Ar myli šiauliečiai savo miestą?

Ak­tua­li dis­ku­si­ja

Ar my­li šiau­lie­čiai sa­vo mies­tą?

Tę­sia­me dis­ku­si­ją apie Šiau­lius ir šiau­lie­čius mies­te. Dis­ku­si­ją pa­ska­ti­no ap­klau­sa, ku­rios re­zul­ta­tai ro­do, kad šiau­lie­čiai pa­gal pa­si­ten­ki­ni­mą gy­ve­na­mą­ja vie­ta sa­vo mies­tą ver­ti­na pra­sčiau­siai Lie­tu­vo­je. 11 pro­cen­tų gyven­to­jų sa­vo mies­tą ver­ti­na 10 ba­lų, net 54 pro­cen­tai ne­pa­ten­kin­ti vie­šo­sio­mis erd­vė­mis.

Nuo­mo­nė­mis da­li­ja­si vers­li­nin­kas Al­gi­man­tas JAN­KAUS­KAS, bend­ro­vės „Šiau­lių pre­ky­bos na­mai“ va­do­vas, kank­li­nin­kė Kris­ti­na KUP­RY­TĖ, Šiau­lių 1-osios mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­ja, dai­li­nin­kas Kor­ne­li­jus UŽUO­TAS, Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jos va­do­vas.

No­ri bū­ti lai­min­gas – būk

Vers­lą gy­ve­ni­mo bū­du lai­kan­tis Al­gi­man­tas JAN­KAUS­KAS Šiau­liuo­se gy­ve­na nuo gi­mi­mo – tik mo­kė­si Kau­ne ir ku­rį lai­ką gy­ve­no Vil­niu­je. Jis ke­lia klau­si­mą, ar tu­ri žmo­gus sa­vo mies­te jaus­tis rei­ka­lin­gas?

– Jei­gu duo­čiau Šiau­liams ne šim­tą ba­lų, o ma­žiau, tai bū­čiau ne­nuo­šir­dus.

Tik ne­re­tai jau­čiuo­si ne­rei­ka­lin­gas. Bū­čiau neak­ty­vus žmo­gus – bū­tų tas pa­ts. Gal ka­da taip ir bus.

Ki­ta ver­tus, pa­ts klau­siu: ar tu­riu jaus­tis rei­ka­lin­gas? Jei­gu žmo­gus ma­nai, kad kaž­kas tau su­kurs ge­rą gy­ve­ni­mą – klys­ti. Yra toks ge­ras fi­lo­so­fų po­sa­kis: „Jei­gu no­ri bū­ti lai­min­gas – būk.“ Jis tu­ri gi­lią po­teks­tę: lai­mę le­mian­tys da­ly­kai yra mū­sų pa­čių gal­vo­se.

Bet, ma­nau, eko­no­mi­nių da­ly­kų kon­teks­te kiek­vie­nas Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tis žmo­gus tu­ri bū­ti rei­ka­lin­gas.

Ar tai bū­tų po­no Pet­ro Ba­ro­no vers­las, ar po­no Sta­nis­lo­vo Gru­šo, ku­riuos la­bai ger­biu, ar bet ku­rio ki­to. Ar pa­ja­mas už­dirb­si iš pra­mo­nės, pre­ky­bos ar iš žo­lės pjo­vi­mo, ka­vi­nės ar ki­tų pa­slau­gų – vi­si vers­lai mies­te tu­ri bū­ti lau­kia­mi ir rei­ka­lin­gi.

Kai vers­li­nin­kai įver­ti­na­mi gar­bės ženk­lais – la­bai ge­rai. Bet dėl to ženk­lo nė vie­nas ne­puls sta­ty­ti mies­te nau­jos įmo­nės.

Kol kas ma­tau, jog Šiau­liai ne­la­bai daug dė­me­sio ski­ria žmo­nėms, ku­riems so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų ne­rei­kia, bet rei­kia efek­ty­vaus sa­vi­val­dy­bės dar­bo. Pa­vyz­džiui, kad de­ta­lu­sis kvar­ta­lo pla­nas bū­tų pa­da­ry­tas ne per dve­jus me­tus, o per me­tus, kaip ir tu­rė­jo bū­ti pa­da­ry­tas.

Daug da­ly­kų tu­rė­tų bū­ti da­ro­ma tam, kad krau­jas te­kė­tų eko­no­mi­nė­mis krau­ja­gys­lė­mis – čia es­mė. No­rė­tų­si, kad ta­vo nuo­mo­nė bū­tų gir­di­ma, prii­ma­ma, o ne nu­mo­ja­ma ran­ka: ai, pa­sa­kė kaž­koks Ar­laus­kas, Pet­raus­kas, Jan­kaus­kas – jam ir taip bus ge­rai.

Mies­tą ga­li val­dy­ti žmo­nės, ku­rie tu­ri idė­jų ir vei­kia. Pa­žiū­rė­ki­me, ko­kie mies­tai la­biau­siai vys­to­si? Tie, ku­rie su­tel­kia dė­me­sį į sri­tis ir žmo­nes, ku­rie kaip gar­ve­žys ga­li trau­ki­nį vež­ti.

Da­bar jei­gu pa­sa­kai, kad ga­liu su­tvar­ky­ti ir ga­ba­liu­ką mies­to te­ri­to­ri­jos prie pre­ky­bos na­mų, ku­riuos no­riu plė­to­ti, tai iš kar­to gal­vo­ja, kad kaž­ką ruo­šie­si ap­gau­ti, kad tik sau nau­dos sie­ki.

Bet jei­gu tu ne­plė­to­ji vers­lo, nein­ves­tuo­ji, tai blo­gai ne tik tau, bet ir mies­tui.

Kiek me­tų sto­vi ne­sut­var­ky­ta pri­va­ti Gi­lo sta­ty­ba, tai pa­si­tel­ki­te ad­mi­nist­ra­ci­nius re­sur­sus, kad bū­tų su­tvar­ky­ta. Sto­vi ir pa­čios Sa­vi­val­dy­bės ne­baig­tas Me­nų in­ku­ba­to­rius – tai, par­duo­ki­te jį už 1 eu­rą, tik iš­kel­ki­te griež­tas tai­syk­les – per tre­jus me­tus įveik­lin­ti. Ne­pa­da­rys – bau­da.

Po­li­ti­kai gal bi­jo, kad bus ap­šauk­ti ko­rum­puo­tais? Sa­vo še­šė­lio bi­jo.

Rei­kia tie­siog ra­cio­na­laus ir tei­sin­go dar­bo. Sup­ran­tu, kad tuos tiks­lus pa­siek­ti ne taip pa­pras­ta. Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bo­je – tris­de­šimt žmo­nių, tar­pu­sa­vy­je su­tar­ti su­dė­tin­ga, bet ga­lė­tų sa­vo am­bi­ci­jas šiek tiek pa­slėp­ti ir su­si­tar­ti dėl bend­rų tiks­lų.

Mes gy­ve­na­me mies­te ir tu­ri­me priim­ti ko­le­gia­lius spren­di­mus, o ro­dom pirš­tais vie­nas į ki­tą ir nie­ko ne­da­rom. El­gia­mės kaip šuo ant šie­no: nei pa­tys val­gom, nei ki­tam duo­dam.

To­kia si­tua­ci­ja, ma­no gi­liu įsi­ti­ki­ni­mu, ydin­ga. Vers­lo są­ly­gų lyg nie­kas ir ne­pa­žei­džia, bet ką tuo­met da­ry­ti, kad mies­tas at­si­gau­tų?

Pi­ni­gai eko­no­mi­ko­je tu­ri bū­ti in­ves­tuo­ja­mi pro­tin­gai. O kad bū­tų in­ves­tuo­ja­mi pro­tin­gai, tam są­ly­gas tu­ri su­da­ry­ti ir val­džia. Ne ati­duo­ti vers­lui kaž­ko už dy­ką, o są­ly­gas su­da­ry­ti.

Jei­gu aš in­ves­tuo­siu ir iš to nie­ko neuž­dirb­siu, tai ar ga­liu in­ves­tuo­ti?

Di­dy­sis vers­las, jei­gu yra blo­gai, iš­si­ke­lia į už­sie­nį. Kai ta­vo vers­las sės­lus, kon­cent­ruo­ja­si vie­na­me mies­te, ti­kie­si, jog čia bus są­ly­gos ir pro­tin­gai in­ves­tuo­ti, ir dirb­ti.

Smul­ku­sis vers­las, aiš­ku, ne­su­ku­ria to­kio eko­no­mi­nio efek­to, kaip di­džio­sios įmo­nės. Bet jis ku­ria jau­ku­mą mies­te.

Džiu­gu, kad mies­to inf­rast­ruk­tū­ra pra­dė­ta tvar­ky­ti, kad bus at­nau­jin­tos vie­šo­sios erd­vės ir po po­ros me­tų vi­siš­kai ki­to­kį mies­tą pa­ma­ty­si­me. Mes, Vil­niaus gat­vės bul­va­ro vers­li­nin­kai, prie mies­to jau­ku­mo, gy­vy­bin­gu­mo ga­li­me pri­si­dė­ti.

„Šiau­liai – me­ni­nin­kų mies­tas“

Kor­ne­li­jus UŽUO­TAS va­do­vau­ja Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jai, o Šiau­lius va­di­na me­ni­nin­kų mies­tu, tu­rin­čiu daug kū­ry­bi­nio po­ten­cia­lo. Tik kaip jis pa­nau­do­ja­mas?

– Šiau­liuo­se gy­ve­nu nuo 1991 me­tų, čia stu­di­ja­vau dai­lę, at­va­žia­vau ir ne­beiš­va­žia­vau. Čia dir­bu, gy­ve­nu ir ne­su iš niurzg­lių – aš esu prie op­ti­mis­tų.

Mū­sų Dai­lės ga­le­ri­ja gy­vuo­ja ir pri­si­de­da, kad mies­tas bū­tų įdo­mus, gra­žes­nis. Pas mus ju­dė­ji­mas vyks­ta, sten­gia­mės kel­ti mies­to kul­tū­ri­nį ly­gį. Šiau­liai tu­ri aug­ti, tu­ri keis­tis.

Tik Šiau­lius žu­do: uni­ver­si­te­tas trau­kia­si, o jei­gu mies­te ne­liks jau­ni­mo, tai kas bus?

Ma­no op­ti­miz­mas re­mia­si ti­kė­ji­mu žmo­nė­mis, jų kū­ry­bin­gu­mu. Šiau­liai – vis dėl to yra me­ni­nin­kų mies­tas.

Pa­žiū­rė­ki­te, kaip Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis tel­kia me­ni­nin­kus mies­tui gra­žin­ti, kaip dir­ba Vai­do­tas Ja­nu­lis – kiek ba­rel­je­fų ir ki­tų gra­žių da­ly­kų mies­tui pa­sta­ruo­ju me­tu pa­da­rė.

Šiau­liai tu­ri daug kū­ry­bi­nio po­ten­cia­lio, tik kaip jis pa­nau­do­ja­mas? Dau­giau da­bar už­sii­ma­me ke­lių tvar­ky­mu, spor­tu, o nuo me­no nu­si­su­ko­me.

Kal­bu ir apie teat­rą. Kiek me­tų jo pa­sta­tą ga­li­ma re­mon­tuo­ti?

Šiau­liuo­se yra kū­ry­bin­gos jau­nuo­me­nės, tik kai vis­ką dras­ko ir už­da­ri­nė­ja, kur jai dė­tis?

Stu­den­tams me­nas, hu­ma­ni­ta­ri­niai da­ly­kai yra svar­būs, ir Dai­lės ga­le­ri­ja jiems rei­ka­lin­ga. Pas mus, pa­vyz­džiui, šian­dien vyks­ta hu­ma­ni­ta­rų va­ka­ras. Yra uni­ver­si­te­te ir poe­tų, ir li­te­ra­tų.

Ar iš­lik­si­me me­ni­nin­kų mies­tu?

Iš lai­vo bė­ga tik žiur­kės. Jei­gu lai­vas skęs­ta, ka­pi­to­nas jį pa­lie­ka pa­sku­ti­nis.

Ne­ži­nau, ar kiek­vie­nas šiau­lie­tis jau­čia­si lyg lai­vo ka­pi­to­nas. Aš jau­čiuo­si – ka­dan­gi va­do­vau­ju lai­vui.

„Šiau­liuo­se man ge­ra, bet žmo­nės vis liū­dnes­ni“

Kris­ti­na KUP­RY­TĖ, kank­li­nin­kė ir pe­da­go­gė, Šiau­lių mies­to 1-osios mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­ja, į sa­vo gim­tą­jį mies­tą ga­li pa­žvelg­ti ir iš vi­daus, ir iš šo­no. Ji vis va­ži­nė­ja į Olan­di­ją, ten de­šimt me­tų gy­ve­no ir iki šiol tu­ri įvai­rių pro­jek­tų.

– Aš gal blo­gas šiau­lie­čio pa­vyz­dys, nes ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad čia nuo­lat gy­ve­nu. Kai grįž­tu į Šiau­lius, man čia la­bai ge­ra – šven­tė.

Bet čia vis­ko ma­žė­ja. Uni­ver­si­te­to si­tua­ci­ja liūd­na. Eko­no­mi­nė si­tua­ci­ja su­dė­tin­ga. Gal to­dėl nuo­mo­nių ty­ri­mai iš­ke­lia skau­du­lius.

Šiau­liai yra idea­lus mies­tas gy­ven­ti. Dėl sa­vo struk­tū­ros – ne­di­de­lis, jau­kus. Išei­ni į mies­tą ir su­tin­ki drau­gų, pa­žįs­ta­mų, me­ni­nin­kų, ku­rie dar ne vi­si pa­bė­gę ir da­ro mies­tą gra­žes­nį. Dra­mos teat­ras at­si­gau­na ir kul­tū­ri­nių ren­gi­nių dau­gė­ja.

Nuo­tai­ka Šiau­liuo­se yra šei­my­niš­ka, vie­ni ki­tais rū­pi­na­mės – dėl to man ge­ra. Čia grįž­ti, kaip į sa­vo šei­mą.

Bet kiek­vie­ną kar­tą grį­žu­si jau­čiu, kad žmo­nės yra vis liū­dnes­ni ir liūd­nes­ni – tie, ku­rie nie­kur neiš­va­žiuo­ja.

Šiau­liuo­se nė­ra tiek daug vers­lo ir jį plė­to­ti su­dė­tin­giau. Me­ninin­kams sos­ti­nė­je daug leng­viau ras­ti rė­mė­jų, nei Šiau­liuo­se. Vis dar ne­prit­rau­kiam to­kių in­ves­ti­ci­jų, ku­rios ge­rin­tų si­tua­ci­ją.

Ger­ovė daug ką reiš­kia – neuž­ten­ka, kad esa­me tik nuo­sta­būs ir nuo­šir­dūs žmo­nės.

Aš jau pen­ke­rius me­tus vis sa­kau, kad jau vis­kas, kad iš­va­žiuo­ju, vis ren­giu at­si­svei­ki­ni­mo kon­cer­tus ir ne­ga­liu iš­va­žiuo­ti. Vis lie­ku dar me­tams ir dar me­tams, kad kaž­ką nau­din­go nu­veik­čiau. Mo­kau jau­ni­mą, ku­ris yra la­bai im­lus, la­bai nuo­šir­dus.

To­dėl ir va­ži­nė­ju pir­myn at­gal.

Nau­ji moks­lo me­tai neaiš­ku­mo įne­ša. Ne­for­ma­laus ug­dy­mo mo­kyk­loms yra su­dė­tin­giau, nei bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­loms, į ku­rias eta­ti­nio dar­bo ap­mo­kė­ji­mo tvar­ka orien­tuo­ta. Mū­sų spe­ci­fi­ka vi­sai ki­ta, bet mes, kaip vi­sa­da, tu­ri­me pri­si­tai­ky­ti ir imp­ro­vi­zuo­ti.

Dėl to neaiš­ku­mo dirb­siu tik vie­no­je mo­kyk­lo­je, ki­to­je dar­bą pa­li­kau. Bet nuo­tai­kos yra ge­ros. Me­ni­nin­kai vi­sa­da yra pil­ni ti­kė­ji­mo ir nau­jų idė­jų – tas ir ve­ža.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.