Kūrėjo dvasia visada jauna

Kū­rė­jo dva­sia vi­sa­da jau­na

Dia­na STUN­GU­RIE­NĖ

Pa­gal nu­veik­tus dar­bus fik­suo­ja­mas žmo­gaus gy­ve­ni­mas, kiek sa­vo min­čių ir kū­ry­bos sky­rė ki­tiems. Is­to­ri­jos vin­gių dul­kės daž­nai nu­sė­da ant di­džia­vy­rių var­dų, bet jų kū­ry­ba ly­di vis nau­jas kar­tas gy­ve­ni­mo ke­ly­je. Skulp­to­rius Aloy­zas To­lei­kis – ne vie­na kar­ta užau­go šio žy­maus me­ni­nin­ko kū­ry­bos įta­ko­je. „Ma­žai to­kių žmo­nių Šiau­liuo­se, net Lie­tu­vo­je, kad ga­lė­tum pa­sa­ky­ti – pa­triar­chas, mo­hi­ka­nas, nu­si­pel­nęs mies­tui ir uni­ver­si­te­tui“, – taip 2011 m. skulp­to­rių ju­bi­lie­jaus pro­ga svei­ki­no tuo­me­ti­nis Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­di­jų pro­rek­to­rius Juo­zas Pab­rė­ža.

1963 m. Aloy­zas To­lei­kis bai­gė Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tą, ga­vo pa­siū­ly­mą lik­ti Vil­niu­je, dirb­ti lė­lių teat­re.

„Ne­no­rė­jau tas lė­les da­ry­ti, kaž­kas pa­ta­rė – va­žiuok į Šiau­lius, į pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, ten rei­kia dės­ty­to­jų. Taip ir at­si­dū­riau Šiau­liuo­se,“ – pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si gar­bu­sis me­ni­nin­kas.

Iš­si­nuo­mo­jo jis kam­ba­rė­lį „pa­kal­nėj“ (Kal­niu­ko ra­jo­ne) ir pra­dė­jo dirb­ti ins­ti­tu­te. Po tre­jų me­tų ins­ti­tu­te bu­vo įsteig­tas Dai­lės fa­kul­te­tas.

„Pats va­žia­vau į Vil­nių, į Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ją ir pra­šiau mi­nist­ro, kad Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te Že­mai­ti­jos kraš­tui leis­tų steig­ti Dai­lės fa­kul­te­tą“, – pa­tvir­ti­na Aloy­zas To­lei­kis.

Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te (ŠPI), ku­ris vė­liau išau­go į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą (ŠU, nuo 1997 m.) skulp­to­rius A. To­lei­kis dės­ty­to­ju iš­dir­bo tris­de­šimt de­vy­ne­rius me­tus. 1970-aisiais jam bu­vo su­teik­tas do­cen­to laips­nis, o 1980-ai­siais Mask­va pa­tvir­ti­no pro­fe­so­riaus var­dą. „To­kie bu­vo lai­kai – iš­siun­ti do­ku­men­tus ir ne­ži­nai, pa­tvir­tins, ar ne?“– šyp­so­si me­ni­nin­kas. Vi­są de­šimt­me­tį skulp­to­rius iš­dir­bo ka­ted­ros ve­dė­ju, bet, kaip pa­ts sa­kė, „nu­si­bo­do, no­rė­jo­si dau­giau lai­ko skir­ti kū­ry­bai“.

A.To­lei­kis ne­mėgs­ta daug­žo­džiau­ti, pa­pra­šy­tas pa­pa­sa­ko­ti sa­vo biog­ra­fi­ją, la­bai glaus­tai per­bė­ga sa­vo gy­ve­ni­mą, už­lies­da­mas tik jaut­riau­sius, gi­liai įsi­rė­žu­sius at­min­tin vai­kys­tės ir jau­nys­tės iš­gy­ve­ni­mus. Sun­kus bu­vo lai­ko­tar­pis – ka­ras, Lie­tu­vos įsto­ji­mas į So­vie­tų Są­jun­gą – šie įvy­kiai for­ma­vo prieš­ka­ri­nę lie­tu­vių kar­tą.

„Gi­miau ir užau­gau Že­mai­ti­jos už­kam­py­je – Gval­dų kai­me, Kvė­dar­nos vals­čiu­je, Ši­la­lės ra­jo­ne. Tarp miš­kų sto­vė­jo trys tro­be­lės – ba­kū­žės, maž­daug 7 km iki Kvė­dar­nos ir 6 km iki Jud­rė­nų. Kaip sa­ko­ma, „die­vo pa­mirš­tas kam­pe­lis“. Ten praė­jo vai­kys­tė. Šei­mo­je bu­vo­me pen­ki vai­kai – dvi duk­ros ir trys sū­nūs, aš bu­vau prieš­pas­ku­ti­nis. Vos su­lau­kę še­še­rių ei­da­vo­me tar­nau­ti pas ūki­nin­kus, ga­ny­ti kar­ves. O ru­de­nį į mo­kyk­lą. Į Gval­dų mo­kyk­lą tek­da­vo ei­ti 3 km, per­bris­ti tris upe­lius. Pa­va­sa­rį, va­sa­rą ko­jos vi­sa­dos bū­da­vo šla­pios, to­dėl me­di­nes klum­pes nu­siau­da­vo­me ir bris­da­vo­me pli­ko­mis ko­jo­mis per tuos pur­vy­nus,“ – Aloy­zas To­lei­kis su­si­mąs­to, žvilgs­nis su­stings­ta vai­kys­tės to­liuo­se.

Su me­tais tė­viš­kės vaiz­dai da­ro­si vis ryš­kes­ni ir mie­les­ni, jie to­kie bran­gūs, kad ga­liau­siai virs­ta ei­lė­mis:

Ak, tė­viš­ke,

Pri­si­mi­ni­mais lyg ta­kais

Vis daž­niau su­grįž­tu pas ta­ve.

Paž­velgt į svy­ran­čius ru­gius.

Į kur­ti­nius ber­žuos pa­va­sa­rė­jant

Ir do­bi­luos iš­girst ka­ma­nę dūz­giant,

Iš­vys­ti tą upe­lį,

Ku­ris ge­gu­žėms dar neuž­ku­ka­vus.

Pat­vin­da­vo už­lie­da­mas dir­vas ir pie­vas.

Pir­mo­sioms pie­nėms vos pra­žy­dus,

Vėl grįž­da­vo į sa­vo va­gą.

Ak, tė­viš­ke,

Tu pa­pras­ta to­kia –

Ir tu to­kia šven­ta –

Kaip ke­pa­las su kry­žiu­mi

Pir­mos ru­gi­nės duo­nos.

A. To­lei­kis. Tė­viš­kę pri­si­me­nant. 2006 m. ba­lan­dis

Prieš pa­lik­da­mas ŠU, skulp­to­rius Aloy­zas To­lei­kis nu­ste­bi­no ko­le­gas sa­vo poe­zi­ja.

„Dir­bi ša­lia žmo­gaus daug me­tų, su­si­da­rai apie jį sa­vo vaiz­di­nį, pri­pran­ti prie jo. Ir stai­ga žmo­gus at­si­ve­ria vi­sai ki­ta pu­se. Taip at­si­ti­ko ir man, kai per­skai­čiau A. To­lei­kio pluoš­te­lį ei­lė­raš­čių, su­kur­tų 1980–2007 me­tais,“ – ra­šė li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­ja, pe­da­go­gė, ha­bi­li­tuo­ta so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė Da­nu­tė Klum­by­tė. 2010 m. ŠU „Eme­ri­tus“ klu­bo na­riai iš­lei­do sa­vos kū­ry­bos kny­gą „Mes bu­vo­me...Mes esa­me...“, ku­rio­je vie­tą ra­do ir Aloy­zo To­lei­kio ei­lė­raš­čiai.

„1941-ie­ji, ka­ras – praė­jo vo­kie­čiai, kaip jū­ra nu­vil­ni­jo... su gink­lais, or­li­ko­nais, per­nak­vo­jo vie­ną nak­tį ir pa­trau­kė į ry­tus, – tę­sia sa­vo pa­sa­ko­ji­mą me­ni­nin­kas. – Po­ka­ris, par­ti­za­ni­nis ju­dė­ji­mas, o ap­link vien miš­kai – die­ną atei­na vie­ni, rei­ka­lau­ja, nak­tį atei­na ki­ti – ir vėl rei­ka­lau­ja, ne­be­li­ko ra­my­bės. Man bu­vo pen­kio­li­ka. Sa­kau tė­vams, kraus­ty­ki­mės į Klai­pė­dos kraš­tą, nes čia neiš­gy­ven­sim – ar­ba miš­ki­niai iš­šau­dys, ar­ba stri­bai. Tė­vas ne­su­ti­ko kraus­ty­tis. Tai mes dvie­se su vy­res­nią­ja se­se­rim Ol­ga pės­čio­mis nuė­ję ko­kį 18-20 km; ne­to­li Ši­lu­tės su­ra­do­me to­kią so­dy­bė­lę, ku­rio­je ir ap­si­gy­ve­no­me. Val­gy­ti nė­ra ko – braš­kę ko­kią su­ran­dam su­val­gom, be tė­vų gi, vie­ni pa­tys. Kai tė­vas su­ži­no­jo, kad yra nu­ma­ty­tas su­šau­dy­ti, at­si­kė­lė ir jis su li­ku­siais šei­mos na­riais. Taip ir ap­si­gy­ve­no­me Klai­pė­dos kraš­te“.

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Klai­pė­dos kraš­te li­ko dau­gy­bė tuš­čių so­dy­bų. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai – lie­tu­vi­nin­kai, ku­riuos tiek lie­tu­viai iš „di­džio­sios“ Lie­tu­vos, tiek ru­sai lai­kė vo­kie­čiais, pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją, pa­lik­da­mi vi­są sa­vo už­gy­ven­tą tur­tą. Pa­sit­rau­ki­mas bu­vo toks stai­gus, jog net lėkš­tės pil­nos sriu­bos bu­vo pa­lik­tos ant pa­deng­to pie­tums sta­lo...

Po per­si­kraus­ty­mo ant­rai­siais me­tais Aloy­zas įsto­jo į suau­gu­siųjų mo­kyk­lą, mo­kė­si va­ka­rais ir bai­gė še­šias kla­ses. Ra­dęs laik­raš­ty­je skel­bi­mą, kad tu­rin­tys dai­lei ga­bu­mų vai­kai Tel­šiuo­se prii­ma­mi į dai­lės mo­kyk­lą, pa­siū­lė bro­liui ten sto­ti.

„Su bro­liu pa­si­rin­ko­me me­džio ap­dir­bi­mą. Kai įsto­jo­me, pra­džioj dar da­vė mai­ti­ni­mą, o pa­skui mai­ti­ni­mą nu­trau­kė, sti­pen­di­jų jo­kių dar ne­bu­vo. Ne­ži­nau, kaip mes ten iš­si­lai­kė­me?“ – sle­gian­tys pri­si­mi­ni­mai už­tem­dė skulp­to­riaus žvilgs­nį.

Tel­šiuo­se pra­si­mo­kė še­še­rius me­tus, bro­lį iš pir­mo kur­so ket­ve­riems me­tams paė­mė į ar­mi­ją. Grį­žęs jis jau ne­be­si­mo­kė, jam jau bu­vo dvi­de­šimt še­še­ri – ka­da be­si­mo­ky­si?

Po bai­gi­mo A. To­lei­kis ga­vo pa­sky­ri­mą į Kal­na­ber­žės vai­kų na­mus prie Kė­dai­nių.

„Ten to­kie ma­žie­ji nu­si­kal­tė­liai bu­vo. Vos at­vy­kus bū­si­mi ko­le­gos pa­ti­ki­no, kad neiš­bū­siu čia nei me­tų, kad įran­kius vi­sus iš­vogs ir ne­tu­rė­siu su kuo mo­ky­ti. Bet aš ra­dau su jais bend­rą kal­bą – įran­kius pa­sko­li­nu, už­ra­šau į są­siu­vi­nį. Su­do­mi­nau juos, vi­sai ne­blo­gai se­kė­si,“ – šyp­so­si me­ni­nin­kas.

1925 m. Kal­na­ber­žės dva­re bu­vo įkur­ta pir­mo­ji Lie­tu­vo­je ne­pil­na­me­čių nu­si­kal­tė­lių auk­lė­ji­mo įstai­ga. 1949–1959 m. čia vei­kė vai­kų na­mai.

Ne­nu­ri­mo dar­buo­se ta­len­tin­go jau­nuo­lio sie­la: „Atei­na pa­va­sa­ris, gal­vo­ju, rei­kia ban­dy­ti sto­ti į Dai­lės ins­ti­tu­tą. Su­si­rin­kau daik­te­lius į me­di­nį čiu­mo­da­niu­ką ir nu­va­žia­vau į Vil­nių. Ap­si­gy­ve­nau bend­ra­bu­ty­je. Šiek tiek tu­rė­jau su­si­tau­pęs pi­ni­gė­lių tam kar­tui. Pra­džioj bu­vo pa­ren­gia­mie­ji kur­sai, o pa­skui sto­ja­mie­ji eg­za­mi­nai. Sto­jau į skulp­tū­rą, sto­jan­čių­jų bu­vo dvy­li­ka, o priim­ti bu­vo nu­ma­ty­ta tik tris. Sup­ra­tau, kad ma­žai šan­sų įsto­ti, bet „gal­vą“ nu­lip­džiau ne­blo­gai. Per še­šias va­lan­das nuo „gy­vo mo­de­lio“ rei­kė­jo nu­lip­dy­ti. Po to fi­gū­ri­nė kom­po­zi­ci­ja... ne­la­bai se­kė­si, bet šiaip taip, šiaip taip už­bai­giau. Pir­ma bu­vo spe­cia­ly­bės eg­za­mi­nai, o teo­ri­ją – mark­siz­mą-le­ni­niz­mą lai­ky­ti rei­kė­jo tik tiems, ku­rie iš­lai­kė spe­cia­ly­bę. Pa­si­ro­do, kad aš iš­lai­kiau. Taip pra­si­dė­jo moks­lai. Ant­rais moks­lo me­tais bu­vo la­bai šal­ta žie­ma, grįž­tant į Sto­niš­kius ato­sto­gų la­bai su­ša­lau, su­si­rgau plau­čių už­de­gi­mu. Li­go­ni­nė­je pra­gu­lė­jau ke­tu­rias sa­vai­tes, po to į sa­na­to­ri­ją pa­siun­tė ... vi­sus me­tus su­gai­šau, nuė­jo jie nie­kais. Tai­gi, ins­ti­tu­te su­gai­šau sep­ty­ne­rius me­tus“.

1975 m. Šiau­liuo­se bu­vo įsteig­tas Lie­tu­vos dai­li­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jos Šiau­lių sky­rius, Aloy­zas To­lei­kis bu­vo pa­skir­tas pir­mi­nin­ku – veik­lus ir vi­suo­me­niš­kas me­ni­nin­kas, ku­rio gal­va nuo­lat bu­vo pil­na įvai­riau­sių idė­jų ir sie­kių.

„Kai mes bū­da­mi jau­ni at­vy­ko­me į Šiau­lius, – pri­si­me­na ŠU Me­nų fa­kul­te­to dės­ty­to­ja, ke­ra­mi­kė do­cen­tė Al­do­na Vi­soc­kie­nė, – Do­na­tas Lu­ko­še­vi­čius ir Aloy­zas To­lei­kis „puo­šė mies­tą“. Įt­rau­kė ir mus – ma­tė­me tik­rai už­kre­čian­tį pa­vyz­dį. Tuo­me­ti­nė ar­chi­tek­tū­ra pra­šy­te pra­šė­si puo­šy­bos. Vi­si to me­to dai­li­nin­kai ta­po mo­nu­men­ta­lis­tais. Pri­si­me­nu, kaip A. To­lei­kis su­kū­rė vi­są mo­lio ap­dir­bi­mo li­ni­ją, ku­rios da­bar bet ku­ri ga­myk­la ga­lė­tų pa­vy­dė­ti. Me­ta­li­nės dė­žės spe­cia­liai mo­liui sau­go­ti ir vi­sa ki­ta bu­vo ap­gal­vo­ta iki smulk­me­nų. Ga­vęs iš kaž­ko­kios ga­myk­los do­va­nų ne­be­rei­ka­lin­gų, per­de­gu­sių kros­nių jas pri­kel­da­vo ant­ram gy­ve­ni­mui.“

Jei jau Šiau­liuo­se įsi­kū­rė dai­li­nin­kų or­ga­ni­za­ci­ja, tai tu­ri bū­ti ir dirb­tu­vės dai­li­nin­kams: „Eže­ro gat­vė­je prie se­nų­jų ka­pi­nių šiaip taip iš­si­ko­vo­jo­me ir pa­si­sta­tė­me kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves. Di­džiu­lis var­gas bu­vo – sta­ty­bi­nin­kų nė­ra, me­džia­gų ne­tu­ri. Tuo me­tu vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku bu­vo V. A. Ka­za­na­vi­čius, ku­ris la­bai rū­pi­no­si mies­to kul­tū­ri­niu gy­ve­ni­mu.“

Tuo­met A. To­lei­kis ke­lis kar­tus bu­vo iš­rink­tas į mies­to ta­ry­bą, į kul­tū­ros ta­ry­bą – jo idė­jos ir vi­zi­jos nuo­lat bu­vo iš­klau­so­mos ir daž­nai „tap­da­vo kū­nu“. 1977 m. A. To­lei­kio pa­stan­go­mis bu­vo pa­sta­ty­ti Pa­ro­dų rū­mai (da­bar­ti­nė Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­ja), o 1999 m. A. To­lei­kio ini­cia­ty­va įkur­ta Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­ja.

Me­no­ty­ri­nin­kas, ha­bi­li­tuo­tas moks­lų dak­ta­ras, pro­fe­so­rius Vy­te­nis Rim­kus vie­na­me iš straips­nių ra­šė: „Pus­šim­ty­je pa­ro­dų su­tel­pa vi­sa Šiau­lių dai­lės rai­da nuo pir­mų­jų ga­na kuk­lių 5-7 au­to­rių eks­po­zi­ci­jų, su­reng­tų var­gais ne­ga­lais su­ras­to­se ne­pri­tai­ky­to­se pa­tal­po­se: Dra­mos teat­ro fo­jė, ki­no teat­ruo­se, mo­kyk­lų ko­ri­do­riuo­se, „Auš­ros“ mu­zie­ju­je, kol ga­lų ga­le bu­vo pa­sta­ty­ta Dai­lės ga­le­ri­ja... 1977-ie­ji ... Kaip tik ta­da bu­vo ati­da­ry­ta Dai­lės ga­le­ri­ja – il­gų at­kak­lių dai­li­nin­kų ir ypač skulp­to­riaus Aloy­zo To­lei­kio bei mo­nu­men­ta­lis­to Vi­to­lio Tru­šio pa­stan­gų re­zul­ta­tas.“ (V. Rim­kus „Pen­kias­de­šim­to­ji šiau­lie­čių dai­li­nin­kų pa­ro­da“. 2011 06 17 „Šiau­lių kraš­tas“).

Ap­gai­les­tau­da­mas, kad gy­ve­ni­mas vis ver­tė „po­sė­džiau­ti ir sta­ty­ti“, gar­bu­sis me­ni­nin­kas pri­si­pa­ži­no, kad no­rė­jo tik kur­ti – „iš ry­to atei­nu, po­pie­rius pa­tvar­kau ir le­kiu į dirb­tu­ves“.

Dirb­tu­vė­se skulp­to­rius at­si­ri­bo­da­vo nuo ap­lin­ki­nio pa­sau­lio, nuo jo su­maiš­ties, vi­su kū­nu pa­nir­da­vo į kū­ry­bą, į pa­ky­lė­jan­tį Mū­zų pa­sau­lį.

O šo­kan­ti Lakš­mi.

Tu mei­lės vi­sa­ga­lė dei­vė.

Sa­kyk, koks skulp­to­riaus pri­si­lie­ti­mas

Tau įžie­bė ug­nin­gą sie­lą?

Kai In­di­jos lau­kų pla­ty­bėj

Keis­tai su­dun­da būg­nai ir ma­ži būg­nei­liai,

Tu at­gy­ji ir nu­žen­gi nuo pje­des­ta­lo,

Kad aist­rą žmo­gu­je už­deg­tum.

Pas­ken­dus šo­ky­je ving­riam.

Su­kies aist­rin­gam sū­ku­ry.

Vi­lio­ji, gun­dai ran­kų plas­ti­ka grakš­čia...

Tu šir­dį už­de­gi stang­rių krū­tų lieps­na

Ir vis šau­ki į siau­tu­lin­gą mei­lės ra­tą.

A. To­lei­kis. Grį­žus iš In­di­jos, 1981 m. gruo­dis

Da­bar di­džią­ją lai­ko da­lį me­ni­nin­kas Aloy­zas To­lei­kis su žmo­na Vy­da pra­lei­džia Birš­to­ne.

„Sug­rįž­tam į Šiau­lius, su pa­žįs­ta­mais su­si­tin­ka­me, o jų vis ma­žiau... Do­na­tas Lu­ko­še­vi­čius (1935-2015) iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin, Vi­to­lis Tru­šys (1936-2018) – su jais pra­dė­jo­me Šiau­liuo­se... Sū­nus Adas ta­po di­zai­ne­riu, jam ati­da­viau kū­ry­bi­nę dirb­tu­vę. Dvi anū­kės au­ga. Taip ir su­ka­si gy­ve­ni­mo ra­tas... Ką nors ypa­tin­go ne­be­sii­mu da­ry­ti – svei­ka­ta ne­be ta, kad sun­kiai dirb­čiau... To­kia trum­pa ta ma­no biog­ra­fi­ja,“ – už­bai­gia pa­sa­ko­ji­mą Aloy­zas To­lei­kis.

...

Taip jau li­ki­mas lė­mė, kad 1992 m. Bi­ru­tė ir Al­gir­das Mus­nec­kiai per­si­kė­lė gy­ven­ti į skulp­to­riaus Aloy­zo To­lei­kio bu­tą.

„Iki šio­lei čia sklan­do kū­ry­bin­ga me­ni­nin­ko sie­la“, – džiau­gia­si kraš­to­ty­ri­nin­kė, fo­to­me­ni­nin­kė Bi­ru­tė Mus­nec­kie­nė. Me­tai ne­sus­tab­do­mai bė­ga, sens­ta­me vi­si, to­dėl ne­bė­ra ka­da ar­chy­vus lai­ky­ti po de­vy­niais už­rak­tais, me­tas juos ro­dy­ti ir vie­šin­ti. Taip Bi­ru­tei Mus­nec­kie­nei gi­mė min­tis „su­dė­lio­ti“ ta­len­tin­go me­ni­nin­ko, skulp­to­riaus Aloy­zo To­lei­kio kū­ry­bi­nį ke­lią „ant po­pie­riaus la­pų-sten­dų“.

Nū­die­nos in­for­ma­ci­nis srau­tas pa­šė­lu­siai grei­tas ir pla­tus – vis nau­ji vei­dai ir įvy­kiai šmėkš­čio­ja in­ter­ne­te, te­le­vi­zi­jo­je ir spau­do­je. Bet kas gi mes be sa­vo praei­ties? Tik vė­jo blaš­ko­mos dul­kės be­ri­bė­se pla­ty­bė­se. Už­mirš­ta­me praei­tį, ne­ten­ka­me ir atei­ties.

1967 m. rug­sė­jo 1 d. fo­to­me­ni­nin­kas Al­gir­das Mus­nec­kis pra­dė­jo dirb­ti Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to fo­to­la­bo­ra­to­ri­jo­je. Nuo ta­da Al­gir­das ir fik­sa­vo fo­to­juos­to­je vi­sus ins­ti­tu­to ren­gi­nius. Bu­vo lei­džia­mas ins­ti­tu­to laik­raš­tis „Pe­da­go­gas“, ku­ria­me ša­lia straips­nių bu­vo tal­pi­na­mos ir nuo­trau­kos. Fo­to­kad­rai ne vie­ną de­šimt­me­tį kau­pė­si Al­gir­do Mus­nec­kio ar­chy­vuo­se. Skulp­to­rius Aloy­zas To­lei­kis steng­da­vo­si už­fik­suo­ti kiek­vie­ną nau­jai su­kur­tą sa­vo kū­ri­nį, taip už­si­mez­gė pa­žin­tis su fo­to­me­ni­nin­ku Al­gir­du Mus­nec­kiu.

„To­lei­kis ma­no mo­ky­to­jas, jis iš­mo­kė ma­ne fo­tog­ra­fuo­ti po­rtre­tus, tei­sin­gai su­sta­ty­ti ap­švie­ti­mą, juk kiek­vie­na skulp­tū­ra, iš es­mės, yra po­rtre­tas,“ – da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais Al­gir­das Mus­nec­kis.

Su Aloy­zu To­lei­kiu ir jo žmo­na Vy­da su­si­tin­ka­me prie skulp­tū­ros „Lai­ko rit­mai“, ku­rią 2013 m. me­ni­nin­kas pa­do­va­no­jo Birš­to­no mies­tui. Nuos­ta­biai vais­ki va­sa­ros die­na, įkai­tu­siais pu­šų sa­kais pri­so­tin­tas oras, nuo Ne­mu­no dvel­kian­ti vė­sa – Birš­to­nas tik­ra at­gai­va sie­lai ir kū­nui.

Vaikš­ti­nė­ja­me par­ko ta­kais, bend­rau­ja­me – ne taip daž­nai ten­ka su­si­tik­ti. Nuos­ta­bia­me gam­tos kam­pe­ly­je įsi­kū­rė šiau­lie­tis me­ni­nin­kas Aloy­zas To­lei­kis. Ir vis dėlto jo mies­tas – Šiau­liai, ten kiek­vie­nas kam­pe­lis pri­me­na pra­bė­gu­sią gy­ve­ni­mo bran­dą ir kū­ry­bi­nį džiaugs­mą!

Nu­ri­mus su­si­ti­ki­mo šur­mu­liui, su­sė­da­me jau­kio­je sve­tai­nė­je. Bi­ru­tė Mus­nec­kie­nė at­ver­čia at­si­vež­tą di­džiu­lį ap­lan­ką pa­va­di­ni­mu „Kū­rė­jo dva­sia vi­sa­da jau­na. Ski­ria­ma skulp­to­riui Aloy­zui To­lei­kiui“.

La­pas po la­po ir kaž­ka­da už­fik­suo­tos aki­mir­kos gai­vi­na praei­ties pri­si­mi­ni­mus. „O jei, o jei“, – tik pra­ta­ria „skū­pus“ žo­džiams skulp­to­rius, žvelg­da­mas į sa­vo pa­ties kū­ry­bos ke­lią, vi­sa jo kū­ry­bi­nė biog­ra­fi­ja „su­gu­lė“ į šiuos po­pie­ri­nius sten­dus.

Bi­ru­tė Mus­nec­kie­nė vie­ną po ki­to ver­čia la­pus. Vie­nas iš sten­dų skir­tas su­nai­kin­tiems skulp­to­riaus kū­ri­niams – „Skau­dūs skulp­tū­rų li­ki­mai“.

1968 m. Šiau­liuo­se bu­vo pa­sta­ty­ta pir­mo­ji de­ko­ra­ty­vi­nė Aloy­zo To­lei­kio bron­zi­nė skulp­tū­ra „Jau­nys­tė“. Skulp­tū­ra sto­vė­jo po svy­ran­čiais gluos­niais prie fon­ta­nė­lio prie­šais tuo­me­tį res­to­ra­ną „Jau­nys­tė“.

Lais­vė­jant Lie­tu­vai res­to­ra­no vie­to­je įsi­kū­rė pre­ky­bos cent­ras „Nor­fa“. Pers­ki­lu­sią skulp­tū­rą A. To­lei­kis ra­do pa­sta­to vi­du­je. Skulp­to­riaus ini­cia­ty­va „Jau­nys­tė“ bu­vo nu­vež­ta į Vil­nių ir res­tau­ruo­ta.

Skulp­tū­ra dar ku­rį lai­ką sto­vė­jo „Nor­fos“ pre­ky­bos cent­ro šo­ne prie sie­nos, vė­liau din­go. Ne­li­kus skulp­tū­ros, ir fon­ta­nas pra­ra­do ver­tę, jo vie­toj bu­vo leis­ta įreng­ti au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lę.

Ke­le­rius me­tus „Jau­nys­tės“ li­ki­mas bu­vo ne­ži­no­mas, kur ji din­go? Skulp­tū­ra „at­si­ra­do“ pri­va­čio­je val­do­je iki pu­sės įbe­to­nuo­ta į že­mę...

Ki­to kū­ri­nio is­to­ri­ja... Ant­ka­pi­nis pa­mink­las Auš­rai Bi­le­vi­čiū­tei ra­do sau vie­tą Pla­te­lių eže­ro dug­ne, dvy­li­kos met­rų gel­mė­je. Ją ten nu­lei­do nar­dy­mo mė­gė­jų klu­bo „Ok­to­pu­sas“ na­riai. Nu­leis­ta į eže­ro dug­ną skulp­tū­ra at­gi­jo ant­ra­jam gy­ve­ni­mui tie­sio­gi­ne šių žo­džių pra­sme.

„Tą skulp­tū­rą su­kū­riau 1977 m. stai­ga mi­ru­siai stu­den­tei. Skulp­tū­ra bu­vo pa­sta­ty­ta prie jos ka­po Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se, Šiau­liuo­se. Ta­čiau dėl me­ta­lo van­da­lai skulp­tū­rą su­nio­ko­jo: bu­vo nu­lauž­ta vie­na ran­ka, nu­skel­ta no­sis“... Tai tik ke­lių su­nio­ko­tų me­ni­nin­ko skulp­tū­rų is­to­ri­jos, nors to­kių is­to­ri­jų bū­tų ga­li­ma pa­pa­sa­ko­ti dar ne vie­ną...

Dau­gia­vei­dė Aloy­zo To­lei­kio Kū­ry­bos Mū­za! Po­pie­ri­niuo­se sten­duo­se at­gi­jo pri­mirš­ti įvy­kiai ir veik­los. Čia už­fik­suo­ta ir skulp­to­riaus pa­veiks­lų ko­lek­ci­ja, ir su­kur­ti jo pro­gi­niai me­da­liai, nu­lie­tos ak­va­re­lės, ga­le­ri­jų „gi­mi­mas“, ju­bi­lie­jai, pa­ro­dos...

Iš sten­dų su­ži­no­me, kad Aloy­zas To­lei­kis ne vie­ne­rius me­tus dai­na­vo folk­lo­ri­nia­me an­samb­ly­je „Au­da“, vė­liau ke­lie­se bu­vo su­si­bū­rę į an­samb­liu­ką „Kla­jū­nai“, dai­nuo­da­vo se­no­vi­nius ro­man­sus. O, kiek dar daug bū­tų ga­li­ma pa­sa­ko­ti apie šį me­ni­nin­ką!

Trum­pai:

Aloy­zas To­lei­kis (g. 1931 m. ba­lan­džio 12 d. Gval­duo­se, Kvė­dar­nos vals­čius) – dai­li­nin­kas, skulp­to­rius, pe­da­go­gas. 1949–1955 m. mo­kė­si Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me. 1957–1963 m. stu­di­ja­vo Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te. Nuo 1963 m. – Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to (nuo 1997 m. Šiau­lių uni­ver­si­te­tas) dės­ty­to­jas, nuo 1984 m. – Me­nų fa­kul­te­to Pie­ši­mo ka­ted­ros pro­fe­so­rius, Šiau­lių uni­ver­si­te­to se­na­to na­rys. De­šimt me­tų A. To­lei­kis bu­vo pie­ši­mo ka­ted­ros ve­dė­ju, de­šimt­me­tį va­do­va­vo Šiau­lių dai­li­nin­kų są­jun­gai. Me­ni­nin­ko at­kak­lu­mo dė­ka Šiau­liuo­se bu­vo pa­sta­ty­tos iki šiol vei­kian­čios Dai­lės ir Uni­ver­si­te­to ga­le­ri­jos.

Nuo 1966 m. Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rys. 1978 me­tais skulp­to­riui su­teik­tas Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sio me­no vei­kė­jo var­das. Su­kū­rė pa­mink­lų, de­ko­ra­ty­vi­nių kom­po­zi­ci­jų, po­rtre­tų, me­da­lių. Su kū­ry­bi­niais dar­bais da­ly­va­vo pa­ro­do­se Mask­vo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Len­ki­jo­je, Veng­ri­jo­je. Svar­bes­ni dar­bai: „Jau­nys­tė“ (1969 m.), „Ika­ras“ (1971 m.), „Gro­jan­ti mer­gai­tė“ (1978 m.), „Du­by­sa“ (1976 m.), „Ry­tas“ (1979 m.), „Mo­ti­nys­tė“ (1980 m.), „Mer­gai­tė su dū­de­lė­mis“ (1985 m.), ant­ka­pi­nis pa­mink­las poe­tui J. Krikš­čiū­nui-Jo­va­rui „Poe­zi­jos mū­za“ (1973 m.), ant­ka­pi­nis pa­mink­las A. Bi­le­vi­čiū­tei (1977 m.).

Su­kū­rė šiau­lie­čių ba­rel­je­fų, bius­tų: mu­zie­ji­nin­ko J. Nau­du­žo, dai­li­nin­ko G. Bag­do­na­vi­čiaus, ak­to­rės P. Pin­kaus­kai­tės, gy­dy­to­jo J. Jan­kaus­ko ir kt. Aloy­zo To­lei­kio dar­bų yra įvai­rių Lie­tu­vos mu­zie­jų fon­duo­se.

1972 ir 1982 me­tais apie skulp­to­rių iš­leis­tos Jo­no Si­da­ra­vi­čiaus ir Vy­te­nio Rim­kaus kny­gos.

Aloy­zas To­lei­kis prie Do­na­to Lu­ko­še­vi­čiaus su­kur­to bius­to. Šiau­lių uni­ver­si­te­to ga­le­ri­ja, 1998-10-22.

A. Mus­nec­kio nuo­tr.

Birš­to­ne prie A. To­lei­kio skulp­tū­ros „Lai­ko rit­mai“ (2013)

Iš kai­rės: A. Mus­nec­kis, B. Mus­nec­kie­nė, V. To­lei­kie­nė, A. To­lei­kis, D. Stun­gu­rie­nė, G. Stun­gu­rys.

G. Stun­gu­rio nuo­tr.

A. To­lei­kio skulp­tū­ra „Ry­tas“ Rad­vi­liš­ky­je, 1980 m.

A. Mus­nec­kio nuo­tr.

Skulp­tū­ra „Mer­gai­tė su dū­de­lė­mis“, su­kur­ta 1985 m., da­bar pa­sta­ty­ta Šiau­liuo­se prie Didžd­va­rio gim­na­zi­jos

A. Mus­nec­kio nuo­tr.

A. To­lei­kio ir D. Lu­ko­še­vi­čiaus skulp­tū­ra (2003 m.).

Pa­mink­las S. Šal­kaus­kiui Se­no­sio­se Šiau­lių ka­pi­nė­se

Fo­to A. Mus­nec­kio