Naujausios
Kai Šiaulių futbolas buvo olimpo viršūnėje
Šiemet sukanka 70 metų nuo legendinės Šiaulių futbolo komandos „Elnias“ triumfo Lietuvos pirmenybėse. Tai buvo šiauliečių įsigalėjimo Lietuvos futbole pradžia, trukusi kelis dešimtmečius. Knygą apie Šiaulių futbolą rengiantis Arūnas Petraitis sako, kad šiauliečiai turi kuo didžiuotis, ir tiki, kad futbolas dar atsikovos savo pozicijas.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Istorija, verta knygos
„Rinkdamas medžiagą knygai apie Šiaulių krepšinį mačiau, kad ir futbolas turi nemažai reikšmingų įvykių, o gal net ir daugiau. Šiaulių futbolas turėjo ypatingą svorį šalyje, ypač tai galima pasakyti apie laikotarpį iki nepriklausomybės, kai Šiaulių komandos daugybę kartų yra pelniusios pirmąsias vietas Lietuvos čempionatuose“, – pasakoja žurnalistas, sporto istorikas A. Petraitis, šių metų pavasarį išleidęs knygą apie devynis Šiaulių krepšinio dešimtmečius.
Šiaulių vyrų futbolo komandos turi 12 Lietuvos čempionų titulų. 7 kartus yra laimėjęs „Elnias“, po du kartus „Statybininkas“ ir „Kareda“, kartą – „Tauras“. Pastaruoju laikotarpiu „Gintros“ futbolininkės yra „etatinės“ čempionės, turinčios net 17 Lietuvos čempionių titulų.
Pasak A. Petraičio, iki šiol nėra parašyta jokios knygos, kuri apibendrintų mūsų regiono futbolo istoriją. „Šiandien vyrų futbolas yra šiek tiek antraeilėse pozicijose, bet savo laiku jis surinkdavo pilnus stadionus žiūrovų. Pagalvojau, kad reikia parašyti apie tai, juolab kad dar yra gyvų liudininkų.“
Renkant medžiagą knygai, prisiminimais ir gausiu nuotraukų archyvu prisidėjo legendinis žaidėjas ir treneris Romualdas Urnikas, kuris yra keturis kartus Lietuvos čempionas (du kartus – kaip „Elnio“ žaidėjas ir dukart – kaip „Statybininko“ treneris).
Pavyko pakalbinti ir keleto garsių Šiaulių futbolininkų (A. Griškonio, E. Brijūno, A. Sipavičiaus) artimuosius, peržvelgti jų archyvus, unikalias nuotraukas. Knyga bus gausiai iliustruota. „Joje bus per 500 nuotraukų, kai kurios publikuojamos pirmą kartą“, – sako knygos autorius.
Senomis, unikaliomis, dar nematytomis nuotraukomis prisidėjo ir kolekcininkas Petras Kaminskas bei krepšinio muziejaus įkūrėjas Leonas Karaliūnas.
A. Petraitis sako, kad futbolo istoriją tenka dėlioti tarsi mozaiką – iš gabaliukų. Ypač nedaug informacijos apie sporto įvykius buvo pokario spaudoje.
Vietoj stadiono – laukas
Pasak sporto istoriko, oficialia futbolo istorijos Šiauliuose pradžia laikomi 1925 metai, kai įvyko pirmosios oficialios apskrities futbolo pirmenybės. Jų nugalėtoja tapusi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) Šiaulių skyriaus komanda pateko į Lietuvos futbolo čempionato finalą ir žaidė Kaune prieš tuo metu žymią vietos komandą „Kovas“.
Varžybos vyko rudenį, spaudžiant 10 laipsnių šaltukui ir baigėsi gana skandalingai. Kai kauniečiai įmušė antrą įvartį, šiauliečiai ėmė protestuoti, kad jis neteisingai įmuštas, o teisėjas esąs iš arklidžių ir nieko neišmanantis. Galiausiai šiauliečiai nesibaigus rungtynėms išėjo iš aikštės. Visgi antrosios vietos iš jų už tokį akibrokštą niekas neatėmė.
1921–1923 metais susikūrė pirmosios Šiaulių komandos: „Makabi“, „Sakalas“, „Žiežirba“, LFLS Šiaulių skyriaus, buvo komandų ir aplink Šiaulius (Joniškyje, Žagarėje). Komandos žaisdavo tarpusavyje ir su aplinkinių rajonų komandomis.
Šiauliuose tuo metu buvo vos keletas „nereprezentacinių“ aikščių. Maždaug ten, kur dabar yra Žalgirio gatvė, buvo arklių pardavimo aikštė, laukymė, kurioje stovėjo vartai, ji buvo su nuolydžiu, dulkėta, kai sausa, ir pažliugusi, kai lyja.
Dar buvo „Makabio“ aikštė dabartinėje „Baltik Vairo“ teritorijoje, bet ji, nors ir geresnės kokybės, tačiau buvo nepatogi tuo, kad toli nuo centro. Joje nebuvo nei tribūnų žiūrovams, nei persirengimo kabinų sportininkams.
Šiauliuose tuo metu jau buvo nemažai komandų, varžybos paprastai vykdavo savaitgaliais ir Lietuvos čempionatų metu kildavo problema, kaip aikštėje iki tamsos sutalpinti dar kelių komandų, kurios turi sužaisti miesto pirmenybėse, rungtynes.
Pasak A. Petraičio, to meto spaudoje netrūko diskusijų, kad Šiauliams reikia geros futbolo aikštės. Diskusijos virė gal 10 metų, kol galiausiai 1937–1938 metais miestas įsigijo sklypą ir pradėjo rengti projektą dabartiniam centriniam miesto stadionui. Tačiau iškilo finansinių problemų, ir kurį laiką futbolininkai žaidė nebaigtame stadione. Po to prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, stadionas buvo subombarduotas.
Tik gerokai pokario metais pavyko pagaliau įrengti aikštę, buvo pastatytos medinės tribūnos, vėliau – pagalbinės patalpos. Tuo tarpu kiti Lietuvos miestai, net ir mažesni, jau anksčiau buvo įsirengę puikių futbolo aikščių.
Futbolą žaidė ir karo metais
A. Petraitis atrado įdomių faktų, jog ir karo metais Šiauliuose vyko įvairūs sporto renginiai, o futbolas buvo populiariausia sporto šaka. Karinėje oro bazėje įsikūrus vokiečiams, vien eskadrilė turėjo 6 ar 8 futbolo komandas, savo komandas buvo sukūrę ir kiti kariškiai, aptarnaujantis personalas, geležinkelininkai.
Vokiečių kariškiai žaisdavo ne tik tarpusavyje, bet ir su Šiaulių komandomis. Buvo rengiamos Komendantūros viršininko taurės varžybos, kurių nugalėtoja kelis kartus (1940–1944) tapo Šiaulių „Gubernijos“ komanda, sėkmingai rungtyniavusi ir Lietuvos čempionate.
Pokario laikotarpiu vietoje „Gubernijos“ atsirado „Spartakas“. Turėjo komandą ir Tarybinės armijos kariškiai – „Znamia“ ("Vėliava"). Šios komandos sėkmingai žaidė ir Lietuvos čempionate.
„Elnio“ iškilimas
„Kadangi pokariu Šiauliai buvo atsigaunantis pramonės miestas, futbolas gavo gerus šefus ir visos komandos turėjo kažkokią įmonę ar gamyklą, kuri stipriai rėmė futbolą. Pirmas toks išskirtinis Šiaulių futbolo laimėjimas, nepaisant epizodinių „Spartako“ ir „Znamia“ laimėjimų, buvo prieš 70 metų (1948 m.) „Elnio“ Lietuvos čempionate iškovotas čempionų titulas“, – pasakoja A. Petraitis.
Tai buvo debiutinis „Elnio“ sezonas ir pergalė Lietuvos čempionate daugeliui buvo netikėta. Kauniečiai, pagrindiniai šiauliečių varžovai, tada buvo įsitikinę, kad čia atsitiktinumas, kad nieko iš to nebus. Tačiau „Elnias“ net 15 metų po to dominavo Lietuvos futbolo čempionate (čempionais dar tapo 1949, 1953, 1957, 1958, 1960 ir 1961 m., tris kartus iškovojo Lietuvos taurę).
„Tokio dominavimo Lietuvos futbole, ko gero, nėra daugiau buvę. Žiūrint net ir pagal šiandieninius vertinimus, savo dvasia, draugiškumu ir laimėjimų gausa tai buvo išskirtinė komanda. Futbolininkai nebuvo profesionalai, jie dirbo gamykloje, o po darbo eidavo sportuoti ir sugebėdavo nugalėti Kauno komandas, kurios prieškaryje absoliučiai dominavo. Kauniečiams tai buvo smūgis, nes jie buvo pripratę valdyti. O į šalį juos pastūmė kažkokio odų, avalynės fabriko komanda“, – sako sporto istorikas.
„Elnias“ turėjo fenomenalų puolėjų trejetą: Romualdą Prichodskį, Algirdą Griškonį ir Henriką Jakimavičių, taip pat gerus vartininkus: Vladą Tučkų ir brolius Baužas.
1957 metai „Elniui“ buvo išskirtiniai – laimėtas ir čempionatas, ir Lietuvos taurė. Čempionate komanda patyrė tik vieną pralaimėjimą, įvarčių santykis buvo 73:11, 10 rungtynių iš eilės nepraleido nė vieno įvarčio.
1958 metais iki tol uždaras Šiaulių miestas sulaukė svečių iš užsienio – atvyko Vokietijos Demokratinės Respublikos futbolo komanda „Aufbau“ iš Magdeburgo. Šiauliečiai pralaimėjo 0:1, bet po to vyko banketas su vaišėmis nukrautais stalais, buvo net bananų ir apelsinų. Šiauliečiai su vokiečiais linksminosi iki išnaktų, bet svečiams likti nakvoti Šiauliuose nebuvo leista, įsilinksminę svečiai susėdo į autobusą ir išvyko į Vilnių.
Kitų komandų era
Kai „Elnias“ po truputį išsikvėpė, atsirado nauji lyderiai: „Statybininkas“ ir „Tauras“.
„Statybininko“ atsiradimą labiausiai lėmė Šiaulių statybos tresto vadovų ambicijos pralenkti „Elnią“, ir jie surado žmogų, kuris gali tai padaryti. R. Urnikui, kuris buvo „Elnio“ žaidėjas, jie pasiūlė pereiti į „Statybininką“, o kad pasiūlymas būtų svaresnis – pasiūlė butą.
„Butai tais laikais buvo geidžiama prekė, nes jų tiesiog trūko. R. Urnikas pasakojo, kad jo darbo stalčiuje visada buvo trijų butų raktai, kad turėtų ką pasiūlyti reikalingiems žaidėjams“, – sako A. Petraitis.
Lietuvos čempionu „Statybininkas“ tapo 1969 metais, „Elnias“ po to sezono liko paskutinėje turnyrinės lentelės vietoje ir galiausiai iširo.
Pergalę „Statybininkas“ pakartojo 1977 metais. Visą tą laikotarpį pagrindinis „Statybininko“ varžovas buvo kita Šiaulių komanda „Tauras“, kurią treniravo buvęs „Statybininko“ žaidėjas Česlovas Urbonavičius.
Atkūrus nepriklausomybę atsirado „Kareda“, tačiau, pasak sporto istoriko, tai nebuvo ilgalaikis projektas: „Tikriausiai viena iš priežasčių ta, kad pasikeitė profesionalios komandos kaina, futbolas tapo brangiu dalyku. „Elnio“ laikais žaidėjai žaisdavo po darbo, nereikalaudami pinigų, džiaugdamiesi, kad užsiima mėgstamu dalyku,o dabar to neliko.“
Iširus Mažeikių „Romar“ komandai, daug žaidėjų atsidūrė „Karedoje“. 1996–1998 metais ji buvo nenugalima, nes beveik visi geriausi Lietuvos futbolininkai buvo Šiauliuose, o juos treniravo Algimantas Liubinskas, ne tik „Karedos“, bet ir rinktinės treneris.
Knygos autoriui pavyko surinkti įdomių faktų apie tai, kaip buvo stengiamasi pakenkti „Karedai“ ir jos treneriui, kartą net klubo autobusiukas buvo pavogtas. Nepaisant pinklių, šiauliečiams pavyko du kartus tapti Lietuvos čempionais ir du kartus laimėti Lietuvos taurę.
Viena ryškiausių „Karedos“ žvaigždžių buvo Remigijus Pocius, kuris ir šiandien išlieka antroje vietoje pagal pelnytų įvarčių skaičių šalies čempionatuose – 176 įvarčiai. Pasak A. Petraičio, tai buvo tiesiog įvarčių mašina.
Po „Karedos“ daugiau jokiai Šiaulių vyrų futbolo komandai nepavyko prasimušti iki Lietuvos čempionų titulo, tačiau kaip tik tada iškilo moterų futbolas. Maždaug nuo 2000 metų Lietuvos čempionate lyderės pozicijų neužleidžia „Gintra“ (17 čempionės titulų), ji taip pat dukart sugebėjo patekti tarp 16 pajėgiausių Europos klubų.
Knygoje – ir apie tamsiąją futbolo pusę
Šiauliuose savo sportinį kelią pradėjo futbolo patriarchas, žaidėjas, treneris, teisėjas Stasys Paberžis (1918–2012). Iš jaunos kartos pasižymėjo „Šiauliams“ atstovavę Artūras Rimkevičius, kuris per sezoną pasiekė vieną įspūdingiausių rezultatų – pelnė 35 įvarčius ir pagal tai buvo trečias Europoje.
Renkant medžiagą knygai prisidėjo ir Gediminas Kalinauskas, žinomas futbolo istorikas, knygų autorius.
„Teko pakalbėti su juo apie Lietuvos futbolo ūkį, kuris gana erškėčiuotas. Matant šiandieninę futbolo situaciją norėtųsi, kad šį žaidimą, kuris visame pasaulyje yra populiariausias, pelningiausias, sugebėtume deramai puoselėti, tęsti tradicijas, statytume stadionus, pritrauktume jaunų žmonių. Tačiau, kad tai įvyktų, turi būti skaidrumas, turi atsirasti žmonių, kurie būtų vedami platesnių tikslų, bet kol kas matau, kad esame įstrigę“, – sako A. Petraitis.
Pasak knygos autoriaus, į knygą suguls ne tik Šiaulių futbolo įvykiai, žvaigždės, laimėjimai, bet bus ir pasvarstymų, kodėl lažybos žlugdo futbolą, kodėl per 30 metų taip ir nesugebėjome pastatyti stadiono Vilniuje, kodėl šiandien tiek mažai mylinčių futbolą.
Knygą planuojama išleisti po metų.
Edvardo BRIJŪNO šeimos archyvo nuotr.
Šiaulių „Elnias“ 1950-aisiais Vilniuje po laimėtų „Tiesos“ laikraščio taurės (Lietuvos taurės) varžybų finalo, kai 4:0 įveikė dukart taurės laimėtoją Kauno „Inkarą“. Iš kairės: A. Sipavičius, V. Tučkus, E. Gečiauskas, J. Kazakaitis, A. Samušas, A. Galskis, E. Brijūnas, I. Pranulis, Z. Lebeckas, R. Prikockis, A. Griškonis.
Romualdo URNIKO archyvo nuotr.
Didis Šiaulių futbolo žmogus – žaidėjas, treneris, sporto organizatorius – Romualdas Urnikas.
Sauliaus MORKŪNO nuotr.
Atkūrus nepriklausomybę Šiaulių „Karedai“ puikiai atstovavęs Remigijus Pocius išlieka tarp daugiausiai įvarčių per visą Lietuvos futbolo istoriją pelniusių žaidėjų. Jo sąskaitoje – 176 įvarčiai.
Redakcijos archyvo nuotr.
Žurnalistas, sporto istorikas Arūnas Petraitis šiuo metu rengia knygą apie Šiaulių futbolą
