Armonikos garsai – tiesiai iš širdies

Ar­mo­ni­kos gar­sai – tie­siai iš šir­dies

Zi­ta Ats­to­pie­nė iš Bri­dų (Šiau­lių r.) pa­ke­lia ant fo­te­lio ra­miai snau­du­sią ar­mo­ni­ką, vie­ną iš sa­vo tri­jų. Po aki­mir­kos kuk­lų na­mų kam­ba­rį už­lie­ja val­so, ku­ris at­min­ty­je tū­no dau­giau ne­gu 50 me­tų, gar­sai. Kas ir su­skai­čiuo­tų, kiek gi­mė me­lo­di­jų, spau­džiant ar­mo­ni­kos „gu­zi­kiu­kus“. Ar­mo­ni­ka 77-erių mu­zi­kan­tę ly­dė­jo ir te­be­ly­di ne tik po ap­skri­tį ir po Lie­tu­vą, bet ir po pa­sau­lį.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pa­žin­tis su „gu­zi­kiu­kais“

Iš Gruz­džių apy­lin­kių Dim­šių kai­mo ki­lu­siai Z. Ats­to­pie­nei bu­vo pen­kio­li­ka me­tų, kai pir­mą­syk pa­lie­tė ar­mo­ni­kos kla­vi­šus – iki tol mu­zi­kos tik klau­sy­da­vo­si su vy­res­nė­mis se­sė­mis nuė­ju­si į kai­mo ge­gu­ži­nę. Juo­kia­si, klau­sy­da­vu­si net lie­žu­vį pa­si­dė­ju­si.

O tą­syk iš ka­riuo­me­nės su­grį­žo de­vy­ne­riais me­tais vy­res­nis bro­lis. Sug­rį­žo ir par­si­ve­žė, da­bar nie­kas ir ne­beat­me­na iš kur ga­vo, ma­žy­tę ar­mo­ni­kė­lę.

Nep­ras­tai gro­ju­sio bro­lio Zi­ta, ta­da sep­ty­nias kla­ses bai­gu­si mer­gi­na, pa­pra­šė pa­ro­dy­ti, kaip rei­kia tuos „gu­zi­kiu­kus“ spau­dy­ti.

Bro­lis ne tik pa­ro­dė, kaip spau­dy­ti, bet ir po­lką bei val­są iš­mo­kė pa­gro­ti.

To­liau mo­kė­si pa­ti. Bū­da­vo, nu­girs­ta gra­žią me­lo­di­ją ir na­muo­se pa­kar­to­ja ją iš klau­sos. Sa­vo inst­ru­men­to ta­da dar ne­tu­rė­jo, tek­da­vo pa­si­sko­lin­ti.

Pra­ku­tu­si ar­mo­ni­kininkė ne­tru­kus ta­po ge­gu­ži­nių sie­la. Da­bar pri­si­me­na: ko­kių tik me­lo­di­jų ko­lū­kių lai­kais ne­gro­da­vu­si, ko­kių tik kai­mų ge­gu­ži­nė­se ne­su­da­ly­va­vu­si!

Vie­na sce­no­je

Iš­te­kė­jo. Su vy­ru ap­si­gy­ve­no Bu­bių apy­lin­kės Skaud­vi­lių kai­me. Ar­mo­ni­ką te­ko pa­dė­ti į ša­lį gi­mus vai­kams. Ne mu­zi­ka, da­bar šyp­so­si Z. Ats­to­pie­nė, gal­vo­je, kai ap­lin­kui – bū­rys vai­kų.

Po de­šimt­me­čio, 1978-ai­siais, šei­ma įsi­gi­jo na­mą Bri­duo­se. Kai tik tuo­me­ti­nio ko­lū­kio „Pir­myn“ pir­mi­nin­kas Aloy­zas Jo­cas su­ži­no­jo, kad nau­ja­ku­rė Zi­ta gro­ja ar­mo­ni­ka, su­sku­bo kur­ti ka­pe­lą.

Bū­re­lis mu­zi­ka­lių žmo­nių, tarp ku­rių ir Z. Ats­to­pie­nė, pa­ska­tin­ti tuo­me­čio Bri­dų kul­tū­ros na­mų di­rek­to­riaus Hu­ber­to Smil­gio, išė­jo, kaip sa­ko­ma, per pa­sau­lį su dai­no­mis ir mu­zi­ka. Ta­čiau tais pa­čiais me­tais H. Smil­gys Bri­dus pa­li­ko – ta­po Kel­mės ra­jo­no kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ju. Jam išė­jus, iš­si­vaikš­čio­jo ir Bri­dų ka­pe­la.

Bet ar­mo­ni­kininkė inst­ru­men­to ant spin­tos ne­pa­dė­jo – nie­kam neat­sa­ky­da­vo kvie­čia­ma pa­gro­ti, be jos neap­siei­da­vo anei vie­nas di­des­nis su­sė­ji­mas, o ir įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se žmo­nėms sma­gu pa­klau­sy­ti ar­mo­ni­kos.

Mo­te­ris kaip šian­dien at­si­me­na sa­vo so­li­nį de­biu­tą sau­sa­kim­šo­je ko­lū­kio sa­lės sce­no­je. Ko­kią po­lką ta­da gro­jo, at­min­tis jau iš­try­nė, ta­čiau bai­mės, ku­rią jau­tė sto­vė­da­ma prieš mi­nią klau­sy­to­jų, ne­pa­mir­šo iki šiol. Tir­tan­čią ar­mo­ni­kininkę iš­gel­bė­jo ke­lios mer­gi­nos, ku­rios, su­skam­bus pir­mie­siems ar­mo­ni­kos gar­sams, iš­ve­dė šo­kti ne tik pir­mi­nin­ką, bet ir ag­ro­no­mą, ki­tus ko­lū­kio spe­cia­lis­tus. To­kia bu­vo Z. Ats­to­pie­nės, kaip so­li­nės mu­zi­kan­tės, kar­je­ros pra­džia.

Net­ru­kus kai­me ir vėl su­si­bū­rė ka­pe­la. Paš­ne­ko­vė pri­si­me­na: su­tuok­ti­nis ne vi­sa­da su džiaugs­mu ją iš­leis­da­vęs kon­cer­tuo­ti. Tad su­gal­vo­ju­si gud­rys­tę: jei kas kvie­čia pa­gro­ti, pa­šnibž­da „de­rin­ti klau­si­mą“ su vy­ru. O jam grei­čiau­siai ne­sma­gu dėl to tap­da­vo, ne­pa­to­gu at­sa­ky­ti, to­dėl nė vie­nam kvie­tė­jui ir nė­ra at­sa­kęs. Pa­si­nau­do­da­ma to­kia pa­čia gud­ry­be, ji iš­spru­ko pa­kon­cer­tuo­ti į Bul­ga­ri­ją, Vo­kie­ti­ją, į ki­tas ša­lis.

Inst­ru­men­tų tu­rė­jo ne vie­ną ir ne du: tas per­do­va­no­tas, anas ne­bran­giai įsi­gy­tas, tre­čias iš­si­de­ri­nęs, ket­vir­to – per­ne­lyg dus­lūs gar­sai... Ke­lios „Čai­kos“, „Be­lo­russ­ka­ja“, „Tuls­ka­ja“...

Vie­ną iš tų čai­kų – šian­dien ją va­di­na na­mi­ne – vy­ras nu­pir­ko, kai bu­vo nu­vy­kę į ba­lių. Vie­nas sve­čias at­si­ne­šė sa­vo ar­mo­ni­ką, Z. Ats­to­pie­nė paė­mė ją į ran­kas, pa­gro­jo – inst­ru­men­tas tar­si pri­li­po. Va ta­da su­tuok­ti­nis ir „su­biz­nia­vo“. Prieš dau­gy­bę me­tų nu­pirk­ta ar­mo­ni­ka jai iki šiol vie­na mie­liau­sių.

Grok, ar­mo­ni­ka, grok

Z. Ats­to­pie­nė šyp­so­si: vi­są­laik gro­jo tik iš klau­sos, o ne iš na­tų. To­kie pat bu­vo ir dar ke­tu­ri Bri­dų ar­mo­ni­kininkai – ke­tu­ri vy­rai.

Lai­kas ne­gai­les­tin­gas: vi­sų ke­tu­rių jau ne­bė­ra. Per­nai Am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lė ir Pet­ras Gri­nius, iš­ti­ki­miau­sias sce­ni­nis mu­zi­kan­tės par­tne­ris, su ku­riuo ne­ma­žai kon­cer­tuo­ta po vi­są ša­lį.

Pri­si­mi­nu­si, kaip prieš dau­gy­bę me­tų sto­vė­jo sce­no­je vie­nui vie­na, po­nia Zi­ta sa­ko ir vėl li­ku­si gro­ti vie­na. Tie­sa, sa­vu lai­ku jai kiek pa­tal­ki­no tuo­me­tė Bri­dų kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Jo­lan­ta Ig­na­to­va, šiuo me­tu gy­ve­nan­ti Ame­ri­ko­je.

Šie­met, pa­ska­tin­ta da­bar­ti­nės Bri­dų kul­tū­ros na­mų ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rės Ni­jo­lės Gir­niu­vie­nės, ar­mo­ni­kininkė su­da­ly­va­vo Dai­nų šven­tė­je.

Jei kvie­čia bend­ruo­me­nės, jei rei­kia pa­gro­ti šven­tė­se – mu­zi­kan­tė vis dar ne­mo­ka at­si­sa­ky­ti. Juo­lab kad ar­mo­ni­kos sklei­džia­mi gar­sai iki šiol ir pa­čiai glos­to šir­dį. Gar­baus am­žiaus mu­zi­kan­tę pa­žįs­ta ir vy­res­ni, ir jau­ni klau­sy­to­jai.

Tru­pu­tį ją liū­di­na tik tai, kad pirš­tai ne­be to­kie mik­lūs, ko­kie bū­da­vo, ir kad nuo sun­kaus inst­ru­men­to ima maus­ti nu­ga­ra.

O sma­gu to­dėl, kad ka­dai­se ne­pel­ny­tai už­mes­tas inst­ru­men­tas ir jo sklei­džia­ma mu­zi­ka šian­dien ke­lia­si nau­jam gy­ve­ni­mui. Bri­diš­kė su di­džiau­siu ma­lo­nu­mu klau­so­si laidos „Duo­kim ga­ro!“ ir sa­ko, kas­kart su­si­jau­di­na pa­ma­čiu­si ar­mo­ni­ką ne tik vy­res­nio, bet ir jau­no žmo­gaus ran­ko­se. Tai ženk­las, įsi­ti­ki­nu­si, jog ar­mo­ni­kos auk­so am­žius grįž­ta.

O ir pa­ti, žiū­rėk, kai links­ma ar tru­pu­tė­lį grau­du, kai gerk­lę su­spau­džia gu­mu­las, bū­ti­nai ap­ka­bi­na ar­mo­ni­ką. Na­mus už­lie­ję gar­sai – tar­si bend­ra­vi­mas su bi­čiu­liais.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Se­no­vi­nis val­sas už­lie­ja po­nios Zi­tos na­mus. Vai­kys­tė­je iš­mok­tą, o vė­liau daug me­tų ne­gro­tą val­są mu­zi­kan­tė pri­si­me­na iki šio­lei.

Mu­zi­kan­tė nea­be­jo­ja, kad ar­mo­ni­kos auk­so am­žius grįž­ta.

Bri­dų kai­mo ar­mo­ni­kie­rė Zi­ta Ats­to­pie­nė ir se­nu­tė jos „Čai­ka“. Gar­sai – tie­siai iš šir­dies.