KELIAS – NESIBAIGIANTIS PROCESAS

KELIAS – NESIBAIGIANTIS PROCESAS

KE­LIAS – NE­SI­BAI­GIAN­TIS PRO­CE­SAS

Sta­sys TU­MĖ­NAS

LR Sei­mo Vals­ty­bės is­to­ri­nės at­min­ties ko­mi­si­jos na­rys

Lie­tu­va pa­mi­nė­jo ir pri­si­mi­nė įsi­min­ti­ną ir įsi­rė­žu­sią mū­sų są­mo­nė­se 1989 m. rugp­jū­čio 23 d. – Bal­ti­jos ke­lią, nu­si­drie­ku­sį marš­ru­tu Vil­nius-Ry­ga-Ta­li­nas.

Ne pir­mą kar­tą da­ly­va­vau ir aš Šiau­lių Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je vy­ku­sia­me šven­ti­nia­me ren­gi­ny­je. Ne­ži­nau, kaip Jums, bet man rugp­jū­čio 23-ioji vi­sa­da pa­lie­ka dve­jo­pą įspū­dį ir la­bai skir­tin­gas emo­ci­jas.

Tą die­ną vi­sa­da pri­si­me­nu KE­LIO me­ta­fo­rą. Ke­lias ga­li bū­ti (ir yra) žmo­gaus, jo li­ki­mo ženk­las, pa­ga­liau tai ir tau­tos li­ki­mo, pa­si­rin­ki­mo sim­bo­lis. Ši ke­lio me­ta­fo­ra pri­me­na ir ki­tą si­tua­ci­ją, kai iki 1989 me­tų mi­nė­da­vo­me tik Juo­do­jo kas­pi­no die­ną, ir tą pa­čią – pa­si­slė­pę, su­si­gū­žę, pa­si­dai­ry­da­mi, ar ne­ste­bi bud­ri sau­gu­mo akis.

Juo­do­jo kas­pi­no die­na pri­min­da­vo mums ir pa­sau­liui, kad 1939 m. rugp­jū­čio 23 d. Mask­vo­je Vo­kie­ti­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras J. Ri­bent­ro­pas ir SSRS už­sie­nio rei­ka­lų liau­dies ko­mi­sa­ras V. Mo­lo­to­vas, vyk­dy­da­mi Sta­li­no ir Hit­le­rio už­duo­tis ir įgy­ven­din­da­mi jų už­ma­čias, pa­si­ra­šė pa­ktą, ku­ris iš tik­rų­jų pa­nai­ki­no Bal­ti­jos ša­lių ne­prik­lau­so­my­bę, tai­gi atė­mė mū­sų LAIS­VĖS KE­LIĄ.

Slap­tuo­se do­ku­men­tuo­se bu­vo pa­si­da­ly­tos įta­kos zo­nos. Ne­ga­na to, tuo­me­ti­nė Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė bu­vo ap­gau­ta, kad Lie­tu­va bus pa­lik­ta Vo­kie­ti­jos įta­kai, nes kai ką Lie­tu­vo­je tai ra­mi­no, bet po sa­vai­tės, rug­sė­jo 28 d., Sta­li­nas ir Hit­le­ris pa­si­ra­šė ant­rą­jį Vi­du­rio Eu­ro­pos pa­da­li­ji­mo ak­tą, ku­ria­me jau Lie­tu­va „per­leis­ta“ SSRS.

Sug­rįž­da­mas prie me­ta­fo­ros, pa­sa­ky­siu, kad tai vėl pri­me­na, kad KE­LIAS daž­nai yra su kliū­ti­mis, duo­bė­mis, pa­vo­jais – ir fi­zi­niais, ir dva­si­niais. Tai pri­me­na ir se­ną tie­są, rea­ly­bę, kad Lie­tu­va vi­sa­da bu­vo Eu­ro­pos kryž­ke­lė­je, „ant ke­lio“ tarp Va­ka­rų ir Ry­tų, tarp pro­gre­sy­vaus ir ne­ga­ty­vaus, tarp ge­ro ir blo­go KE­LIO.

Kai­my­nų ne­pa­si­rink­si – Lie­tu­vai te­ko lem­tis gy­ven­ti tau­tų kryž­ke­lė­je. Apie kai­my­nus pri­si­mi­niau vie­šė­da­mas ma­ža­me vyn­da­rių mies­te­ly­je Šen­ge­ne, kuriame 1985 m. bu­vo pa­si­ra­šy­ta gar­sio­ji Šen­ge­no su­tar­tis, ta­da at­si­vė­rė Šen­ge­no erd­vė, pa­nai­kin­ta pa­sie­nio kont­ro­lė ir kt.

Šen­ge­nas pri­klau­so Liuk­sem­bur­gui, ta­čiau iš mies­te­lio cent­ro ar Mo­ze­lio upės pa­kran­tė­je pa­si­dai­ręs ma­tai Vo­kie­ti­ją, Pran­cū­zi­ją, čia pat Bel­gi­ja. Liuk­sem­bur­gui pa­si­se­kė anks­čiau ne­gu Lie­tu­vai, nors kad ma­žy­tei vals­ty­bė­lei is­to­ri­ja ne­pa­gai­lė­jo iš­ban­dy­mų, pri­me­na gau­sy­bė įtvir­ti­ni­mų, aukš­čiau­sių kal­nuo­se įreng­tų tvir­to­vių, me­nan­čių lai­kus, kai tau­tai rei­kė­jo įro­dy­ti sa­vo tei­sę bū­ti lais­vai.

Tai pri­me­na ir mū­sų vals­ty­bės is­to­ri­ją, tai pri­me­na, kad PO­LI­TI­KA yra ne tik ke­lias, bet ir iš­ti­sa KE­LIO­NĖ su įvai­riau­sio­mis di­de­lių vals­ty­bių-kai­my­nių už­ma­čio­mis, in­te­re­sais, kės­lais, geo­po­li­ti­nė­mis ving­ry­bė­mis.

Keis­tas jaus­mas apė­mė Šiau­lių Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je. Į Bal­ti­jos ke­lio mi­nė­ji­mo ren­gi­nį, ku­rį pui­kio­mis dai­no­mis paį­vai­ri­no jau­na­sis so­lis­tas Juo­zas Ja­nu­žas, ku­ria­me da­ly­va­vo Šiau­lių pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų or­kest­ras (me­no va­do­vas ir di­ri­gen­tas S. Vai­čiu­lio­nis), jau daug me­tų su­si­ren­ka tie pa­tys mie­li, Si­bi­ro gu­la­gus iš­gy­ve­nę ar at­si­mi­ni­mus apie tų me­tų tra­giz­mą gir­dė­ję iš ar­ti­mų­jų Šiau­lių žmo­nės: trem­ti­niai, po­li­ti­niai ka­li­niai, Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų par­ti­jos na­riai ir jų ly­de­riai. Čia iš­kil­min­gai ple­vė­suo­ja ir šių or­ga­ni­za­ci­jų, par­ti­jų, Są­jū­džio vė­lia­vos.

O kur ki­ti? Ky­la be­ga­lės klau­si­mų – ar čia tų or­ga­ni­za­ci­jų mo­no­po­li­nis ren­gi­nys, ar ki­tos par­ti­jos, or­ga­ni­za­ci­jos, są­jun­gos čia ne­pa­gei­dau­ja­mos, čia ne­kvie­čia­mos? Ar ne­tik­tų or­ga­ni­za­to­riams pa­si­rū­pin­ti, kad ir ki­tų par­ti­jų, or­ga­ni­za­ci­jų, ju­dė­ji­mų vė­lia­vos ple­vė­suo­tų tą die­ną Su­ki­lė­lių kal­ne­lio rim­ty­je? O gal tie­siog šis pra­smin­gas ren­gi­nys ki­toms par­ti­joms ne­rū­pi? Kad jis nė­ra už­da­ras, ro­do ir fak­tas, kad iš­kart po Šiau­lių me­ro Ar­tū­ro Vi­soc­ko svei­ki­ni­mo žo­dis bu­vo su­teik­tas LR Sei­mo Pir­mi­nin­ko pir­ma­jai pa­va­duo­to­jai, LVŽS na­rei Ri­mai Baš­kie­nei, ku­ri sa­vo nuo­šir­džiais žo­džiais pa­tvir­ti­no, kad Lie­tu­vą vie­no­dai my­li įvai­rių par­ti­jų at­sto­vai, kad mū­sų vals­ty­bės kū­ri­mas ir ge­ro­vė svar­bi vi­siems.

Ma­ny įsi­gy­ve­no ne­ri­mas, kad Šiau­lių mo­ki­niai, jų mo­ky­to­jai tie­siog ne­si­do­mi to­kiais ren­gi­niais, ir čia ne va­sa­ros ato­sto­gos kal­tos – juk "Šiau­lių nak­ty­se" jų da­ly­vau­ja į va­lias.

Kal­tas vals­ty­bės is­to­ri­nės at­min­ties at­bu­kęs ar at­bu­kin­tas jaus­mas. Ka­dan­gi ren­gi­nį or­ga­ni­zuo­ja Šiau­lių kul­tū­ros cent­ras, tai ak­me­nu­kas ir į jų dar­žą – dir­ba­ma ne­pa­kan­ka­mai, gal­vo­jant, kad vis tiek su­si­rinks mū­sų pa­trio­tai trem­ti­niai, po­li­ti­niai ka­li­niai. Ir čia ne­pa­dės nė gar­baus re­ži­sie­riaus Gy­čio Pa­de­gi­mo tuoj po ren­gi­nio tą pa­tį va­ka­rą Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je vy­ku­sio­je at­vi­ro­je dis­ku­si­jo­je „At­gi­mi­mo šauk­liai“ iš­sa­ky­ti paai­ma­na­vi­mai, pa­grau­de­ni­mai, kad tė­vai, mo­ky­to­jai tu­ri at­gra­sy­ti jau­ni­mą nuo emig­ra­ci­jos, „tau­tos iš­da­vys­tės“.

Kam skir­ti tie pa­grau­de­ni­mai, kai sa­lė­je sė­di tik Są­jū­džio ve­te­ra­nai, mies­to se­ni­mas ir tik ke­li jau­no­sios kar­tos at­sto­vai? Tai man pri­mi­nė daug kar­tų gir­dė­tus ma­žų mies­te­lių ku­ni­gų mo­ra­li­za­vi­mus pa­moks­luo­se, kad ma­žai pa­ra­pi­jos žmo­nių da­ly­vau­ja mi­šio­se. O juk ku­ni­go žo­džius gir­di tik tie, ku­rie ir taip lan­ko­si baž­ny­čio­je...

Kol į vals­ty­bės is­to­ri­nės at­min­ties, tau­tos dva­si­nės sau­gos svar­bos dis­kur­są neįt­rauk­si­me jau­nuo­me­nės, rei­ka­lai ne­ge­rės. Rei­ka­lai ne­ge­rės, kol ne­su(si)vok­si­me, kad KE­LIAS yra pro­ce­sas, sim­bo­lis, ženk­las. Ir žmo­gaus, ir tau­tos, ir vi­sos mū­sų Vals­ty­bės KE­LIAS. Ir dar svar­bu pri(si)min­ti, kad tik ei­nan­tis nuei­na.

Te­bū­na tai ir ma­no lin­kė­ji­mas ar­tė­jan­čios Rug­sė­jo 1-osios – Moks­lo ir ži­nių šven­tės – pro­ga Šiau­lių kraš­to pe­da­go­gams ir moks­lei­viams. Juo­ba kad mo­ky­to­jas Vy­tau­tas prieš ke­lias die­nas ma­nęs pa­klau­sė: „Bet li­ko po ke­lio kas?“. Taip, mie­las mo­ky­to­jau Vy­tau­tai, – li­ko, nes KE­LIAS – tai kū­ry­ba, tai ne­si­bai­gian­tis vyks­mas.