
Naujausios
Kunigas Algirdas Toliatas: „Savanorystė vienija žmones“
Siekis nuolat dvasiškai augti, didžiulė energija ir veržlumas jau tapo kunigo Algirdo TOLIATO vizitine kortele. Lietuvos policijos kapelionas kone kasdien padeda pareigūnams ir parapijiečiams, didelį dėmesį skirdamas būtent tiems, kurie patarnauja kitiems ir kasdienybėje. Sužinojęs apie savanorius teismuose, kunigas neliko abejingas.
Pokalbis su kunigu Algirdu TOLIATU – apie savanorystę, pagalbos žmogui svarbą ir tikrąsias vertybes.
– Įsivaizduojame, kad dvasininkai yra uždari, didžiąją dalį laiko praleidžia bažnyčiose, tačiau jūsų gyvenimas rodo ką kita – daug laiko skiriate visuomeninėms veikloms, rašote knygas, kartu esate policijos kapelionas. Kaip viską suspėjate?
– Dažniausiai sakoma, kad laimingas tas žmogus, kuriam darbas yra pomėgis. Man greičiausiai taip ir nutiko. Žinoma, pasitaiko dienų, kai pavargstu, bet, bendraudamas su žmonėmis, pasikraunu geros energijos, įgaunu dar daugiau motyvacijos bei jėgų.
Žinote, mūsų, dvasininkų, vienas didžiausių iššūkių – atrasti būdą, kaip prisibelsti į žmogaus širdį. Savo pamąstymuose ir pamoksluose nuolat pabrėžiu, kad kiekvienas žmogus yra vertybė bei brangenybė. Todėl man labai rūpi būti arti žmonių, kad kiekvienas būtų vertinamas, nepamirštas, nepaliktas likimo valiai. Supratimas ir bendrystė yra pamatinė brandžios visuomenės ir valstybės dalis.
– Prieš daugiau nei dvejus metus įkurtoje teismo savanorių tarnyboje dirbantys žmonės siekia padėti teismo lankytojams, liudytojams ir nukentėjusiesiems. Tai ne visada lengva. Kaip jūs manote, kokie žmonės renkasi savanorystės kelią?
– Tikiu, kad savanoriai yra labai stiprūs, drąsūs ir darbštūs žmonės. Tikrai savanorio kelias nėra iš lengvųjų: gyvenime nutinka pačių įvairiausių situacijų, kuriose be galo svarbu suvienyti jėgas, neprarasti atsakomybės už save ir kitus. Prisimenu, kaip vienas vyras, dingus jo artimajam, staiga virto aktyviu dingusių žmonių asociacijos nariu. Nuolatos padėdamas kitiems, tas žmogus sunkiu savo gyvenimo momentu visą nerimą ir sielvartą iškeitė į pagalbą kitiems ir taip rado kelią į sielos atgaivą, džiaugsmą.
– O ką jums pačiam reiškia žodis savanorystė?
– Savanorystė yra plati sąvoka. Ji gali būti vertinama tiek siaurąja, tiek plačiąja žodžio prasme.
Jeigu žiūrėsime siaurąja – savanorystę suvoksime kaip žmogaus norą neatlygintinai dovanoti savo laiką ir energiją kitiems. Jeigu į savanorystę pažiūrėsime plačiąja prasme – tai yra prasmingai praleistas laikas, o naudą gauna abi pusės – tiek organizacija, kuri suteikia galimybę savanoriauti, tiek savanoris, ateinantis savanoriauti.
– Kaip būtų galima skatinti savanorystės iniciatyvas, ar jų Lietuvoje pakankamai?
– Savanorystė Lietuvoje palaipsniui įgauna pelnytą savo vaidmenį visuomenės gyvenime, tačiau ne kartą esu pagalvojęs, kaip būtų galima sustiprinti savanorystės kultūrą. Dažnas pasiteisinimas nesavanoriauti yra pasakymas „neturiu laiko“, arba argumentas, kad dėl kelių valandų neatlygintinos pagalbos žmonėms sudėtinga susitarti su darbdaviu. Čia labai svarbu suvokti, kad savanoriai didelę dalį patirčių vėliau pritaiko komandiniame darbe bei bendraudami su klientais. Savanoriaudamas žmogus ne tik padeda kitiems, bet ir suteikia didžiulės naudos sau ir visuomenei.
– Lietuvos teismuose dažniausiai savanoriauja jaunimas. Koks jūsų akimis yra šiuolaikinis jaunimas?
– Jaunas žmogus yra labiausiai linkęs dovanoti. Pavadinčiau jį entuziastu, kūrybišku, norinčiu ir galinčiu nuversti kalnus. Jeigu iš tiesų jis užsidega bei nori ir siekia savo tikslo, tuomet tokiam žmogui viskas įmanoma. Manau, kad svarbiausia jį nukreipti teisinga linkme. Pasiūlyti, sudominti, parodyti.
– Kita vertus, galimybe savanoriauti domisi vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Ką tai sako apie mūsų visuomenę?
– Manau, kad vyresnės kartos įsitraukimas yra puikus reiškinys: senjorų noras savanoriauti įrodo mums visiems, kad niekada ne vėlu pradėti siekti naujų tikslų, paskirti savo laiką kažkam kitam, bendrajam gėriui. Poveikis yra visapusis ir ilgalaikis: glaudžiai bendradarbiaujant skirtingoms žmonių kartoms, ne tik padidinamas pagyvenusių gyventojų įtraukimas į vietos visuomeninį gyvenimą, bet ir skatinamas jų tarpusavio dialogas.
– Ką jūs manote apie žmones, kurie savanoriauja teismuose?
– Savanorystė teisme yra be galo prasminga, nes į teisingumo rūmus atėję liudytojai ir nukentėjusieji gali tiesiog nežinoti, ką daryti: kur eiti, kokius dokumentus pateikti, kur posėdžio salė.
Neretai smurtinių nusikaltimų liudytojai pasakoja, kaip jiems nejauku matytis su tais, kurie įvykdė tuos nusikaltimus. Ko gero kiekvienas supranta, kaip svarbu padėti tokiems žmonėms, juos nuraminti, pabūti tarpininku tarp teisės ir žmogaus, papasakoti, kaip viskas vyks. Būna ir taip, kad sulaukęs pagalbos, žmogus į gerumą atsako gerumu. Tokie dalykai palengvina visus teisinius procesus. Taigi nuoširdžiai tikiu, kad savanorystė yra didžiulė jėga, kuri padeda mūsų visuomenei tapti vieningesnei.
Parengė Edita KARKLELIENĖ
Asmen. nuotr.
Policijos kapelionas Algirdas Toliatas įsitikinęs: kuo savanorystės bus daugiau, tuo daugiau bus nuoširdaus bendruomeniškumo.