Kaip mes vežėm kepures

Kaip mes ve­žėm ke­pu­res

Li­gi­ta JUK­NE­VI­ČIŪ­TĖ

,,Lie­tu­viais esa­me mez­gi­me, bet tik­rai jau ne siu­vi­me „, – kar­tą mū­sų su R. Ruo­kiu kur­to­je lai­do­je ,,X kla­nas“ už­dai­na­vo Sa­mas, grau­džiai iš­tęs­da­mas tą ..,,neeee siu­viiiiiii­me“... Ir jis bu­vo ne­tei­sus.

Pra­si­dė­jus pe­rest­roi­kai ir pa­pū­tus lais­vės vė­jams, paaiš­kė­jo, kad be­veik kiek­vie­nas šiau­lie­tis yra ne tik mez­gė­jas, bet ir siu­vė­jas, siu­vi­nė­to­jas, ka­ro­lių vė­rė­jas, ki­taip sa­kant, – štu­ki­nin­kas. Štu­kos bu­vo vi­so­kiau­si dar­bu­žiai ir gar­sių fir­mų pa­dir­bi­niai, ku­riuos šiau­lie­čiai pra­dė­jo ma­siš­kai ga­min­ti ir vež­ti į Ru­si­ją iš­kart, kai tik bu­vo le­ga­li­zuo­tas vers­las ir koo­pe­ra­ty­vai.

Pa­me­nu, grįž­tu per stu­di­jų ato­sto­gas į Šiau­lius, o ma­ma jau ga­vu­si kaž­ko­kių megz­ti­nių, juos rei­kia ka­ro­liu­kais iš­siu­vi­nė­ti, ir gau­ni pi­ni­gą. Pi­ni­gas tas ne­di­de­lis, bet vis­tiek. Ir siu­vi­nė­jau, ir vi­sai pa­ti­ko.

Tie, kas tą vers­lą val­dė, pa­si­sta­tė na­mus ir dar dau­giau. Bet dar­bo už­te­ko vi­siems. O pra­dė­jus at­si­da­ri­nė­ti sie­noms, ga­li­my­bių už­si­dirb­ti at­si­ra­do dar dau­giau.

Vir­ti­nės au­to­bu­sų iš Lie­tu­vos pa­trau­kė link Len­ki­jos. Tuo­se au­to­bu­suo­se žmo­nės ne­mie­go­da­vo po ke­lias pa­ras (mie­go­ti bū­da­vo įma­no­ma tik ge­rai pri­si­gė­rus, nes tvan­ku­mas, triukš­mas ir ne­pa­to­gios ika­ru­sų kė­dės ne­lei­do iš­si­mie­go­ti).

Ve­žė vis­ką: kep­tu­ves, ly­gin­tu­vus, gin­ta­rus, bui­ties pre­kes vi­so­kias, apa­ti­nius ir dar vel­niai ži­no ką – nuo ne­ma­din­gų vel­ti­nių ba­tų ,,pro­ščiai, mo­lo­dost“, iki auk­so, nes Len­ki­joj bu­vo pi­gu, o pas mus – dar pi­giau.

Kei­tė­si san­tvar­kos, pi­ni­gai, žlu­go pla­ni­nė pre­ky­ba, ša­ly­je tvy­ro­jo chao­sas, griu­vo ban­kai, tad žmo­nės su­ko­si kaip iš­ma­nė, kad tik už­si­dirb­tų vie­ną ki­tą do­le­rį, ku­ris tuo me­tu bu­vo auk­so ver­tės.

Į vie­ną iš to­kių ,,ko­mer­ci­nių ke­lio­nių“, ku­rias suor­ga­ni­za­vo Ke­lio­nių ir eks­kur­si­jų biu­ras, ma­ma, pa­ti kaip gru­pės va­do­vė, ir ma­ne pa­siė­mė į Ru­mu­ni­ją. Bu­vau pir­mam kur­se, ke­lio­nės tiks­las bu­vo pa­ma­ty­ti už­sie­nį, pa­ke­liau­ti au­to­bu­su po Ru­mu­ni­ją, pa­siek­ti kal­nus ir ten esan­tį vieš­bu­tį, ir, aiš­ku, už­si­dirb­ti: te­rei­kė­jo už­si­pirk­ti tin­ka­mų par­duoti pre­kių ir pa­sto­vė­ti tur­gu­je vie­ną pus­die­nį. Ži­no­jom, kad vis­kas bus iš­šluo­ta, rei­kia tik vež­tis tei­sin­gas pre­kes.

Tai­gi, pri­si­pir­kom po 10-20 triu­šių kai­lio ke­pu­rių, dich­lo­fo­so mu­sėms nai­kin­ti, sal­dai­nių (juos ga­li­ma bu­vo par­duo­ti ir­gi ge­ro­kai bran­giau) ir iš­ke­lia­vom au­to­bu­su per Mol­da­vi­ją į Ru­mu­ni­ją. Mol­da­vi­jo­je per­mie­go­jom bu­tuo­se pas kaž­ko­kius vie­ti­nius, o ta­da jau į ne­re­gė­tą už­sie­nį.

Pil­nas au­to­bu­sas – gal 40 žmo­nių, ir vi­si jie pri­si­pir­kę tų ke­pu­rių, o tai jau – kont­ra­ban­da, nes ke­pu­rių ga­li­ma ve­žy­tis tik po 1-2.

Ant sie­nos su Ru­mu­ni­ja, aiš­ku, tik­ri­na ru­sų pa­sie­nie­čiai. Mus su­stab­do, ei­na per au­to­bu­są, žiū­ri­nė­ja, ką ve­žam, ir pra­de­da tas ke­pu­res trauk­ti iš len­ty­nų, kur jos bu­vo ne­gud­riai pa­slėp­tos. Mes su­stings­tam: vis­kas, biz­nis žlun­ga tie­siog aky­se, esam de­mas­kuo­ti.

Mo­te­ris pa­sie­nie­tė, su­pra­tu­si, kad tų ke­pu­rių per ­daug, at­si­ne­ša dro­bi­nį bul­vių mai­šą ir pra­de­da į jį krau­ti kon­fis­kuo­tas ke­pu­res, ner­vin­gai gar­siai, kad vi­si gir­dė­tu­me, ko­kie esam nu­si­kal­tė­liai, jas skai­čiuo­da­ma: 10, 12, 20, 50... Pas­kai­čiuo­kim, 40 žmo­nių ve­ža­si ma­žiau­siai po 5-20 ke­pu­rių, įsi­vaiz­duo­ja­te, koks tai kal­nas kai­lių?

Su­si­ren­ka pa­sie­nie­tė tas ke­pu­res, su­krau­na į mai­šus prie au­to­bu­so ant ta­ko, ir išei­na. Vis­kas. Tuoj jas iš­veš, su­de­gins kaip ko­kai­ną, o mū­sų biz­nis žlu­go. Ką da­ry­ti?

Pa­si­ta­rę vi­si nu­spren­džiam, kad rei­kia pas pa­sie­nie­čius (kaip pa­sa­ko­se apie dra­ko­nus) de­le­guo­ti gra­žiau­sią mer­gi­ną, gal ji kaž­kaip mei­liai pa­čiul­bės ir už­burs juos, kad jie nea­tim­tų tų mū­sų ke­pu­rių?

Lyg ty­čia, tu­ri­me au­to­bu­se tik­rą gra­žuo­lę, da­ly­va­vu­sią pir­ma­ja­me kon­kur­se ,,Mis Šiau­liai“, ar,,Gra­žio­ji šiau­lie­tė“, ne­pa­me­nu tiks­liai. Ji tik­rai dai­li, gra­žiai ap­si­ren­gu­si, pa­si­da­žiu­si, su aukš­ta­kul­niais (3 pa­ras au­to­bu­se). Ga­vu­si gar­bin­gą mi­si­ją iš­gel­bė­ti bū­rį tau­tie­čių ir jų ke­pu­rių iš­ke­liau­ja pas pa­sie­nie­čius. Ten pra­lei­džia gal 10 mi­nu­čių, vyks­ta įtemp­tos de­ry­bos su žiau­riai­siais pa­sie­nie­čiais, mes ne­ra­miai lau­kiam ir lai­kom kumš­čius. Ta­da gra­žio­ji de­ry­bi­nin­kė iš­di­di grįž­ta ir skel­bia re­zul­ta­tus:

,,Su­ta­rėm taip. Sa­kė pa­sie­nie­čiai, ga­lim pra­si­vež­ti tų ke­pu­rių tiek, kiek jų tilps ant gal­vos“. Rim­tu vei­du. Mes klau­som ir ne­ga­lim pa­ti­kė­ti.

Bet pa­si­rin­ki­mo nė­ra, tad kas be­lie­ka? Ke­pu­rės – mū­sų šan­sas pra­tur­tė­ti, už­si­dirb­ti po ko­kius 100 do­le­rių.

Tai­gi, mes vi­si už­si­mau­nam ke­pu­res – kas po vie­ną, kas po dvi, kas net po tris ant gal­vos, ir iš­di­džiai žen­giam į mui­ti­nės pa­sta­tą. Vi­si iki vie­no su ,,šap­kėm-ušan­kėm“. Vie­no­dom – juo­dom ar­ba tam­siai ru­dom. Ru­duo, pliu­si­nė tem­pe­ra­tū­ra. Aiš­ku, žven­giam vie­ni iš ki­tų, bet ką da­ryt?

Tuo me­tu į tą pa­tį pa­sta­tą užei­ną ru­sų gru­pė iš ki­to au­to­bu­so. Jie ap­stul­bę mus smal­siai ste­bi ir ima klau­si­nė­ti, ko­dėl vi­si su tais kai­li­niais tur­ba­nais, ar mes iš kaž­ko­kio kai­lių fab­ri­ko?

Ne, iš vai­kų na­mų, – liūd­nai kaž­kas pa­juo­kau­ja.

Ma­tyt, iki va­liai pa­si­gro­žė­ję ir pri­si­juo­kę iš mū­sų, pa­sie­nie­čiai pa­ga­liau pra­ne­ša džiu­gią ži­nią – ga­lim tas ke­pu­res pa­siim­ti ir vež­tis, tiek to, ne­be­nus­kaus­min­sim griū­nan­čios So­vie­tų Są­jun­gos eko­no­mi­kos. Pa­si­juo­kėm, ir ga­na.

Džiau­gia­mės lyg lai­mė­ję auk­so puo­dą. At­si­dė­ko­da­mi pa­lie­kam pa­sie­nie­čiams do­va­nų apie 10 tų ke­pu­rių ir lai­min­gi iš­ke­liau­jame į Ru­mu­ni­ją.

Ten jau vis­kas ėjo­si kaip per svies­tą. Pa­si­da­li­nę daug­maž po ly­giai ke­pu­res ir dich­lo­fo­są vi­si sėk­min­gai par­da­vėm, sal­dai­nius ir­gi. Tie­sa, tur­gu­je vie­ti­niai iš mū­sų la­bai vo­gė, už­tek­da­vo nu­si­suk­ti nuo pre­kys­ta­lio – ir kas nors jau pa­vog­ta.

Už tuos pi­ni­gus, pa­me­nu,nu­si­pir­kau dai­lius avi­kai­lių pus­kai­li­nius, ku­rie man la­bai pra­ver­tė šal­tais žie­mos va­ka­rais Vil­niu­je.

Dar pa­ke­lia­vom per kal­nus, gy­ve­nom pui­kiam vieš­bu­ty­je ir ten su­si­pa­ži­nom su kaž­ko­kiais jau­nais ir la­bai gra­žiais ru­mu­nų ma­fi­jo­zais, (bent jau taip apie juos mums pa­šnibž­dė­jo per­so­na­las).

Bu­vo sma­gu, šo­kom vieš­bu­čio dis­ko­te­koj, vy­nas lie­jo­si lais­vai, ban­dėm ko­mu­ni­kuo­ti ang­liš­kai, bet ne­la­bai su­si­kal­bė­jom, ta­da nuė­jom mie­go­ti, o tie ru­mu­nai vi­są nak­tį bel­dė į mū­sų du­ris ir vis kvie­tė dar pa­sė­dė­ti, bet mes ne­bė­jom. O ry­te pa­ju­dė­jom na­mo, jau be ke­pu­rių, bet pra­tur­tė­ję ir la­bai lai­min­gi, kad ir pa­ke­lia­vom, ir dar biz­nį pa­da­rėm.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

1988 metai.