Šiauliečių įmonėje minimalios algos nėra

Šiau­lie­čių įmo­nė­je mi­ni­ma­lios al­gos nė­ra

Ar tik­rai ky­lan­ti mi­ni­ma­li mė­ne­sio al­ga ve­da vers­lą link bank­ro­to? Ko­dėl mums to­kios svar­bios už­sie­nio in­ves­ti­ci­jos? Šiau­liai au­ga ar stag­nuo­ja? Su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­du­ria­ma šian­dien vers­le? Apie tai kal­bė­jo­mės su UAB „Bo­de­sa“ vie­nu iš įkū­rė­jų, va­do­vu, Šiau­lių pra­mo­ni­nin­kų aso­cia­ci­jos vi­cep­re­zi­den­tu Ro­lan­du Gab­rie­lai­čiu.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

At­ly­gi­ni­mas – dar­bo ­na­šu­mo pa­sek­mė

Ne­se­niai vie­nos di­džiau­sių stik­lo pa­ke­tų ga­min­to­jų Bal­ti­jos ša­ly­se UAB „Bo­de­sa“ pre­zi­den­tas R. Gab­rie­lai­tis bu­vo ap­do­va­no­tas Ch. Fren­ke­lio no­mi­na­ci­ja, ku­ri tei­kia­ma už nuo­pel­nus vers­le, ke­liant Šiau­lių re­gio­no eko­no­mi­ką, už in­dė­lį į Šiau­lių mies­to ar re­gio­no tei­gia­mo įvaiz­džio for­ma­vi­mą.

Pa­si­ta­ri­mų kam­ba­ry­je, ku­ria­me prie ka­vos puo­de­lio su­sė­da­me po­kal­bio, su­ka­bin­ti ir iš­dė­lio­ti vi­si įmo­nės ap­do­va­no­ji­mai, dip­lo­mai. Tarp jų ir nau­jau­sias tro­fė­jus – Ch. Fren­ke­lio sta­tu­lė­lė.

– Ku­ris iš šių ap­do­va­no­ji­mų jums, kaip vie­nam iš įmo­nės įkū­rė­jų ir va­do­vų, yra pa­ts bran­giau­sias?

– Ko ge­ro, man bran­giau­si yra „Di­džiau­sią vi­du­ti­nį at­ly­gi­ni­mą mo­kan­čios įmo­nės“ dip­lo­mai. 2016 me­tais ma­žų ir vi­du­ti­nių įmo­nių gru­pė­je ga­vo­me tre­čiojo laips­nio dip­lo­mą, o per­nai – ant­rojo laips­nio.

Jei­gu ži­nau, kad žmo­nės už­dir­ba, va­di­na­si, ge­rai dirbs, o jei­gu ge­rai dirbs, bus ge­rai vi­siems.

– Daž­nai ten­ka iš­girs­ti, kad lie­tu­viai dir­ba ne­pa­kan­ka­mai na­šiai. Ar ge­ras at­ly­gi­ni­mas tu­ri įta­kos na­šu­mui?

– At­ly­gi­ni­mas yra na­šaus dar­bo pa­sek­mė. Ne­la­bai išei­tų mo­kė­ti di­de­lį at­ly­gi­ni­mą ir ti­kė­tis, kad dar­buo­to­jas dirbs na­šiai. Tu­ri bū­ti su­re­gu­liuo­ti pro­ce­sai, su­tvar­ky­tos tech­no­lo­gi­jos, ga­lų ga­le, ati­tin­ka­ma įran­ga, ta­da bus na­šu­mas.

Ne­se­niai grį­žo­me iš Mol­do­vos, kur te­ko lan­ky­tis vy­no da­ryk­lo­je. Ten va­ly­to­jos dir­ba dar se­no­viš­ko­mis prie­mo­nė­mis. Klau­sė­me, ko­dėl taip yra, o jie sa­ko, kad neap­si­mo­ka pirk­ti bran­gią va­ly­mo įran­gą. Bet tą pa­tį dar­bą ga­lė­tų pa­da­ry­ti vie­na va­ly­to­ja su ge­ra įran­ga, da­bar da­ro ke­tu­rios. Taip pro­gre­so ne­bus. Ir tai tik vie­nas seg­men­tas, o pa­na­šiai yra vi­so­je įmo­nė­je.

Vo­kie­ti­jo­je kva­li­fi­kuo­to dar­buo­to­jo su­ku­ria­ma pri­dė­ti­nė ver­tė yra apie 50 tūks­tan­čių eu­rų per me­tus. Mes ir­gi sten­gia­mės į tai ly­giuo­tis, skai­čiuo­ja­me, kad rea­lu bū­tų 48 tūks­tan­čiai eu­rų per me­tus, mū­sų spe­cia­lis­tai rū­pi­na­si, kad tai įvyk­tų.

Aukš­tes­nės ar že­mes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos dar­bi­nin­kas tu­ri gau­ti at­ly­gį už na­šų dar­bą, bet man at­ro­do, kad kai ku­rios įmo­nės „pa­mirš­ta“ pa­si­da­lin­ti su sa­vo dar­buo­to­jais, nors tai vi­sų kar­tu už­dirb­ti pi­ni­gai.

– Kai pa­si­girs­ta kal­bų apie mi­ni­ma­lios al­gos di­di­ni­mą, ne­ma­žai vers­li­nin­kų pra­de­da skųs­tis, kad neiš­gy­vens, kad teks už­si­da­ry­ti. Ką apie tai ma­no­te?

– Ne kar­tą esu dėl to su­si­gin­či­jęs. Man keis­ta, koks tai vers­las, jei­gu žmo­gui ga­li mo­kė­ti tik mi­ni­mu­mą? Ga­li bū­ti, kad ma­žy­tis vers­las, kai­mo par­duo­tu­vė­lė ir ne­ga­li dau­giau mo­kė­ti, bet kai nor­ma­li įmo­nė ne­ga­li mo­kė­ti di­des­nio nei mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo, man keis­ta. Tai kur ta­da na­šus, pro­duk­ty­vus dar­bas, kad ir įmo­nė ga­lė­tų gy­ven­ti, ir dar­buo­to­jas už­dirb­tų?

Mū­sų įmo­nė­je tur­būt jau nuo 2012 me­tų nė­ra mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo.

– Vie­na iš pa­grin­di­nių jū­sų įmo­nės veik­lų – stik­lo pa­ke­tų ga­my­ba. Ar ku­ri nors ša­lies pro­fe­si­nė mo­kyk­la ruo­šia tam rei­ka­lin­gus spe­cia­lis­tus?

– Nė­ra jo­kios nei pro­fe­si­nės, nei aukš­tes­nio­sios mo­kyk­los, ku­ri ruoš­tų dar­buo­to­jus stik­lo ap­dir­bi­mo pra­mo­nei. Su pa­gar­ba žiū­riu į mū­sų in­ži­ne­ri­nį-tech­ni­nį per­so­na­lą, ku­ris ren­gia dar­buo­to­jus. Mes tu­ri­me pro­gra­mą, pa­gal ją pa­ski­ria­me dar­buo­to­ją, ku­ris ap­mo­ko nau­jus dar­buo­to­jus ir už tai gau­na at­ly­gi­ni­mą. Pap­ras­tai po tri­jų sa­vai­čių ap­mo­ky­tas dar­buo­to­jas lai­ko eg­za­mi­ną ir dar mė­ne­sį po to yra pri­žiū­ri­mas pa­ty­ru­sio dar­buo­to­jo. Taip pa­ren­gė­me di­džią­ją da­lį sa­vo dar­buo­to­jų.

Te­ko kal­bė­tis ir su pro­fe­si­nė­mis mo­kyk­lo­mis, ir su ūkio mi­nist­ru, bet jų ar­gu­men­tas – kas pa­ruoš pro­gra­mą? Tad šian­dien kaip ne­bu­vo kas ruo­šia, taip ir nė­ra.

– Ar ne­jau­čia­te dar­buo­to­jų sty­giaus?

– Ypa­tin­gų pro­ble­mų dėl dar­buo­to­jų sto­kos ne­tu­ri­me, gal le­mia ne­blo­gas ir lai­ku mo­ka­mas at­ly­gi­ni­mas. Gal­būt tik sta­ty­bos ir re­no­va­ci­jos sky­rius yra ta vie­ta, kur rei­kė­tų dar­buo­to­jų. Pri­ta­riu, kad ge­ri iš­va­žia­vo, o vie­to­je jų to­kių pat ge­rų iš ki­tų ša­lių neat­va­žia­vo. Čia ir vėl Len­ki­ja ei­li­nį kar­tą bu­vo už mus gud­res­nė – ten „nu­sė­da“ ge­riau­si, o pas mus pa­ten­ka, kas lie­ka.

Kar­tą ko­le­ga pa­sa­ko­ja, kad pas jį atė­jo dar­bin­tis žmo­gus ir pa­pra­šė 1 000 eu­rų al­gos, o pa­klaus­tas, ką mo­ka, sa­ko, nie­ko. „Tai ko tu ste­bie­si? – sa­kau. – Ge­rai, kad žmo­gus bent am­bi­ci­jų tu­ri.“

Mums pa­tin­ka žmo­nės, ku­rie tu­ri am­bi­ci­jų. Ap­mo­ko­me ir lei­džia­me už­si­dirb­ti tą 1 000 eu­rų.

Iš­šū­kis – ne­są­ži­nin­gi klien­tai

– Su ko­kiais iš­šū­kiais šian­dien ten­ka su­si­dur­ti vers­le?

– Vis dar li­kęs ne­są­ži­nin­gas kai ku­rių lie­tu­vių klien­tų at­si­skai­ty­mas – ne­mo­kė­ji­mas ar­ba la­bai gud­rus iš­si­su­ki­nė­ji­mas nuo mo­kė­ji­mo, ven­gi­mas ak­tuo­ti at­lik­tus dar­bus.

Kar­tais pra­lai­mi­me kon­kur­sus įmo­nėms, ku­rių vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas ne­sie­kia 500 eu­rų. Ne­rei­kia bū­ti spe­cia­lis­tu, kad su­pras­tum, kaip yra iš tik­rų­jų. Man tik keis­ta, kaip mū­sų struk­tū­ros, ku­rios ko­vo­ja su še­šė­liu, to ne­ma­to.

– O kaip yra su kon­ku­ren­ci­ja?

– Sten­gia­mės bend­rau­ti su kai­my­ni­nė­se ir ki­to­se ša­ly­se esan­čio­mis di­de­lė­mis įmo­nė­mis, mū­sų ko­le­go­mis. Dar prieš ke­le­rius me­tus ne­bū­tu­me drį­sę net nu­va­žiuo­ti ten, da­bar jau kal­ba­mės ir už­mez­ga­me kon­tak­tus, ti­ki­mės pra­dė­ti kar­tu dirb­ti. Tai­gi, kon­ku­ren­ci­ja ne ta, ku­ri mus spau­džia, o ta, ku­ri stu­mia į prie­kį.

Kar­tais mū­sų anks­tes­ni klien­tai net pa­bam­ba, kad mes taip iš­si­plė­tėm, jog ne­bep­rii­mam ma­žų už­sa­ky­mų. Jei­gu kie­kiai ma­ži, o lo­gis­ti­kos kaš­tai di­de­li, mums tie­siog ne­beap­si­mo­ka.

– Tur­būt ne tik Šiau­liuo­se, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je la­bai daug dė­me­sio ski­ria­ma už­sie­nio in­ves­tuo­to­jams ir gal­būt ne­pel­ny­tai pa­mirš­ta­mi vie­ti­niai in­ves­tuo­to­jai. Ką apie tai ma­no­te?

– Gal prieš tre­jus me­tus mus iš Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to pa­sie­kė in­for­ma­ci­ja, kad Šiau­liai – ly­de­ris pa­gal vie­tos in­ves­ti­ci­jas. Ban­dė­me tai po­zi­cio­nuo­ti, kel­ti į vir­šų, bet nie­kam tai ne­bu­vo įdo­mu. Vi­siems tik duo­kit už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų. Ko­dėl? Ska­tin­kim vie­ti­nius!

Ame­ri­kie­čiai lan­gų ga­min­to­jai ža­da atei­ti. Mū­sų klau­sia, kaip mes gy­ven­sim? Ge­rai gy­ven­sim. Jie jau bu­vo pas mus at­vy­kę, kal­bė­jo­mės, jiems rei­kės stik­lo ga­mi­nių, tai tik, duok Die­ve, kad atei­tų. Bet įsi­vaiz­duo­ju, kad nuo tų, ku­rie už­sii­ma vien lan­gų ga­my­ba, nu­trauks dar­buo­to­jus ar da­lį jų. Žmo­nės eis ten tik to­dėl, kad tai už­sie­nio įmo­nė, bet dar neaiš­ku, ar ten dau­giau už­dirbs. Lo­gi­ka pa­pras­ta. Ko­dėl už­sie­nio in­ves­tuo­to­jai čia atei­na? Nes dar­bo jė­ga čia ga­nė­ti­nai pi­gi.

Dar ne­pa­mirš­ki­me, kad atė­ję už­sie­nio in­ves­tuo­to­jai ne­mo­kės pel­no mo­kes­čio. Tai kur čia ta nau­da?

Ne­bu­vo min­čių iš­vyk­ti

– Ar ne­bu­vo ka­da ki­lę min­čių pa­lik­ti Šiau­lius, sa­vo vers­lą kur­ti ki­tur? Kaip ma­no­te, mies­tas au­ga ar stag­nuo­ja?

– Nie­ka­da ne­bu­vo min­čių iš­va­žiuo­ti. Gal gy­ve­ni­mas ne­bu­vo taip pri­spau­dęs. Kai 1994 me­tais išė­jau iš te­le­vi­zo­rių ga­myk­los, bu­vau ir alaus ba­rą įkū­ręs. Bu­vo sa­vęs ir vers­lo paieš­kų lai­ko­tar­pis, bet iš­va­žiuo­ti ne­bu­vo min­čių.

1996 me­tais su bi­čiu­liu Ri­man­tu Nai­niu pra­dė­jo­me ši­tą veik­lą. Jo bro­lis Vil­niu­je ga­mi­no stik­lo pa­ke­tus. Nu­va­žia­vo­me ten pa­si­žiū­rė­ti. Įran­ga, vis­kas, bet mums sa­ko, kad ga­li­ma pra­dė­ti ir pa­pras­čiau. Taip ir pra­dė­jom: už 600 li­tų nu­si­pir­ko­me me­džia­gų, par­si­ve­žė­me jas į Šiau­lius ir pa­ga­mi­no­me pir­mus stik­lo pa­ke­tus.

Gal še­še­rius me­tus lė­tai ki­lo­me. Nu­si­pir­ko­me nau­do­tą ita­liš­ką stik­lo plo­vi­mo įren­gi­nį už 40 tūks­tan­čių eu­rų. Koks rim­tas tai bu­vo pir­ki­nys! Kiek bu­vo svars­ty­mų ir abe­jo­nių, ar vis­kas bus ge­rai, ar pa­si­seks. Da­bar tiek ne­si­jau­di­nau, kai pir­ko­me įran­gą už 1 mi­li­jo­ną 500 eu­rų, kaip ta­da.

Vi­sai ne­blo­gas mums bu­vo prieš­kri­zi­nis lai­ko­tar­pis, pra­dė­jo­me aug­ti. 2009–2010 me­tų kri­zę ga­na sun­kiai išgy­ve­no­me, ga­my­ba kri­to 37 pro­cen­tais, bet įvei­kė­me tą bar­je­rą, iš­li­ko­me.

Ma­nau, kad ir mies­tas tik į ge­ra ei­na. Ku­ria­si, au­ga įmo­nės, ir su ga­na aukš­to­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Da­lis to au­gi­mo yra ir šven­čių pa­rė­mi­mas, ir at­si­ran­dan­ti so­cia­li­nė at­sa­ko­my­bė.

Da­bar žmo­nės pyks­ta už iš­raus­tas gat­ves, bet jos vis tiek bus su­tvar­ky­tos. Ar bū­tų ge­riau, jei­gu nie­kas ne­bū­tų da­ro­ma?

Tiems, ku­rie sa­ko, kad čia vis­kas blo­gai, kad nie­ko ne­vyks­ta, rei­kė­tų sa­vy­je pa­si­krapš­ty­ti. Pap­ras­tai tie, ku­rie dau­giau­siai šne­ka ir pik­ti­na­si, pa­tys yra tik ve­ge­tuo­jan­tys.

Ge­ras mū­sų mies­tas ir bus dar ge­res­nis.

– Ko­kių sva­jo­nių, pla­nų tu­ri­te?

– Ma­no sva­jo­nės – dar­bi­nės. Da­bar „Bo­de­sa“ yra vie­na su ke­tu­riais pa­da­li­niais. Yra min­čių pa­da­ry­ti at­ski­ras įmo­nes. Ma­nau, kad bū­tų di­des­nis pro­gre­sas, nes da­bar pa­da­li­niai vie­nas ki­tą šiek tiek do­tuo­ja. Tai – ne tiek sva­jo­nė, kiek pla­nas atei­čiai.

Iš tik­rų­jų da­bar džiau­giuo­si tuo, ką pa­da­rė­me. Džiau­giuo­si ko­lek­ty­vu, tais žmo­nė­mis, ku­rie čia dir­ba.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

R. Gab­rie­lai­tis pa­sa­ko­ja, jog pra­plė­tus „Bo­de­sos“ pa­tal­pas bu­vo įsi­gy­ta mo­der­ni įran­ga, lei­džian­ti ga­min­ti struk­tū­ri­nius stik­lo pa­ke­tus, bei la­mi­nuo­to stik­lo rai­žy­mo įren­gi­nys su stik­lo san­dė­lia­vi­mo įran­ga. Tai pa­di­di­no įmo­nės pa­jė­gu­mus ga­mi­nant stik­lo pa­ke­tus su sau­giais stik­lais, pra­plė­tė ga­mi­na­mų stik­lo pa­ke­tų asor­ti­men­tą.

Įmo­nė­je ga­mi­na­mas ir grū­din­tas stik­las. Po ap­do­ro­ji­mo įren­gi­ny­je jis tes­tuo­ja­mas. Su­dau­žius stik­lą rė­me­ly­je tu­ri bū­ti ne ma­žiau kaip 40 stik­lo ga­ba­lė­lių. Tik toks stik­las lai­ko­mas sau­gus.

Ant kiek­vie­no stik­lo pa­ke­to pri­kli­juo­ja­mi lip­du­kai, į ko­kią ša­lį ke­liaus pro­duk­tas. Len­ki­ja, Lat­vi­ja, Es­ti­ja, Skan­di­na­vi­jos ša­lys – skai­ty­da­mas už­ra­šus var­di­ja R. Gab­rie­lai­tis.

Prieš ke­le­tą me­tų įmo­nė įsi­gi­jo au­to­ma­ti­nę stik­lo pa­ke­tų ga­my­bos li­ni­ją bei vie­ną mo­der­niau­sių pa­sau­ly­je rė­me­lių lanks­ty­mo įren­gi­nį.

„Aukš­tes­nės ar že­mes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos dar­bi­nin­kas tu­ri gau­ti at­ly­gį už na­šų dar­bą, bet man at­ro­do, kad kai ku­rios įmo­nės „pa­mirš­ta“ pa­si­da­lin­ti su sa­vo dar­buo­to­jais“, – sa­ko UAB „Bo­de­sa“, ne kar­tą ap­do­va­no­tos už mo­ka­mą vie­ną di­džiau­sių vi­du­ti­nių at­ly­gi­ni­mų Šiau­liuo­se, pre­zi­den­tas Ro­lan­das Gab­rie­lai­tis.