Naujausios
Savanorystė – nuo greito maisto iki brandos
Pastaraisiais metais labai daug kalbama apie savanorystę, tačiau kas tai yra, kodėl verta savanoriauti, kokia to reikšmė visuomenei, galų gale, kur savanoriauti, retas žino. Šiaulietei Linai LUKYTEI prieš šešerius metus kilo mintis sukurti informacinę platformą, kurioje jaunimas galėtų rasti informacijos, kur savanoriauti. Lina mano, kad į savanorystę mielai įsitrauktų ir vyresni žmonės.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Savanorystė keičia žmogų ir pasaulį
„Gal ir pompastiškai skamba, bet savanorystė keičia pasaulį. Tu skiri savo laiką ir kompetencijas tam, kad padėtum žmonėms, kad pasaulis būtų geresnis ir gražesnis“, – sako Šiaulių jaunimo centro specialistė, asociacijos „Apskritasis stalas“ narė L. Lukytė.
Visgi savanoriška veikla, pasak šiaulietės, Lietuvoje dar nėra pakankamai vertinama.
Linos sukurtos dviejų savaičių programos tikslas buvo parodyti 14–29 metų jaunimui, kas yra savanorystė, kad kiekvienas žmogus gali rasti sau tinkamą savanorišką veiklą, kurioje gali augti.
„Per skirtingas veiklas galime pamatyti, kiek daug yra socialinių problemų, kurių nematome būdami mokykloje, universitete, dirbdami, būdami užsidarę“, – sako Lina.
Savanorystė, pasak Linos, pirmiausia naudinga pačiam savanoriui – padeda atrasti save, moko atsakomybės, gerina bendravimo su žmonėmis įgūdžius, plečia akiratį, padeda tapti jautresniems socialinėms problemoms, ugdo bendruomeniškumo, pilietiškumo jausmą. Savanoriškos veiklos įrašas gyvenimo aprašyme – žinia potencialiems darbdaviams, kad jaunuolis ne tik mokėsi, bet savo laisvą laiką skyrė kitiems.
„Savanorystė pakeičia žmones, daro drąsesnius, padeda suvokti, kad kiekvienas tavo darbas gali daryti įtaką mūsų visuomenėje. Savanoriai tikrai yra kitokie, jeigu yra pasirinkę savanorystės kryptį ir ilgai savanoriauja“, – sako L. Lukytė.
Nematomi studentai
Nors programa skirta jaunimui iki 29 metų, tačiau absoliuti dauguma besikreipiančių jaunuolių yra mokyklinio amžiaus, tiksliau – iki trečios gimnazijos klasės.
L. Lukytė pasigenda studentų ir jau studijas baigusių jaunų žmonių, ne tik norinčių savanoriauti, bet apskritai dalyvaujančių miesto gyvenime. „Jų tarsi yra, bet lyg ir nėra“, – sako Lina.
Dar prieš kelerius metus studentai dažniau įsitraukdavo į savanoriškas veiklas, dabar – tikra retenybė.
„Mes pastaruoju metu labai užsidarę, ypač kai užaugo karta, kuri sėdi internete. Mes daromės individualistai ir nebelabai norime padėti kitiems“, – pastebi Lina.
Panaši situacija ne tik su jaunimu, bet ir su vidutinio amžiaus žmonėmis, kurių, pasak Linos, taip pat nepamatysi daug miesto renginiuose, šventėse, veiklose.
„Aplink Šiaulius statosi nauji individualių namų kvartalai, kuriuose greičiausiai kuriasi jaunos ir vidutinio amžiaus šeimos, bet mieste jų beveik nematyti. Turbūt po darbų jie tiesiog užsidaro savo namuose ir nedalyvauja miesto gyvenime. Panašu, kad tampame dideliu miegamuoju rajonu“, – svarsto Lina.
Kur savanoriauti?
Norėti savanoriauti yra viena, bet kaip surasti, kur savanoriauti? Ar savanoriai visur laukiami?
L. Lukytė sako, kad savanorių pagalbos labiausiai reikia nevyriausybinių organizacijų veiklose, jų organizuojamuose renginiuose. Kai kuriose organizacijose reikalingi savanoriai, turintys daugiau patirties ir kompetencijų, todėl su labai jaunais žmonėmis nenori dirbti.
„Savanorių ypač reikia renginiuose. Teikiant projektus, yra netgi reikalavimas, kad būtų įtraukti savanoriai. Šią vasarą Šiauliuose turėjome daug vietų savanoriauti. Visada savanorių rankų reikia gyvūnų globos namuose, mielai savanorius priima senelių, neįgaliųjų, vaikų globos namai“, – sako L. Lukytė.
Viena iš pagrindinių savanorystės taisyklių – savanoriai negauna atlyginimo. Jeigu gauna pinigų – tai jau darbas, o ne savanorystė, tikina Lina.
„Jeigu organizacija arba renginys turi išteklių pagal projektą ar iš rėmėjų, gali savanoriams suteikti maitinimą, transportą, apgyvendinimą, atributikos, galbūt dovanėlių. Gali būti ir kišenpinigiai, bet nežinau, kas tokių duoda, nebent tai yra specifinės programos, tokios kaip Europos savanorių tarnyba, bet tai jau yra į užsienį nukreipta savanorystė“, – sako savanorių koordinatorė.
L. Lukytė savanorystę skirsto į dvi grupes.
„Viena savanorystės forma yra tokia kaip „fast food“ (greitas maistas – aut. past.) – greitas, linksmas reikalas. Dažniausiai tai – įvairūs renginiai, kai iš to pats gauni daugiau naudos: nemokamai sudalyvauji renginyje, gauni marškinėlius, gali pasijusti renginio dalimi, būti svarbus, pasipuikuoti prieš draugus. Ši savanorystės forma pakankamai populiari.
Kita savanorystės forma, kurią laikau brandesne, kai tu tikrąja prasme užsiimi savanoryste, teiki pagalbą visuomenės nariams, organizacijoms, dirbančioms su socialinėmis problemomis. Kai reikia nueiti į socialiai jautresnes vietas, atsiranda žmonių, bet ne tiek daug, galbūt gyvūnai būtų išimtis“, – savanorystės formas apibūdina Lina.
Visgi L. Lukytė įsitikinusi, kad per „fast food“ savanorystę jaunimą galima įtraukti į „brandžiąją“ savanorystę.
Balų užsidirbti ne taip paprasta
Prieš porą metų buvo paskleista žinia, jog stojant į aukštąsias mokyklas už savanorišką veiklą bus pridedama papildoma 0,25 konkursinio balo dalis, o nuo šių metų stojantiesiems į aukštąsias mokyklas buvo numatoma skirti papildomą balą už dalyvavimą ilgalaikėje jaunimo nacionalinėje arba tarptautinėje savanoriškoje veikloje, kuri yra ne trumpesnė negu 3 mėnesiai.
Pasak L. Lukytės, bėda ta, kad savanoriauti galima tik akredituotose organizacijose. Lietuvoje akredituotų organizacijų yra, tačiau ne visose savivaldybėse, tad ne visiems moksleiviams yra sudarytos vienodos sąlygos.
Savanoriauti norėtų ir vyresni žmonės
L. Lukytė neabejoja, kad savanorystė, kaip užimtumo forma, būtų patraukli ir vyresnio amžiaus žmonėms. Be to, vyresni žmonės turi daugiau gyvenimiškos patirties, kompetencijų, gebėjimų, ir jų pagalba labai būtų naudinga daugeliui organizacijų. Tačiau kur galėtų savanoriauti vyresni žmonės?
„Dabar įgyvendinami Europos socialinio fondo agentūros projektai „54+“, kuriais siekiama į savanorystę įtraukti žmones nuo 54 metų, bet nežinau, kaip tie projektai įgyvendinami, kokie rezultatai, kiek tai bus veiksminga“, – pasakoja Lina.
Pasak L. Lukytės, kadangi vyresni žmonės pamirštami, gal dėl to ir pati savanorystė jų mažiau suprantama.
„Kai prieš trejus metus Jurbarke vyko „Savanorystės ambasadorių“ tinklo susitikimas ir išėję į miestą darėme apklausą, žmonių klausėme, kas yra savanorystė, ir nemažai vyresnio amžiaus žmonių sakė, kad tai – tarnavimas kariuomenėje“, – pasakoja šiaulietė.
Norintiems savanoriauti, L. Lukytė pataria informacijos ieškoti internete, feisbuke, kreiptis į „Eurodesk Lietuva“ atstovus savivaldybėse ar tiesiogiai į nevyriausybines organizacijas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Lina Lukytė įsitikinusi, kad į savanorystę mielai įsitrauktų ir vyresnio amžiaus žmonės, jeigu tik apie tai turėtų pakankamai informacijos.
