Gelbėdama dukrą grįžo namo

Emig­ra­ci­jos die­no­raš­tis

Gel­bė­da­ma duk­rą grį­žo na­mo

Ak­me­nės ra­jo­ne gy­ve­nan­čių Al­mos ir Ar­tū­ro Pal­šių šei­ma – vie­na iš tų, ku­rias taip pat pa­lie­tė emig­ra­ci­ja. Ar­tū­ras dau­giau nei 12 me­tų pra­lei­do Nor­ve­gi­jo­je, o Al­ma tuo lai­ku gy­ve­no Pa­pi­lė­je, au­gi­no jud­vie­jų duk­rą. Šį pa­va­sa­rį vy­ras su­grį­žo na­mo.

A. Pal­šie­nė at­vi­ra: gy­ven­ti at­ski­rai, ne­pai­sant su­tuok­ti­nio ge­ro už­dar­bio, bu­vo itin su­dė­tin­ga. O gy­ven­ti su ma­ža­me­te duk­re­le Nor­ve­gi­jo­je – tie­siog pa­vo­jin­ga.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Vie­nui vie­na

Sta­ty­bų sek­to­riu­je vie­no­je Nor­ve­gi­jos įmo­nė­je dir­bęs, o vė­liau ir sa­vo vers­lą šio­je ša­ly­je įkū­ręs Ar­tū­ras Pal­šis šian­dien rei­ka­lų ap­sup­ty­je. Net­ru­kus sta­ty­bų pa­slau­gas pra­dės teik­ti Pa­pi­lė­je įkur­ta jo įmo­nė.

Vy­ras įsi­ti­ki­nęs, kad iš sta­ty­bi­nin­ko ama­to, skir­tin­gai ne­gu iš kai ku­rių ki­tų, Lie­tu­vo­je gy­ven­ti ir už­si­dirb­ti ga­li­ma.

Su­ma­ny­mas emig­ruo­ti Pal­šių šei­mo­je gi­mė 2006-ai­siais, gi­mus duk­re­lei. Šei­mai trū­ko pi­ni­gų, o dar­bo pa­siū­ly­mai ne­si­mė­tė. Iš­vy­ko pa­žįs­ta­mų pa­kvies­tas. Įsi­dar­bi­no ne­to­li Os­lo.

Lai­vų sta­ty­to­jo iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tis ir Trans­por­to po­li­ci­jo­je ge­rą de­šimt­me­tį dir­bęs lie­tu­vis grei­tai per­kan­do ne tik sta­ty­bų su­bti­ly­bes, bet ir ang­lų bei nor­ve­gų kal­bas.

Tuo tar­pu Pa­pi­lė­je su ke­lių mė­ne­sių vai­ku vie­ną li­ku­sią Al­mą už­gu­lė ne tik kū­di­kio, bet ir na­mų ūkio prie­žiū­ros rū­pes­čiai.

O vie­ną die­ną nu­ti­ko dar ir tai, kad ant ran­kų lai­ky­da­ma ke­tu­rių mė­ne­sių duk­re­lę nu­kri­to nuo na­muo­se esan­čių laip­tų. Prieš dvy­li­ka me­tų su­ža­lo­tą stu­bu­rą A. Pal­šie­nei ge­lia iki šiol.

Guo­dė­si tik tuo, kaD sun­ku­mai – lai­ki­ni, o Ar­tū­ro už­dir­ba­mi pi­ni­gai pa­leng­vins gy­ve­ni­mo naš­tą.

Mo­ne­ta su sky­lu­te

Po pus­me­čio, kai Ar­tū­ras pir­mą­kart grį­žo ato­sto­gų, duk­re­lė jau sto­vė­jo. Tė­tis, juo­kia­si Al­ma, grei­čiau­siai nė neį­si­vaiz­da­vo, ką reiš­kia še­ši mė­ne­siai ma­žam vai­kui. To­dėl vi­si dra­bu­žė­liai, ko­kių nu­pir­ko lauk­tu­vėms, bu­vo per ma­ži.

Duk­rai su­ka­kus pu­sant­rų me­tu­kų, Al­ma su­si­ruo­šė pas vy­rą. Su­si­dė­lio­jo pla­ną: ap­lan­kys, ap­si­žiū­rės ir grei­čiau­siai pa­si­liks. Juo­lab, kad Nor­ve­gi­jo­je jau gy­ve­no ir dir­bo ne tik Ar­tū­ras, bet ir Al­mos sū­nus iš pir­mo­sios san­tuo­kos su sa­vo šei­ma.

Pir­mą vieš­na­gės die­ną iš dar­bo grį­žęs su­tuok­ti­nis pra­ne­šė no­rin­tis su žmo­na ir duk­re­le pa­si­vaikš­čio­ti po par­duo­tu­ves. Kad bū­tų sma­giau, tė­tis mer­gai­tei į del­niu­ką įspau­dė nor­ve­giš­ką kro­ną.

Mo­ne­tą su sky­lu­te, tė­vams ne­pa­ma­čius, ma­žy­lė įsi­ki­šo į bur­ny­tę ir ėmė spring­ti.

Gerk­lo­se įstri­gu­si kro­na vai­ką pra­dė­jo dusin­ti. Nu­vy­kus į li­go­ni­nę, ma­žy­tė jau mė­ly­na­vo.

Ope­ra­ci­jos ne­pri­rei­kė, mo­ne­tą pa­vy­ko iš­trauk­ti per bur­ną. Al­ma vi­są­laik bu­vo gre­ta duk­re­lės.

Iš li­go­ni­nės – po­že­mi­niiais ko­ri­do­riais

Ne­lai­mė bai­gė­si lai­min­gai. Ta­čiau po to įvy­ko tai, kas Al­mą su vai­ku pri­ver­tė kuo grei­čiau va­žiuo­ti į Lie­tu­vą, ir dau­giau net ne­gal­vo­ti apie gy­ve­ni­mą Nor­ve­gi­jo­je.

„Rea­ni­ma­ci­jo­je prie ma­nęs priė­jo pro­ce­dū­rą at­li­kęs vo­kie­tis chi­rur­gas. Lau­žy­ta nor­ve­gų kal­ba kar­to­jo, jog mums rei­kia iš čia spruk­ti, nes ry­te ateis Nor­ve­gi­jos vai­kų tei­sių gy­nė­jai“, – pa­sa­ko­ja Al­ma.

Ta­da ji dar nie­ko ne­bu­vo gir­dė­ju­si apie Nor­ve­gi­jos vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bų „Bar­ne­ver­net“ veik­lą.

Vo­kie­tis gy­dy­to­jas ket­vir­tą va­lan­dą ry­to li­go­ni­nės rū­sių ko­ri­do­riais lie­tu­vius su vai­ku ant ran­kų iš­ve­dė į lau­ką ir įspė­jo nie­kam ne­pa­sa­ko­ti, kas įvy­ko.

At­sis­vei­kin­da­mas į ran­kas įbru­ko sa­vo vi­zi­ti­nę kor­te­lę su te­le­fo­no nu­me­riu, ak­cen­tuo­da­mas, kad, mer­gai­tei pa­si­ju­tus pra­stai, šei­ma ne­be­vyk­tų į li­go­ni­nę, o su­si­siek­tų su juo as­me­niš­kai.

Pa­si­me­tu­si ir to, kas čia vyks­ta, ne­su­vo­kian­ti lie­tu­vė dar il­gai ne­sup­ra­to me­di­ko ge­ra­da­rys­tės.

Ga­lė­jo ne­tek­ti duk­ros

Po ku­rio lai­ko su­si­gau­dė, nes vie­tos pa­žįs­ta­mi paaiš­ki­no, kas bū­na, kai emig­ran­to vai­kai pa­kliū­va į bė­dą. Pal­šiai su­ži­no­jo, kad tą nak­tį rea­ni­ma­ci­jo­je pa­lik­tos duk­re­lės jie ga­lė­jo ne­tek­ti. At­vy­kus „Bar­ne­ver­net“ tar­ny­bai, tė­vai grei­čiau­siai bū­tų bu­vę ap­kal­tin­ti vai­ko ne­prie­žiū­ra, to­dėl mer­gai­tei esą ne­sau­gu ir ji tu­rin­ti bū­ti paim­ta iš šei­mos.

„Jū­sų vai­kas tie­siog ga­lė­jo bū­ti pa­grob­tas“, – tė­vams paaiš­kin­ta.

Pas­ta­rai­siais me­tais at­ve­jų, kai Nor­ve­gi­jos tar­ny­bos bru­ta­liai pai­ma vai­kus iš už­sie­nie­čių, ga­li­ma pri­skai­čiuo­ti ne­ma­žai. Kas­kart iš­gir­dus apie tai, mo­te­rį nu­kre­čia siau­bo šal­tis.

Gal ta­ria­ma vai­ko ge­ro­ve be­si­rū­pi­nan­tys nor­ve­gai tur­būt la­biau rū­pi­na­si sa­vo tau­tos iš­li­ki­mo rei­ka­lais?

„Nor­ve­gi­jo­je daž­na krau­jo­mai­ša, jos re­zul­ta­tas – dau­gy­bė ap­si­gi­mi­mų. Už­sie­nie­čiai nor­ve­gams – sa­vo­tiš­kas iš­li­ki­mo bū­das“, – sa­ko po­nia Al­ma, ir čia pat pri­du­ria iki šiol jau­čian­ti di­de­lį dė­kin­gu­mą jiems pa­dė­ju­siam me­di­kui iš Vo­kie­ti­jos.

Kė­si­no­si nu­si­kal­tė­liai

A. Pal­šie­nė su duk­re­le su­grį­žo į Lie­tu­vą. Ne­leng­va, sa­ko, bu­vo vie­nai su ma­žu vai­ku.

Pri­si­me­na, vie­ną žie­mos nak­tį kie­me iš­gir­du­si bil­de­sį – Rau­dons­kar­džio 2-osios gat­vės ga­le vi­sa­da bū­da­vo iš­skir­ti­nai ra­mu. Žvilg­te­lė­ju­si pro sa­vo na­mo bal­ko­no lan­gą, pa­ma­tė vy­riš­kų ba­tų pėd­sa­kus. Nu­tir­po iš siau­bo. Šu­nys kie­me įtar­ti­nai ty­lė­jo, o var­tai bu­vo ati­da­ry­ti. A. Pal­šie­nė su­rin­ko po­li­ci­jos nu­me­rį. Pa­rei­gū­nai bu­vo ne­to­lie­se, to­dėl at­vy­ko per pen­kias mi­nu­tes.

Paaiš­kė­jo, kad į na­mą ban­dy­ta įsi­brau­ti. Gal ban­di­tai gal­vo­jo, jog šei­mi­nin­kė iš­va­žia­vo pa­vie­šė­ti Nor­ve­gi­ją pas su­tuok­ti­nį ar­ba gal ti­kė­jo­si, kad iš mie­go pa­ža­din­ta ne­si­prie­šins ir tai­kiai ati­duos, ką na­muo­se tu­ri ver­tin­giau­sio? To­dėl pri­purš­kė šu­nims į akis nuo­dų ir pa­ban­dė pa­tek­ti pro bal­ko­ną. Pla­ną su­žlug­dė pa­tru­liai.

„Po to įvy­kio pa­rei­ka­la­vau, kad Ar­tū­ras kuo grei­čiau grįž­tų na­mo. Bu­vo bai­su dėl duk­ters ir sa­vo sau­gu­mo“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Na­mo – į Lie­tu­vą

A. Pal­šis dar dir­bo Nor­ve­gi­jo­je. Ten pat, Ar­tū­ro įkur­to­je įmo­nė­je, įsi­dar­bi­no ir abu­du Al­mos sū­nūs. Lie­tu­viai meist­rai Nor­ve­gi­jo­je bu­vo la­bai pa­klau­sūs dėl ko­ky­biš­ko dar­bo.

Iš pra­džių­ su­tuok­ti­nis su­grįž­da­vo kas pus­me­tį, vė­liau dėl už­griu­vu­sių už­sa­ky­mų pa­si­ro­dy­da­vo re­čiau. Ar­tū­ras pri­si­krau­da­vo pil­nus la­ga­mi­nus mais­to: Lie­tu­vo­je jis bū­da­vo pi­ges­nis.

Ta­čiau pa­sku­ti­niai­siais me­tais si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė – mais­tą vež­ti ta­po ne­rei­ka­lin­ga, nes kai­nos ko­ne su­si­ly­gi­no.

Dirb­da­mas Nor­ve­gi­jo­je Ar­tū­ras jau kū­rė vers­lo Lie­tu­vo­je pla­nus, įsi­gi­jo sta­ty­bi­nės įran­gos.

Vy­ro ap­si­spren­di­mą grįž­ti į Lie­tu­vą pa­spar­ti­no ir tai, kad Nor­ve­gi­ją pa­li­ko abu Al­mos sū­nūs. Be­je, vy­res­nė­lio grį­ži­mą pa­dik­ta­vo ap­lin­ky­bės, taip pat su­si­ju­sios su vai­ku. Pie­ni­nių dan­tų ka­rie­są ap­ti­ku­si nor­ve­gė gy­dy­to­ja pa­reiš­kė ka­te­go­riš­ką pre­ten­zi­ją dėl vai­ko ne­prie­žiū­ros. Šei­mai tai bu­vo lyg sig­na­las.

Ne­ri­mo kė­lė dar ir tai, kad sū­nus ma­žai kal­bė­jo, to­dėl tai taip pat ga­lė­jo bū­ti kons­ta­tuo­ta, kaip ne­prie­žiū­ra.

Nor­ve­gi­ją ne­tru­kus pa­li­ko ir jau­nes­ny­sis Al­mos sū­nus.

Vi­sa šei­ma kar­tu

Ar­tū­ras dar dir­bo. Šį pa­va­sa­rį ap­si­spren­dė: na­mo!

Al­ma sa­ko esan­ti lai­min­ga, kad vi­si ar­ti­mie­ji pa­ga­liau kar­tu. Ji neat­si­džiau­gia ne tik šei­mos drau­gi­ja, bet ir sa­vo mies­te­lio – Pa­pi­lės – jau­ku­mu bei Rau­dons­kar­džio gat­vės gy­ven­to­jų bend­ruo­me­ni­ne veik­la.

„O ko­kia Ak­me­nė da­bar gra­ži! Kad jūs ži­no­tu­mė­te, kaip ten da­bar vis­kas su­tvar­ky­ta!“, – šyp­so­si mo­te­ris ir pri­du­ria, jog be sa­vo kraš­to ir be sa­vo ar­ti­mų­jų gy­ven­ti ne­be­ga­lė­tų.

„Ge­ras už­dar­bis su­tei­kia šei­moms dau­gy­bę ga­li­my­bių, bet mo­ra­li­niai pra­ra­di­mai la­bai skau­dūs ir tu­ri pa­sek­mių“, – sa­ko ji.

Al­mai ap­mau­du, kad Lie­tu­vo­je la­bai daug šei­mų, ku­rias dras­ko emig­ra­ci­ja. De­ja, tė­vy­nė, sa­ko, sa­vų žmo­nių – kva­li­fi­kuo­tų tei­si­nin­kų, me­di­kų, ki­tų sri­čių spe­cia­lis­tų – ne­lai­ko.

„Nor­ve­gi­jo­je jau­noms šei­moms be di­des­nių sun­ku­mų su­tei­kia­ma leng­va­ti­nė pa­sko­la na­mui. Ne au­to­mo­bi­liui, ne ko­kiai ki­tai pra­ban­gos pre­kei, o tik na­mui“, – paaiš­ki­no mo­te­ris... Pa­ra­ma, kad gy­ven­tų sa­vo kraš­te.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Al­ma Pal­šie­nė lai­min­ga, kad vi­sa šei­ma grį­žo na­mo.

Al­ma Pal­šie­nė be Nor­ve­gi­jo­je dir­ban­čio su­tuok­ti­nio gy­ve­no dau­giau nei dvy­li­ka me­tų. Šian­dien mo­te­ris at­vi­ra: jo už­dirb­ti pi­ni­gai šei­mai už­tik­ri­no ge­ro­vę, ta­čiau pi­ni­gai ne­kom­pen­suos ne­ri­mo, kai ar­ti­mo žmo­gaus nė­ra ša­lia.