Spektaklis – „aborigenams“

Apie Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lį „Min­dau­gas“

Spek­tak­lis – „abo­ri­ge­nams“

Al­gi­man­tas KA­ČIUŠ­KA

Man ta­py­bo­je, skulp­tū­ro­je, fo­tog­ra­fi­jo­je, ki­ne, gal kiek ma­žiau teat­re ar ope­ro­je (bet čia – ir­gi) tik­rai pa­tin­ka mo­der­nūs kū­ri­niai (pvz., lau­kiu ne­su­lau­kiu, kol bus ati­da­ry­tas MO mu­zie­jus Vil­niu­je – di­de­lė pa­gar­ba Dan­guo­lei ir Vik­to­rui But­kams). Bet tie, ku­rie „pa­gau­na“, ku­riuo­se yra kaž­koks nau­ju­mas (aiš­ku, ne Šiau­lių mas­tu), pa­ga­liau, jei­gu net ne­pa­tin­ka – ma­to­si au­to­riaus ta­len­tas, ir pan.

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro prem­je­ri­nį spek­tak­lį „Min­dau­gas“ ma­čiau rug­sė­jo 28 die­ną. Apie spek­tak­lį bu­vau skai­tęs ke­le­tą teks­tų, ėjau nu­si­tei­kęs, kad tai bus mo­der­nus, šiuo­lai­kiš­kas spek­tak­lis.

De­ja, la­bai nu­vy­lė tiek spek­tak­lio es­te­ti­ka, tiek tu­ri­nys. Ma­no nuo­mo­ne, šis spek­tak­lis – tuš­čias. Sce­nos ir ki­to­kių tech­ni­nių ga­li­my­bių (be­je, jau ne­be­la­bai ir nau­jų) de­monst­ra­vi­mas, ne­vy­ku­si pan­to­mi­ma ir mo­kyk­li­nio teat­ro ly­gio dek­la­ma­vi­mas. Re­ži­sie­riaus iš už­sie­nio spek­tak­lis „abo­ri­ge­nams“ ir kaž­ko­kios „tre­čio­jo pa­sau­lio“ ša­lies tau­tai su pa­nie­ka jos kul­tū­rai, is­to­ri­jai (ge­riau­siu at­ve­ju – su jos ne­sup­ra­ti­mu). Pa­ju­tus da­lies mū­sų tau­tie­čių ne­pil­na­ver­tiš­ku­mo komp­lek­są ir pa­tai­ka­vi­mą kū­rė­jams – už­sie­nie­čiams.

Jei­gu čia pa­ro­di­ja – tai la­bai ne­vy­ku­si. Jei­gu čia „po­li­ti­nių įvy­kių ak­tua­li­za­vi­mas“ (be­je, ga­na pi­gus ir ne­vy­kęs), tai ko­dėl tam bu­vo bū­ti­nas J.Mar­cin­ke­vi­čius ir Min­dau­gas?

Jei­gu čia pro­vo­ka­ci­ja, tai, at­leis­kit, man to­kių „pro­vo­ka­ci­jų dėl pro­vo­ka­ci­jų“ ne­rei­kia (to­kio­mis „pro­vo­ka­ci­jo­mis“ pas mus daž­nai dangs­to­si ne­vy­kę ar­ba pra­de­dan­tys kū­rė­jai. La­bai pa­to­gu – jei­gu kū­ri­nys ne­pa­vy­ko ar­ba, pa­pras­čiau­siai, ne­tu­ri ta­len­to – sa­kyk: čia gi pro­vo­ka­ci­ja. Ir „bū­si iš­ga­ny­tas“, ir jo­kios at­sa­ko­my­bės). Gai­la ak­to­rių, gai­la spek­tak­lį „tem­pian­čio“ Juo­zo Bin­do­ko.

Gal tik de­ta­lė, bet la­bai ne­ma­lo­niai nu­tei­kė už nu­ga­ros, 7 ei­lė­je, sė­din­čio spek­tak­lio re­ži­sie­riaus nuo­la­ti­nis, gar­sus ki­ke­ni­mas (su­prask: „abo­ri­ge­nai – čia vi­si pra­dė­ki­te juok­tis") spek­tak­lio me­tu (vi­sai žiū­ro­vų sa­lei ty­lint).

Man neį­do­mu žiū­rė­ti spek­tak­lį vien to­dėl, kad jo re­ži­sie­riui ir „ly­gia­ver­čiam su J.Mar­cin­ke­vi­čiu­mi spek­tak­lio teks­to au­to­riui“ Ni­ko­las Darnstädt tik 24 me­tai, kad jis tik praei­tais me­tais bai­gė re­ži­sū­ros stu­di­jas, kad vi­sa jo „ko­man­da“ iš Vo­kie­ti­jos yra la­bai jau­na.

Iš es­mės neį­do­mu ir tai, kad, kaip tei­gia teat­ro at­sto­vai, spek­tak­lis bu­vo sta­to­mas pa­siau­ko­jan­čiai, teat­ro re­konst­ruk­ci­jos me­tu dul­kė­se ir t.t. (ar jiems įdo­mu, ko­kio­mis są­ly­go­mis bu­vo su­kur­ta ko­kia nors pi­gi ki­niš­ka pre­kė, ku­rią jie įsi­gi­jo par­duo­tu­vė­je?).

Neį­do­mu ir tai, kad gal­būt rei­kė­jo „įsi­sa­vin­ti“ kaž­ko­kias do­ta­ci­jas.

Sup­ran­tu, kad da­bar daug kur me­ne, po­li­ti­ko­je ir pan. daž­nai, de­ja, svar­biau ne „ga­lu­ti­nis pro­duk­tas“, bet vie­šie­ji ry­šiai. Šio spek­tak­lio „vie­šie­ji ry­šiai“, at­ro­do – aukš­tu­mo­je, bet ne­ti­kiu, kad jie spek­tak­liui ga­ran­tuos bent kiek il­ges­nę sėk­mę.

Nau­ją Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro va­do­vy­bę ga­li­ma pa­svei­kin­ti su drą­sa, gal atei­ty­je drą­sa ir duos ge­rų re­zul­ta­tų, bet šiuo at­ve­ju išė­jo ki­taip.

Taip jau yra bu­vę po ne­vy­ku­sių mū­sų mies­to teat­ro spek­tak­lių: mė­ne­sių mė­ne­siais ne­pri­si­ver­ti – tie­siog emo­ciš­kai ne­pri­si­ver­ti – ei­ti į Šiau­lių teat­rą. Šį kar­tą dar šiek tiek dau­giau – po šio spek­tak­lio jau­čiau­si sa­vo­tiš­kai įžeis­tas, gal net pa­že­min­tas.

In­ter­ne­ti­nin­kų komen­ta­rai

(„Ko­dėl su­de­gi­not Rū­pin­to­jė­lį?!“, „Šiau­lių kraš­tas“, 2018 10 04.)

***

Pui­kūs pa­ste­bė­ji­mai. Čia ne­bėr Lie­tu­vos, spek­tak­lis skir­tas eks­por­tui į fes­ti­va­lius, kur nie­kam nie­kas neaiš­ku, bet sma­gu. Va­din­tis jis ga­li tiek Min­dau­gu, tiek Kūlg­rin­da, tiek Kal­na­pi­liu. Nuo to nie­kas ne­si­keis, nes spek­tak­lis jo­kios idė­jos ne­tu­ri. Jis tu­ri frag­men­tus, iš ku­rių li­pi­na riks­mus ir gim­nas­ti­ką. Dar tu­ri as­me­nu­kes. O to ne­rei­kia su­pras­ti ir aiš­kin­tis. Tai tie­siog tū­sas. Ne­su­tin­ku tik su vie­nu – kad tos keis­tos ra­guo­tos bū­ty­bės – lyg atei­viai, lyg in­dė­nai... Ma­no gal­va – nei vie­na, nei ki­ta. LIE­TU­VIAI – GAL­VI­JAI. Ka­no­pė­tie­ji skel­ta­na­giai. Ir ko­kia čia ta jų vals­ty­bė, ko­kia ka­ra­lys­tė ir ko­kia čia ta jų lais­vė? Pa­da­vei „mo­bi­lia­ką“ – ir ga­na, ir laks­to lai­min­gas po gri­me­ri­nes, kaip in­dė­nas su stik­lo ka­ro­liais. Nes jis – vi­so la­bo GAL­VI­JAS, ku­rio vie­ta ap­tva­re, ga­nyk­lo­je. Taip Lie­tu­vos is­to­ri­ja at­ro­do vo­kie­čių re­ži­sie­riaus aki­mis (ma­no nuo­mo­ne).

Be­je, rek­la­mo­je bu­vo teig­ta, kad šia­me spek­tak­ly­je jau­ni­mas gaus at­sa­ky­mą į klau­si­mą, ku­rį bi­jo­jo (?!) už­duo­ti sa­vo lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jai. Tai ko tie mo­ki­niai bi­jo pa­klaus­ti? Ar ka­ra­lie­nė Mor­ta bu­vo trans­ves­ti­tas? Bi­jau, kad toks klau­si­mas vai­kams dar ne­bu­vo ki­lęs. Da­bar jau bus.

***

Tiek val­džios spek­tak­ly­je dar nė­ra bu­vę. Re­ži­sie­rius ko ge­ro Ruo­kio se­sers bi­čas ga­vo dar­be­lio... Kur­šė­nų tau­to­dai­li­nin­kas at­ne­šė kaž­ko­kį nu­drož­tą kū­ri­nį, to ir­gi nė­ra bu­vę.

***

pri­ta­riu, kad ir pa­si­šai­po­ma. Jei­gu mes jau pa­tys ne­drįs­tam, ne­mo­kam, ne­sup­ran­tam, kad svei­kiau­sia pa­si­šai­py­ti iš sa­vęs, tai te­gul tai pa­da­ro ki­ti. Ne tik ka­ra­liai bū­na nuo­gi, bet ir mes – ne ka­ra­liai.

***

Nu ką mes ga­lim pa­sa­kyt? Va­žia­vom su­si­me­tę iš kai­mo į prem­je­rą. Bran­gius bi­lie­tus pir­kom, dar ben­zi­nui iš­si­kaš­ta­vom. O to­kį š... už tai ga­vom, kad sar­ma­ta bus kai­my­nams pa­pa­sa­ko­ti. Jūs tik ne­ma­ny­kit, kad čia mes į pir­mą teat­rą gy­ve­ni­me at­vy­kom. Nie­ko pa­na­šaus, ru­de­nį po dar­bų ir į Kau­no abu teat­rus (dra­mos ir mu­zi­ki­nį) nu­va­žiuo­jam, ir į Ry­gos ope­rą, ir į Na­cio­na­li­nį dra­mos, į jau­ni­mo teat­rą, net į už­sie­nį... Žo­džiu, pri­si­žiū­rim vis­ko. Yra ge­res­nių, yra pra­stes­nių, bet to­kio š... net Da­ni­joj, kur jau gan mėgs­ta eks­pe­ri­men­tuo­ti, ne­ma­tėm.

***

Kul­tū­ros mi­nist­rė ši­tą spek­tak­lį la­bai gy­rė. O man ne­pa­ti­ko. Ne to­dėl, kad kaip dau­ge­lis žiū­ro­vų po spek­tak­lio išei­da­mi sa­kė „ne­sup­ra­tau“, o to­dėl, kad kaip tik su­pra­tau. Ma­no aky­se bu­vo iš­nie­kin­ta Lie­tu­vos is­to­ri­ja ir kal­ba, pa­min­tos lie­tu­viš­kos ver­ty­bės. Su­mau­ti glo­ba­lis­tai. Kaip ta­ry­bi­niais lai­kais pa­tar­na­vo ko­mu­nis­tų par­ti­jos nu­ro­dy­mams, taip da­bar pa­tai­kau­ja be­dan­tei ES, ku­ri ne tik vy­rą su mo­te­ri­mi mai­šo, bet ir už­pa­ka­liu į prie­kį ei­ti ban­do. Ne­pa­si­da­viau ko­mu­nis­tams, ne­pa­si­duo­siu ir eu­rog­lo­ba­lis­tams. Tik­rai ge­riau ver­ta pa­si­mo­ky­ti lat­vių kal­bos ir daž­niau va­žiuo­ti į Ry­gą. Lat­viai iš sa­vo is­to­ri­jos taip ne­leis­tų ty­čio­tis nei sa­viem, nei sve­ti­miem.

***

Šia­me pa­sta­ty­me taip bu­vo skie­me­nuo­ja­mas Lie­tu­vos var­das: LIE bu­vo ne iš­tar­tas, o iš­lai­žy­tas, lyg žmo­gų ka­muo­tų ne­si­bai­gian­tis gau­sus sei­lė­te­kis. TU bu­vo tie­siog spjū­vis į pub­li­kos pu­sę. VA iš­ste­nė­tas, tar­si žmo­gui po tri­jų die­nų už­kie­tė­ju­siais vi­du­riais pa­ga­liau pa­vy­ko iš­si­tuš­tin­ti. Bet lie­tu­vis kant­rus, at­lai­kys ir spjū­vį ir jei­gu ko­kiam trans­ves­ti­tų su­va­žia­vi­me tas spek­tak­lis bus ap­do­va­no­tas už eu­ro­pos ver­ty­bių puo­se­lė­ji­mą, tai priims kaip di­džiau­sią įver­ti­ni­mą. Nes­var­bu, kad „iš­dul­ki­no“ ir mū­sų is­to­ri­ją, ir li­te­ra­tū­rą, ir kal­bą.

***

Pri­si­me­nu, kaip ta­ry­bi­niais lai­kais Šiau­lių teat­re bu­vo pa­sta­ty­tas „Val­do­vas“ ir at­vež­tas „Maž­vy­das“. Va ten tai bu­vo iš­šū­kis. Vi­sa­me „bran­daus so­cia­liz­mo“ kon­teks­te tai bu­vo spro­gi­mas, tai bu­vo spek­tak­liai, at­ku­rian­tys mū­sų tau­ti­nę sa­vi­gar­bą, kai tuo me­tu tu­rė­jom sta­ty­ti ko­mu­niz­mą, gar­bin­ti vie­nin­te­lę par­ti­ją ir po­li­ti­nį biu­rą. Kurs­ty­ti tau­ti­nę at­min­tį bu­vo pa­vo­jin­ga. Kaip mes ta­da vi­sa sa­lė, vi­si žiū­ro­vai skie­me­na­vom LIE-TU-VA. O kas čia? Koks čia iš­šū­kis?

***

Pri­ta­riu. Lie­tu­viai, gal­vi­jai, juod­nu­ga­riai, aria kaip juo­di jau­čiai, pi­gi dar­bo jė­ga vi­soms ša­lims. Čia už­slėp­ta la­bai gi­li re­ži­sie­riaus iro­ni­ja. Se­no­ji kar­ta vis­ką su­pra­to.

***

O ko­dėl Lie­tu­vos pei­za­žas spek­tak­ly­je pa­tal­pin­tas į grai­ki­nio rie­šu­to ke­va­lą (jei kas įžiū­rė­jo)? Lie­tu­viš­ka­me laz­dy­no rie­šu­tė­ly­je ne­bū­tų til­pęs, ar čia ir­gi ne­svar­bu sim­bo­li­ka?

***

Pa­pūs­kit re­ži­sie­riui į no­sį. Kaip no­rė­jo, taip pa­sta­tė. Tarp kit­ko, laks­ty­da­mi tarp di­džiu­lių žmo­gaus kū­no da­lių, iš­dė­lio­tų sce­no­je, ak­to­riai tie­sio­gi­ne pra­sme pū­tė į no­sį kaip į dū­dą. Jei­gu tai bū­tų Tel­šių mė­gė­jų teat­ro pa­sta­ty­mas, sa­ky­čiau – įdo­miai sa­vi­veik­la in­terp­re­tuo­ja. Bet vals­ty­bi­niam teat­rui – ne ly­gis. Čia no­ri­si tu­ri­nio gel­mės, min­ties stip­ru­mo. Per­reng­ti vy­rus mo­te­ri­mis di­de­lio ta­len­to ne­rei­kia.