Ke­li se­nio­ko pa­mąs­ty­mai

Ke­li se­nio­ko pa­mąs­ty­mai

Sta­sys Tu­mė­nas

Nė­ra ge­rai, kai po me­no kū­ri­nio pa­si­ro­dy­mo, pri­sta­ty­mo tvy­ro ty­la – tar­si nie­ko neį­vy­ko. Ty­li­ma iš ko­rek­tiš­ku­mo, ne­no­ro kri­ti­kuo­ti, gin­čy­tis, dis­ku­tuo­ti.

Po Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lio „Min­dau­gas“ prem­je­ros ne­rims­ta aist­ros, pa­si­sa­ky­mai „Šiau­lių kraš­te“, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Pas­ku­ti­nį­kart Šiau­liuo­se toks kul­tū­ri­nis „drioks­te­lė­ji­mas“ bu­vo gir­di­mas ne­bent po Gin­tau­to Lu­ko­šai­čio „Ver­kian­čios mer­gai­tės“ ne­ti­kė­to at­si­ra­di­mo mies­to cent­ri­nės aikš­tės pla­ty­bė­se, bet ta­da aist­ros ki­lo la­biau ne dėl kū­ri­nio me­ni­nės ver­tės, o dėl įžū­liai pa­rink­tos mies­to erd­vės, pra­dan­gi­nu­sios no­rą kal­bė­ti apie pa­tį kū­ri­nį ir au­to­riaus ta­len­tą.

Ėjau į „Min­dau­go“ prem­je­rą, neatk­rei­pęs dė­me­sio, kad žiū­rė­si­me ne lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­ko Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus pje­sę, o spek­tak­lį „pa­gal Just. Mar­cin­ke­vi­čių“ (taip bu­vo pa­ra­šy­ta in­for­ma­ci­nia­me teks­te). Tai bu­vo ma­no pir­mo­ji klai­da.

Tai­gi ėjau ref­lek­tuo­da­mas Są­jū­džio lai­kus, Paukš­tę, Ado­mai­tį, sim­bo­liš­kai pa­si­ri­šau tau­ti­nį, mo­čiu­čių aus­tą ir man ar­ti­mo žmo­gaus do­va­no­tą kak­la­raiš­tį. Ėjau pas Mar­cin­ke­vi­čių, bet pa­kliu­vau į pink­les – net pen­kių vo­kie­čių kū­rė­jų iš Ber­ly­no (da­bar įvar­di­ja­mo kaip Eu­ro­pos ma­dos sro­vių vie­no iš cent­rų) pink­les – Mar­cin­ke­vi­čiaus min­ties, jo kū­ri­nio ne­ra­dau, kaip ir neiš­vy­dau to­kį svar­bų kom­po­zi­ci­nį vaid­me­nį at­li­ku­sių „anų lai­kų“ spek­tak­liuo­se bal­to ir juo­do met­raš­ti­nin­kų. O gal neį­žiū­rė­jau (sa­vik­ri­ti­ka, juk „pa­gal“ Mar­cin­ke­vi­čių), nors ir bu­vau skai­tęs, kad 50 pro­c. pa­lik­ta mū­sų nau­jo­sios Lie­tu­vos At­gi­mi­mo dai­niaus teks­to, o ki­ti 50 pro­c. – vo­kie­čių re­ži­sie­riaus Ni­ko­lo Darnstäd­to. Nie­ko pa­na­šaus, nė­ra tų 50 pro­c. Mar­cin­ke­vi­čiaus. Dra­ma­tur­go var­das te­bu­vo jau­kas.

Gal nie­ko to­kio, juk ir sta­ty­to­jai-in­terp­re­ta­to­riai bu­vo pa­ko­men­ta­vę: „Spek­tak­lis ne­bus apie ka­ra­lių Min­dau­gą, bet apie MIN­DAU­GĄ – sim­bo­li­nę fi­gū­rą, tau­tos va­dą, apie pir­mą­jį tik­rą­jį lie­tu­vį, ku­ris na­cio­na­lis­ti­ne švie­sa vis dar už­de­ga stip­rios tė­vy­nės te­beieš­kan­čių lie­tu­vių sva­jas“.

Ir ta­da pri­si­mi­niau sa­vo li­tua­nis­tės mo­kyk­lo­je iš­tar­tus žo­džius, kad rei­kia įžvelg­ti du mat­me­nis – Ka­ra­liaus Min­dau­go ir Min­dau­go-žmo­gaus. Jau ta­da bu­vo­me orien­tuo­ti į dvi­ma­tę priei­gą. Ta­da neį­ver­ti­nau ir pa­ties Min­dau­go žo­džių: „Tu apie tik­rą Lie­tu­vą ar ši­tą?“.

Šie žo­džiai min­ty­se ly­dė­jo ma­ne vi­so šiau­lie­čių spek­tak­lio me­tu. Ku­ri tik­ro­ji Lie­tu­va – vo­kie­čių pie­šia­ma, ar gy­ve­nan­ti ma­no są­mo­nė­je? Kur įsi­vaiz­duo­ja­mos Lie­tu­vos ir rea­lios Lie­tu­vos san­kir­tos? Kas jas jun­gia: re­ži­sie­rius, ak­to­riai, žiū­ro­vas?

Teat­ro me­no va­do­vas Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius po prem­je­ros pa­sa­kė, kad at­gy­ve­na (gal kiek švel­niau iš­ta­rė), kad praė­jo me­tas sce­no­je at­kar­to­ti tik dra­ma­tur­go teks­tą, kad da­bar sce­no­je su tuo teks­tu rei­kia dis­ku­tuo­ti, rei­kia pro­vo­kuo­ti, o au­to­riaus teks­tą, iš­gul­dy­tą kny­go­je, ga­li­ma pa­skai­ty­ti ant so­fos na­muo­se. Čia jau tai­ko­ma to­kiems, kaip aš, „se­nio­kams“, ku­rie įsi­ti­ki­nę, kad Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus teks­tai pri­si­dė­jo, kad at­si­ras­tų ir nu­ga­lė­tų Są­jū­dis su tau­tos dva­sia.

Be­je, ga­liu drą­siai pa­sa­ky­ti, kad ir ant so­fos skai­ty­da­mi kū­ri­nį ke­li ver­tin­to­jai jį ga­li „per­skai­ty­ti“ vi­sai skir­tin­gai. Po spek­tak­lio su­pra­tau, ką tu­rė­da­vo min­ty R. Sta­li­liū­nai­tė, D. Kaz­ra­gy­tė, ku­rios sa­kė, kad ne­be­no­ri, pri­si­bi­jo ei­ti į šių die­nų teat­rą, nes ja­me ne­ran­da teat­ro, jo dva­sios.

Čia ne­siim­siu kal­bė­ti, kas yra ak­to­rių teat­ras, ką reiš­kia as­me­ny­bės teat­re, ar ga­li­ma su džin­siu­kais tie­siai iš pre­ky­bos cent­ro ar tur­gaus lip­ti į teat­ro sce­ną... Ir vėl pri­si­mi­niau sa­vo Mo­ky­to­jos, pui­kios už­sie­nio dra­ma­tur­gi­jos ži­no­vės Sta­nis­la­vos Lov­či­kai­tės man pa­sa­ky­tus žo­džius: „Ži­nai, ne­bes­kai­tau šiuo­lai­ki­nės li­te­ra­tū­ros – li­ko tik for­ma, tu­ri­nio ne­bėr, o kai ne­tu­ri ką pa­sa­ky­ti, ką ta for­ma duo­da skai­ty­to­jui“.

Vi­sai ki­taip bū­čiau nu­si­tei­kęs ir ver­ti­nęs spek­tak­lį, jei­gu ne­bū­tų spe­ku­liuo­ja­ma Mar­cin­ke­vi­čiaus var­du, jo as­me­ny­be, jo dra­mos-poe­mos pa­va­di­ni­mu. Bū­čiau spek­tak­lį „skai­tęs“ ki­taip – kaip šiuo­lai­kiš­ką, mo­der­nų, uni­ver­sa­lų, spren­džian­tį geo­po­li­ti­nes pro­ble­mas, ak­tua­lias šian­dien. Tik tų ak­tua­li­jų, daž­niau­siai dirb­ti­nai iš­rėk­tų ir vi­zua­liai pa­ro­dy­tų, man bu­vo per daug.

Kai ku­rių pre­ky­bos tink­lų, vais­ti­nių pa­va­di­ni­mų fo­na­vi­mas spek­tak­ly­je – la­bai pi­gus nū­die­nos ak­tua­li­za­vi­mas. Kaip ir už­si­žai­di­mas vaiz­do pro­jek­ci­jo­mis, vi­zua­li­za­ci­jo­mis, bal­ko­no mi­zans­ce­no­mis. Ki­no prin­ci­pų pa­nau­do­ji­mas teat­re šį­kart lė­mė for­mos per­ga­lę prieš tu­ri­nį.

Ste­bė­jau žiū­ro­vų reak­ci­ją – dau­ge­lis dėl neįp­ra­ti­mo, ne­pa­si­ren­gi­mo bend­rau­ti su ak­to­riais tie­sio­giai, žvilgs­niu, net neat­si­su­ko žvilg­te­lė­ti, kas gi ten de­da­si šur­mu­liuo­jan­čia­me bal­ko­ne. Gal pri­pras.

Ne tik dėl šių vaiz­do pro­jek­ci­jų spek­tak­lis pra­šy­te pra­šo­si „iš­va­lo­mas“ (su­trum­pi­na­mas) bent 30 mi­nu­čių. De­ta­lės – nuo­sta­bios, še­še­tu­ko ak­to­rių dar­na – pui­ki, bet vi­su­ma ima ir buk­suo­ja, ne vi­sa­da su­si­kli­juo­ja, klam­po­ji ieš­ko­da­mas tos vi­su­mos ar de­ta­lės vie­tos jo­je.

Še­še­tu­ko ban­dy­mas su­kli­juo­ti į vi­su­mą teks­tus ir kon­teks­tus kar­tais pri­me­na agitb­ri­ga­dos ties­mu­kiš­ką pa­si­ro­dy­mą ar stu­di­ji­nius kruopš­čiai iš­mok­tus ir at­kar­to­ja­mus veiks­mus. Trūks­ta ne tik Mar­cin­ke­vi­čiaus Min­dau­go ir Darnstäd­to MIN­DAU­GO, bet ir šių die­nų dva­sios, nes be­veik vi­si ak­to­riai yra tik sta­tis­tai.

Tai ne ak­to­rių teat­ras, tai re­ži­sie­riaus, švie­sų, vi­zua­li­za­ci­jų spek­tak­lis. Še­ši plius vie­nas – taip įvar­dy­čiau spek­tak­lio ak­to­rius. Še­ši jau­nuo­liai dir­ba at­si­da­vę re­ži­sie­riaus idė­jai, pui­ki jų plas­ti­ka, ju­de­siai. Nep­ri­ki­ši. Šau­nuo­liai In­ga, Li­na, Gin­ta­rė, Mo­ni­ka, Anup­ras, Ai­das. Bet kas juos įvar­dys, kas pri­si­mins jų var­dus, kas pa­sa­kys – tai as­me­ny­bė? Na o sep­tin­ta­sis – „se­nu­kas“, tra­di­ci­nį Mar­cin­ke­vi­čiaus „Min­dau­gą“, „Ka­ted­rą“, „Maž­vy­dą“ me­nan­tis iš sa­vo as­me­ni­nės pa­tir­ties – Juo­zas Bin­do­kas, ku­ris – tie­siog užuo­dei – jau­tė­si kar­tais kaip sve­tim­kū­nis, me­nan­tis 40 me­tų se­nu­mo Min­dau­gą ir Mar­cin­ke­vi­čių. Nors sten­gė­si (gal su­kan­dęs dan­tis) ir sa­vo vaid­me­nį at­li­ko pro­fe­sio­na­liai.

Jei to­kios min­tys ne­per­se­kio­tų, ta­da ir bū­tų pro­gre­sy­vu, mo­der­nu, pro­vo­ka­ty­vu, aso­cia­ty­vu – tai, ką kul­tū­ros mi­nist­rė Lia­na Ruo­ky­tė-Jons­son po spek­tak­lio įvar­di­jo Šiau­lių teat­ro ga­li­my­be ei­ti į eu­ro­pi­nius van­de­nis. Ji tei­gė, kad Eu­ro­po­je to­kio spek­tak­lio pa­si­se­ki­mas ga­ran­tuo­tas.

Ko­dėl gi ne? Šia pra­sme pa­si­se­kė ir teat­ro va­do­vui Au­ri­mui Žvi­niui, ku­ris sa­kė, kad „no­rė­jo į Šiau­lius at­neš­ti eu­ro­pi­nę teat­ro kul­tū­rą“. O ko­kia teat­ro kul­tū­ra Šiau­liuo­se bu­vo iki šiol?

Te­gul ne­pa­si­ro­do, kad ak­lai kri­ti­kuo­ju spek­tak­lį. Ne, tie­siog kal­bu, su­pras­da­mas, kad esu atė­jęs iš tų lai­kų, kai Mar­cin­ke­vi­čius bu­vo mū­sų jau­nys­tės orien­ty­ras – siek­ti, pri­si­min­ti, no­rė­ti, gy­ven­ti ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, ku­rią kū­rė vie­nin­te­lis mū­sų ka­ra­lius Min­dau­gas.

Kiek­vie­na kar­ta tu­ri tei­sę į sa­vą­ją „Min­dau­go“ in­terp­re­ta­ci­ją. Ma­no­ji ski­ria­si nuo ma­ty­to­sios, bet juk nė­ra vie­nin­te­lės ir tik­ro­sios, tei­sin­go­sios ir tei­sė­to­sios, nei aiš­ki­na­mo­sios, nei pri­me­ta­mo­sios in­terp­re­ta­ci­jos. Žiū­rė­ki­me šiau­lie­tiš­ką­jį-vo­kiš­ką­jį va­rian­tą, žais­ki­me ir gal­būt pa­ju­si­me tai, ko kiek­vie­nas iš mū­sų no­ri ir sie­kia.

Vo­kie­tis re­ži­sie­rius N. Darnstäd­tas no­ri dis­ku­tuo­ti su mū­sų vals­ty­bės praei­ti­mi, su dra­mos žan­ro ka­no­nais, su lie­tu­vių teat­ro tra­di­ci­jo­mis, mū­sų tau­tos mi­to­lo­gi­ja, bet kai Sau­sio 13-osios įvy­kius jis ko­men­tuo­ja pa­go­nių die­vų fo­ne (nors ir pri­si­deng­da­mas J. Bin­do­ko as­me­ni­niais tų die­nų iš­gy­ve­ni­mais), man tai ne­la­bai priim­ti­na. Tai jau ne teat­ro ma­gi­ja, tai yra ma­gi­jos su­men­ki­ni­mas.

Pa­žiū­rė­jus spek­tak­lį ky­la daug klau­si­mų, abe­jo­nių. Dai­li­nin­kas Arū­nas Uo­gin­tas straips­ny­je „Be­lau­kiant dik­ta­to­riaus“ tei­gė, kad „vie­nas po­li­ti­kas po spek­tak­lio pa­sa­ko, kad rei­kia nu­sta­ty­ti imp­ro­vi­za­ci­jos ri­bas. Fan­tas­ti­ka“.

Tas po­li­ti­kas bu­vau aš, ir man dar di­des­nis kos­mo­sas (o gal tik žo­di­nė dai­li­nin­ko in­terp­re­ta­ci­ja?), kai taip iš­krai­po­ma ma­no min­tis. Sa­vo ke­lių sa­ki­nių pa­si­sa­ky­me tei­giau, kad šis spek­tak­lis pro­vo­kuo­ja dis­ku­si­ją, ar yra me­no kū­ri­nio in­terp­re­ta­ci­jos ri­bos, kad apie tai yra ra­šo­mos stu­di­jos, straips­niai.

Vie­nas iš to­kių yra Edi­tos Bud­ry­tės straips­nis „Me­no kū­ri­nio in­terp­re­ta­ci­jos lais­vės ri­bos“, ku­ria­me, re­mian­tis H. G. Ga­da­me­rio her­me­neu­ti­kos tei­gi­niais, ana­li­ti­nės es­te­ti­kos au­to­rių D. No­vit­zo, S. Da­vie­so, R. Stech­ne­rio teo­ri­jo­mis ir pra­kti­niais pa­vyz­džiais, au­to­rė ap­ta­ria in­terp­re­ta­ci­jos lais­vės ri­bų pro­ble­mas bei jos san­ty­kį su me­no kū­ri­nio ta­pa­ty­bės sam­pra­ta, kiek in­terp­re­ta­to­rius (re­ži­sie­rius) ga­li leis­ti imp­ro­vi­zuo­ti, ar skir­tin­gos in­terp­re­ta­ci­jos griau­na kū­ri­nio ta­pa­ty­bę, ar in­terp­re­ta­to­rius me­no kū­ri­nį ga­li su­pras­ti ge­riau už au­to­rių.

Pa­tei­kia­mas ir pa­vyz­dys: „Kiek in­terp­re­ta­to­rius ga­li sau leis­ti per­kur­ti, imp­ro­vi­zuo­ti? Pa­vyz­džiui, kur re­ži­sie­rius, sta­ty­da­mas Ham­le­tą, tu­rė­tų nu­si­brėž­ti in­terp­re­ta­ci­jos ri­bas, kad jo Ham­le­te vis dar at­pa­žin­tu­me Šeks­py­ro Ham­le­tą? Da­vie­sas la­bai griež­tai ap­ri­bo­ja in­terp­re­ta­ci­jos lais­vę is­to­ri­niu-kul­tū­ri­niu kon­teks­tu. Be to, „reikš­mę, ku­rią per­tei­kia kū­ri­nys“, ga­li­me su­pras­ti vis ki­taip, jei rem­si­mės skir­tin­go­mis me­tak­ri­ti­nė­mis teo­ri­jo­mis ar me­to­do­lo­gi­jo­mis“ (E. Bud­ry­tė).

Vo­kie­čių gru­pės sta­ty­ta­me spek­tak­ly­je Min­dau­go aš neat­pa­ži­nau, o MIN­DAU­GO ne­su­vo­kiau (ma­no kal­tė?), gal to­dėl šar­min­ga­sis Juo­zas Bin­do­kas, švys­te­lė­jęs kaip „ak­to­riaus teat­ro“ at­sto­vas, jaut­riai ref­lek­ta­vęs nau­jo­sios mū­sų lai­kų Lie­tu­vos dva­sią, kar­tu jau­tė­si lyg ne­pa­to­giai ir kiek įsi­tem­pęs dėl vi­so spek­tak­lio fo­no, o gal­būt ir dėl jo idė­jos.

Ne­su­tin­ku su tais, ku­rie sa­ko, kad vo­kie­čių gru­pė spek­tak­ly­je la­bai ob­jek­ty­viai žiū­ri į Lie­tu­vą. Man spek­tak­ly­je nuo­lat iš­ky­la tas ak­tua­lus už­sie­nie­čių į mū­sų vals­ty­bę po­žiū­rio klau­si­mas. Vie­nas da­ly­kas, kai jie tai iš­sa­ko prie vy­no tau­rės drau­gų ra­te­ly­je, ki­tas da­ly­kas, kai tai da­ro­ma pa­si­tel­kus Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių, ku­ris to­kiems „se­nio­kams“ kaip aš imp­li­kuo­ja is­to­ri­nius-kul­tū­ri­nius kon­teks­tus ir in­ter­teks­tus.

Ši si­tua­ci­ja man ko­re­liuo­ja su pa­sta­ruo­ju me­tu pa­gau­sė­ju­sio­mis spe­ku­lia­ci­jo­mis, su tuo, kas mums, ma­žai vals­ty­bei, yra ar­ti­ma, ta­pę sim­bo­liais ar kul­tū­ri­niais ko­dais. To­kių ten­den­ci­jų pil­na – net Mai­ro­nis ban­do­mas nu­pieš­ti kaip mė­gęs Kau­no po­niu­tes, ar Že­mai­tė, ku­ri ne­va plė­šė mei­les, ar Da­riaus ir Gi­rė­no skry­dis, kaip pa­žei­dęs JAV įsta­ty­mus. Tai kai kam gal šian­dien nau­din­ga. Ir jau­nų vo­kie­čių teat­ra­lų pa­ki­ke­ni­mai iš mū­sų pro­ble­mų man la­bai gir­dė­ti... Kaip ir Gazp­ro­mo mi­nė­ji­mas spek­tak­ly­je – ži­no­me skir­tin­gą A. Mer­kel ir Lie­tu­vos mei­lę šiam gi­gan­tui. Vi­sa­da ga­li juok­tis, bet pir­miau­sia rei­kė­tų pa­žin­ti tą daik­tą ar da­ly­ką, iš ku­rio juo­kie­si.

Žo­džiu, iš­sa­kiau sa­vo as­me­ni­nę nuo­mo­nę, su­vok­da­mas, kad kiek­vie­nas „se­nio­kas“ tu­ri tei­sę atei­ti į šiuo­lai­ki­nį spek­tak­lį ir tu­rė­ti sa­vą­jį me­no kū­ri­nio ir jo in­terp­re­ta­ci­jos su­pra­ti­mą.

Da­bar su­vo­kiau, kad spek­tak­lis „pa­gal Just. Mar­cin­ke­vi­čių“ yra spek­tak­lis „pa­gal N. Darnstäd­tą“. Re­ži­sie­rius tu­ri tei­sę pa­teik­ti mums sa­vą­ją teat­ro sam­pra­tą, sa­vą­jį ban­dy­mą teat­re ap­mąs­ty­ti na­cio­na­liz­mo es­mę ir lie­tu­vių tau­ti­nius mi­tus. O žiū­ro­vas tu­ri tei­sę atei­ti į spek­tak­lį „pa­gal Just. Mar­cin­ke­vi­čių“, pri­si­min­da­mas kla­si­ko žo­džius:

„Tik­tai ge­rai žiū­rėk, ge­rai klau­sy­kis,

Ką vei­kia ir ką mąs­to Lie­tu­va“.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.