Belaukiant diktatoriaus

Apie Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lį „Min­dau­gas“

Be­lau­kiant dik­ta­to­riaus

Arū­nas UO­GIN­TAS

me­ni­nin­kas

Šiau­liams šis spek­tak­lis yra įvy­kis. Fak­tas, kad apie jį kal­ba, kad jis įdo­mus.

Man pa­tin­ka ei­ti į spek­tak­lius nie­ko ne­ži­nant: į „Min­dau­gą“ su Re­da (Re­da Uo­gin­tie­nė, me­ni­nin­kė – red. past.) nuė­jo­me nie­ko ne­gal­vo­da­mi.

Spek­tak­lis pa­da­rė di­de­lį įspū­dį. Pas mus yra daug vai­dy­bi­nio – ak­to­riaus teat­ro. Čia – vie­nas iš ne­dau­ge­lio spek­tak­lių Šiau­liuo­se, kur vei­kia ir de­ko­ra­ci­ja, ir ap­švie­ti­mas, kur pri­si­jun­gia vaiz­das, tech­no­lo­gi­jos, gra­žiai „įsi­ra­šo“ me­di­jos. Ir ak­to­riai dir­ba kaip ko­man­da, nie­kas neužk­liū­va.

Re­ži­sie­rius ir ne­si­sten­gė pa­sta­ty­ti Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, jis pa­tei­kė sa­vo ver­si­ją – Lie­tu­vos vi­zi­ją.

Spek­tak­lis pa­ro­do, kaip mes sa­ve jau­čia­me – Eu­ro­pos cent­ras, ku­ni­gaikš­čiai, ir ki­tas da­ly­kas – kaip vo­kie­tis ma­to per sa­vo pri­zmę, Brech­to teat­rą.

Aki­vaiz­du, kad lau­kia­me dik­ta­to­riaus. Ir spek­tak­lis pa­ro­do, kad dik­ta­to­riui at­lei­si­me vis­ką. Žu­dys, prie­var­taus, sa­ky­si­me, ge­ras žmo­gus. Mes is­to­ri­jai pai­ma­me tik mums tin­ka­mus epi­zo­dus.

Spek­tak­lis ak­tua­lus, ke­lia mū­sų reiš­ki­nius, tai ne kaž­koks vode­vi­lis apie pran­cū­zus.

Nie­ko nė­ra bai­siau, nei ra­šy­ti pa­žy­mius – dar nuo ta­ry­bi­nių lai­kų, kai bu­vo me­no ta­ry­bos, kai su­kvie­čia ir aiš­ki­na, gal ran­ką kū­ri­niui pa­kelk, gal per­da­žyk. Ir da­bar gir­dė­jau: rei­kia spek­tak­lį pa­trum­pin­ti, pail­gin­ti. Žmo­nės, ku­rie ne­sup­ran­ta teat­ro, pra­de­da keis­ti spek­tak­lį. Pap­ras­tai po prem­je­rų re­ži­sie­rius pa­trum­pi­na ar pail­gi­na, kar­tais mi­zans­ce­nos pa­si­kei­čia. Jis ku­ria, jis ir spren­džia. Svar­biau­sia, ar emo­ci­ja už­ka­bi­na, o de­ta­lės, žo­džiai nu­by­ra.

Ma­čiau per te­le­vi­zi­ją „Min­dau­gą“ su Re­gi­man­tu Ado­mai­čiu. Kai bu­vau jau­nas, ma­čiau Klai­pė­dos teat­ro spek­tak­lį su Vy­tau­tu Paukš­te. La­bai ge­rai pri­si­me­nu: tuo­met spek­tak­lis kė­lė vie­no­kius jaus­mus, emo­ci­jas, ki­to­kių da­ly­kų rei­kė­jo Lie­tu­vai. Jei­gu pa­ma­ty­tu­me tą pa­tį da­bar, jau at­ro­dy­tų juo­kin­gai. Pa­mirš­ta­me, kad lai­kas ta­vęs ne­lau­kia. Žmo­nės, pa­si­kly­dę lai­ke, ir no­ri sta­ty­ti pa­mink­lus, iš­kel­tus kar­dus bei muš­ti vi­są pa­sau­lį, nors pa­tys ne­sup­ran­ta, dėl ko.

Man spek­tak­ly­je už­te­ko ir sar­kaz­mo, ir tra­gi­kos. La­bai svar­bu de­ta­lės. Juo­zas Bin­do­kas pa­sa­ko­ja tik­rus fak­tus. Kal­bė­jau su Juo­zu, jis 1991 me­tų sau­sio 14 die­ną bu­vo Vil­niu­je, spek­tak­ly­je per­pa­sa­ko­jo be­veik sa­vo emo­ci­ją. Man tai pa­ti jaut­riau­sia vie­ta. Žiū­ri at­vi­rai į žmo­gų, koks skir­tu­mas, ko­kia jis su­knia ar pal­tu vil­ki. Kai įvyks­ta ne­lai­mė, ne­žiū­ri, kaip žmo­gus ap­si­ren­gęs. Ki­ta ver­tus, ku­ni­gaikš­čių kos­tiu­mų juk nė­ra iš­li­kę, XIII am­žius – tik in­terp­re­ta­ci­ja.

Ir pa­ts esu gir­dė­jęs, „ko­kia gra­ži mū­sų Lie­tu­va, kal­ne­liai, bet žmo­nės blo­gi“. Spek­tak­ly­je tai pa­nau­do­ta. Kas ta­da yra mei­lė Lie­tu­vai?! Pat­rio­tas rė­kia: „Aš my­liu Lie­tu­vą!“ Bet kaip tu ją my­li, pa­ro­dyk.

Man pa­ti­ko vo­kie­čio pjū­vis. Drą­sus re­ži­sie­rius. Be to, la­bai įdo­mu, kaip už­sie­nie­tis ma­to ta­ve. Mes sa­vo žvaigž­des iš­ke­lia­me, ga­li­me vai­din­ti ku­ni­gaikš­čius, bet jis at­va­žiuo­ja, ir ma­to ki­taip. To­dėl rei­kia ne­bi­jo­ti iš to juok­tis, keis­tis ir tą kai­tą pri­pa­žin­ti. Juk upė te­ka – neat­bė­ga tas pa­ts van­duo.

Prem­je­rą ma­čiau abi die­nas, ant­rą die­ną žiū­rė­jo­me iš bal­ko­no. Mū­sų žiū­ro­vai no­ri žiū­rė­ti spek­tak­lį kaip ki­ną, ne­rea­guo­ti. O ak­to­riui la­bai svar­bu kon­tak­tas, ar tu juo­kie­si, ar švil­pi. Ak­to­rius už­si­ve­da, ži­no, pa­tai­kė, ar ne. O mes, pro­vin­cia­lai, gal­vo­ja­me: kad tik ak­to­rius ne­priei­tų! Bet vi­sai už­mirš­ta­me, kad ver­ty­bė – gy­vas žmo­gus, tik­ra de­ko­ra­ci­ja, tik­ra švie­sa. Ir tie­sa yra ver­ty­bė. Kai vo­kie­tis pa­sa­ko, ką jis gal­vo­ja, o ne tai, kaip aš no­rė­čiau, kad pa­sa­ky­tų.

Bet mes tie­sos ne­no­ri­me.

Vie­nas po­li­ti­kas po spek­tak­lio pa­sa­ko, kad rei­kia nu­sta­ty­ti imp­ro­vi­za­ci­jos ri­bas. Fan­tas­ti­ka! At­va­žiuos El­to­nas Džo­nas, po­li­ti­kas sa­kys: „El­to­nai, tu ga­li nau­do­ti tik tiek kla­vi­šų!“ Pa­sa­ky­ti „nu­sta­ty­siu imp­ro­vi­za­ci­jos ri­bas“ yra tas pa­ts, kaip „aš iš­kirp­siu dan­gų“.

Šis spek­tak­lis at­ve­ria daug te­mų. Tam ir yra me­nas.

Už­ra­šė Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

In­ter­ne­ti­nin­kų ko­men­ta­rai

("Spek­tak­lis – „abo­ri­ge­nams“. A. Ka­čiuš­ka, „Šiau­lių kraš­tas“, 2018 10 09)

ar kas pa­gal­vo­jo ko­del ne­bu­vo per­trau­kos

–-

tad kreip­ti į VSD – tik­rai ta­da lūž­tų ŠDT sa­lė ir ES tap­tu­me gar­sūs

––

Ma­nau, kad spek­tak­lis an­ti­vals­ty­bi­nis. Ko­kia šio spek­tak­lio te­ma, idė­ja, už­da­vi­nys, vir­šuž­da­vi­nys? Ar kam rei­kė­jo kur­ti vals­ty­bę, jei po 800 me­tų lie­tu­viai emig­ruo­ja į ki­tas vals­ty­bes? Ge­riau tas lie­tu­viš­kas že­mes bū­tų iš­si­da­li­ję vo­kie­čiai, len­kai ir ru­sai, o vals­ty­bės iš vis ne­bū­tų?

–-

Min­dau­go – vals­ty­bės įkū­rė­jo ir Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus – tau­ti­nės ta­pa­ty­bės kū­rė­jo var­dais pri­si­den­gęs va­ka­rykš­tis stu­den­tas vo­kie­tis per­ša to­kią idė­ją XXI a. lie­tu­viams? Lie­tu­viams, tu­rin­tiems sa­vo vals­ty­bę, mi­nin­tiems vals­ty­bi­nę šven­tę – ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo die­ną.

––

An­ti­vals­ty­bi­nis – prie­šiš­kas vals­ty­bei, vals­ty­bės sim­bo­liams.Spek­tak­lis dar ir pil­ko­ji pro­pa­gan­da.

––

Tai gal rei­kia steig­ti Šiau­liuo­se jau­ni­mo teat­rą, gal net bus, kas jį lan­ko

–-

Man ši­tas spek­tak­lis la­bai pri­mi­nė ru­sų ek­ra­ni­zuo­tą Il­fo ir Pet­ro­vo „12 kė­džių“, kur vie­na­me epi­zo­de teat­ras „nau­jo­viš­kai“ pa­sta­tė „Re­vi­zo­rių“ (mat po bol­še­vi­kų re­vo­liu­ci­jos kul­tū­ra tu­rė­jo bū­ti ki­to­kia) ir ten šo­ko ka­ba­re­tą pa­gal „Šu­mel ka­myš, de­rev­ja gnu­lis“, laks­tė su kė­dėm po sce­ną ir be kė­džių po sa­lę. Praei­tą sa­vait­ga­lį per TV kaip tik ro­dė tą fil­mą, tai net juo­kas suė­mė, kaip vie­no­dai vi­sais lai­kais teat­ras su­pra­to „nau­ju­mą“. Nau­jo­viš­kai reiš­kia tie­siog pa­da­ry­ti to­ta­lią ne­są­mo­nę, o žmo­nės te­gu sė­di ir aiš­ki­na­si, ką gi jie čia ma­to. Ogi nie­ko. Dur­nia­vi­mą ma­to. Ir nė­ra čia jo­kių pra­smių. Tik pa­va­di­ni­mas ir ke­li mo­no­lo­gai. Vi­sa ki­ta – pa­gal Il­fo ir Pet­ro­vo ap­ra­šy­tą pa­vyz­dį :)

–-

Svar­biau­sia, kad pa­ti­ko mi­nist­rei. O vi­sa ki­ta ne­svar­bu.

––

Vis­kas bū­tų OK, jei ne biu­dže­to pi­ni­gai, iš­leis­ti tam pa­sta­ty­mui ir va­ka­rykš­čio stu­den­to-re­ži­sie­riaus ho­no­ra­rui. Už sa­vo pi­ni­gus te­gu blū­di­ja, ne už biu­dže­to.

–-

Kas gi mes Eu­ro­pai ir li­ku­siam pa­sau­liui? Vil­nių pri­sta­ti­nė­ti G taš­ku nor­ma­liai. Iki ap­si­pu­to­ji­mo klyk­ti, kad Mes Eu­ro­pos cent­ras, o ga­vus šį ti­tu­lą ieš­ko­ti, kam da­bar jį par­duo­ti. Vis dar at­vi­ras klau­si­mas “kur mer­gai­tė?”, ki­tas – bu­vo čia ar ne CŽV ka­lė­ji­mas ir nuo­šir­dus eu­ro­pie­čių su­si­rū­pi­ni­mas iš­vie­tė­mis Lie­tu­vo­je... Tai ko­dėl tu­rė­tu­me ti­kė­tis “lie­tu­viš­ko Mindaugo”, jei re­ži­sie­rius apie jį net neį­ta­ria dėl sa­vo jau­no am­žiaus ir tu­ri­mos in­for­ma­ci­jos.

–-

Tie ku­rie jau­čia skir­tu­mą tarp to „Min­dau­go“ ir ano „Min­dau­go“ gal pa­jus ir skir­tu­mą tarp žo­džių ti­kė­ji­mas ir įsi­ti­ki­ni­mas. Pa­vyz­džiui: „Aš ti­kiu, kad ši žie­ma bus pa­ken­čia­ma“ ir „Aš įsi­ti­ki­nęs, kad ši žie­ma bus pa­ken­čia­ma“. Tai­gi, tai la­bai skir­tin­gi da­ly­kai. Ant­rą­jį va­rian­tą ga­li­ma pri­skir­ti kvai­ly­bės žan­rui. Ti­kė­ji­me vi­sa­da yra vil­tis pra­dė­ti, vil­tis tęs­ti, vil­tis keis­ti ir vil­tis už­baig­ti. Įsi­ti­ki­ni­me yra ka­te­go­riš­ku­mas bei sa­vo men­ku­mo ne­jau­ti­mas.

Spek­tak­lio ne­ma­čiau, to­dėl apie vyks­mo de­ta­les ne­pa­si­sa­kau. Gal ta­me kvai­lio­ji­me yra kaž­kas gra­žaus, bet la­bai la­bai gi­liai pa­slėp­ta. Ne­gi da­bar pri­si­pa­žin­si­te, kad jus ap­ren­gė nuo­go ka­ra­liaus dra­bu­žiais?

–-

Te­bū­nie spek­tak­lis kad ir pa­ts blo­giau­sias. Gal ne­rei­kia iš kiek­vie­no spek­tak­lio, kon­cer­to ar ki­to ren­gi­nio ieš­ko­ti la­bai di­de­lių pra­smių, glo­ba­li­nių idė­jų. Te­gu jau­ni­mė­lis pa­šėls­ta. Tie­siog įver­tin­ki­te tai, kaip bū­si­mo ge­ni­jaus re­ži­sie­riaus ne­vy­ku­sį stu­den­tiš­ką pra­di­nį dar­be­lį. :)))

–-

Ir atė­jo jau­no­ji kar­ta, ir at­ne­šė nau­ją teat­ro idė­ją. Se­no­ji kar­ta ne­pa­ten­kin­ta, o jau­no­ji ža­vi­si, nes kas jiems tas Mar­cin­ke­vi­čius, kas tas Min­dau­gas? Kaž­ko­kios at­gy­ve­nos. O trans­ly­čiai su ku­to­siu­kais ant in­ty­mių vie­tų – va čia tai cool, čia yra vi­so ko pra­smė.