„Urvinė mama“ kalba apie motinystę be jokių pagražinimų

„Ur­vi­nė ma­ma“ kal­ba apie mo­ti­nys­tę be jo­kių pa­gra­ži­ni­mų

Idio­teat­ras, į Lie­tu­vą nu­tie­sęs ke­lią le­gen­di­niais ta­pu­siems spek­tak­liams „Ur­vi­nis žmo­gus“ bei „Po 20 me­tų“, pri­sta­to il­gai lauk­tą ir dar il­giau idė­jos pa­vi­da­lu bran­din­tą spek­tak­lį, iro­niš­kai ir ties­mu­kai ap­nuo­gin­sian­tį pro­ziš­ką­ją mo­ti­nys­tės pu­sę. Į sce­ną žen­gia vie­nos mo­ters ko­me­di­ja „Ur­vi­nė ma­ma“, at­sto­vau­ja­ma cha­riz­ma­tiš­kos ir žo­džius meist­riš­kai val­dan­čios ak­to­rės Gin­ta­rės Lat­vė­nai­tės.

Kaip ir „Ur­vi­nis žmo­gus“, tech­no­lo­gi­jų am­žiaus žiū­ro­vus mo­kan­tis tūks­tant­me­čius ne­kin­tan­čių tar­pu­sa­vio san­ty­kių su­bti­ly­bių, iš­min­ties bei kvai­lys­čių, taip ir „Ur­vi­nė ma­ma“ lei­sis į iki skaus­mo pa­žįs­ta­mų, nė vie­nai ma­mai neiš­ven­gia­mų si­tua­ci­jų bei jaus­mų ana­li­zę, paašt­rin­tą dos­nia sau­ja sa­vii­ro­ni­jos. Pa­sak mo­nos­pek­tak­lio ak­to­rės Gin­ta­rės Lat­vė­nai­tės – tri­jų vai­kų ma­mos, ku­riai ši te­ma pui­kiai pa­žįs­ta­ma as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, – „Ur­vi­nė ma­ma“ skir­ta ne tik švie­žiai iš­kep­toms ma­my­tėms ar į mo­ti­nys­tės ka­ru­se­lę jau prieš daug me­tų įsi­su­ku­sioms mo­te­rims, bet ir kiek­vie­nam, ka­da nors su­si­mąs­čiu­siam apie tai, kaip šio­je pa­šė­lu­siai be­si­su­kan­čio­je ka­ru­se­lė­je iš­lai­ky­ti gal­vą ant pe­čių. „Į spek­tak­lį atė­ję vy­rai sa­kys: „O, tai ma­no žmo­na.“ Jau­ni vai­ki­nai, dar ne­su­kū­rę šei­mos, nu­stebs: „O ne, ne­jau­gi tai – ma­no atei­ties ant­ro­ji pu­sė?“ – sa­ko ak­to­rė ir ti­ki­na, jog spek­tak­lis pri­mins, kaip svar­bu mo­kė­ti pa­si­juok­ti tiek iš sa­vęs, tiek vie­nam iš ki­to.

„Kar­tais man ro­do­si, kad esu vie­nin­te­lė, be­si­kraus­tan­ti iš pro­to – vie­nin­te­lė, nuo­lat su­si­mau­nan­ti. Bet tuo­met pa­gal­vo­ju: „Ne­ga­liu to­kia bū­ti tik vie­na!“ Kaž­kur esa­ma ki­tų ma­mų, ku­rioms be­vil­tiš­kai ne­si­se­ka. Man te­rei­kia jas ras­ti. Štai, ka­me es­mė – ras­ti ma­mas, ku­rios ga­di­na sa­vo at­ža­las ly­giai taip pat, kaip ir tu pa­ti, ir da­li­na­si to­kio­mis pa­čio­mis is­to­ri­jo­mis“, – G. Lat­vė­nai­tės lū­po­mis sa­ko spek­tak­lio ma­ma. Į vie­ną teat­ro sa­lę gau­sy­bę skir­tin­gų, bet ir neį­ti­kė­ti­nai pa­na­šių iš­pro­tė­ju­sių mo­ti­nys­tės is­to­ri­jų su­trauk­sian­ti „Ur­vi­nė ma­ma“ – gy­vas bei at­vi­ras spek­tak­lis, iš­tri­nan­tis ket­vir­tą­ją sie­ną tarp ak­to­rės ir žiū­ro­vų, drau­ge kvie­čian­tis iš­lip­ti iš to­bu­ly­bės rė­mų, ku­riuo­se taip įnir­tin­gai sten­gia­ma­si su­tilp­ti tam­pant su­per­ma­mo­mis, su­perž­mo­no­mis ir su­per­mo­te­ri­mis. Nuo kva­to­tis ver­čian­čių šei­my­ni­nės ru­ti­nos is­to­ri­jų iki fun­da­men­ta­lių tie­sų apie bu­vi­mą ma­ma – vi­sa tai tel­pa šil­ta­me ir as­me­niš­ka­me spek­tak­ly­je, kal­ban­čia­me be pa­gra­ži­ni­mų ar sal­dy­bių.

Šel­miš­ka, vie­nu me­tu na­mus ant sa­vo pe­čių lai­kan­ti ir tarp pa­čių spal­vin­giau­sių emo­ci­jų ba­lan­suo­jan­ti ma­ma – pui­ki par­tne­rė žiū­ro­vų pa­mil­tam „Ur­vi­niam žmo­gui“. Ak­to­rė G. Lat­vė­nai­tė įsi­ti­ki­nu­si – sa­ve pa­žins ir jos he­ro­ję įsi­my­lės kiek­vie­na spek­tak­ly­je ap­si­lan­kiu­si ma­ma. Nea­be­jo­ti­na, kad itin ma­miš­ka­me spek­tak­ly­je sa­vo vie­tą at­ras ir vy­rai, o pra­lei­dus va­ka­rą „Ur­vi­nės ma­mos“ kom­pa­ni­jo­je šei­my­ni­nis gy­ve­ni­mas ne­bū­ti­nai taps ma­žiau pai­nus ir pa­kvai­šęs, ta­čiau vie­na­reikš­miš­kai sma­ges­nis.

Spek­tak­lį be pa­gra­ži­ni­mų ir sal­dy­bių, kal­ban­tį apie bu­vi­mą ma­ma, ga­li­te pa­ma­ty­ti jau spa­lio 24 d. 18.30 val. Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re.