Dievo tarnystėje

Die­vo tar­nys­tė­je

Ke­lias die­nas Ro­mo­je tru­ko se­se­rų be­ne­dik­ti­nių tarp­tau­ti­nės są­jun­gos sim­po­ziu­mas sve­tin­gu­mo te­ma. Ren­gi­nio da­ly­ves priė­męs po­pie­žius Pran­ciš­kus apie be­ne­dik­ti­nes pa­sa­kė: „Jū­sų mo­te­riš­kas ge­ru­mo, ti­kė­ji­mo ir dos­nu­mo liu­di­ji­mas pa­gal Ma­ri­jos, Baž­ny­čios Mo­ti­nos, pa­vyz­dį yra bran­gi do­va­na Baž­ny­čiai. Jūs esa­te Baž­ny­čios ir Die­vo gim­dy­to­jos iko­nos. Vi­si, ku­rie jus ma­to, ma­to Mo­ti­ną Baž­ny­čią ir Kris­taus Mo­ti­ną Ma­ri­ją.“

Priė­mi­me da­ly­va­vo ir vie­nin­te­lio Lie­tu­vo­je esan­čio Kau­no se­se­rų be­ne­dik­ti­nių vie­nuo­ly­no at­sto­vės. Šio vie­nuo­ly­no aba­tė (mo­te­rų ka­ta­li­kių vie­nuo­ly­no vir­ši­nin­kė) yra se­suo Juo­za­pa. Ak­me­nie­tė, prieš dvi­de­šimt me­tų at­si­sa­kiu­si pe­da­go­gi­nio dar­bo.

„Šiau­lių kraš­tui“ se­suo Juo­za­pa pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią.

XXX

– Ar ma­no li­ki­mas – ne­stan­dar­ti­nis? Taip. Vie­nu as­pek­tu aš vie­nuo­ly­ne tik­rai to­kia esu vie­nin­te­lė. Ja­me vien mer­gai­tės, tik aš tu­rė­jau šei­mą, jo­je gy­ve­nau di­de­lę da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo.

1997-ai­siais įsto­jau į vie­nuo­ly­ną, po me­tų ja­me ap­si­gy­ve­nau. Kai pa­pra­šiau prii­ma­ma, ta­pau kan­di­da­te į vie­nuo­les, kol vie­nuo­ly­no ta­ry­ba nu­spren­dė priim­ti.

Iki tol ket­ve­rius me­tus bend­ra­vau su vie­nuo­ly­no se­se­ri­mis, kai at­va­žiuo­da­vau į re­ko­lek­ci­jas Kau­ne. Kas­met po tris kar­tus ir po pen­kias die­nas. Tuo lai­ku ne­kal­ba­ma. Tik kai vyks­ta mal­dos – gir­di­si ty­lūs žo­džiai. Ty­la – net pie­tau­jant. Kar­tais iš­klau­so­mi pra­ne­ši­mai, ku­rie tu­ri tap­ti ap­mąs­ty­mų te­mo­mis.

Į na­mus iš­va­žiuo­da­ma gau­ni už­duo­tis – skai­ty­ti dva­si­nės li­te­ra­tū­ros, raš­tu pa­ra­šy­ti sa­vo įžval­gas. Pa­gal tai spren­džia­ma, ar žmo­gus su­bren­dęs, kad ga­lė­tų įženg­ti į vie­nuo­liš­ką gy­ve­ni­mą.

Re­ko­lek­ci­jos pri­va­lo­mos vie­nuo­lėms. Aš to ne­sie­kiau ir va­žiuo­da­vau vien dva­si­niam pa­si­kro­vi­mui. Grį­žu­si į dar­bą Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, ke­lias die­nas lyg ant de­be­sų skra­jo­da­vau. Dėl įgau­tos vi­di­nės jė­gos.

Pas­kui pa­siū­ly­mas – gal man bū­tų įdo­mu ka­da nors ir lik­ti vie­nuo­ly­ne. Tuo me­tu nuo 1993-iųjų jau bu­vau li­ku­si be vy­ro, am­ži­ną atil­sį jam. Stai­gi ne­tek­tis.

Iki vie­nuo­lys­tės bu­vau įsto­ju­si į pran­ciš­ko­nų pa­sau­lie­čių or­di­ną, į tre­ti­nin­kus. Ma­no bend­ruo­me­nė bu­vo Šiau­liuo­se. Ten va­žiuo­da­vau kiekvieną mė­ne­sį į su­si­rin­ki­mus. Su­si­da­ry­da­vo apie dvi­de­šimt žmo­nių. Bet šir­dy­je jau­čiau, kad no­riu kaž­ko dau­giau, stip­riau. Pa­vyz­džiui, di­des­nio as­ke­tiš­ku­mo. Tuo po­žiū­riu min­tys apie vie­nuo­lys­tę bu­vo ne­sve­ti­mos.

Kai ap­si­spren­džiau sto­ti į vie­nuo­ly­ną, te­rei­kė­jo at­si­klaus­ti vai­kų, ar su­tin­ka ma­ne iš­leis­ti. Duk­ra jau bu­vo iš­te­kė­ju­si, sū­nus ir­gi suau­gęs. Jie ne­su­da­rė kliū­čių.

Kai 1998-ai­siais įsi­kū­riau vie­nuo­ly­ne, pra­si­dė­jo for­ma­ci­ja. Nes nė­ra taip, kad atei­ni ir gy­ve­ni. Tu­rė­jau ma­gist­rę, sa­vo mo­ky­to­ją. Vy­ko pa­mo­kė­lės, dva­si­niai po­kal­biai, duo­da­mos už­duo­tys.

2002 me­tais da­viau am­ži­nus įža­dus. Po me­tų vie­nuo­ly­ne vy­ko ge­ne­ra­li­nė ka­pi­tu­la ir ma­ne iš­rin­ko ge­ne­ra­li­ne vy­res­nią­ja. Taip ta­pau mū­sų bend­ruo­me­nės va­do­ve. Ja esu iki šiol. Tik tu­riu ki­tą sta­tu­są – aba­tės.

Tu­riu pa­va­duo­to­ją – prio­rę. Yra vie­nuo­ly­no ta­ry­ba – aukš­čiau­sias jo val­dy­mo or­ga­nas. Ta­ry­bą su­da­ro dau­giau­sia la­bai jau­nos ir la­bai iš­si­la­vi­nu­sios se­se­rys. Vi­sos bai­gu­sios aukš­tuo­sius moks­lus. Trys se­se­rys tu­ri moks­li­nius laips­nius, ke­lios ruo­šia­si tam.

Ro­mos Šven­to­jo An­zel­mo be­ne­dik­ti­niš­ka­me uni­ver­si­te­te ga­li­ma stu­di­juo­ti mums ar­ti­mus da­ly­kus, pa­vyz­džiui, dy­ku­mo­se gy­ve­nu­sių vie­nuo­lių min­tis ar be­ne­dik­ti­nų re­gu­lą. Stu­di­jos nė­ra pa­pras­tos vien to­dėl, kad pir­miau­sia tu­ri iš­mok­ti ita­lų kal­bą. Pir­mo­ji ten iš Kau­no įsto­jo 2003-iai­siais, vė­liau dar ne vie­na.

Se­se­rys yra švie­sios. Kai ku­rios mo­ka ir po pen­kias už­sie­nio kal­bas.

Pa­gal są­ra­šą da­bar vie­nuo­ly­ne yra 27 am­ži­nų­jų įža­dų se­se­rys, 2 lai­ki­nų­jų, 1 po­stu­lan­tė, 2 kan­di­da­tės.

Per­nai pen­kios se­se­rys mi­rė.

Ne vie­nuo­ly­ne gy­ve­na be­veik 10 se­se­rų. To­kia ga­li­my­bė iš­li­ku­si nuo so­viet­me­čio, kai ne­bu­vo lei­džia­ma vie­nuo­lėms kar­tu gy­ven­ti. To­dėl tuo­met vie­nuo­ly­nas bu­vo lyg po­grin­dy­je. Se­se­rys tu­rė­jo iš­si­sklai­dy­ti dėl sau­gu­mie­čių per­se­kio­ji­mų. Vis dėl­to kai ku­rios neiš­ven­gė trem­ties, ka­lė­ji­mų.

Jei šian­dien vi­sos su­si­rink­tų, tai sa­vo na­muo­se ne­su­tilp­tu­me.

Kai vie­nuo­ly­ne nu­mirš­ta ko­kia se­nu­tė, o ki­ta no­rė­tų at­vyk­ti, tuo­met ir par­si­ve­ža­me. Daž­niau­siai to­kias, ku­rias rei­kia slau­gy­ti. Se­ną­ją kar­tą. Nie­kam mes nea­ti­duo­da­me sa­vo se­nu­čių, jos gy­ve­na pas mus iki pat mir­ties. Da­bar ke­lios yra ant lo­vos, dar ke­lioms rei­kia pa­dė­ti at­si­kel­ti, ap­si­reng­ti, at­ves­ti prie sta­lo ir ki­taip pa­glo­bo­ti.

Kai se­se­rys ne­tu­rė­jo šei­mos, tai, bū­nant de­vy­nias­de­šim­ties ar dau­giau me­tų, ne­la­bai ir tė­ra tų la­bai ar­ti­mų žmo­nių. Ne kiek­vie­ną bė­ra kas ap­lan­ko.

Vie­nuo­ly­no gy­ve­ni­mas yra in­ten­sy­vus. Mes lais­va­lai­kio kaip ir ne­tu­ri­me.

Aš ke­liuo­si 5 va­lan­dą 15 mi­nu­čių. Su ža­din­tu­vu. Pa­ky­lu anks­čiau­siai ki­tų, nes da­rau mankš­tą dėl stu­bu­ro pro­ble­mų.

Var­pas bend­ruo­me­nei kel­ti skam­ba 6 va­lan­dą 20 mi­nu­čių. Pas­kui var­pas kvie­čia, kai atei­na mal­dų ar­ba val­gių me­tas. Tai me­tas, kai se­se­rys bū­na­me kar­tu.

Var­pas yra ge­rai tuo, kad ne­rei­kia žvilg­čio­ti į laik­ro­džius, o už­si­sė­dė­jus prie kom­piu­te­rių yra kas pa­sa­ko: ne­pa­miršk. Tuo­met pa­gal re­gu­lą tu­ri pa­lik­ti bet ko­kį dar­bą, ir iš­kart ei­ti, kur pri­klau­so.

6 va­lan­dą 50 mi­nu­čių ei­na­me į baž­ny­čią mels­tis. Tik po to, apie pu­sę aš­tuo­nių, pus­ry­čiai bend­ra­me val­go­ma­ja­me, jis va­di­na­mas re­fek­to­riumi. Anks­čiau pa­val­go vie­nuo­lės, ku­rios iš­kart po mal­dų iš­va­žiuo­ja į dar­bus.

Yra dir­ban­čių bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­se, dės­tan­čių uni­ver­si­te­tuo­se. Vie­na dir­ba Kau­no kli­ni­kų Kar­dio­chi­rur­gi­jos sky­riaus ope­ra­ci­nė­je me­di­ci­nos se­se­le. Dvi vie­nuo­lės išei­na į ki­tas baž­ny­čias at­lik­ti sie­lo­va­dos už­siė­mi­mų, už tai gau­na at­ly­gi­ni­mus.

Vie­nuo­ly­nas tu­ri pa­ts už­si­dirb­ti pra­gy­ve­ni­mui. Juk mū­sų nie­kas neiš­lai­ko. Tu­ri­me tiek, kiek į bend­rą ka­są su­ne­ša­me se­nu­čių pen­si­jų ir dir­ban­čių­ at­ly­gi­ni­mų. To­kią są­ly­gą su­ži­no kiek­vie­na, atei­nan­ti į vie­nuo­ly­ną.

Bet nė­ra taip, kad žmo­gus lik­tų ant nu­lio. Smulk­me­noms tu­ri. Man, pa­vyz­džiui, per mė­ne­sį pa­kan­ka 20 eu­rų, o kar­tais ir tiek ne­rei­kia. Juk pas mus vis­kas su­per­ka­ma, vi­sos ap­rū­pi­na­mos. Ki­ta ver­tus, vie­nuo­lės rū­bai tie pa­tys, te­rei­kia ko­kią nau­ją apy­kak­lę pa­si­siū­ti. Vie­nin­te­lis pa­puo­ša­las kry­že­lis ne­šio­ja­mas po dra­bu­žiais.

Tik nė vie­na vie­nuo­lė ne­dir­ba po aš­tuo­nias va­lan­das per die­ną. Toks yra rei­ka­la­vi­mas, nes mums aukš­čiau vis­ko yra mal­dos gy­ve­ni­mas, ir pa­gal jį tu­ri su­si­tvar­ky­ti ki­tus dar­bus. Pa­vyz­džiui, tu­ri steng­tis par­bėg­ti į die­ni­nę mal­dą.

Se­se­rys, ku­rios nie­kur ne­dir­ba, su­ka­si vie­nuo­ly­ne. Vis­kas vyks­ta pa­gal gra­fi­ką, kiek­vie­na se­se­rų tu­ri įsi­pa­rei­go­ji­mus tar­nys­tė­se. Įvai­rio­se. Kas vir­tu­vė­je val­gį ruo­šia, kas at­lie­ka slau­gą.

Į ant­rą bend­rą mal­dą ren­ka­mės 13 va­lan­dą. Gie­da­me psal­mes, ku­rias trans­liuo­ja tie­sio­gi­nia­me ete­ry­je „Ma­ri­jos ra­di­jas“. Tik kai vys­ku­pas au­ko­ja mi­šias, jos bū­na il­ges­nės, tuo­met ne­be­jun­gia ra­di­jos. Iš vi­so kas­dien vyks­ta trys tie­sio­gi­nės trans­lia­ci­jos.

Dar yra in­di­vi­dua­lios mal­dos, skai­ty­mai su Šven­tuo­ju raš­tu, ado­ra­ci­jos.

Tre­čia bend­ra mal­da vyks­ta nuo 17 va­lan­dos ir trun­ka il­giau­siai iš vi­sos die­nos mal­dų – iki 19 va­lan­dos. Po de­šim­ties mi­nu­čių skam­ba var­pas va­ka­rie­nei.

Pas­kui lai­kas lei­džia­mas įvai­riai. Ant­ra­die­niais vyks­ta bend­ruo­me­nės su­si­rin­ki­mai.

Tre­čia­die­nio va­ka­ras – sie­lo­va­dai, kai su­si­ren­ka pir­mai ko­mu­ni­jai be­si­ruo­šian­tys vai­kai ir jų tė­vai. Tuo­met, kaip sa­ko­me, net dvy­li­ka se­se­rų išei­na lyg į fron­tą dirbti gru­pė­se. Vi­so­kiau­sių at­si­ver­ti­mų esa­me ma­čiu­sios. Kaip po dau­gy­bės me­tų suau­gu­siems su­grįž­ta ti­kė­ji­mas, ir tuo­met aša­ros te­ka net vy­rams. Pap­ras­čiau­siai, tai Die­vo su­pur­ty­tie­ji, kai ne­rei­kia ko­kios gy­ve­ni­mo tra­ge­di­jos su­grį­ži­mui į ti­kė­ji­mą. Tuo­met ir mums yra lai­mė­ji­mas.

Vis dėl­to pa­si­tai­ko žmo­nių, ku­rie pa­sa­ko: jei aš taip nu­skriaus­tas, tai nė­ra jo­kio die­vo, ir ma­no, kad jo ne­rei­kia.

Ket­vir­ta­die­niais ren­ka­si jau­ni­mas dėl der­ma­vo­nės.

21 va­lan­dą – nak­ti­nė mal­da, nes penk­tą šeš­tą va­lan­dą at­si­kė­lus ki­taip ne­pa­va­din­si. Kai tuo­met at­lie­ka­mos ir vi­gi­li­jos, ne vie­nai akys per­šti.

Pas­kui dau­gu­ma vie­nuo­lių iš­si­vaikš­to į sa­vo ce­les. Bet ne vi­sos ga­li at­gul­ti mie­gui. Kas tu­ri tai­sy­ti mo­ki­nių kont­ro­li­nius, skai­ty­ti ma­gist­ran­tų dar­bus ar at­lik­ti ki­tus rei­ka­lus – ei­na į kom­piu­te­ri­nes ir už­si­bū­na iki iš­nak­tų.

Se­se­rų mal­da yra kaip die­vo dar­buo­tė. Va­do­vau­ja­mės Šven­to­jo Be­ne­dik­to šū­kiu: „Mels­tis ir dirb­ti“. Ir žmo­nės pra­šo už­ta­ri­mo mal­do­je. Jie ga­li da­ly­vau­ti, kai mes baž­ny­čio­je mel­džia­mės. Gal to­dėl mū­sų vie­nuo­ly­nas, kai vie­šai mel­džia­si, vie­šai gie­da, dau­giau­siai tu­ri pa­šau­ki­mų. Bet yra vie­nuo­ly­nų, ku­rie po de­šimt­me­tį ne­su­lau­kia nė vie­no jau­no žmo­gaus.

Mes ne­ga­li­me priim­ti stu­den­čių. Juk jei vie­nuo­ly­nas prii­ma žmo­gų, tai įsi­pa­rei­go­ja juo rū­pin­tis, o ne­tu­ri­me fi­nan­si­nių ga­li­my­bių iš­leis­ti į moks­lus. Tad stu­den­tės ga­li bū­ti tik kan­di­da­tė­mis į vie­nuo­les. Da­bar pri­klau­so mū­sų bend­ruo­me­nei, ta­čiau lais­vos išei­ti, jei pa­no­rė­tų. Jų yra iš Pa­ne­vė­žio, Ši­la­lės, Jo­na­vos, Aly­taus.

Mū­sų vi­di­nia­me gy­ve­ni­me bū­na vis­ko. Kar­tais apie vie­ną jau­ną vie­nuo­lę pa­si­kal­bė­jau su sa­vo drau­ge, ku­ri dir­ba gi­ne­ko­lo­ge. Ji sa­ko: „Kad ži­no­tu­mei, su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis da­bar atei­na jau­ni­mas, tai jū­sų mer­gai­tės yra šven­tos ir pra­šom ne­pyk­ti“.

Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad ne­rei­kia auk­lė­ti. Juk yra da­ly­kų, dėl ku­rių rei­kia su­sta­ty­ti į ri­bas nuo pat pra­džių.

Už­ra­šė Vy­tau­tas RUŠ­KYS

Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio ar­chy­vo

Šį mė­ne­sį se­suo Juo­za­pa da­ly­va­vo priė­mi­me pas po­pie­žių Va­ti­ka­ne.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Kau­no se­se­rų be­ne­dik­ti­nių vie­nuo­ly­no abatė se­suo Juo­za­pa.

Į bu­vu­sios dar­bo­vie­tės Nau­jo­sios Ak­me­nės „Sau­lė­te­kio“ pro­gim­na­zi­jos or­ga­ni­zuo­ja­mas šven­tes se­suo Juo­za­pa ne kar­tą yra at­vy­ku­si su­si­tik­ti su bu­vu­siais ko­le­go­mis ir mo­ki­niais.

Se­suo Juo­za­pa su duk­ra Edi­ta.