
Naujausios
Norėjo gero – įstūmė į pragarą
Ne veltui sakoma, kad gerais norais pragaras grįstas. Tuo teko įsitikinti vienai šiauliečių šeimai, kai po namuose kilusio konflikto vaikas pasipasakojo „geranoriškai“ kaimynei. Šeimai teko aiškintis ir policijai, ir prokuratūrai, ir vaiko teisių specialistams. Keli mėnesiai virto tikru pragaru, o žaizdas šeima gydosi iki šiol.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Skundas dėl skundo
„Nieko nenoriu kaltinti ar save teisinti, noriu tik papasakoti, kaip gyvenime gali nutikti. Galbūt mūsų šeimos skaudi patirtis bus kažkam pamoka“, – sako Lina (moters vardas pakeistas).
Moteris savo penkių asmenų šeimą įvardija kaip eilinę statistinę. Kartu su vyru augina tris mažamečius berniukus.
Dabar šeimos gyvenimas pamažu grįžta į senas vėžes, bet dar visai neseniai negalėjo patikėti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų.
Vieną vasaros dieną septynmetis Linos sūnus kartu su panašaus amžiaus kaimynų berniuku žaidė namuose. Berniukai taip įsišėlo, kad namuose buvusiam tėčiui teko juos tramdyti. Kaimynų berniukas išėjo namo, o saviškiui tėtis pliaukštelėjo per nugarą už išdaigas ir neklausymą.
Konfliktas netruko pasimiršti, ir jau už poros dienų Linos sūnus nubėgo žaisti pas kaimynus. Besisvečiuodamas berniukas pasipasakojo, kad tėtis jį mušė. O čia vaikui lyg tyčia dar miežis ant akies iškilęs, visas vokas paraudęs, tad kaimynei pasirodė, kad berniukas rimtai nukentėjęs. Nieko nelaukdama rūpestinga kaimynė nubėgo į seniūniją ir parašė pranešimą apie smurtą šeimoje prieš vaiką.
Kitos dienos rytą į Linos namus pasibeldė policijos pareigūnai, liepė parodyti vaiką. Šiems paraudusi vaiko akis irgi sukėlė įtarimų. Kad konflikto metu sudavė sūnui, neneigė nei tėvas, nei sūnus. Nuspręsta iškelti bylą, pradėti ikiteisminį tyrimą.
Išvykus policijai, apsilankė vaiko teisių specialistė. Ji pasikalbėjo su vaiku ir tiesiai šviesiai mamos paklausė, ar vaikas nelinkęs fantazuoti. O atidžiau pasižiūrėjusi į vaiko akies voką iš karto pasakė, kad tai miežis, ir patarė Linai kuo greičiau vykti pas šeimos gydytoją ir pasiimti pažymą apie vaiko sveikatą ir būklę.
Kitą dieną Lina su vaiku nuvažiavo pas gydytoją. Ji taip pat vos pamačiusi vaiką pasakė, kad ant akies miežis. Tada Lina papasakojo, kas nutiko. Gydytoja net už galvos susiėmė: „Jūs neįsivaizduojat, kas dabar bus!“
Gydytoja parašė pažymą, kurioje nurodė, kad ant vaiko kūno nematyti jokių sumušimų, o ant akies voko iškilęs miežis. Dabar Lina sako darytų jau kitaip – ne šeimos gydytojos pažymos būtų prašiusi, o geriau būtų ėjusi atlikti abdukciją. Galbūt į medicininės ekspertizės pažymą būtų rimčiau pažiūrėta, nes į šeimos gydytojos pažymą niekas nekreipė dėmesio, nors ji ir buvo prisegta prie bylos.
„Linksmoji“ dalis
„Ir čia prasideda linksmoji dalis“, – karčiai šypteldama pasakojimą tęsia Lina.
Nesibaigiantys skambučiai, apklausos, griežtas tonas, tarnybų užklausos į tėvų darbovietes, vaikų darželį, seniūniją, šeimos gydytojai ir taip toliau. Nors iš visų institucijų gautos tik geros charakteristikos apie šeimą, tai negelbėjo.
Namuose apsilanko atvejo vadybininkai, pildo šūsnis popierių, klausinėja įvairiausių dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio net neatrodo susiję su konkrečiu atveju: ar vaikai laikosi režimo, ar turi kur nusiprausti, ruošti pamokas, ar moka pasišildyti maisto, ar yra skiepijami ir pan.
Jauna šeima dar tik įsirenginėja savo būstą, todėl ne visur puikios sąlygos, tik vaikų kambariai neseniai suremontuoti, erdvūs, šviesūs, gražiai apstatyti.
Atvejo vadybininkai sudarė pagalbos planą su tikslais ir uždaviniais, tėvams rekomendavo lankytis pas psichologą ir įspėjo, kad nuo šiol šeimą tikrins nuolat.
Taip pat sudaromas posėdžių planas. Į juos suvažiuoja visos tarnybos, vyksta apklausos, svarstymai. Į posėdžius kviečiama tik Lina, kaip vaiko atstovė, vaiko tėvas paliekamas nuošalyje.
Nepraėjus nė 10 dienų nuo pirmo policijos apsilankymo namuose, Lina gavo teismo nutartį, įpareigojančią pusę metų (kol vyks tyrimas) vyrą, vaiko tėvą, gyventi skyrium nuo šeimos, nesiartinti jam prie vaiko arčiau kaip per 100 metrų, neturėti su juo jokių ryšių, tai yra negalima nei telefonu kalbėtis, nei internetu bendrauti.
„Gaunu šią nutartį, ir man atima rankas, kojas. Jis vienintelis šiuo metu dirbantis šeimoje, vienintelė transporto priemonė, mes turime tik šiuos namus, tėvai gyvena kitame mieste. Mane ištinka šokas, nebežinau, ką daryti“, – siaubą prisimena moteris.
Lina, dar neatsigavusi po motinos, kuri mirė mažiau nei prieš metus, netekties, patyrė naują smūgį. Vartojami vaistai nuo nervų mažai gelbėjo, moteris tiesiog pradėjo nykti akyse. Per trumpą laikotarpį neteko 15 kilogramų.
Šoką patyrė ir vaikai, kai sužinojo, kad pusę metų negalės matyti tėčio. Septynmečio sūnaus draugystė su kaimynų berniuku nutrūko. Pastarasis kurį laiką negalėjo suprasti, kodėl, kas čia nutiko?
„Man tada kilo klausimas, o kaip kitų dviejų sūnų interesai? Ar ir jie neturi teisės matytis su tėčiu? Galų gale, kaip mano, kaip žmonos, interesai? Man buvo atsakyta, kad reikės kažkaip rasti išeitį“, – pasakoja Lina.
Atomazga
Draugai sutrikusiai moteriai patarė pasisamdyti advokatą. „Dabar gailiuosi, kad to nepadariau iš pat pradžių. Bet visi žinom, kad tai nepigiai kainuoja“, – sako Lina.
Advokatas pasakė, kad yra dvi išeitys: vaiko ir tėvo susitaikymas, arba laukti tyrimo, kuris neaišku, kaip gali pakrypti, pabaigos.
Vaiko ir tėvo susitaikymas policijos komisariate įvyko kiek daugiau nei po mėnesio nuo visos šios istorijos pradžios. Po ilgų savaičių nesimatymo berniukas puolė į glėbį tėčiui.
Iki tol abiem sutuoktiniams teko ir pas psichologus, ir pykčio valdymo kursuose apsilankyti, kurie Linos pastebėjimu rengiami tik tam, kad kažkas vyktų, o realios naudos nėra, „specialistai“ visiškai nepasiruošę atsakyti į klausytojų klausimus.
Po susitaikymo praėjus dviem trims savaitėms atkeliavo nutartis, panaikinusi kardomąsias priemones ir leidusi vyrui ir tėvui grįžti į namus. Tačiau „kaltinamasis“ dar kurį laiką privalėjo lankytis probacijos tarnyboje.
Tik visai neseniai baigėsi pareigūnų ir socialinių darbuotojų vizitai, bet tėvai ir vaikai vis su nerimu žvalgosi pro langus, kai pamato į kiemą sukant nepažįstamą automobilį ar žmogų.
Per greiti daryti išvadas
Nuo to įvykio Linos šeima nebendrauja su juos įskundusios kaimynės šeima. Feisbuke matė tik tos moters pasiaiškinimą, esą nenorėjusi pakenkti šeimai, tik atsiliepusi į vaiko pagalbos prašymą.
„Jeigu tau atrodo, kad šeimoje kažkas yra negerai, ir žinai, kur ta šeima gyvena, tai gal pirmiausia nueik pasikalbėti, išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų, o tik paskui imkis veiksmų?
Dabar sako, kad tapome atidesni, labiau reaguojame, jei išgirstame ar pamatome skriaudžiamą vaiką. Būsiu nepopuliari, bet manau, kad dažnas net gerai nepagalvoja, kokių pasekmių turės tokia reakcija. Nekalbu apie šeimas, kur tėvai girtauja, vaikai nuolat mušami, jais nesirūpinama. Tokiais atvejais tikrai reikia skubiai reaguoti. Bet mūsų valstybėje gavus signalą visi po vienu peiliu kišami“, – sako Lina.
Galvodama apie neseną patirtį Lina džiaugiasi tik dėl vieno, kad iš šeimos nebuvo paimtas vaikas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Vieno šeimos nario atskyrimas nuo šeimos – tik žingsnis iki šeimos griūties.
Trūkusi kantrybė, pliaukštelėjimas musių muštuku per vaiko užpakalį, ir gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis.