Naujausios
Iš Vilniaus ir Briuselio mato tik tris miestus
Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Vidmantas Japertas interviu „Šiaulių kraštui“ dalijasi požiūriu į verslo ir regioninės politikos aktualijas. Nors viešai deklaruojama regionų svarba, realiai į regionus bandoma šluostytis kojas. V. Japertas kalba ir apie valdžios tradiciją ieškoti priešų, nemeilę vietos verslui.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Streso testas
– Kokiu ritmu verslas gyvena, kas neramina?
– Visus neramina geopolitinė situacija, Europos Sąjungos ir JAV neišspręsti ekonominiai ginčai, atsirandantys muitai. Pačioje Europos Sąjungoje juntamas ženklus susiskaidymas dėl skirtingų požiūrių.
Visos šios aplinkybės suformuoja prielaidas atsirasti verslo barjerams. O mes didžia dalimi esame priklausomi nuo eksporto.
– Kokią prognozuojate mokestinės reformos, kuri įsigalios nuo 2019 metų, įtaką?
– Seime mokestinių įstatymų paketas priimtas su viltimi gaivinti verslą.
Atlyginimai kyla, bet problema, – jog kyla sparčiau nei produktyvumas. Ir negali pasisamdyti darbuotojo pigiau, nes tokias sąlygas diktuoja rinka. Tai tam tikras stresas verslininkui pasitikrinti, kiek esi pajėgus. Būtina atlyginimus kelti, nes turi sudaryti socialines-ekonomines sąlygas žmonėms dirbti Lietuvoje.
Tą socialinį spaudimą jaučia kiekviena įmonė. Jis ir toliau tęsis, ir ne kiekviena įmonė tą streso testą atlaikys.
– Ar įžvelgiate pokyčių regioninėje politikoje?
– Dabartinės valdžios sprendimu atsirado bent „Baltoji knyga“, kurioje visapusiškai nagrinėjama regioninė politika. Kalbama apie principinį dalyką – kad žmogui oraus gyvenimo sąlygos turi būti sudarytos visoje Lietuvoje ir nereikėtų sukti galvos, ar dirbti Šiauliuose, ar Akmenėje.
– O iš tuikrųjų kas vyksta?
– Dabar rengiamas priemonių planas. Teikiame jam pastabas. Pagrindinis klausimas, kiek plano tekstas persikels į įstatymus?
Numatomi kriterijai, jog ilgiausiai per 30 minučių transportu turi būtų pasiekiamos švietimo, sveikatos priežiūros paslaugos, per 60 minučių – darbas.
Bet Šiauliams, pavyzdžiui, fiksuojamas ekonominių rodiklių faktas ir siekis 2020 metais yra toks, kad nieko ir nebereikia daryti. Tokie dydžiai įrašyti, kokius jau turime.
Reikia į tai sureaguoti, turime turėti ambicijų. Šiauliuose vidutinis atlyginimas netenkina – tarp didžiųjų miestų esame paskutiniai.
Jeigu Šiaulių regione nesiekiama didinti tiesioginių užsienio investicijų net iki šalies vidurkio, tai ką tada veikia įstaiga „Investuok Lietuvoje“? Kur eis investicijos – tik į Vilnių, Kauną, Klaipėdą?
Tradicija susiformavo, kad matomi tik šie miestai. Deklaruojama, kad einama į regionus, bet iššūkių nėra.
– Tai ko realiai Šiauliai ir Šiaulių regionas gali tikėtis?
– Tikėti ir pasitikėti galime tik patys savimi. Tame priemonių plane yra net pasakymas, jog regione gyventi turi būti mada.
– Popsu kvepia?
– Lietuvoje didžioji dalis politikos yra popsas. Ir nacionaliniu, ir savivaldybių lygiu dažnai einama paviršiumi. Deklaratyvių pasakymų daug, o turinio ir ilgalaikės strategijos nėra.
Regioninė politika – strateginė sritis. Nebus regionai stiprinami – išsivažinėsime. Ir Vilnius tikrai ilgai negyvens Lietuvos sąskaita.
Bet, štai, rengiamas Lietuvos bendrasis planas – ir vėl matomi tik trys miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda.
Buvo du bendrojo plano projekto pristatymai. Pirmajame garsinta trijų regionų Lietuva – Vakarų, Vidurio ir Vilniaus. Šiaulius „priblokavo“ prie Vakarų Lietuvos su centru Klaipėdoje. Klausiau, kodėl? Šiauliai, išskyrus bendražmogiškus ryšius, su Klaipėda neturi jokių bendrų tradicijų ir ryšių.
Pasirodo, merai tam yra pritarę.
Tik Vyriausybė Bendrojo plano rengėjus sustabdė, kad nesiimtų Lietuvos perbraižyti.
Bet antrajame pristatyme vėl kalbėta tik apie tris miestus – Klaipėdą, Vilnių ir Kauną. Klausiu, kodėl? Atsako: „Tik jie matomi iš Europos Sąjungos“.
Bendrasis planas turi užtikrinti Lietuvos ekonominę-socialinę plėtrą, įvertindamas ir regionų plėtrą, bet į regionus nusišluosto kojas ir dar paspiria.
Beje, Lietuvos bendrojo plano pristatyme iš Šiaulių daugiau nieko nebuvo: nedalyvavo nei savivaldybės politikai, nei architektai.
– Ką manote apie investicijų pritraukimą Šiauliuose?
– Jeigu Šiauliuose investuotų didžiosios tarptautinės kompanijos, tokios, kaip „Tesla“ ar „Google“, prasidėtų teigiamos griūties procesas – ir kitus trauktų investuoti. Kitaip ir vietos verslas negalėtų dirbti.
Bet kvalifikuotos darbo jėgos nėra daug, ja reikia dalytis, tai kažkas turės užsidaryti.
Kaip vietos verslas atlaikys tą atsparumo testą, turėtų rūpėti ir Savivaldybei.
Regione yra ir gerų pavyzdžių, kaip pritraukiamos investicijos – Akmenės rajonas dirba gerai. Šiauliuose yra pavienių pavyzdžių.
Bet reikia kalbėti apie sistemą. Vėl svarstoma, jog reikėtų apskrityse atkurti administraciją, nes reikia gebėjimo formuoti regione nuoseklią investicijų politiką. To dabar neįmanoma padaryti. Regiono plėtros taryba susirenka kartą per mėnesį, joje politikai atstovauja tik savo savivaldybės interesams ir nėra jokių bendrų interesų ir bendro žvilgsnio.
Kalbame apie savivaldos stiprinimą, o antras lygmuo turi būti regioninis. Mano nuomone, pavyzdžiui, viešasis transportas turėtų pereiti į regiono lygmenį, nes savivaldybių autobusų parkai yra nekonkurencingi, neefektyvūs.
Mūsų regione šiandien susiformavo du ekonominiai poliai – Akmenė ir Šiauliai. Klausimas, kur daugiau žmonių dabar važiuoja – ar į Akmenę iš Šiaulių, ar iš Akmenės į Šiaulius?
Akmenės rajone statoma nauja didžiulė gamykla, kuriai reikės daug kvalifikuotų darbuotojų.
Žmogui turime sudaryti sąlygas greitai pasiekti darbo vietą, ir ne kaimo autobusiuku vežti. Gal net nemokamai reikia vežti, kaip daro estai. Savivaldybės turėtų kompensuoti tokį vežimą, nes žmogui atsiranda galimybės dirbti, mokesčius į biudžetą mokėti.
Apie konkurenciją ir Savivaldybės politiką
– Kaip vertinate Šiaulių miesto savivaldybės bandymą išstumti iš patalpų vietos verslą – vaistinę „Valerijoną“ ar „ Juonė pastuogė“, esą per mažai nuomos moka. Motyvuojama ir Konkurencijos tarybos raštu.
– Teko tą raštą skaityti. Pagal jį labai panašu, kad Konkurencijos taryba užsiima vien tuo, kaip įstatymo numatytais pagrindais leisti koncentruotis rinkai, monopolijoms.
Kalba apie sąžiningą konkurenciją, o koks sąžiningas verslas gali sau leisti mokėti dešimtimis kartų didesnę kainą negu yra rinkos?
Dainų poliklinikoje patalpos vaistinei buvo išnuomotos po 147 eurus už kvadratinį metrą. Konkurencijos taryba galėjo pasitikrinti, ar ta įmonė ir kitose vietose moka kone po 150 eurų už kvadratinį metrą?
Jeigu moka, o tai – Niujorko ir Londono įkainiai, tai kažkas su sistema negerai? Ar yra susiformavęs monopolis – nuo pat vaistų registravimo iki vaistinių?
Apmaudu, nesmagu ir dėl Savivaldybės politikos. Manau, jog kiekvienos savivaldos pasididžiavimas yra tradicijas išlaikęs mažasis verslas, šeimos verslas. Nežinau, kodėl pas mus ir savivaldos, ir nacionalinė valdžia savų nemyli?
Jeigu ateina užsienio investuotojas, jam raudoni kilimai klojami, jeigu vietinis tomis pačiomis sąlygomis investuoja – tai tik įžvelgiama, jog turi „kažkokių interesų“.
Tokių vaistinių kaip „Valerijonas“ – tik kelios visoje Lietuvoje.
Jeigu Savivaldybė kažkur pramonės parke gali taikyti nulinius mokesčių tarifus, tai kodėl čia negali to padaryti? Įstatymai neleidžia? Bet ar bandė?
„Juonė pastuogė“ – tai irgi tradicija, paveldas, miestas pagal jį identifikuojamas.
Manau, niekas neprieštarautų, jeigu Šiauliuose miesto Tarybos sprendimu patvirtinume verslo, kaip kultūros paveldo, registrą, ir toks verslas būtų laikomas neliečiamu, kol dirbs.
Ne viskas pinigais matuojama.
Merui sakiau, jog kažkas čia ne taip su nuomos kainomis. Čia yra noras užgrobti rinką, išstumti konkurentus.
Kas neleidžia, toje pačioje Centro poliklinikoje išnuomoti vaistinei dar vienas patalpas, jeigu kažkas braunasi per durus ir nori mokėti po 150–200 eurų? Atidarykim dar vieną vaistinę, jeigu rinka yra neužpildyta, jeigu mirk gyvenk dar jų reikia.
Siūliau, bet nedaro.
– Ką rodo tokie pavyzdžiai?
– Savivaldybė – tai miesto bendruomenė, ji samdo valdžią. Politikai, savivaldybės administracija, siūlydami sprendimus, turėtų atsiklausti, ką apie tai mano bendruomenė.
Bet susidaro įspūdis, kad valdžia iš piliečių yra pavogusi valstybę. Valdžia yra susitapatinusi su valstybe. Tai vyksta tiek nacionaliniu, tiek vietos mastu.
Bendruomenei pavojinga, kai žemėja politinio atstovavimo kartelė. Ji leidžiasi žemyn, nes ir rinkėjo vertybės menksta. Daug motyvuotų žmonių išvažiuoja ir kritiško žvilgsnio kritinė masė mažėja.
Didžiai daliai rinkėjų įdomu, „ką aš gausiu“, o ne „ką duosiu“? Tada gėlynai ir sutvarkytos gatvės tampa svarbesni, nei ekonominiai-socialiniai prioritetai.
Simptomiška, kad miesto Tarybos kadencija jau praėjo, o verslo skatinimo mieste politikos taip ir neturime. Patvirtins, bet tik nuo kitų metų.
– Su miesto valdžia nesate apie tai kalbėję?
– Ir raštus rašėme, kas iš to? Savivaldybės administracinis lygmuo yra suprastėjęs.
Iš tiesų, tai mūsų pačių kaltė, kad sudarome prielaidas ateiti į Savivaldybę dirbti žmonėms, kuriems Šiauliai yra nesvarbūs, nepažįstami, kuriems miesto paveldas, kultūra, verslo savivalda yra tik tarp kitko.
Reikia rūpintis, ką per rinkimus renkame.
Apie oro uostą
– Milijonai eurų žarstomi oro uostui pastatyti „ant kojų“. Ką apie tai manote?
– Pats pagrindinis dalykas – reikalingas operatorius, kuris turi kompetencijos, įtakos toje srityje ir pinigų. Jeigu tokio operatoriaus neturėsi, tai nieko ir nepadarysi, ir nė cento miesto pinigų negalima įdėti, kol tokio operatoriaus nėra.
Jeigu dabar oro uostui miestas duoda 10 milijonų eurų, kad atsirastų lėktuvų remonto bazė, tai strateginis klausimas, kiek tai atitinka bendrą Lietuvos politiką? Kiek kirsis interesai su Karmėlavos oro uostu, nes ten irgi formuojasi tokia bazė.
Jeigu neturi palaikymo nacionaliniu mastu, tai tavęs žemėlapyje nėra. Tai yra tik tavo užgaida ir ambicija, kuri niekuo neparemta.
Kažkada generolas Jonas Kronkaitis yra mums sakęs: „Turėdami karinį oro uostą, turėsite galimybes oro uostą padaryti klestinčiu“. Jis turėjo patirties ir žinojo, kokia gali būti karinio ir civilinio oro uosto sinergija.
Bet per dvidešimt metų oro uostas mums virto tik problema. Jo ekonomikos dedamoji – nulis.
Apie verslo įtakas
– Seime nerimsta tyrimai dėl verslo grupių įtakos politikams. Kaip juos vertinate?
– Interesų grupės visame pasaulyje daro įtaką ir darys. Iš to nereikia daryti šou, o kad nebūtų nederamos verslo įtakos, reikia nustatyti aiškias žaidimo taisykles. Dėl korupcijos yra nubaustos ir tokios kompanijos, kaip „Siemens“.
Prielaidos politinei korupcijai sudaromos, kai politikai eliminuoja iš dialogo socialinius partnerius – asocijuotas verslo struktūras, o pasikviečia Joną, Petrą ar Antaną atstovauti verslui. Ir visiems gerai – kas turi įtakos, ją ir toliau turi, o jeigu kas, galima blogybėmis apkaltinti visą verslą.
O valdžiai vis reikia priešo. Tokio, kuris būtų atsakingas už visas bėdas. Verslininkai, deja, laikomi tokiais priešais. Jeigu verslo nevertiname, tai ant ko laikosi valstybė? Ant socialiai remtinų?
Apie credo
– Kada pats ėmėtės verslo?
– Šiauliuose verslą pradėjau nuo 1992 metų, tada pradėjau vadovauti iš dalies privatizuotai bendrovei „Šiaulių žemės ūkio technika“. Su partneriais paveldėjome daug veiklų, iš jų atsirado „Jupojos“ įmonių grupė. Visos įmonės dabar yra savarankiškos, išleistos į gyvenimą, vienose esame akcininkai, su kitomis išlieka tik žmogiškasis ryšys.
Nėra tikslas gimti ir mirti su verslu. Manau, gyvenime svarbu dalintis: kitus motyvuoti, užvesti ir atiduoti verslą vystyti. Mano credo: „Aš gyvensiu gerai, jeigu mano kaimynas gerai gyvens.“
Lietuva nėra tas kraštas, kuriame lengva verslą pradėti. Manau, jog pradedantysis verslininkas turi turėti mokesčių atostogas.
Prancūzijoje, pavyzdžiui, per mėnesį gali gauti iki 1 000 eurų pajamų ir nemokėsi jokių mokesčių. Skatinamas ir tas, kuris paslaugą perka iš pradedančio verslininko. Valdžia taip yra sukūrusi loginę verslo skatinimo grandinę.
Apie universitetą
– Esate Šiaulių universiteto tarybos pirmininkas. Kaip vertinate, kad Šiaulių universitetas virsta Vilniaus universiteto padaliniu?
– Tai geriausia išeitis iš tos situacijos, prie kurios valdžia privedė Šiaulių universitetą. Vilniaus universitetas mato Šiauliuose savo darinį – akademiją. Bet dėstytojai turi suprasti, jog jungiasi į darinį, kurio standartai yra visai kitokie, jog turės patys keistis.
Miestui turėti universitetą yra didelė dovana. Galėjo likti regioninis universitetas, bet valstybė pasirinko kitą kelią. Girdi, koks skirtumas, kokiame mieste mokytis. Tas pats principas, kaip „iš Europos matomi tik trys miestai“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Vidmantas Japertas, vadovaujantis asocijuotai verslo bendruomenei, sako: „Regionui kokias pozicijas išsikovosime, tokias turėsime, o jeigu prasnausime, tai bus, kaip bus.“
Vidmantas Japertas iš politikos pasitraukė prieš ketverius metus, bet išliko aktyvus visuomeninių procesų dalyvis.
