
Naujausios
Klovainių ąžuolas saugo atmintį
Iš Pakruojo rajono kilęs Algimantas Navadunskis surengė artimiausių giminių susitikimą prie Klovainių ąžuolo. Šis gamtos paminklas ir buvusios tėviškės sodybos vietoje tebeaugantys medžiai kraštiečiui mena vaikystę, jaunystės dienas, jo šeimą ir visą Lietuvą blaškiusias istorijos audras.
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
Vaikystė – po istorinio ąžuolo šakomis
Jau daugelį metų Joniškyje gyvenantis A. Navadunskis pakvietė pačius artimiausius giminaičius aplankyti vaikystės medį – Klovainių ąžuolą.
Sambūrio dalyviai pavaikščiojo po miestelį, prisimindami moksleivišką vaikystę, jaunystę, anuometinį gyvenimą, buvusius draugus, bendramokslius ir mokytojus, kaimynus bei pažįstamus.
Aplankė ir buvusios tėviškės sodybos vietą Vaišvydžių kaime (Klovainių seniūnija), jau seniai apaugusią mišku. Vaišvydžių apylinkėse dabar burzgia galinga technika – veikia dolomito karjeras, visiškai pakeitęs kraštovaizdį.
Ne vienas Navadunskių šeimos narys, pažinotas žmogus jau iškeliavęs į Anapilį, kiti išsisklaidę po visą Lietuvą.
Algimantas su broliais Juozu, Jonu ir Petru pamatavo Klovainių ąžuolo kamieną 1,15 metro aukštyje – 6 metrai ir 50 centimetrų.
„Mūsų vaikystės ąžuolas tebeauga. 1980-ųjų metų šaltiniuose radau parašyta, kad Klovainių ąžuolo aukštis siekia 28 metrus, o kamieno apimtis – beveik 6 metai. Gamtininkai skaičiuoja, kad medžiui gali būti apie penkis šimtus metų. Sunku įsivaizduoti, kiek jis matęs – juk yra gerokai senesnis ir už XV-ojo amžiaus pradžioje minimą Klovainių dvarą, ir už XVII-ojo amžiaus antroje pusėje įsikūrusį miestelį. Ąžuolas juk nedaug jaunesnis už Žalgirio mūšį!
Pro šį nepaprastą medį su broliais eidavome į senąją medinę Klovainių aštuonmetę mokyklą. Šalia ąžuolo anuomet augo senos obelys ir kriaušės, lazdynai, žiemomis raudonuodavo gudobelių uogos. Pro ąžuolą traukdavome ir į kiną – kino filmus atveždavo kas savaitę į kultūros namus. Pro jį – ir į moksleivių mėgiamus Naujųjų Metų sutiktuvių renginius ar sportuoti“, – mena A. Navadunskis, kai kuriuos savo prisiminimus, apmąstymus ir užrašęs.
Kraštiečiui džiugu, kad Klovainių ąžuolas pripažintas gamtos paminklu, prižiūrimas, lankomas, yra tapęs vieta, kur Valstybės dieną miestelėnai ir svečiai renkasi giedoti Tautišką giesmę.
Iš sodybos beliko maumedis
Gimtoji Navadunskių sodyba anuomet buvo Vaišvydžių kaimo pakraštyje. Jau seniai nebėra nei pastatų, nei kiemo – Algimanto tėviškę prieš dešimtmečius nušlavė melioracija. Sodybos vietoje siūbuoja miškas.
„Bet aplankę tėviškės vietą, aptikome tebežaliuojantį prie namų kadaise augusį maumedį. Aš, dar vaikas, jį kartu su amžinatilsį tėvu pasodinau. Miške suradome ir netoli sodybos anuomet stovėjusį didžiulį sausuolį ąžuolą. Kada jis nudžiūvo, neatsiminė nė seniausi kaimo gyventojai. Po Antrojo pasaulinio karo ąžuolo kamienas jau buvo be žievės. Valdžios paliepimu miškininkai šiaip taip nupjovė medžio viršūnę. Paskui, apipjovus kamieną prie žemės, užkabinus lyną, ąžuolą buvo bandoma išrauti „Stalinec“ traktoriais.“
A. Navadunskis prisimena, kad „stalinecai“ tiesiog skendo žemėje besitąsydami... Taip ir nepavykę sausuolio išrauti. Netoliese gyvenę Navadunskiai vakarais klausydavęsi, kaip ūbauja ąžuolo drevėje gyvenanti pelėdų šeimyna.
Eiguliu dirbęs tėvas kartą Algimantui pasakojo, kad atvažiavę gamtininkai, pragręžę kamieną, pagal rieves skaičiavo, kiek sausuoliui galėtų būti metų. Suskaičiavę, kad apie pusantro tūkstančio...
Šeimą išblaškė karas
Algimanto senelis Vaišvydžiuose turėjo dvylika hektarų dirbamos žemės, kurią dirbo vien šeimos nariai.
Po pirmosios Lietuvos okupacijos, 1941-aisiais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sovietinė valdžia ėmė kviesti į kariuomenę jaunesnio amžiaus lietuvius. Algimanto tėvas, su šaukimu prisistatęs į karinį komisariatą, paprašė leisti atsisveikinti su namiškiais. Kaip išėjo atsisveikinti – tiek jį ir tematė.
Navadunskiai sodyboje buvo išsikasę ir užmaskavę bunkerį slėptis nuo karo. Čia Algimanto tėvas ir slapstėsi, kol atėjo vokiečių kariuomenė.
„Tėčio vyresnysis brolis Leonas, tuo pačiu laiku gavęs šaukimą, išėjo į rusų kariuomenę, sakydamas „kad duosim vokiečiams į kaulus!“. Bet iš karo jis nebegrįžo – tėtis pasakojo, kad nė pusmečiui nepraėjus, žuvo Baltarusijoje, prie Grodno“, – mena Algimantas.
Prasidėjus Holokaustui, Algimanto tėvas sodybos bunkeryje įkurdino tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikų draugą žydą ir jo tėvus. Jais kelerius metus rūpinosi visi Navadunskiai, nepaisydami pavojaus, kad užkluptus vokiečiai nužudytų čia pat kieme.
Prie Lietuvos vėl artėjant Tarybinei Armijai, Algimanto senelis, vengdamas persekiojimų už nuosavą žemę, pasitraukė į Vakarus. Likimas paprastą Vaišvydžių kaimo ūkininką nuvedė iki Argentinos sostinės Buenos Airių.
Iš Lietuvoje likusios šeimos žemė buvo atimta. Sovietinė valdžia Navadunskius pagąsdindavo, bet represijų nesigriebė. Algimantas prisimena, kad tėtis iki savo amžiaus galo laikėsi labai atsargiai: niekam nepasakodavo nė apie karo metais slėptus žydus. Nors už tai jau nebūtų persekiojamas, o sulauktų pagarbos.
Su išgelbėtaisiais žydais vaišvydiečiai ilgai ir nuoširdžiai bendravo. Kartą, Algimantui susirgus, tik vieno iš išgelbėtųjų dėka buvo gauta reikalingų gerų vaistų...
Nuotraukos iš Algimanto NAVADUNSKIO albumo
Algimantas Navadunskis (kairėje) į giminių susitikimą atsivežė bendradarbių dovanotą Trispalvę. Prie Klovainių ąžuolo jis nusifotografavo su broliu Jonu.
Klovainių ąžuolo dydį kraštietis iliustravo ir apkabindamas.
Netoli buvusios Navadunskių sodybos tebestovi ąžuolo sausuolis, kurio nė „stalinecai“ neįstengė išrauti.
Dalyje buvusio Vaišvydžių kaimo dabar veikia dolomito karjeras.