AT­SIS­VEI­KI­NA­ME SU POE­T...

AT­SIS­VEI­KI­NA­ME SU POE­TE DA­NU­TE AND­RI­JAUS­KIE­NE

Sa­ko­ma, kad poe­tai ne­mirš­ta – jie iš­skren­da į am­ži­ną­sias kū­ry­bos dau­sas. Am­ži­ny­bės mū­zos šiau­lie­tę Da­nu­tę And­ri­jaus­kie­nę pa­siė­mė sa­vo glo­bon, li­kus dviem die­noms iki jos 80-me­čio.

Il­gai mąs­čiau, sa­ky­ti Jai ar ne, kad jau prieš mė­ne­sį par­ve­žiau Lie­tu­vos Res­pub­li­kos kul­tū­ros mi­nist­rės Lia­nos Ruo­ky­tės-Jons­son pa­si­ra­šy­tą pa­dė­ką poe­tei, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mų­jų ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rei, ku­rią mi­nist­rė sky­rė “už įtai­gų ir nuo­šir­dų poe­ti­nį žo­dį, il­ga­me­tę kū­ry­bi­nę veik­lą, kraš­to tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mą, pi­lie­tiš­ką po­zi­ci­ją, ak­ty­vų da­ly­va­vi­mą vi­suo­me­ni­nia­me ir kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me“. Šian­dien džiau­giuo­si, kad apie tą įver­ti­ni­mą pa­sa­kiau, o įtei­ki­mą ati­dė­jo­me, kol pa­ge­rės svei­ka­ta. Tai pla­na­vau pa­da­ry­ti per ju­bi­lie­ji­nį va­ka­rą Lie­po­rių bib­lio­te­ko­je, kur tu­rė­jo bū­ti pri­sta­ty­ta ir Da­nu­tės nau­jo­ji poe­zi­jos kny­ga. De­ja...

D. And­ri­jaus­kie­nė gi­mė 1938 10 20 Če­če­lių kai­me, Ku­piš­kio ra­jo­ne. Bai­gė Su­ba­čiaus vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, vė­liau – Vil­niaus ge­le­žin­ke­lių trans­por­to tech­ni­ku­mą. At­vy­ku­si į Šiau­lius, daug me­tų dir­bo Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ties rū­mų dik­to­re, bu­dė­to­ja, trau­ki­nių re­vi­zo­re, sto­ties vir­ši­nin­ke, o nuo 1980 m. dar­ba­vo­si mies­to ki­no teat­ruo­se “Lai­kas“, „Dai­nai“. Da­nu­tę vi­są gy­ve­ni­mą ža­vė­jo ke­lio­nės, neat­si­tik­ti­nai ji 1981–1990 me­tais bu­vo tu­ris­ti­nių gru­pių va­do­vė, su jo­mis ke­lia­vo po Vi­du­ri­nę Azi­ją, Kau­ka­zą.

Kur­ti pra­dė­jo Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę. Pir­ma­sis poe­zi­jos rin­ki­nys „Kryž­ke­lės“ pa­si­ro­dė 1997 m. Ki­tos jos kny­gos: „Iš­de­gu­si sau­lė“, 2000, „Edel­vei­so žy­dė­ji­mas“, 2002, „Šal­ti­nio gel­mių si­dab­ras“, 2005, „Per va­sa­ros snie­gą“, 2006, „Vai­kys­tės var­pe­liai“ (vai­kams), 2007, „Bal­to­sios ty­los už­kal­bė­ji­mas“, 2008, „Pa­siž­val­gy­mai gam­to­je“ (vai­kams), 2008. Ka­dan­gi bu­vo la­bai vi­suo­me­niš­ka, pi­lie­tiš­ka mo­te­ris, ra­šė ir mi­nia­tiū­ras, esė.

Jos teks­tuo­se vy­rau­ja gy­ve­ni­mo pa­tir­ties pa­dik­tuo­tos te­mos: san­ty­kis su sa­vo gim­ti­ne, ri­bų tarp kas­die­ny­bės ir bū­ties ieš­ko­ji­mas, su­si­tel­ki­mas į ty­los erd­vę, gam­tos pa­sau­lį. Die­vi­no bal­tą­ją spal­vą, ta te­ma pa­ra­šė ne vie­ną ei­lė­raš­tį, net pa­va­di­no kny­gą. My­lė­jo Šiau­lius, jų žmo­nes, su ku­riais per daug me­tų suau­go. La­bai iš­gy­ven­da­vo, kai mir­da­vo bran­gūs jai kū­ry­bos žmo­nės, kiek­vie­nam iš jų skir­da­vo sa­vo ei­lė­raš­tį-de­di­ka­ci­ją (Just. Mar­cin­ke­vi­čiui, V. Sir­tau­tui, E. Prės­kie­nie­nei, K. Ka­li­ba­tui). Su­kū­rė „Him­ną Šiau­liams“ (mu­zi­ka D. Da­ni­lai­čio), iš ki­tų ra­šan­čių­jų iš­si­sky­rė pi­lie­tiš­ku­mu, kai gy­nė ne vie­ną vi­suo­me­nės in­te­re­są, pvz., dėl cir­ko ke­lia­mo triukš­mo Pie­ti­nia­me mies­to ra­jo­ne. Jos ei­les mie­lai spaus­di­no „Gin­ta­ro gim­ti­nė“, ne­ma­žai kū­ry­bos pub­li­kuo­ta al­ma­na­chuo­se „Jung­tys“, „Ten, si­dab­ro vin­gy...“.

Da­nu­tės poe­zi­ja su­si­lauk­da­vo įver­ti­ni­mo li­te­ra­tū­ri­niuo­se kon­kur­suo­se, ne kar­tą ta­po jų lau­rea­te: 2007 m. ap­do­va­no­ta kal­bos pra­kti­kos cent­ro „Lin­qua Li­tua­ni­ca“ pri­zu „Raš­tin­giau­siai Mo­ti­nai“ (be­je, ji mėg­da­vo da­ly­vau­ti kas­met or­ga­ni­zuo­tuo­se Dik­tan­to kon­kur­suo­se), ap­do­va­no­ta Šiau­lių mies­to kul­tū­ros sky­riaus pa­dė­kos raš­tais už kū­ry­bi­nę veik­lą, gim­to­sios kal­bos tur­ti­ni­mą. Die­vi­no gam­tos ir pa­sau­lio pla­ty­bes, to­dėl 2009 m. džiau­gė­si nu­ga­lė­ju­si „Šiau­lių kraš­to“ kon­kur­se, ku­ria­me už ei­lė­raš­tį „Pat­ria una – Tė­vy­nė vie­na“ bu­vo ap­do­va­no­ta dip­lo­mu ir iš­si­pil­dė jos sva­jo­nė pa­skrai­dy­ti oro ba­lio­nu – toks bu­vo pri­zas.

Da­nu­tė di­džia­vo­si, kai jos kū­ry­bą įver­ti­no JAV lie­tu­viai. 2007 m. už jos penk­tą­ją poe­zi­jos kny­gą „Per va­sa­ros snie­gą“ šiau­lie­tei bu­vo pa­skir­ta LNRS me­ce­na­tės dr. N. Ba­tai­tyės li­te­ra­tū­ri­nio fon­do Sta­sio Ba­tai­čio var­do pre­mi­ja li­te­ra­tū­ros sri­ty­je. Ame­ri­kos lie­tu­vius su­ža­vė­jo au­to­rės nuo­sta­tos: nuo­šir­dus san­ty­kis su Tė­vy­ne ir jos is­to­ri­ja, ne­ri­mas dėl Lie­tu­vos da­bar­ties ir atei­ties.

Ant lei­dė­jų sta­lo li­ko bai­gia­mas reng­ti D. And­ri­jaus­kie­nės di­de­lės apim­ties rin­ki­nys „Prie iš­ta­kų sa­vo“, liu­di­jan­tis, kad poe­tai ne­mirš­ta – jų žo­dis sklan­do, nu­sė­da skai­ty­to­jų są­mo­nė­se, šir­dy­se.

Il­sė­kis, mie­la Da­nu­te, ne­ti­kė­tai bai­gu­si sa­vo že­miš­ką­ją ke­lio­nę. Tau ne­bus sun­ku Am­ži­ny­bė­je, nes vi­są gy­ve­ni­mą Ta­ve ly­dė­jo kū­ry­bos spar­nai.

Mi­no­ru tes­kam­ba Da­nu­tės ra­šy­tų de­di­ka­ci­jų fra­zės: “Išei­ni, iš kur ir atėjai”; “Li­ko at­vers­tos kny­gos, neuž­baig­ti darbai”; “Li­ko tik pė­dos, gim­ti­nėj įmin­tos, / Li­ko gė­ris, drau­gams, ar­ti­miems iš­da­lin­tas, / Ir li­ko gė­la, ku­ri žy­di juo­dai”...

Su liū­de­siu ir užuo­jau­ta ar­ti­mie­siems ir plunks­nos bi­čiu­liams – Sta­sys Tu­mė­nas

At­sis­vei­ki­ni­mas su D. And­ri­jaus­kie­ne – “Nor­gai­lės“ lai­do­ji­mo na­muo­se (Ge­gu­žių g. 10A). Šv. Mi­šios – sek­ma­die­nį 8 val. Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ne­kal­to­jo pra­si­dė­ji­mo baž­ny­čio­je (Ge­gu­žių g. 57). Ve­lio­nė lai­do­ja­ma po Mi­šių Gin­kū­nų ka­pi­nė­se.