
Naujausios
Sugrįžimas: antras bandymas
Pakruojietis Deividas Jokantas, beveik pusmetį praleidęs Olandijoje, neseniai grįžo namo. Vyras antrą kartą bandys kurti šeimos gerovę gimtajame mieste. Iš jo pavasarį išvyko, gyvenimui nebeužtekus uždarbio.
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
Ieškojo gerovės šeimai
Šiomis dienomis Deividas susirado darbą vienoje iš Pakruojo įmonių. Atlieka vyriškus darbus namų ūkyje – Jokantai turi savą pastogę: kurdami šeimą, jau anksčiau nusipirko pusę namo Pakruojyje.
Pora mėnesių anksčiau iš Olandijos grįžusi jo žmona taip pat dirba, dukra lanko vaikų darželį.
„Didelių vilčių prasigyventi neturiu. Bet pabandysime – juk ir kiti pažįstami kažkaip sukasi čia. Bus antras mūsų bandymas susikurti normalų gyvenimą“, – sakė Deividas.
Pirmasis, visos šeimos emigracija baigęsis bandymas prasikurti, tęsėsi iki šių metų gegužės. Kuomet Deividas su šeimynykščiais pažįstamus nustebino "Facebook" paskelbtomis nuotraukomis iš Olandijos.
Pernelyg neatviraujantis pakruojietis į klausimus, kaip ten atsidūręs, tuo metu parašė lakoniškai: Pakruojyje uždirbamos algos tiesiog nebeužteko išsilaikyti visai šeimai. Nes žmona nedirbo, namuose prižiūrėjo mažylę.
Žymiai geriau apmokamą darbą netoli Amsterdamo D. Jokantas susirado per Lietuvoje veikiančią įdarbinimo firmą. Jos atstovai pasirūpino ir išnuomoti butus darbininkams Olandijoje.
„Bendravimo stygiaus nejutome – vienu metu gyvenome tarp kitų uždarbiaujančių lietuvių, sutikome ir senų pažįstamų. Pradžia buvo gera: viena iš pažįstamų tapo dukrelės aukle, į darbą eidavome abu su žmona. Atlyginimas – nepalyginamas su pakruojietišku: uždirbdavome apytikriai po porą tūkstančių eurų. Bet ir dirbti reikėjo, neskaičiuojant valandų“, – pasakojo D. Jokantas.
Jo darbas buvo šviežiai skintas gėles surūšiuoti pagal gautus užsakymus ir sukrauti į automobilius. Kiek augalų per dieną perkilnodavo, Deividas neskaičiuoja – bet prikraudavo po kelis vilkikus.
Teko apsispręsti
Šeimos reikalai tapo sudėtingesni, Jokantams persikėlus į kitą išnuomotą butą Amsterdamo „pašonėje“ – už 20-30 kilometrų nuo sostinės, Rijsenhout miestelyje. Olandišką namą su kiemu jie dalijosi su uždarbiaujančiais lenkais.
Kadangi nuomojamas plotas buvo nedidelis, pakruojiečiai negalėjo prisiregistruoti.
„Svetimšaliams Olandijoje prisiregistruoti sudėtinga, nes reikalavimai griežti, šalis labai tankiai gyvenama, atvykėlių – daug. O neprisiregistravę, negalėjome leisti dukros į vaikų darželį. Samdyti auklę tapo per brangu: dukrą būtų reikėję pas ją vežioti apie septyniasdešimt kilometrų. Dar pusšimtis kilometrų – į mūsų darbovietę... Žmonai teko likti namuose prižiūrėti mažylę. O mano vieno algos užteko tik gyvenimui, nes reikėjo ne tik nuomą, bet ir už komunalines paslaugas mokėti. Olandija – labai švari, graži, bet brangi gyventi šalis. Kaimynai lenkai vienu metu buvo susiruošę išvykti. Tikėjomės persikelti į jų nuomotą namo dalį – būtų užtekę ploto registracijai. Bet kaimynai persigalvojo – liko. Tada spręsti dėl savo ateities teko mums.“
Jei ne problemos dėl registracijos, Jokantų dukrelei uždariusios kelią į vaikų darželį Olandijoje, šeima vargu ar būtų svarsčiusi apie grįžimą į Pakruojį.
Deividui, nesiveržiančiam į didmiesčius, patiko gyventi nedideliame tvarkingame Rijsenhout miestelyje. Sutarė su geranoriškais kaimynais olandais, turėjusiais panašaus amžiaus vaikų, kaip ir pakruojiečių dukra. D. Jokantas sako išvis nepajutęs, kad olandai žiūrėtų į juos, kaip į „kitokius“. O gal tiesiog nesutikęs netolerantiškų žmonių.
„Nors Olandijoje legali marihuana, gatvėse nepamatysi būrių „apsirūkiusių“ – ji rūkoma specialiose kavinėse arba namie, bet ne viešumoje. Ten nusipirkti „žolės“ – tas pats, kaip Lietuvoje – cigarečių, bet elgesio kultūra kitokia. Viešose vietose apsvaigę dažniausiai būna atvykėliai: imigrantai arba turistai.“
Kelionė namo – su nuotykiu
Deividas namo plaukė keltu „Regina Seaways“, kuris pakeliui į Klaipėdą jūroje patyrė variklio avariją.
„Šurmulio aplinkui buvo gerokai daugiau, nei pačiame laive. Negirdėjau jokio sprogimo. Nei aš, nei bendrakeleiviai nejutome dūmų, nematėme panikos. Sukvietimas, gelbėjimosi liemenių dalybos buvo lyg atrakcija. Fotografavome asmenukes, telefonais filmavome priplaukusius lydėti kelto laivus. Su vilkikų vairuotojais juokavome, kad įgulai reikėtų turėti atsarginių irklų. Išdalytų kiekvienam vyrui po vieną – greičiau į Klaipėdą parirkluotume, nei vienu varikliu judėdami.“
Asmeninio albumo nuotr.
Namo Deividas plaukė keltu, pakeliui patyrusiu variklio avariją. Nuotrauka su gelbėjimosi liemene jam primena šį kelionės nuotykį.