ŠIAULIUOSE SIAUTĖS NENUSPĖJAMAS VIRUS‘as

ŠIAULIUOSE SIAUTĖS NENUSPĖJAMAS VIRUS‘as

ŠIAU­LIUO­SE SIAU­TĖS NE­NUS­PĖ­JA­MAS VI­RUS­‘as

Būk kū­ry­bin­gas, būk po­zi­ty­vus, būk drą­sus! Taip trum­pai ga­li­ma api­bū­din­ti spa­lio 25-ąją Šiau­liuo­se pra­si­de­dan­čio šiuo­lai­ki­nio me­no fes­ti­va­lio VIRUS’23 kvie­ti­mus ir ra­gi­ni­mus mums vi­siems. Klau­sy­to­jų ir žiū­ro­vų lau­kia pil­na ryš­kių spal­vų, po­ty­rių, ne­ti­kė­tų su­si­ti­ki­mų ir rim­tų ap­mąs­ty­mų šven­tė, ku­ri įtrauks, ža­dins no­rą kur­ti ir keis­tis, ska­tins pa­tiems im­tis kū­ry­bos ar bent ak­ty­vios po­zi­ci­jos dau­ge­liu gy­ve­ni­mo at­ve­jų. Apie fes­ti­va­lį kal­ba­mės su me­no­ty­ri­nin­ku VIR­GI­NI­JU­MI KIN­ČI­NAI­ČIU, ku­ris prieš 23-ejus me­tus kar­tu su bend­ra­min­čiais kū­rė VIRUS‘ą, ir su juo yra iki šiol.

– VIRUS‘as iš­lai­kė lai­ko ban­dy­mus. Kaip ma­no­te, kur šio fes­ti­va­lio sėk­mės pa­slap­tis?

– Me­luo­čiau, jei­gu sa­ky­čiau, kad fes­ti­va­lis ne­tu­rė­jo duo­bių – per tuos du de­šimt­me­čius, pa­ti­kė­ki­te, bu­vo vi­so­kių min­čių, nu­si­vy­li­mų, ap­mąs­ty­mų. Ta­čiau vi­suo­met nu­ga­lė­da­vo kaž­koks keis­tas nie­kuo ne­paaiš­ki­na­mas no­ras ne­pa­si­duo­ti iner­ci­jai ir prie­šin­tis. Juk VIRUS‘as vi­suo­met yra ne­val­do­mas, jis plin­ta ir įsi­tvir­ti­na. Taip bu­vo ir prieš 23-ejus me­tus, ka­da su bend­ra­min­čiais, Šiau­liuo­se tuo me­tu gy­ve­nu­siais kū­ry­bin­gais žmo­nė­mis jaus­te jau­tė­me – no­ri­me, tu­ri­me kaž­ką da­ry­ti, kad neuž­sit­renk­tų spąs­tai, pa­lik­da­mi mus gi­lio­je pro­vin­ci­jo­je, dva­si­nė­je pro­vin­ci­jo­je, ne­kū­ry­bin­gu­mo zo­no­je, iš ku­rios pa­skui bus neį­ma­no­ma iš­trūk­ti.

Pa­sau­lis tuo­met juk bu­vo ap­vir­tęs aukš­tyn ko­jo­mis, ne­pri­tek­liai, skur­das, ne­ži­no­ji­mas, ką da­ry­ti, kur vis­kas nu­ves, ge­ne­ra­vo mū­sų min­tis ir idė­jas. Ta­da daug bend­rau­da­vo­me, daug dis­ku­tuo­da­vo­me, daug kū­rė­me, nes vie­no žmo­gaus gal­vo­je ge­ros idė­jos re­tai ka­da už­gims­ta. Ir, ma­nau, mums pa­si­se­kė, kad su­bran­di­no­me min­tį, kad mū­sų sie­kius, mū­sų pre­ten­zi­jas ge­riau­siai ga­lė­tų at­skleis­ti bū­tent mo­der­naus me­no fes­ti­va­lis.

Bu­vo­me rea­lis­tai, įver­ti­no­me sa­vo kū­ry­bi­nio po­ten­cia­lo ga­lias ir iš­min­tin­gai nu­spren­dė­me – Šiau­liuo­se vyk­sian­tis mo­der­naus me­no fes­ti­va­lis tu­ri ap­jung­ti ke­lias me­no rū­šis, jų sin­te­zė ga­li duo­ti iš­skir­ti­nių re­zul­ta­tų. Taip pa­lei­do­me į pa­sau­lį VIRUS‘ą, ir ne­suk­ly­do­me – jis sėk­min­gai plin­ta, ko­ky­biš­kė­ja, gar­si­na Šiau­lius ir mums vi­siems, čia gy­ve­nan­tiems, lei­džia pa­si­jaus­ti ly­gia­ver­čiais su vi­su pa­sau­liu.

–Lygiaverčiais su vi­su pa­sau­liu – ar ne per daug am­bi­cin­gai pa­sa­ky­ta?

– Ne, tik­rai ne. Tik pa­žiū­rė­ki­te, ko­kie at­li­kė­jai, ko­kie me­ni­nin­kai da­ly­vau­ja šie­me­ti­nia­me VIRUS‘e! Mū­sų lau­kia sep­ty­nios pil­nos azar­to, spal­vų, idė­jų ir emo­ci­jų die­nos. Ga­li­me pa­vy­dė­ti net pa­tys sau. Fes­ti­va­lio ati­da­ry­mo die­na, spa­lio 25-oji, pa­kels kar­te­lę taip aukš­tai, kad iš­blaš­kys vi­sas abe­jo­nes dėl fes­ti­va­lio pro­gra­mos – ji iš­ties uni­ka­li.

Pa­čią pir­mą­ją fes­ti­va­lio va­lan­dą pa­ma­ty­si­me vi­sa­me pa­sau­ly­je gei­džia­mos skan­da­lin­gos per­for­man­so me­no gru­pės „Non Gra­ta“ iš Es­ti­jos pa­si­ro­dy­mą. Tik­rai ne­de­rė­tų pra­leis­ti to­kio įvy­kio, jei­gu bent kiek do­mie­si me­nu, jo ten­den­ci­jo­mis, drą­sa ir ge­bė­ji­mu eks­pe­ri­men­tuo­ti. Jei­gu šis pa­si­ro­dy­mas su­kels per daug aud­rin­gų emo­ci­jų, jas ap­mal­šins ži­no­mos lat­vių me­ni­nin­kės Ra­sos Jan­so­nės pa­ro­da „Apg­lėb­siu ir su­šil­dy­siu“ – itin di­de­lio for­ma­to po­rtre­tai žmo­nių, ku­riuos kas­dien esa­me įpra­tę ma­ty­ti ša­lia: drau­gas, ma­ma, ge­ras bi­čiu­lis, pa­žįs­ta­mas žmo­gus ir etc., nu­tei­kia eksp­re­sy­viai, ta­čiau kar­tu pa­de­da su­pras­ti, kad ap­link yra dau­gy­bė pui­kių idė­jų, kad kas­die­ny­bė­je ir ru­ti­no­je ga­li ras­ti uni­ka­lių, ne­pa­kar­to­ja­mų da­ly­kų, tik mo­kėk juos pa­ste­bė­ti ir pa­ro­dy­ti ki­tiems.

Skulp­tū­ri­nius mo­lio ir kū­no per­si­lie­ji­mus sa­vo per­for­man­se pa­de­monst­ruos me­ni­nin­kų due­tas iš Vo­kie­ti­jos HART­MANN­MUEL­LER. Gal jie pa­keis mū­sų su­pra­ti­mą apie me­džia­gas, apie jų są­vei­ką? Gal vo­kie­čių per­for­man­sas, su­si­jęs su pa­pras­tos ir mums ge­rai pa­žįs­ta­mos me­džia­gos, mo­lio, są­vei­ka su kū­nais pa­dės at­ras­ti mums mo­lį kaip kū­ry­biš­ku­mo me­džia­gą?

– Pir­mo­sios fes­ti­va­lio die­nos, ati­da­ry­mo, pa­si­ro­dy­mai iš Dai­lės ga­le­ri­jos per­si­kels į kon­cer­tų sa­lės „Sau­lė“ sce­ną. Bus poe­zi­jos ir mu­zi­kos. Kaip ga­lė­tu­mė­te pri­sta­ty­ti šį pa­si­ro­dy­mą?

– „Sau­lė­je“ bus daug poe­zi­jos, mu­zi­kos ir vi­deome­no. VI­RUS'as iš­skir­ti­nis tuo, kad čia bend­rą at­mos­fe­rą su­ku­ria ir su­stip­ri­na bū­tent me­nų sin­te­zė. Įvy­kis ga­ran­tuo­tas jau tuo, kad sce­no­je ka­ra­liaus bu­vęs šiau­lie­tis, poe­tas, ra­šy­to­jas, per­for­me­ris, na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas Ro­lan­das Ras­taus­tas. Kas yra ma­tęs ir klau­sę­sis šio žmo­gaus, tik­rai yra pa­jau­tęs jo įvai­ria­pu­siš­ką ta­len­tą, jo ge­bė­ji­mą bend­rau­ti, pa­sa­ko­ti, skai­ty­ti ei­les, už­deg­ti sa­vo idė­jo­mis ir do­va­no­ti ap­lin­ki­niams ne­ža­bo­tą ener­gi­ją. Tai – pa­sau­lio pi­lie­tis, as­me­ny­bės lais­vės idė­jos skei­dė­jas, žai­ža­ruo­jan­ti as­me­ny­bė.

Kar­tu su R. Ras­taus­ku sce­no­je bus ir tik­ras mu­zi­kos griaus­mas – džia­zo vir­tuo­zai Ar­ka­di­jus Go­tes­ma­nas, To­mas Ku­ta­vi­čius ir Juo­zas Mi­la­šius, o kar­tu su jais – ir vi­deome­ni­nin­kė Au­re­li­ja Mak­ny­tė. Tap­si­me jų spe­cia­liai VIRUS‘ui su­kur­tos pro­gra­mos „O so­le mio! – imp­ro­vi­za­ci­ja Šiau­liams“ prem­je­ros liu­di­nin­kais. Be­je, fes­ti­va­lio ati­da­ry­mo die­nos pa­si­ro­dy­mai – ne­mo­ka­mi. No­ri­me, kad mo­der­nio­jo me­no dva­sią pa­jaus­tų kuo dau­giau žmo­nių.

– Mo­der­naus me­no fes­ti­va­liai kar­tais per­ne­lyg šo­ki­ruo­ja sa­vo eks­pe­ri­men­tais. Kaip bus Šiau­liuo­se?

– Būk as­me­ny­be – bū­tent toks pa­grin­di­nis me­no tiks­las, šū­kis, kvie­ti­mas... Mo­der­naus me­no pa­skir­tis – ža­din­ti mus iš to pa­to­gaus gy­ve­ni­mo, vers­ti pa­mąs­ty­ti, su­dre­bin­ti, su­ža­din­ti no­rą ju­dė­ti pir­myn, kur­ti, da­lin­tis, pa­ga­liau – bū­ti drą­siais. Taip, kai ku­rie pa­si­ro­dy­mai ga­li šo­ki­ruo­ti, bet gal bū­tent to rei­kia, kad iš­ju­din­tu­me sa­vo kū­ry­bin­gas ga­lias, kad su­pras­tu­me, jog ir mes ga­li­me bū­ti drą­sūs, ga­li­me iš­reikš­ti sa­ve, ga­li­me at­vi­rai kal­bė­ti, o ne su­si­spau­dę sa­vy­je ken­tė­ti ir ne­drįs­ti pa­sau­liui pa­sa­ky­ti apie sa­ve ir sa­vo lū­kes­čius, ne­pa­ban­dy­ti iš­sa­ky­ti sa­vo po­zi­ci­jos, iš­ban­dy­ti tai, kas dar ne­pa­tir­ta. VI­RUS'as, jo tra­di­ci­ja su­tei­kia la­bai daug stip­ry­bės mies­tui, pri­trau­kia pa­čių įvai­riau­sių me­nų kū­rė­jų, su­bu­ria stip­rų kū­ry­bos de­san­tą.

VI­RUS'as lei­džia Šiau­liams pa­ten­kin­ti sa­vo pa­grįs­tas am­bi­ci­jas bū­ti šiuo­lai­ki­nio me­no erd­ve. Ma­no­te, kad leng­va bū­tų pri­kvies­ti po vi­są pa­sau­lį pa­si­ro­dy­mus ren­gian­čią „Non Gra­ta“ gru­pę, jei­gu ne­sklis­tų ži­nia apie mū­sų mies­te esan­čią pui­kią erd­vę ir at­mos­fe­rą mo­der­niam me­nui? Taip au­ga fes­ti­va­lio ko­ky­bė, ji vėl lei­džia ge­ne­ruo­ti nau­jas idė­jas.

– Kas Jus la­biau­siai džiu­gi­na kaip VI­RUS'o or­ga­ni­za­to­rių?

– Jau sa­kiau, kad kaž­ka­da, VI­RUS'o kū­ri­mo pra­džio­je, mai­šė­me, tru­pi­no­me, rin­ko­me įvai­rias idė­jas, ti­kė­da­mie­si su­kur­ti kaž­ką nau­ja ir uni­ka­laus. Tuo­met bu­vo at­vi­ras, nie­kam ne­pak­lūs­tan­tis laik­me­tis, ku­ris dau­ge­lį tie­siog stū­mė į avan­gar­dą, į eks­pe­ri­men­tą, pro­tes­tą. Pas­kui daug kas kei­tė­si, at­si­ra­do dau­giau kom­for­to mū­sų gy­ve­ni­me, nu­si­sto­vė­jo ir gy­ve­ni­mas, ir kū­ry­ba, to­dėl ir VI­RUS, jei­gu jis no­rė­jo iš­lik­ti, tu­rė­jo keis­tis.

Ma­tyt, tai pa­vy­ko, ypač tą liu­di­ja jau­ni žmo­nės – dau­ge­lis kū­ry­bin­gų as­me­ny­bių su­bren­do ir užau­go VI­RUS dva­sio­je, ta ži­nia per­si­duo­da – da­bar per šim­tas jau­nų kū­ry­bin­gų gim­na­zis­tų sa­va­no­riau­ja fes­ti­va­ly­je, ne vie­nas jau­nas žmo­gus, iš­vy­kęs stu­di­juo­ti ki­tur, su­de­ri­na sa­vo ato­sto­gas ar grį­ži­mą na­mo bū­tent tuo me­tu, kai vyks­ta VI­RUS'as. Tai – pa­tys di­džiau­si komp­li­men­tai šiam fes­ti­va­liui. Be to, šių me­tų fes­ti­va­ly­je eks­pe­ri­men­ti­nę mu­zi­ką pri­sta­tys DJ Do­man­tas. Vai­ki­nas stu­di­ja­vo už­sie­niuo­se, bu­vo iš­vy­kęs iš Šiau­lių, o da­bar grį­žo ir sa­ko: „Dirb­ki­me kar­tu, kur­ki­me“.

To­kie pa­vyz­džiai – tar­si vil­tis, kad Šiau­liai ga­li trauk­ti su­grįž­ti, kad čia yra erd­vės at­si­skleis­ti as­me­ny­bei, kū­ry­bai, sa­vo idė­jų rea­li­za­ci­jai. Šiuo­lai­ki­nė kul­tū­ra žmo­gui su­tei­kia di­de­lių ga­li­my­bių, gy­ve­ni­mo pra­smės po­jū­tį, ta­čiau vi­sa tai rei­kia puo­se­lė­ti, rei­kia kur­ti to­kias są­ly­gas, kad ir jau­ni, ir vy­res­ni žmo­nės jaus­tų čia, Šiau­liuo­se, pil­nat­vę, ne­pra­ras­tų no­ro ju­dė­ti į prie­kį, kur­ti, ką jie be­veik­tų.

– Fes­ti­va­lis tę­sis iki lapk­ri­čio 24-osios ir fi­ni­šuos, kaip jau įpras­ta, avan­gar­di­nės ma­dos šou. Ką dar ma­ty­si­me fes­ti­va­lio pro­gra­mo­je?

– Tra­di­ciš­kai VIRUS‘o fes­ti­va­lis pa­sklin­da po įvai­rias mies­to erd­ves. Tad lapk­ri­čio 7-ąją Kau­no šo­kio teat­ro „Au­ro­ra“ pa­si­ro­dy­mą ma­ty­si­me Šiau­lių dra­mos teat­re. Čia lapk­ri­čio 8-ąją kon­cer­tuos ir dvi eks­cent­riš­kos, žai­biš­kai iš­gar­sė­ju­sios gru­pės „Ti­mid Koo­ky“ ir „Sheep Got Wa­xed“.

Lapk­ri­čio 14 die­ną fes­ti­va­lis su­grįš į Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­ją, kur ga­lė­si­me gro­žė­tis ju­de­sio ak­ro­ba­ti­ka – tarp­tau­ti­nis šiuo­lai­ki­nio šo­kio pro­jek­tas „Pa­reiš­kiu – Bran­dir“ pri­sta­tys gar­saus Pran­cū­zi­jos šiuo­lai­ki­nio šo­kio cho­reog­ra­fo Al­ba­no Ri­char­do kar­tu su pran­cū­zų ir lie­tu­vių šo­kė­jais su­kur­tą spek­tak­lį, skir­tą Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės šimt­me­čiui.

Lapk­ri­čio 16-ąją ga­le­ri­jo­je ati­da­ro­ma ant­ra fes­ti­va­lio pa­ro­da „Mind­sur­fer vol.5.“, ku­rios au­to­rius es­tas And­rus Joo­nas gar­sė­ja kaip per­for­man­so, ta­py­bos, vi­deo­me­no sin­te­zuo­to­jas.

Lapk­ri­čio 22-ąją nu­ma­ty­tas ma­dos vit­ri­nų pro­jek­tas „Epi­zo­das iš ma­dos pa­sa­kos „Eg­lė – žal­čių ka­ra­lie­nė“, ku­rio su­ma­ny­to­ja Ag­nė Bis­ky­tė, ša­lia ga­le­ri­jos esan­čias iš­tuš­tė­ju­sių par­duo­tu­vių vit­ri­nas pa­vers ryš­kia, švie­čian­čia, praei­vius int­ri­guo­jan­čia me­no ir ma­dos, kos­tiu­mo ir skulp­tū­ros sin­te­ze.

Na, o lapk­ri­čio 24-oji bus iš­ban­dy­mas mums vi­siems – tarp­tau­ti­nis avan­gar­di­nės ma­dos šou VIRUS’23 pir­mą kar­tą bus ren­gia­mas Šiau­lių leng­vo­sios at­le­ti­kos ma­nie­že. Pa­ža­da­me ma­dos, ku­ri Jus ža­vės, šo­ki­ruos, pyk­dys, džiu­gins ir su­kels dar dau­gy­bę min­čių ir jaus­mų, ta­čiau tik­rai ne­bus vie­no – nuo­bo­du.

VI­RU­S'as ku­ria­mas ste­bin­ti, bū­ti ar tap­ti kū­ry­bin­ges­niais ne­gu bu­vo­me, įgau­ti drą­sos, pa­žin­ti ki­tus, bet svar­biau­sia – pa­ža­din­ti sa­vo kū­ry­bi­nes ga­lias, priim­ti drą­sių spren­di­mų, ku­rie ga­li nu­lem­ti įdo­mes­nio ir pra­smin­ges­nio gy­ve­ni­mo virs­mą.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­ju­s Kin­či­nai­tis prieš 23-ejus me­tus su bend­ra­min­čiais kū­rė VIRUS‘ą. Su juo yra iki šiol.