Liū­di­na stan­dar­tai

Apie Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lį „Min­dau­gas“

Liū­di­na stan­dar­tai

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Edi­ta SŪDŽIŪ­TĖ

me­ni­nin­kė

„Min­dau­go“ prem­je­ra ma­ne su­ža­vė­jo. Ste­bė­jau­si, šyp­so­jau­si, gro­žė­jau­si ir mė­ga­vau­si. Man pa­ti­ko su­bti­lūs vi­zua­li­niai niuan­sai, mo­der­ni for­ma, prie­mo­nės, tu­ri­nys ir drą­sa.

Ypač nu­ste­bi­no ne­ti­kė­ta Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus „Min­dau­go“ in­terp­re­ta­ci­ja, ge­bė­ji­mas ati­trūk­ti ir pa­li­kus tra­di­ci­nio su­vo­ki­mo bei pa­tei­ki­mo or­bi­tą, skris­ti to­li. Ma­nau, kad ši vo­kie­čių ir mū­siš­kių ko­man­da iš­ties stip­ri.

Vi­su­ma ku­riam lai­kui atė­mė ža­dą. Pa­ti, ug­dy­da­ma vai­kų kū­ry­biš­ku­mą, ska­ti­nu į ap­lin­ką pa­žvelg­ti ne­ti­kė­tu kam­pu, ieš­ko­ti ki­to po­žiū­rio, nei įpras­ta, plės­ti pa­sau­lio su­vo­ki­mo ri­bas, to­dėl to­kiu prin­ci­pu grįs­ta Min­dau­go idė­ja ma­nęs ne­šo­ki­ra­vo.

Ki­tų žiū­ro­vų šo­kas gal­būt reiš­kia jų pa­čių su­si­kur­to stan­dar­to, kaip vis­kas tu­rė­tų, ga­lė­tų bū­ti, nea­ti­ti­ki­mą.

Ar­gi tai nė­ra sau pa­tiems pa­spęs­ti spąs­tai, į ku­riuos ir įkliu­vo? Man la­bai gai­la, bet įvai­rių stan­dar­tų vi­suo­me­nė­je ap­stu, ma­ne jie tik liū­di­na.

Ne­su už­si­da­riu­si sa­vo ži­no­ji­me ir su­vo­ki­me, to­dėl tiems, ku­rie at­me­tė ir nei­gė, bam­bė­jo ir dū­sa­vo, no­ri­si pri­min­ti, kad daž­niau­siai mū­sų su­vo­ki­mo ri­bos yra žy­miai siau­res­nės nei pa­ti gel­mė. Tiek gy­ve­ni­me, tiek me­ne. To­dėl jas vi­sa­da ga­li­ma plės­ti.