Apie egoizmą – politikos magnetą

Me­rai be re­ga­li­jų

Apie egoiz­mą – po­li­ti­kos mag­ne­tą

Šiau­liams 2000–2002 me­tais va­do­vu­si me­rė Vi­da SKAČ­KAUS­KAI­TĖ (Sta­siū­nai­tė) bu­vo ryš­ki ir cha­riz­ma­tiš­ka ly­de­rė, ži­no­ma ša­ly­je po­li­ti­kė. Bet bu­vo at­sta­ty­din­ta ir pri­vers­ta trauk­tis iš po­li­ti­kos. Šian­dien ji tei­gia: „Len­kiuo­si vi­siems, ku­rie ma­ne iš­spjo­vė ir ap­spjau­dė, nes pri­ver­tė at­si­gręž­ti į sa­ve ir keis­tis.“

Po­li­ti­ka, sa­ko V. Skač­kaus­kai­tė, ug­do egoiz­mą, iš­ren­ka­me egois­tą, ne­no­rin­tį nei bend­rau­ti, nei val­džia da­lin­tis, tik – gra­žiai at­ro­dy­ti.

Po­kal­biu su V. Skač­kaus­kai­te tę­sia­me ra­ši­nių cik­lą „Me­rai be re­ga­li­jų.“

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Ga­lė­jo bū­ti pir­mą­ja mies­to me­re

V. Skač­kaus­kai­tė šie­met at­šven­tė 65-me­tį. Gy­ve­na kai­me, Drą­su­čiuo­se, vie­no kam­ba­rio bu­te, ša­lia miš­ko. Kai pa­skam­bi­nu dėl po­kal­bio, iš­girs­tu, jog yra Vo­kie­ti­jo­je. Ži­no­da­ma jos pla­čius in­te­re­sus, spė­ju, kad įgy­ven­di­na ko­kį pro­jek­tą, bet ap­si­ri­kau. Kai su­si­tin­ka­me, po­nia Vi­da šyp­so­si, jog apie vis­ką pa­pa­sa­kos „iš ei­lės“.

– Ar ėji­mas į me­rys­tę bu­vo at­si­tik­ti­nis?

– Nie­ko ne­bu­vo at­si­tik­ti­nio – vis­kas pra­si­dė­jo nuo Są­jū­džio. Į Są­jū­dį ėjo­me vi­di­nio po­rei­kio ve­da­mi, kiek­vie­nas tu­rė­jo­me sa­vo tiks­lą ir vi­di­nį va­rik­liu­ką. Aš ėjau, nes man trū­ko dvie­jų da­ly­kų – tie­sos ir lais­vės. No­rė­jau, kad vi­sur bū­tų tei­sin­ga, kad žmo­nės tu­rė­tų pa­si­rin­ki­mo lais­vę ir ga­lė­tų įgy­ven­din­ti sa­vo tiks­lus.

Tų mo­ty­vų ve­di­na ieš­ko­jau, kaip žmo­nėms pa­dė­ti, kad ge­riau gy­ven­tų, bū­tų lai­min­ges­ni.

Bū­da­vo net taip: jei­gu ma­nęs ne­pa­siū­lo į pa­rei­gas, aš pa­ti pa­si­siū­lau. Bu­vau da­vu­si ir su­ti­ki­mą bū­ti pir­mą­ja mies­to me­re. Ta­da bu­vo su­dė­lio­ta to­kia kan­di­da­tų į me­rus ei­lu­tė: pir­mas – toks Pet­rai­tis iš „Nuk­lo­no“ ga­myk­los, po to – aš, o tre­čias – K. Ša­vi­nis. Taip bu­vo nu­spręs­ta Są­jū­džio. Bet, kai su­si­rin­ko pir­mo­ji mies­to Ta­ry­ba, jos pir­mi­nin­kas Jo­nas Tru­čins­kas pa­siū­lė į me­rus K. Ša­vi­nį. Pra­ri­jau kaip kar­čią pi­liu­lę ir pa­gal­vo­jau: „Nie­ko, užaug­sim“.

Ne­kan­di­da­ta­vau į pir­mo­sios ka­den­ci­jos mies­to Ta­ry­bą, nes ma­niau, jog ne­su to­kia kom­pe­ten­tin­ga. Tik, kai iš ar­ti pa­ma­čiau iš­rink­tą Ta­ry­bą, pa­si­gai­lė­jau.

Iš tie­sų, kar­je­ro­je aug­ti rei­kia pa­ma­žu, žings­nis po žings­nio, nes da­rant di­de­lius šuo­lius ga­li ir pra­smeg­ti.

– Ko­kie bu­vo kar­je­ros žings­niai?

– Ta­pau Pri­va­ti­za­vi­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­ke. Po ku­rio lai­ko me­ras Ar­vy­das Sal­da pa­skam­bi­no ir sa­ko, siū­ly­siu ta­ve į vi­ce­me­res. Tik nu­si­juo­kiau, kas ma­ne tvir­tins? Bet pa­tvir­ti­no.

Vi­ce­me­rys­tė la­bai daug pa­tir­ties da­vė – bu­vau at­sa­kin­ga už eko­no­mi­ką, ko­mu­na­li­nį ūkį. Iš me­ro A. Sal­dos daug pa­si­mo­kiau. Jis toks va­do­vas, ku­ris su­tei­kia erd­vės ir lais­vės veik­ti ir pa­lai­ko. Man bu­vo sky­ręs di­des­nį at­ly­gi­ni­mą, nei pa­ts gau­da­vo, nes tu­rė­jau dau­giau veik­los sri­čių.

Me­ras, vi­ce­me­ras ta­da bu­vo­me po­li­ti­nės fi­gū­ros, Ta­ry­bos tvir­ti­na­mos, bet ne­bu­vo­me Ta­ry­bos na­riai – bu­vo­me Sa­vi­val­dy­bės val­dy­bos na­riai – gry­nai vyk­do­mo­ji val­džia.

Bu­vo įdo­mus kū­ry­bin­gas lai­kas, vi­si pa­kan­ka­mai  ge­ra­no­riš­ki. Ta­da vy­ko sa­vi­val­dos kū­ri­mas. Kū­rė­me Sa­vi­val­dos įsta­ty­mo pa­ma­tus Sei­mui.

Kai vi­ce­me­ro ka­den­ci­ja pa­si­bai­gė, su A. Sal­da įkū­rė­me Lais­vo­sios eko­no­mi­nės zo­nos di­rek­ci­ją – kū­rė­me ir įsta­ty­mą, ir pa­čias veik­las.

Ba­lo­ti­ra­vau­si į Sei­mą nuo So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos – se­no­sios at­kur­to­sios, ku­ri dar su nie­kuo ne­bu­vo su­si­jun­gu­si.

Sei­me ne­ra­dau sau vie­tos, nes ten jo­kios kū­ry­bos nė­ra. Jei­gu ką ir pa­da­rai, tai re­zul­ta­tą pa­ma­ty­si tik po dve­jų tre­jų me­tų. Kai dar­bo re­zul­ta­tas neap­čiuo­pa­mas, o aš esu grei­tas ir konk­re­tus žmo­gus, man neį­do­mu.

Be to, ma­čiau, kad par­ti­ja len­kia­ma jung­tis su bu­vu­sių ko­mu­nis­tų įkur­ta LDDP (Lie­tu­vos de­mok­ra­ti­ne dar­bo par­ti­ja). Ne­su­ti­kau ir išė­jau iš par­ti­jos.

Pe­rė­jau ta­da į Nau­ją­ją są­jun­gą, ku­ri ne­tu­rė­jo jo­kio na­rio Sei­me ir per ma­ne ta­po par­la­men­ti­ne par­ti­ja. Su Ar­tū­ru Pau­laus­ku kū­rė­me šią nau­ją par­ti­ją.

Kai 2000 me­tais Sei­mo rin­ki­mus lai­mė­jo so­cial­de­mok­ra­tai, pa­li­ko­me juos opo­zi­ci­jo­je. Ta­da per nak­tį su­kū­rė­me nau­jos po­li­ti­kos ban­gą su li­be­ra­lais de­mok­ra­tais, cent­ris­tais ir mo­der­niai­siais krik­de­mais. Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus da­vė įga­lio­ji­mus for­muo­ti Vy­riau­sy­bę. Nuo to lai­ko soc­de­mai vis­ką da­rė, kad ma­ne iš­stum­tų iš po­li­ti­kos. Ir pa­vy­ko, kai A. Pau­laus­kas vė­liau su jais su­da­rė koa­li­ci­ją

– Bet jūs su Nau­ją­ja są­jun­ga ta­po­te me­re?

– Taip, per 2000 me­tų sa­vi­val­dos rin­ki­mus mies­to Ta­ry­bo­je mes lai­mė­jo­me 10 vie­tų. Bu­vo­me di­džiau­sia frak­ci­ja.

Li­po ir ant dži­po

– Jūs pri­si­me­na­ma, kaip la­bai spal­vin­ga me­rė: li­po­te ant dži­po mi­tin­guo­se, Sa­vi­val­dy­bės val­di­nin­kus va­di­no­te „per­nykš­čio­mis mor­ko­mis“, ku­rias „ro­vė­te“, prieš jus pro­tes­tuo­ti ėjo ir su laz­do­mis. Ką apie tai šian­dien ma­no­te?

– Ant dži­po li­pau, kad mi­tin­ge bū­čiau ma­to­ma. Ma­no ūgis ne­di­de­lis, atė­jau vil­kė­da­ma džin­sais, striu­ke­le, o Min­dau­gas Mur­za šau­kia: „Kur me­rė?“ Vi­si rė­kia: „Gė­da gė­da – me­rė nea­tė­jo“. Ta­da ir už­šo­kau ant M. Mur­zos dži­po.

M. Mur­za mi­tin­ga­vo, kad sa­ve pa­ro­dy­tų. Ta­da dar į jo mi­tin­gus daug žmo­nių suei­da­vo. Žmo­nės py­ko dėl dau­gy­bės da­ly­kų.

Su­dė­tin­gi po­ce­sai vy­ko, per per­tvar­kas vie­ni nu­skur­do, ki­ti pra­tur­tė­jo. Į mi­tin­gus ėjo var­guo­me­nė: kas dar­bus pra­ra­do, kas sa­vo že­mės neat­ga­vo. Tur­to grą­ži­ni­mas ypač bu­vo su­vel­tas.

Po­li­ti­kai, tarp jų ir M. Mur­za, nau­do­jo­si žmo­nių pro­tes­tu, ro­dė­si kaip tau­tos gy­nė­jai. O kur da­bar tas gy­nė­jas?

– Kas pa­vy­ko, dir­bant me­re?

– Kai atė­jau, bu­vo 12 mi­li­jo­nų li­tų sa­vi­val­dy­bės įmo­nių ir įstai­gų sko­lų. Mat bu­vo pa­sa­ky­ta, kad mo­kyk­los ir ki­tos įstai­gos ga­li ne­mo­kė­ti už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas ir nau­do­ti pi­ni­gus ki­toms reik­mėms. Taip bu­vo nu­va­ro­mos Sa­vi­val­dy­bės įmo­nės, kad bū­tų ką pri­va­ti­zuo­ti. Ta­da įve­dė­me biu­dže­ti­nės draus­mės tai­syk­les.

Ši­lu­mos tink­lų pri­va­ti­za­vi­mas bu­vo su­stab­dy­tas. Atė­ju­si dirb­ti ra­dau pa­reng­tą ke­ti­ni­mų su­tar­tį pri­va­ti­zuo­ti ši­lu­mos tink­lus – suo­miams no­rė­ta juos ati­duo­ti. Man rei­kė­jo tik pa­ra­šą pa­dė­ti. Pa­sa­kiau, jog ne­dė­siu ir jog nie­ka­da ne­pri­va­ti­zuo­si­me to­kios sa­vi­val­dy­bės įmo­nės. Ne­bus taip, kad vi­si bū­tu­me pri­jung­ti prie vie­no pri­va­taus vamz­džio.

Ver­kė suo­mis, o pa­skui dar su­lau­kiau iš „Ru­bi­ko­no“ kie­to vy­ru­ko su gra­si­ni­mais. Bet Sa­vi­val­dy­bės įmo­nės li­ko ne­par­duo­tos.

Bū­tent ta­da pra­si­dė­jo in­te­re­sų ko­va, o par­ti­jos pra­dė­jo megz­ti ry­šius su vers­lu. Vers­las bu­vo su­tvir­tė­jęs, o sa­vi­val­dy­bių ši­lu­mos, van­dens tie­ki­mo įmo­nės bu­vo tie per­liu­kai, ku­rių la­bai no­rė­ta.

– Bu­vo­te net pa­si­klau­sy­mo įran­gą ka­bi­ne­te ap­ti­ku­si.

– Ir se­kė, ir klau­sė­si, bet aš nie­ko slap­to ne­da­riau. Iš sau­gu­mo man po­rą kar­tų siun­tė pa­si­ra­šy­ti do­ku­men­tus dėl slap­tos in­for­ma­ci­jos – nie­ko ne­pa­si­ra­šiau. Pa­sa­kiau, jog Sa­vi­val­dy­bė­je yra ko­mu­na­li­nis ūkis ir čia jo­kių vals­ty­bės pa­slap­čių nė­ra.

Kai egoiz­mas au­ga

– Iki šiol esa­te vie­nin­te­lė mo­te­ris, ėju­si Šiau­lių mero pa­rei­gas, bet iš­si­lai­kė­te vos dve­jus me­tus. Kaip ma­no­te, ko­dėl bu­vo­te at­sta­ty­din­ta?

– Vin­cas Lau­ru­tis, mies­to Ta­ry­bos na­rys, bu­vęs Šiau­lių uni­ver­si­te­to rek­to­rius, man sa­kė: „Vi­da, jei­gu leis­tum ir vy­rams pa­si­ro­dy­ti, ne­bū­tų jo­kio at­sta­ty­di­ni­mo. Bet ne – vis pir­ma ir pir­ma, o mums ne­bė­ra ko pri­dur­ti.“

Ma­no egoiz­mas au­go ir pra­si­dė­jo spar­tus kri­ti­mas. Ats­ta­ty­di­no iš me­rų, moks­lo tech­no­lo­gi­jų par­ką kū­riau – bank­ro­tas, vers­lo ėmiau­si – bank­ro­tas, na­mą sta­tau – bank­ro­tas.

– Ma­no­te, egoiz­mas daug ką le­mia?

– Egoiz­mas tu­ri ke­lias gra­da­ci­jas. Bui­ti­nis – šei­ma, dar­bas, ato­sto­gos – ir ga­na. Aukš­tes­nis egoiz­mas – vers­las, no­ri­si dau­giau pi­ni­gų, no­ri­si ki­tą pa­jung­ti, val­dy­ti, o dar di­des­nis – po­li­ti­ka, kai no­ri vi­sus val­dy­ti. To­dėl iš po­li­ti­kos taip sun­kiai išei­na­ma, o išė­jus vis no­ri­si prie jos nors tru­pu­tį dar pri­si­lies­ti.

Sa­vo egoiz­mo aš ne­sus­tab­džiau – egoiz­mas žmo­gaus pri­gim­ty­je glū­di. Bet pra­dė­jau ieš­ko­ti at­sa­ky­mo, ko­dėl man taip at­si­ti­ko? Juk ėjau su kil­niais tiks­lais ir bu­vau ne pa­ti kvai­liau­sia.

At­sa­ky­mų paieš­kos

– Ar ra­do­te at­sa­ky­mą?

– Pers­kai­čiau kal­nus kny­gų – ne­ra­dau. Kol nea­tė­jau į ka­ba­lą. Tai toks moks­las, pra­si­dė­jęs prieš 5 tūks­tan­čius me­tų. Apie jį daug fan­ta­zi­jų sklei­džia­ma, bet jo­kios mis­ti­kos nė­ra. Jis paaiš­ki­na, ko­dėl au­ga žmo­gaus ego, ko­kie dės­niai vei­kia žmo­gų.

Vi­si esa­me val­do­mi dvie­jų jė­gų. Vie­na – pri­gim­ties no­ras gau­ti ma­lo­nu­mą, o ant­ra – vi­sa au­gi­nan­ti jė­ga. At­ra­dau sis­te­mą, ku­ri pa­de­da pa­žin­ti ne tik žmo­gų, bet ir vi­suo­me­nės vys­ty­mo­si dės­nius, su­vok­ti, kur link ei­na­me.

Juo­kas da­bar ima, kai po­li­ti­kas sa­ko: aš atei­siu ir pa­da­ry­siu – nie­ko jis ne­pa­da­rys. Pir­miau­sia au­gi­nan­čią jė­gą sa­vy­je rei­kia jaus­ti ir pa­gal ją sa­ve ko­re­guo­ti. Tik ta­da ga­li ki­tus jung­ti, vie­ny­ti. Au­gi­nan­ti jė­ga – kaip ap­skri­ti­mas jun­gian­ti, o egoiz­mas yra li­ni­ji­nis.

– Kaip ma­no­te, ko­kie po­li­ti­kai tu­ri ga­li­my­bių nau­juo­se me­ro rin­ki­muo­se?

– Ateis tie pa­tys po­li­ti­kai ar­ba dar di­des­ni egois­tai. Egoiz­mas, kaip mag­ne­tas, ki­tus pa­jun­gia, o po rin­ki­mų tik ste­bė­tis lie­ka, kaip mes to­kį iš­rin­ko­me?

Ką da­bar duo­da tie­sio­gi­niai me­ro rin­ki­mai? Vie­ną egois­tą iš­ren­ka­me, ku­ris ne­no­ri nei su ki­tais bend­rau­ti, nei da­ly­tis val­džia. Jis no­ri gra­žiai at­ro­dy­ti: štai, ko­kią gat­vę nu­tie­siau. O pa­slys ant ko­kio ak­me­nu­ko ir kas be­pri­si­mins, kas tą gat­vę nu­tie­sė?

– Iš sa­vo pa­tir­ties ži­no­te?

– Ir iš sa­vo. Tu­rė­jau bū­ti ki­to­kia. Sa­vi­val­dy­bė­je ne „per­nykš­čias mor­kas“ tu­rė­jau rau­ti, o pa­ti keis­tis.

– Kaip ma­no­te, biu­rok­ra­tiz­mo dau­gė­ja ar ma­žė­ja?

– Sa­vi­val­dy­bė­je anuo­met tiek bu­vo iš­ve­šė­ju­si biu­rok­ra­ti­ja, kad sky­riai vie­ni ki­tiems ra­šy­da­vo laiš­kus, ką rei­kia pa­da­ry­ti. Ap­sid­raus­da­mi ra­šy­da­vo ir vi­si laiš­kai ėjo per me­rą – pa­štu laiš­kus siųs­da­vo. Pag­ra­si­nau, jei­gu dar nors vie­ną laiš­ką gau­siu, lėks iš dar­bo. Bet ta­da sa­vi­val­dy­bės du­rys bu­vo at­vi­ros vi­siems, o da­bar mies­to val­džios du­rys yra už­da­ry­tos. Ko bi­jo?

– Ko pa­si­gen­da­te Sa­vi­val­dy­bės veik­lo­je?

– Sa­vi­val­dy­bė tu­ri tvar­ky­ti bend­rus mies­to rei­ka­lus, ko­mu­na­li­nius ir ki­to­kius. Kiek­vie­na­me mies­te ra­si bend­ruo­me­nės na­mus. Šiau­liuo­se to­kių nė­ra. Čia tam tik­ras ro­dik­lis.

No­rė­jau bend­ruo­me­nės na­mus or­ga­ni­zuo­ti – vie­tos pra­šė­me iš­tuš­tė­ju­sia­me Glo­bos na­mų pa­sta­te Tra­kų gat­vė­je. Krei­pė­mės į mies­to val­džią ir nie­ko – jo­kio at­sa­ky­mo.

Apie mo­te­ris po­li­ti­ko­je ir par­ti­jas

– Ką ma­no­te apie mo­ters vaid­me­nį po­li­ti­ko­je? Ar sa­vi­val­dy­bė­je ma­to­mos mo­te­rys po­li­ti­kės?

– Aš jų ne­ma­tau. Par­ti­jo­se jos yra ei­li­nės, joms lei­džia­ma bū­ti ša­lia, bū­ti rin­ki­mų są­ra­šuo­se, jos tik sta­tis­ti­nės bal­suo­to­jos.

Val­džia vis dėlto yra vy­rų dar­bas, nors po­li­ti­ko­je mo­te­rys yra ge­ros de­ry­bi­nin­kės, in­te­re­sų de­rin­to­jos. Jos kruopš­čiai stu­di­juo­ja spren­di­mų pro­jek­tus, bet re­ta mo­te­ris yra drą­si priim­ti spren­di­mus. Jei­gu to­kia at­si­ran­da, tai už vy­rus vi­sa gal­va tu­ri bū­ti aukš­tes­nė. Tik to­kia gal­va ne­re­tai nu­ker­ta­ma.

– Pa­ti ak­ty­viai da­ly­va­vo­te par­ti­jų veik­lo­je. Ko­dėl tai bu­vo svar­bu, ką ma­no­te apie da­bar­ti­nę par­ti­jų si­tua­ci­ją?

– Ap­lin­ka mus au­gi­na, o jei­gu ma­no ego au­ga, ieš­kau, kur ga­liu sa­ve rea­li­zuo­ti – ir ei­nu į po­li­ti­ką per par­ti­jas.

Ki­tas ke­lias – ei­nu į vers­lą, kad nu­si­pirk­čiau par­ti­jas – bet čia il­gas ke­lias. Da­bar vers­linin­kai yra su­vo­kę, kad be po­li­ti­kos ne­ga­li veik­ti. To­dėl vers­las per­ka po­li­ti­kus. Egois­ti­nė­je sis­te­mo­je vie­nas gy­ve­na ki­to są­skai­ta. Po­li­ti­kai ir­gi no­ri iš­lik­ti rin­kė­jų są­skai­ta – no­ri­si gy­ven­ti ge­rai. O kas ge­rai gy­ve­na? Vers­las, ku­riam rei­kia spren­di­mų.

Tie, ku­rie yra po­li­ti­ko­je ir vers­le, grei­čiau­siai su­si­ri­ša. O apa­čioms, kad ne­truk­dy­tų, rei­kia nu­mes­ti šio bei to – pa­kel­ti pen­si­ją, pa­kal­bė­ti apie di­des­nį mi­ni­ma­lų ar vi­du­ti­nį at­ly­gi­ni­mą. Pa­da­lin­ti pi­ni­gė­lių ko­kiai gat­vei nu­ties­ti ar mo­kyk­lai pa­re­mon­tuo­ti.

Žiū­rė­ki­te, kaip me­ras sa­ko: aš pa­da­riau, aš nu­tie­siau. Ar nors šiu­pe­liu pa­ts pa­brū­ži­no, ar jo pi­ni­gais pa­da­ry­ta? Vi­sos bend­ruo­me­nės pi­ni­gais pa­da­ry­ta.

Tu­rė­tų bū­ti svar­bu, kiek bend­ruo­me­nei esi nau­din­gas, o ne ko­kį po­stą uži­mi. Bet kad tai su­vok­tu­me, tu­ri­me pa­tek­ti į gi­lią po­li­ti­nę kri­zę.

– Ar ar­tė­ja­me į to­kią kri­zę?

– Ar­tė­ja­me, bet su­si­vok­si­me dar ne per šiuos rin­ki­mus.

– Ką ma­no­te apie ten­den­ci­ją ša­lin­tis par­ti­jų?

– Par­ti­jo­se yra vi­so­kio bru­do – dė­mė­tų, nu­si­kal­tu­sių, o ei­nan­tiems į rin­ki­mus rei­kia šva­ros, rei­kia bū­ti be dė­me­lės. Juo­lab – ne ša­lia su­si­te­pu­sių.

Tad vie­ne­tai, ku­rių ego smar­kiai užau­gęs, or­ga­ni­zuo­ja sa­vo rin­ki­mų ko­mi­te­tus, ju­dė­ji­mus. Pa­vyz­džių pil­na – ir R. Ši­ma­šius, ir V. Si­mu­lik, ir A. Vi­soc­kas. Žiū­riu į juos ir gal­vo­ju, ka­da jie, kaip tas su­pu­vęs ant ša­kos obuo­lys, nu­kris?

– Tai į ką siū­lo­te orien­tuo­tis per rin­ki­mus? Ar pa­ti ei­na­te į rin­ki­mus?

– Ei­nu. Aš orien­tuo­juo­si į tai, kas duo­da nau­dos. Ma­no kai­mo se­niū­nai­tis ge­rai dar­bus da­ro, gat­ves tvar­ko, kai­me lem­pos de­ga, tai ir bal­suo­ju už jo par­ti­ją. Blo­gai dirb­tų, rink­čiau­si ki­tus. Pir­miau­sia žiū­rėk, kas ma­žiau ple­pė­jo ir dau­giau da­rė, o są­ži­nin­gą dar­bą per rin­ki­mus vi­si ža­da: atei­na į dar­bą ir išei­na.

Vi­suo­me­ni­niai ju­dė­ji­mai vie­nam žmo­gui rei­ka­lin­gi. De­mok­ra­ti­jos ne­bė­ra, ji ta­po at­gy­ve­na. De­mok­ra­ti­ja rei­ka­lin­ga žmo­nėms jung­ti, o mus da­bar jun­gia tik ma­te­ria­lūs da­ly­kai.

Atei­na lai­ko­tar­pis, kai žmo­gus tu­ri pa­ts sa­ve kur­ti, pa­žin­ti. Ta­da pa­si­kei­čia ir pa­ts po­žiū­ris, ir ta­vo ap­lin­ka kei­čia­si.

Kam už ką dė­kin­ga

– Ar dar ei­tu­mė­te į po­li­ti­ką?

– Su jo­kiais py­ra­gais ma­nęs ne­benu­temp­tum į po­li­ti­ką. Sa­vi­rea­li­za­ci­jos pra­sme – man tai praė­jęs lai­ko­tar­pis. Da­bar aš už­sii­mu įdo­mia veik­la ir au­gi­nu sa­ve, o tai nie­ka­da ne­vė­lu da­ry­ti.

Esu la­bai dė­kin­ga vi­siems, ku­rie ma­ne iš­me­tė iš po­li­ti­kos, ku­rie ma­ne iš­spjo­vė ir ap­spjau­dė – vi­siems len­kiuo­si. Jie pri­ver­tė at­si­gręž­ti į sa­ve ir pra­dė­ti gal­vo­ti, kas su ma­nim da­ro­si?

Kai at­ran­di pa­ži­ni­mo dės­nius, kai pa­ts har­mo­ni­zuo­jie­si, tik ta­da iš tik­rų­jų pra­de­di val­dy­ti pro­ce­sus ir gy­ven­ti.

Da­bar su bend­ra­min­čiais ku­ria­me me­to­di­ką, ku­ri pa­dė­tų žmo­gui ug­dy­tis savi­vo­ką. Ber­ly­ne ku­ria­me ins­ti­tu­tą, su­vie­ni­jo­me vi­sus, ku­rie pa­sau­ly­je stu­di­juo­ja ka­ba­lą.

– Ar dėl to va­ži­nė­ja­te į Vo­kie­ti­ją?

– Į Vo­kie­ti­ją aš va­ži­nė­ju dirb­ti – pri­žiū­rė­ti se­no­lio, nes man rei­kia pi­ni­gų po moks­li­nius kong­re­sus va­ži­nė­ti. Nors ma­no pen­si­ja ne­blo­ga, bet jos ne­pa­kan­ka.

– Bu­vęs me­ro sta­tu­sas ne­truk­do tai da­ry­ti?

– Joks sta­tu­sas man ne­truk­do va­ži­nė­ti už­si­dirb­ti. Per po­rą mė­ne­sių aš už­si­dir­bu 4 tūks­tan­čius eu­rų ir dar vi­sa pen­si­ja lie­ka.

Bend­ra­vi­mas su ko­le­go­mis ki­to­se ša­ly­se yra vir­tua­lus, tai koks skir­tu­mas, ar Vo­kie­ti­jo­je aš pa­šluo­ju grin­dis ir sė­du prie kom­piu­te­rio, ar na­muo­se. Dar ir Klai­pė­dos vie­no­je fir­mo­je dir­bu – di­dė­ja dar­bo sta­žas ir pen­si­ja di­dė­ja.

O kai va­žiuo­ji mik­riu­ku su emig­ran­tais tris­de­šimt va­lan­dų, ko­kių tik gy­ve­ni­mo is­to­ri­jų neiš­girs­ti. Nie­kas tų žmo­nių ne­sug­rą­žins, kol ne­bus čia di­des­nių at­ly­gi­ni­mų. Žmo­gus ieš­ko, kur dau­giau – ir tuo vis­kas pa­sa­ky­ta.

Žmo­nės ne­trokš­ta ka­žin ko – no­ri gau­ti tiek, kad šei­ma, vai­kai ge­rai gy­ven­tų, kad au­to­mo­bi­lį, būs­tą tu­rė­tų, ne­rei­kia nė di­de­lių na­mų – bokš­te­lių ma­da praė­jo. Gau­tų į ran­kas 2 000 eu­rų, ne vie­nas ne­be­va­žiuo­tų.

– Esa­te pa­ten­kin­ta sa­vo gy­ve­ni­mu?

– Šian­dien aš esu lai­min­ga. Ma­no gy­ve­ni­me nė­ra įtam­pos, nė­ra bė­gi­mo. Nė­ra, kaip anks­čiau, vis kir­ban­čio ne­ri­mo: oi, kas bus? Aš ne­ži­nau, kas bus ry­toj, bet ži­nau, jog bus ge­rai.

At­ra­dau teo­ri­ją, pa­gal ku­rią ga­li sa­ve au­gin­ti, rea­li­zuo­ti ir am­žiaus cen­zo tam nė­ra, o se­nė­ji­mo pro­ce­sas net su­sto­ja.

Vi­siems pa­lin­kė­čiau at­si­gręž­ti į sa­ve. Su­vo­kęs sa­ve, ki­taip ma­tai ir ki­tą žmo­gų, jį su­pran­ti, prii­mi.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Šian­dien aš esu lai­min­gas žmo­gus, – tei­gia Vi­da Sta­siū­nai­tė-Skač­kaus­kai­tė. – Ma­no gy­ve­ni­me nė­ra įtam­pos ir bė­gi­mo. Aš at­ra­dau at­sa­ky­mus į klau­si­mus, kaip pa­žin­ti, au­gin­ti ir rea­li­zuo­ti sa­ve, o tam am­žiaus cen­zo nė­ra.“

Vi­da Skač­kaus­kai­tė sa­ko: „Da­bar ma­nęs ne­nu­temp­tum į jo­kią po­li­ti­ką – tai praei­tas eta­pas“.

„Ant rubežiaus“ – ilgiausio stalo rekordas.

Mitinge ant M. Murzos džipo.

Brigadoje „Geležinis vilkas“.