
Naujausios
AKTUALI DISKUSIJA
Ar myli šiauliečiai savo miestą?
Tęsiame diskusiją apie Šiaulius ir šiauliečius mieste. Diskusiją iššaukė šalyje atlikta apklausa: šiauliečiai pagal pasitenkinimą gyvenamąja vieta savo miestą vertina prasčiausiai Lietuvoje. Vos 11 procentų gyentojų savo miestą vertina 10 balų, net 54 procentai nepatenkinti viešosiomis erdvėmis. Kodėl šiauliečiai nemyli Šiaulių?
„Vyriausiuoju architektu dabar gali būti nebent kamikadzė“
Architektė Rūta STUOPELIENĖ, Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių miesto skyriaus pirmininkė, sako, jog Šiauliai turi kuo didžiuotis ir ką saugoti, trapus identitetas vėl pradeda rastis žmonių sąmonėje, bet ir naikinimo veiksmo dar yra daug:
– Šiauliuose gyvenu nuo 1979 metų ir vis girdžiu: čia nieko nėra, senamiesčio nėra, tik darbininkų miestas ir t. t. Keista ta nemeilė miestui, ir sunku pasakyti, kas ją palaiko?
Šiauliai labai gražus miestas buvęs, ir dar nepaprastai daug paveldo yra išlikę.
Svarbu išsaugoti, ką turime, o naikinimo veiksmo yra daug: geriausias pavyzdys – Dramos teatro pastato rekonstrukcija. Bet ką galime taip apkalti ir sunaikinti trapų miesto indentitetą, kuris vėl pradeda rastis žmonių sąmonėje.
Pagaliau apibrėžėme senamiesčio teritoriją, pakėlėme galvas ir pamatėme, kad pastatai yra gražios architektūros, kad daug tarpukario modernizmo architektūros išliko. Pagal ją esame antras miestas po Kauno.
Turėtume išsaugoti ir tų pastatų vidinius interjerus, yra išlikę autentiškos grindų dangos, laiptai, turėklai.
Iš tokių mažų kruopelių susideda meilė miestui. Bet to nesuvokiama Savivaldybės rūmuose.
Kai Stasio Šalkauskio gimnazijoje vyko remontas, vienareikšmiai buvo pasakyta – išgriauti gražiausiai išlikusias grindis ir sudėti akmens masės plyteles.
Panašiai vyksta su Juliaus Janonio gimnazijos remontu – nėra požiūrio, kad gal išsaugokime, kas yra išlikę autentiško, eksponuokime. Pavyko sulaikyti sprendimą tik dėl vestibiulio ir koridorių grindų dangų griovimo. Bet priėmė sprendimą nieko nedaryti, nei daryti gerai.
Visi URBAN viešųjų erdvių projektai vėluoja, paruošiamieji darbai nevaldomi.
Vilniaus gatvės bulvaro dalį išardė, išgriovė ir paliko – kone metai praėjo. Sako, jog lapkritį sutvarkys. Visą vasarą gatvės atkarpa su mėgstamiausiomis miestiečių lauko kavinėmis skendi dulkėse, paversta sąšlavynu.
Tai visiška nepagarba miesto gyventojui. Norime nesijausti ignoruojami, bet, deja, yra kitaip.
Trakų gatvė, pavyzdžiui, prieš du metus buvo išasfaltuota, sutvarkyta, o vėl iš naujo rausiama.
Gal dėl to ir atsiranda tokie nuomonių apklausų rezultatai. Juose gal net miestiečių beviltiškumas atsispindi.
Meilė miestui prasiveržia spontaniškais protestais. Pavyzdžiui, dėl medžių, dėl parkų. Parkai neprižūrimi tragiškai, suaugę stichiškai, bet ar kas, prieš projektus darant, klausė miestiečių, kokių parkų jie nori ir ko siekiame?
Diskusija turi būti ne projekto pasekmė – nuo diskusijos su bendruomene ir specialistais reikia pradėti.
Tragiška, kai tik 10 procentų gyventojų gerai vertina savo miestą. Bet manau, kad mylinčių miestą yra daug daugiau.
Galime sakyti, jog iš 130 tūkstančių miesto gyventojų tik 30 tūkstančių emigravo, guostis, kad dar yra 100 tūkstančių.
Situacija XXI amžiuje visiškai pasikeitė, o Savivaldybės rūmai gyvena ir dirba XX amžiaus vidurio metodais: skaldyk ir valdyk, apšmeižk, skųsk – kuo mažiau informacijos, kuo greičiau susitvarkėm, tuo geriau.
Situacija prasta ir dėl to, kad nėra miesto vyriausiojo architekto. Neranda ir kažin, ką ras.
Savivaldybėje sumąstė, jog vyriausiasis architektas bus tik skyriaus vedėjo pavaduotojas. Vadinasi, tik kažkokio vadybininko pavaduotojas – be jokio balso ir bet kada ignoruojamas.
Kai taip nuvertinama aukščiausio specialisto pareigybė, kas gali ateiti? Nebent kamikadzė ar avantūristas, nesuvokiantis, kas jo laukia.
Redakcijos archyvo nuotr.