Jauni medikai nenori būti statistiniais vienetais

SVEI­KA­TA

Jau­ni me­di­kai ne­no­ri bū­ti sta­tis­ti­niais vie­ne­tais

Il­gą lai­ką gy­dy­to­jos ne­tu­rė­ju­si Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė prieš po­rą me­tų pa­ga­liau už­pil­dė šį va­kuu­mą. Pu­se eta­to dir­ba iš Jun­ki­lų kai­mo ki­lu­si jau­na gy­dy­to­ja Ind­rė Skir­man­tai­tė. Ji dės­to ir Šiau­lių vals­ty­bi­nė­je ko­le­gi­jo­je. Nors pe­da­go­gi­nis dar­bas pa­tin­ka la­biau nei biu­rok­ra­ti­nis, Ind­rė ne­si­gai­li pa­si­rin­ku­si dar­bą ir gim­ti­nė­je. Ji sa­ko, jog pa­sta­ruo­ju me­tu vis dau­giau jau­nų gy­dy­to­jų ren­ka­si pro­vin­ci­ją. Čia yra dau­giau ga­li­my­bių pa­si­reikš­ti. Did­mies­ty­je esi tik sta­tis­ti­nis vie­ne­tas.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Me­di­kė ir tei­si­nin­kė

Ind­rė Skir­man­tai­tė Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės gy­dy­to­ja dir­ba tik po­rą die­nų per sa­vai­tę. Grei­tai bus dve­ji me­tai, kai jau­na mer­gi­na da­li­ja sa­ve į dės­ty­to­ją ir biu­rok­ra­tę.

„Dar ne taip se­niai per­kan­dau vi­sas sis­te­mos su­bti­ly­bes: kaip skai­ty­ti tei­sės ak­tus, kaip juos tai­ky­ti, kaip kont­ro­liuo­ti gy­dy­mo įstai­gas, vyk­dy­ti pre­ven­ci­nes pro­gra­mas ir ten­kin­ti pa­cien­tų lū­kes­čius“, – pri­si­pa­žįs­ta gy­dy­to­ja.

Jos šei­mo­je ir gi­mi­nė­je – daug me­di­kų. Tė­vų pro­fe­si­jos taip pat su­si­ju­sios su me­di­ci­na. Ma­ma – far­ma­ci­nin­kė, tė­tė – ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas.

Ind­rė pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti bio­me­di­ci­ną. Bai­gė Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­tą, kur įgi­jo ba­ka­lau­ro ir ma­gist­ro kva­li­fi­ka­ci­ją. Ta­čiau mer­gi­ną nuo ma­žu­mės trau­kė ir tei­sė. To­dėl bai­gė iš­ly­gi­na­mą­sias tei­sės ba­ka­lau­ro, o vė­liau ir bio­tei­sės stu­di­jų pro­gra­mą ir įgi­jo tei­sės ma­gist­ro laips­nį My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te.

Bai­gu­si stu­di­jas su­grį­žo į Šiau­lių ap­skri­tį. Dir­bo Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re ir dės­tė Šiau­lių vals­ty­bi­nė­je ko­le­gi­jo­je. Kai Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė pa­skel­bė kon­kur­są sa­vi­val­dy­bės gy­dy­to­jo pa­rei­goms, nu­spren­dė da­ly­vau­ti. Lai­mė­ju­si kon­kur­są, kli­ni­ki­nį dar­bą li­go­ni­nė­je pa­kei­tė biu­rok­ra­ti­niu.

Ta­čiau su­ti­ko dirb­ti tik pu­se eta­to, nes ne­no­rė­jo at­si­sa­ky­ti lek­to­rės pa­rei­gų Šiau­lių vals­ty­bi­nė­je ko­le­gi­jo­je. Dės­to neu­ro­lo­gi­ją, vi­daus li­gas, svei­ka­tos tei­sę, ju­de­sių val­dy­mą.

Jau­na mer­gi­na džiau­gia­si pri­ta­pu­si ir gim­ti­nė­je, su­lau­kian­ti ko­le­gų ir po­li­ti­kų pa­lai­ky­mo.

Prob­le­mos pa­na­šios vi­sur

– Ko­kios li­gos bū­din­ges­nės Kel­mės ra­jo­no gy­ven­to­jams?

– Si­tua­ci­ja pa­na­ši kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je. Do­mi­nuo­ja šir­dies krau­ja­gys­lių li­gos. Kiek skau­des­nė tu­ber­ku­lio­zės pro­ble­ma. Šia li­ga ser­gan­čių ra­jo­no gy­ven­to­jų skai­čius vir­ši­ja ša­lies vi­dur­kį.

Prob­le­mą ban­do­me spręs­ti skir­da­mi lė­šų so­cia­liai ne­apdraus­tiems žmo­nėms pa­tik­rin­ti. Per­nai tam tiks­lui skir­ta 400 eu­rų. Pa­tik­ri­no­me 12 žmo­nių. Šie­met skir­ta dvi­gu­bai dau­giau lė­šų. Pa­tik­rin­si­me dar dau­giau neap­draus­tų­jų.

Dar vie­na iš rim­tes­nių pro­ble­mų – sa­vi­žu­dy­bės. Nors ra­jo­nas įsi­trau­kęs į sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­jos pro­gra­mą, bet žmo­nių, pa­ke­lian­čių ran­ką prieš sa­ve, ne­ma­žė­ja ar­ba ma­žė­ja ne­žy­miai. Vi­lia­mės, jog su­val­dy­ti si­tua­ci­ją pa­dės iš Kau­no į Kel­mę at­vy­kęs jau­nas psi­chiat­ras.

– Bet nei psi­chiat­ras, nei ra­jo­ne su­bur­ta pre­ven­ci­niu dar­bu už­sii­man­ti ko­man­da ne­ga­li su­žiū­rė­ti vi­sų gy­ven­to­jų ir nu­ma­ty­ti vi­sų ga­li­mų sa­vi­žu­dy­bių at­ve­jų.

– Svar­bu su­stab­dy­ti ir nuo sui­ci­di­nių min­čių ap­sau­go­ti bent tuos, ku­riuos pa­ma­to­me ir pa­ste­bi­me. Gy­dy­to­jas psi­chiat­ras čia ga­li nu­veik­ti ga­na daug. Stu­di­juo­jant mo­ko­ma priei­ti prie pa­cien­tų, su­tei­kia­ma la­bai daug psi­cho­lo­gi­jos ži­nių.

Jau­ni­mas at­ran­da pro­vin­ci­ją

– Tu­ri­te pui­kų iš­si­la­vi­ni­mą. Bet grį­žo­te į pro­vin­ci­ją.

– Kol stu­di­ja­vau, ne­gal­vo­jau grįž­ti. Ta­čiau bai­gu­si moks­lus ir pa­gy­ve­nu­si di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, su­pra­tau, jog ten jau­nas žmo­gus tė­ra tik vie­nas iš sta­tis­ti­nių vie­ne­tų. Jau­nam žmo­gui įgy­ti pra­kti­kos ir pa­si­reikš­ti dau­giau ga­li­my­bių ma­žes­niuo­se mies­tuo­se.

– Gal­būt pa­na­šiai kaip Jūs mąs­to ir ki­ti jau­ni gy­dy­to­jai. Jau ne­ma­žai jų pa­si­rin­ko Kel­mę. Gal jie tie­siog su­grį­žo į gim­ti­nę? Ar juos pa­trau­kė ko­kie nors ki­ti mo­ty­vai, pa­vyz­džiui, di­des­nis at­ly­gi­ni­mas?

– Yra su­grį­žu­sių į gim­ti­nę. Grįž­ta slau­gy­to­jos, far­ma­ci­nin­kai. Ta­čiau iš Kel­mės ra­jo­no gy­do­mo­sios me­di­ci­nos stu­di­jas pa­si­ren­ka tik vie­nas ki­tas abi­tu­rien­tas. Gal­būt to­kių il­gai trun­kan­čių moks­lų ne­pa­jė­gia fi­nan­suo­ti tė­vai. Gal trūks­ta ir stip­res­nio pa­si­ren­gi­mo. Ga­liau­siai ir iš bai­gu­sių stu­di­jas grįž­ta ne vi­si. Jie su­ku­ria šei­mas, įsi­tvir­ti­na mies­te ar­ba vyks­ta į ki­tą ra­jo­ną, kur gy­ve­na ant­ro­sios pu­sės tė­vai ir gi­mi­nės.

Bet pro­vin­ci­ją at­ran­da, pa­vyz­džiui, kau­nie­čiai. Jiems gy­dy­mo įstai­gos ski­ria bu­tus. Va­ži­nė­jan­tiems pa­den­gia­mos ke­lio­nės iš­lai­dos. Ne­se­niai Kel­mė­je pra­dė­jo dirb­ti dvi jau­nos šei­mos gy­dy­to­jos, vai­kų li­gų gy­dy­to­jas, jau mi­nė­tas psi­chiat­ras, kiek se­niau – trau­ma­to­lo­gas. Jau­ni­mą, ma­tyt, ten­ki­na at­mos­fe­ra gy­dy­mo įstai­go­se, ga­li­my­bė dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai, ne­blo­gas su­sisie­ki­mas su Kel­me.

Ra­jo­nų li­go­ni­nės ski­ria lė­šų sta­žuo­tėms. Di­de­lė­se kli­ni­ko­se ir dėl sta­žuo­čių yra di­džiu­lė kon­ku­ren­ci­ja.

Apsk­ri­tai, da­bar pa­si­kei­tu­si jau­nų me­di­kų orien­ta­ci­ja, jiems įskie­pi­ja­ma dau­giau pa­gar­bos se­nam žmo­gui. O bū­tent se­nų žmo­nių dau­giau­sia ir yra pro­vin­ci­jo­je.

Ki­tų kryp­čių stu­den­tai ne­no­ri se­no žmo­gaus. Jie no­ri dirb­ti su jau­nais ir gra­žiais.

– Džiu­gu tai, ką Jūs kal­ba­te. Ta­čiau gy­dy­to­jų vis tiek trūks­ta.

– Jų trūks­ta vi­sur, ne tik pro­vin­ci­jo­je. Trūks­ta net už­sie­ny­je. Da­bar ypač sun­ku pro­vin­ci­jos šei­mos gy­dy­to­jams, nes nuo­lat ple­čia­mos jų funk­ci­jos, lan­ko­si la­bai daug li­go­nių.

Nors da­lis jau­nų me­di­kų jau va­žiuo­ja į pro­vin­ci­ją, dau­ge­lis vis tiek lie­ka did­mies­čiuo­se. Da­lis jų jau stu­di­jų me­tais pa­ste­bi­mi moks­li­nin­kų, to­dėl ren­ka­si dok­to­ran­tū­rą, pa­si­aukoja moks­lui.

Dar di­des­nė da­lis emig­ruo­ja. Pa­gal „Eras­mus“ pro­gra­mas iš­vyks­ta į už­sie­nį. Ten pa­ma­to diag­nos­ti­kos ga­li­my­bes, to­bu­lus įran­kius, ku­riais dir­ba me­di­kai, o te­nykš­čiai gy­dy­mo įstai­gų va­do­vai pa­ma­to pui­kias mū­sų me­di­kų ži­nias. Taip ir pa­trau­kia vie­nas ki­tą. Jau­ni gy­dy­to­jai ten lie­ka ne vien dėl ma­te­ria­li­nio suin­te­re­suo­tu­mo. Tie­siog jie ir ten ma­to di­des­nes ga­li­my­bes.

– Bet tai ne­tei­sin­ga mū­sų vals­ty­bės at­žvil­giu. Vals­ty­bė pa­ti­ria nuo­sto­lius.

– Taip, ne­tei­sin­ga. Jie pri­va­lė­tų ati­dirb­ti bent ke­le­tą me­tų sa­vo vals­ty­bei. Gal ka­da nors tei­si­nė ba­zė pri­vers tai da­ry­ti.

– O Jūs pa­ti nie­kuo­met ne­svars­tė­te iš­va­žiuo­ti?

– Nie­kuo­met. Nors dirb­da­ma rea­bi­li­ta­ci­jos spe­cia­lis­te ar ki­ne­zi­te­ra­peu­te už­sie­ny­je už­dirb­čiau ke­lis kar­tus dau­giau. Bet pi­ni­gai ne­ga­li at­sto­ti vis­ko, ką tu­riu čia, Lie­tu­vo­je. Ga­liau­siai su­pran­tu ir įstai­gų va­do­vus. Jie no­rė­tų spe­cia­lis­tams mo­kė­ti dau­giau, ta­čiau nė­ra iš ko.

– Bet pa­sta­ruo­ju me­tu gy­dy­to­jams daž­niau ir dau­giau ne­gu ki­toms spe­cia­lis­tų gru­pėms ke­lia­mi at­ly­gi­ni­mai.

– Taip, al­gos di­di­na­mos. Ta­čiau ne­ži­no­me, koks me­di­kų pa­si­ten­ki­ni­mo to­mis al­go­mis ly­gis.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės gy­dy­to­ja Ind­rė Skir­man­tai­tė ti­ria ir pa­cien­tų skun­dus. Ta­čiau jų su­lau­kia la­bai ma­žai. Be­veik vi­si už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys jos pa­žįs­ta­mi sa­ko, jog me­di­ci­ni­nis ap­tar­na­vi­mas ten blo­ges­nis ne­gu Lie­tu­vo­je.