Naujausios
„Miesto patriotizmą reikia projektuoti“
Vilius PURONAS teigia, jog miestiečius reikia įtraukti į urbanistinius procesus. Tada jie jausis miesto patriotais, šeimininkais:
– Mano galva, meilė yra teisė į pareigą būti mylimuoju artimo žmogaus ar gimtojo krašto biografijoje. Tą žinojome visais laikais – ir Vytauto Didžiojo, ir pokario, ir Sąjūdžio.
Meilė Lietuvai susprogdino sovietiją. Anuomet Lietuvą mylėti buvo draudžiama, bet miesto – ne. Sovietija šūkiais žmogų irgi labai mylėjo. Partija juk buvo „epochos protas, garbė ir sąžinė“. Ir kai Sibiran trėmė, ir kai griovė Kryžių kalną, ir kai mus, tuometinį jaunimą, ugdė.
Kokiomis vertybėmis dabar gyvename? Gėjizmai, genderizmai, globalizmai – kai išimtys vertinamos, o tradicija numesta į šoną, mažai tautai tai ypač pavojinga.
Pasižiūrėkim į meną, nes menas – tai melas, teisesnis už tiesą. Ką reiškia Vilniaus „Vamzdis“, ar mūsų „Verkianti mergaitė“, ar „žydrasis“ nuogalius „Deguonis“ prie švento Salduvės kalno? Aiškiai matome intelektinį tikslą: mus ne jungti ar vienyti, o supriešinti. Ne aplinką, miestą, Tėvynę kurti, o tuščiuose plepaluose rietis. Tautos istorija primena, kad tie supriešinimai visais laikais buvo kuriami nematomų protuolių ir kryptingai diegiami epochoje, kurioje gyvenome nuo romėnų laikų: „Skaldyk ir valdyk!“. Pasikartosiu – mūsų maža tauta tą pavojų pajusdavo instinktu.
Mums, šiauliečiams, nereikia painioti meilės miestui su miesto valdžia. Valdžia – kintantis padaras, kuris miestą dažniausiai myli už algą. O perkama meilė yra pigiausia, – tą žino ne vien paleistuviai.
Dažnai girdžiu, kad dabartinį miesto veidą kuria laikini ateiviai iš kitų planetų, iš kur atskridę, kaip musės išmestos iš barščių. Jeigu būtų reikalingi ten, nebūtų čia atlėkę. Jie nei miesto istorijos žino, nei miestui sentimentų jaučia, nei rūpinasi jo urbanistinėmis perspektyvomis. Juridika nuogybę dangsto, bet pro paragrafus kleckai matosi.
Aiškina, kiek padaryta, o parodyti nėra ką: tai europiniai pinigai dabar tvarko aikštes, gatves, šaligatvius – krūvos žvyro ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Panevėžyje. Nesu pranašas pranašaudamas, kad remontais bus spekuliuojama rinkimų metu, kaip asmeniniais nuopelnais.
Man už nugaros bene 45 metai meilės Šiauliams. Man, anuometiniam miesto vyriausiajam dailininkui, vėliau, dizaineriui, buvo svarbu ir tikslinga projektuoti pokario šiauliečių patriotizmą. Apie tą laikotarpį žmonėse ir publikacijose liko aibės komplimentų, bet nesismulkinsiu...
Juk ne tik Vilniaus gatvės bulvaro akcentai buvo šiauliečių padaryti, kuklūs fasadai ne tik leniniukais dekoruoti, o studentai kryptingai puošė pastatus, kūrė idėjas... Kai įmonės, cechai, grupės žmonių dirbo bendram miesto tikslui, jie jautėsi patriotais.
Ir tada buvo daug iniciatyvių plepių. Didžiausius rėksnius tramdydavau taip: „Esi caca, nepliurpk, o duok pasiūlymą, idėją! Čia rašyk įvykdymo terminą, per kurį padarysi...“, nes miestas finansavimą užtikrindavo. Plepiai visuomet sprukdavo į krūmus ir ten tyliai inkšdavo...
Manoji patirtis teigia, kad šiauliečius įtraukiant į miesto reikalus, reikia žinoti bei konstruoti urbanistinius procesus. Ne apie „erdves“ kalbu – apie procesus.
Plepame apie vykstančius „viešųjų erdvių“ projektavimus, o matome, kad automobilių, kuo toliau, tuo labiau nebus kur statyti. Matome, kad šaligatviai milžiniški, plačiausi, o žmonių nebeturime, kurie jais vaikščiotų. Fontanai, dar nepasiekę pensinio amžiaus, dėsningai virsta gėlių klombomis, nes nuo savo klimato nepabėgsi. Nepabėkime ir nuo medelių, kurie prisitaikę augti mūsų gamtinėmis sąlygomis. Kai sodinami užsieniniai, kiekvienas matome jų nusususiose šakutėse subrendusias „europines babkes“.
Šiauliuose pėsčiųjų zoną anuomet projektavome kaip patriotizmo zoną. Kai žmonės įtraukiami į kūrybos ar tikslingos veiklos procesus, jie tampa meilės miestui šeimininkais. Iliustracija – dabartiniai Telšiai, kurie neseniai visai gražiai susitvarkė, O juk ten buvo pritaikyta ta pati metodika, tas pats procesas, kuris savo laiku gimdė Šiaulių miestui specialistus ir patriotus.
Bėgimas „už Šiaulius“ – ne kūrybinė sąvoka, o rinkimų. Ir higieninė – tiesiogine ir perkeltine prasme. Kaip ir bėgimas iš Šiaulių – objektyvus procesas, skausmingas, sunkiai suvaldytinas. Prisipažinsiu – tai mano mistinės įtakos produktas, kerštas „klozetininkams“ už nuverstą „Penktąjį kėlinį“, dekoratyvinį tentą „Šiauliai – universitetinis miestas“. Laukiu viešo atsiprašymo.
Ar turi Šiauliai perspektyvą?
Aišku, turi. Visada turėjo. Ir po Pirmojo pasaulino karo, kai buvome sudaužyti, ir po Antrojo, kai juos atsikūrėme. O durnių prie valdžios lovio buvo ir tada, ir dabar, ir ateityje bus.
Į Savivaldybės administraciją atėjus reikia suprasti, kad nauji veikėjai atėjo kaip protesto forma. Juk visos revoliucijos atneša suirutes, tai – istorijos abėcėlė. Kol iš chaoso išeini, dažnai kelios kartos tuščiai savo amžių nugyvena, kol jovalas nusistovi.
Vidutinybė yra baisi, nes ji visada teisi: ir už paragrafo gali užlįsti, ir nebaudžiama atsirašinėti. Įstatymai lygūs visiems, nors prigimtys kiekvieno skirtingos. Juk tik kas dešimtas pilietis yra gabus kūryboje, o tarp jų, tik vienas iš šimto – talentingas. Miesto valdyme privalu turėti aukštos kvalifikacijos specialistų.
Kaip juos atpažinti, jei Dievas taip žmonėms padalino protus, kad niekas nesiskundžia jo trūkumu? Net skardinės galvos.
