kam­ba­riams bū­din­gos mo­der­no sti­liaus lu­bos: su­si­kir­ti­mas su sie­no­mis yra užap­va­lin­tas.

Res­tau­ra­to­riai džiau­gia­si ir įdo­miais ra­di­niais. Se­no­vi­nį au­ten­tiš­ką ra­dia­to­rių, ant ku­rio sklen­dės lie­tu­viš­kai nu­ro­dy­ta „šil­ta“, „šal­ta“, in­ži­nie­riaus pa­var­dė, va­di­na eks­po­na­tu.

Ant­ra­me aukš­te, ni­šo­je, ku­rios ne­si­ma­tė, bu­vo ati­deng­tos ver­tin­gos, dvi­vė­rės du­rys.

Kaip ver­ti­na­mas Venc­laus­kių na­mų in­ter­je­ras vi­sos Lie­tu­vos kon­teks­te? „Ma­nau, kad tai bus uni­ka­lus at­ve­jis. Pa­na­šių in­ter­je­rų gal­būt ras­tu­me, bet kad vie­na­me pa­sta­te bū­tų pa­si­rink­ta taip drą­siai ir taip kū­ry­bin­gai – uni­ka­lu.“

O ką toks pa­si­rin­ki­mas sa­ko apie pa­čius šei­mi­nin­kus? „Pa­gar­ba, drą­sa, gal­būt ir po­nios Venc­laus­kie­nės įta­ka, ji bu­vo kū­ry­bin­gas žmo­gus, šei­mi­nin­kas ir­gi pa­sau­lio vė­jų pa­ju­tęs ir ži­no­jęs. Tuo lai­ko­tar­piu į Lie­tu­vą at­ke­lia­vęs mo­der­nas, o pa­si­rink­ti tau­ti­niai mo­ty­vai. Tai pa­ro­do šei­mi­nin­kų po­žiū­rį.“

Iš­ly­dė­da­ma J. Kri­la­vi­čie­nė sa­ko, kad Venc­laus­kių na­me tvy­ro la­bai ge­ra at­mos­fe­ra. Nes, res­tau­ruo­jant pa­sta­tus, bū­na vis­ko: į sie­nas įsi­smel­kia skaus­mas, mir­tis.

„Čia la­bai ge­ra ener­ge­ti­ka, iš­li­ku­si ge­ra ener­gi­ja, ge­ra dirb­ti“, – sa­ko res­tau­ra­to­rė. Tik ap­gai­les­tau­ja, kad na­mų res­tau­ra­ci­jos ne­be­su­lau­kė Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tė Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė.

Tvar­kys ir ap­lin­ką

Se­na­ja­me Venc­laus­kių so­de obuo­lius te­be­no­ki­na ke­tu­rios šei­mi­nin­kų obe­lys.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus sta­ty­bos in­ži­nie­rė Ilo­na Aukš­čio­ny­tė ve­da prie išo­ri­nės Venc­laus­kių na­mo sie­nos. Ant jos – spal­vų pa­vyz­džiai, kaip atei­ty­je at­ro­dys pa­sta­tas. Išo­rė bus bal­ta, co­ko­lis ru­das.

Bus tvar­ko­ma ir Venc­laus­kių na­mų ap­lin­ka, res­tau­ruo­ja­ma tvo­ra.

Nors dar­bus pla­nuo­ja­ma baig­ti ki­tų me­tų pa­bai­go­je, sta­ty­bi­nin­kai Venc­laus­kių na­muo­se dar ne­dir­ba.

„Vyks­ta pro­jek­ta­vi­mas. Lie­pos 3 die­ną ga­vo­me lei­di­mą tvar­ky­bos dar­bams. Dir­ba tik res­tau­ra­to­riai, sta­ty­bi­nin­kai, ti­ki­mės, pra­dės dirb­ti už po­ros sa­vai­čių. Po­pie­ri­niai dar­bai vyks­ta la­bai il­gai. Bus kon­cent­ruo­ta sta­ty­ba, ran­go­vas tu­rės la­bai steng­tis, mak­si­ma­liai dirb­ti“, – sa­ko I. Aukš­čio­ny­tė.

Ran­gos su­tar­tį „Auš­ros“ mu­zie­jus yra pa­si­ra­šęs su vil­niš­kiais UAB „In­fes“. Pas­lau­gų pir­ki­mas mu­zie­jui už­si­tę­sė dau­giau nei me­tus, neap­siei­ta be teis­mų.

Mu­zie­jus su Cent­ri­ne pro­jek­tų val­dy­mo agen­tū­ra Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) in­ves­ti­ci­jų pro­jek­to fi­nan­sa­vi­mo su­tar­tį dėl Venc­laus­kių na­mų pri­tai­ky­mo dau­gia­funk­cėms mu­zie­ji­nėms veik­loms pa­si­ra­šė 2016 me­tų rug­sė­jį. Tai bu­vo pir­mo­ji kul­tū­ros sri­ties ES in­ves­ti­ci­jų pro­jek­to fi­nan­sa­vi­mo su­tar­tis iš 2014–2020 me­tų lai­ko­tar­piu ski­ria­mų ES in­ves­ti­ci­jų kul­tū­rai.

Pro­jek­to są­ma­ta – apie 2,75 mi­li­jo­no eu­rų, už šią su­mą bus at­lik­ti ran­gos dar­bai, įsi­gy­ta eks­po­zi­ci­nė įran­ga.

Res­tau­ra­vus Venc­laus­kių na­mus, bus įreng­ta XX am­žiaus pir­mos pu­sės Šiau­lių mies­to is­to­ri­jos eks­po­zi­ci­ja, at­spin­din­ti laik­me­čio gy­ve­ni­mo bū­do ypa­tu­mus, pri­sta­tan­ti is­to­ri­nius įvy­kius, as­me­ny­bes.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Venc­laus­kių na­muo­se kruopš­čiai dir­ba res­tau­ra­to­riai.

Venc­laus­kių val­go­ma­sis puoš­tas vai­sių mo­ty­vais.

Kam­ba­rių ta­py­ba – ryš­ki ir spal­vi­na.

Kam­ba­riai da­žy­ti skir­tin­go­mis spal­vo­mis.

Res­tau­ra­to­riai ati­den­gė ir geo­met­ri­nių mo­ty­vų.

Laip­ti­nė bu­vo itin puoš­ni, iš­gra­žin­ta ir ver­ti­ka­lio­mis gė­lių gir­lian­do­mis.

Pir­mos ka­te­go­ri­jos sie­nų ta­py­bos res­tau­ra­to­rė Jur­ga Kri­la­vi­čie­nė Venc­laus­kių na­mų in­ter­je­rą va­di­na uni­ka­liu.

Ra­di­nys – au­ten­tiš­kas ra­dia­to­rius.

Sie­na slė­pė dvi­vė­res du­ris.

In­ter­je­rui bu­vo pa­si­rink­ti Lie­tu­vo­je au­gan­čių gė­lių mo­ty­vai.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus sta­ty­bos in­ži­nie­rė Ilo­na Aukš­čio­ny­tė ro­do, kaip atei­ty­je at­ro­dys pa­sta­tas: išo­rė bus bal­ta, co­ko­lis ru­das.

Ka­zi­mie­rui ir Sta­nis­la­vai Venc­laus­kiams pri­klau­siu­sį pa­sta­tą pro­jek­ta­vo ar­chi­tek­tas Ka­ro­lis Rei­so­nas.