Švieselė languose

Švieselė languose

Švie­se­lė lan­guo­se

Va­sa­rą su­ka­ko de­šimt me­tų, kai Kur­tu­vė­nų (Šiaulių r.) mė­gė­jų teat­rui va­do­vau­ja Ra­mu­nė MI­KĖ­NIE­NĖ. Su­sik­los­tė taip, kad jos sva­jo­nė tap­ti pro­fe­sio­na­lia kul­tū­ros dar­buo­to­ja neiš­si­pil­dė. Tad ta­po kir­pė­ja. „Kiek­vie­nas pro­fe­sio­na­las tu­ri tu­rė­ti mie­lą ho­bį“, – sa­ko mė­gė­ja re­ži­sie­rė. Ir ne­ju­čio­mis sua­be­jo­ji, ku­ri sri­tis jos gy­ve­ni­me la­biau yra ho­bis – dar­bas su plau­kais ar teat­ras, ku­ria­me per de­šimt­me­tį su­re­ži­sa­vo de­šimt spek­tak­lių, o lan­guo­se už­de­gė švie­se­les.

Po­kal­bis su mė­gė­jų teat­ro va­do­ve – apie me­ną, gro­žį, sa­vo kraš­to gar­si­ni­mą ir žmo­nių at­si­da­vi­mą.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Sa­vo ke­ly­je

– Tai ko­dėl žlu­go sva­jo­nė? Ir ar tik­rai ji žlu­go?

– Taip jau nu­ti­ko, kad bai­gu­si vi­du­ri­nę į iš­sva­jo­tą kul­tū­ros sri­tį neįs­to­jau. Kai neįs­to­jau, bai­siai ver­kiau. Užė­jau į baž­ny­čią ir ten su­ti­kau ku­ni­gą, ku­ris man pa­sa­kė: „Ma­tyt, Die­vo pla­nas yra ki­toks. Ir jei­gu bus lem­ta ta­vo sva­jo­nei iš­si­pil­dy­ti, Die­vas pa­ro­dys tau ke­lią“. Da­bar jau­čiu, kad jau esu sa­vo ke­ly­je.

Tai­gi tuo­me­ti­nė sva­jo­nė dirb­ti kul­tū­ros sri­ty­je nie­kur ne­din­go. Ma­nau, kad ją su­bran­di­no my­li­ma ma­no gim­tų­jų Šau­kė­nų (Kel­mės ra­jo­nas) vi­du­ri­nės mo­kyk­los bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ja, mu­zie­ji­nin­kė Ele­na Bur­du­lie­nė. Bū­da­ma la­bai ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė, auk­sa­ran­kė, il­ga­me­tė Šau­kė­nų kul­tū­ros cent­ro pa­gal­bi­nin­kė, pa­dė­da­vu­si ne tik pa­ta­ri­mais, bet ir re­ži­sū­ri­niais dar­bais, mo­ky­to­ja ir mums – mo­ki­niams – sa­ky­da­vo: „Vai­kai, kur jūs be­gy­ven­tu­mė­te, ne me­di­tuo­ki­te, o iš tie­sų gy­ven­ki­te“. Tą „gy­ven­ki­te“ su­pras­ti ne­su­dė­tin­ga, pa­si­žiū­rė­jus į šios pe­da­go­gės in­dė­lį sa­vam Šau­kė­nų kraš­tui. Ji už­de­gė ži­bu­riu­kus.

Nu­ti­ko taip, kad su vy­ru Aud­riu­mi, tos pa­čios Šau­kė­nų mo­kyk­los auk­lė­ti­niu, su­kū­rę šei­mą, il­giau gim­ti­nė­je neuž­si­bu­vo­me. 2001-ai­siais nu­si­pir­ko­me na­mą Kur­tu­vė­nuo­se. Bū­da­mi veik­lūs žmo­nės, tais pa­čiais per­si­kraus­ty­mo me­tais abu ėmė­me gie­do­ti Kur­tu­vė­nų baž­ny­čios cho­re.

2003-iai­siais at­gi­jo mies­te­lio et­nog­ra­fi­nis an­samb­lis „Kur­tuo­ve“. Nuė­jo­me dai­nuo­ti.

Po ke­le­rių me­tų Kur­tu­vė­nų mė­gė­jų teat­re li­ko tuš­čias lan­ge­lis – ne­bu­vo spek­tak­lio ar­tė­jan­čiam 2008 me­tų klo­ji­mo teat­rų fes­ti­va­liui „Kur­tu­vė­nų dva­ro svir­nas – kul­tū­ros ži­di­nys“. Sto­jau prie teat­ro vai­ro. Pa­vy­ko su­bur­ti vai­din­to­jų gru­pę – 2008-ai­siais pa­si­ro­dė pir­mas ma­no re­ži­suo­tas spek­tak­lis J. Tu­mo-Vaiž­gan­to „Že­mės ar mo­ters“.

Ir štai re­ži­suo­ju jau de­šimt­me­tį. Spek­tak­lių pa­sta­ty­ta de­šimt: mi­nė­tas „Že­mės ar mo­ters“, V. Krė­vės „Že­mai­tu­kas“ (2014 me­tais dar ir at­nau­jin­tas), S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Kup­ro­tas ože­lis“, V. Krė­vės „Pas dan­gaus var­tus“, A. Gri­ciaus „Pa­lan­ga“, A. Krikš­čiu­kai­čio-Aiš­bės „Avi­nė­lis ne­kal­ta­sis“, J. Gru­šo „Ne­nuo­ra­ma žmo­na“, V. K. Švai­ker­to „Au­to­bu­sas iš­va­žiuo­ja dvi­de­šim­tą nu­lis nu­lis“ ir šių­me­tis B. Sruo­gos „Do­bi­lė­lis pen­kia­la­pis“.

Už dar­bą de­šimt me­tų kar­tu iš­lei­do­me nuo­trau­kų al­bu­mą „Būk pa­lai­min­ta sva­jo­ne, Kur­tu­vė­nuo­se“. Ja­me nuo­trau­kos iš vi­sų per de­šimt­me­tį su­kur­tų spek­tak­lių. Po kny­gą, kaip pa­dė­ką, pa­do­va­no­jau kiek­vie­nam vai­din­to­jui – kad tu­rė­tų kuo pa­si­džiaug­ti, ga­lė­tų ki­tiems pa­ro­dy­ti.

Tai­gi sa­ky­ti, kad ma­no sva­jo­nė neiš­si­pil­dė, ne­drįs­čiau.

– Jūs – pro­fe­sio­na­li kir­pė­ja. Be to, šei­mos mo­te­ris, ke­tu­rių vai­kų ma­ma, ne­men­ko nuo­sa­vo ūkio šei­mi­nin­kė. Ma­žo­ka veik­los?

– Kar­tais žmo­nės ma­nęs klau­sia, kaip tu­rė­da­ma ši­tiek veik­los vi­sa­da esu to­kia lai­min­ga. O tai to­dėl, kad man ge­ra!

Ir pri­va­lau pa­dė­ko­ti sa­vo su­tuok­ti­niui Aud­riui. Už spar­nus, ku­riuos jis man lei­džia iš­skleis­ti. Ir dar už tai, kad mū­sų vi­sų teat­re jis ne­pa­mai­no­mas pa­gal­bi­nin­kas – ūki­nių rei­ka­lų tvar­ky­to­jas, pa­dė­jė­jas ir pa­ta­rė­jas. Tai Aud­rius ir vi­si ke­tu­ri ma­no vai­kai – teat­ro puo­se­lė­to­jai nu­me­ris 1.

O da­bar pa­sa­ky­siu: kai no­ri su­spė­ti, kai mie­la tai, ką da­rai, įma­no­ma vis­kas. Kir­pyk­lo­je Šiau­liuo­se dir­bu kas ant­rą die­ną, o ki­tą kas ant­rą ga­liu pla­nuo­ti ki­tiems rei­ka­lams, šei­mai, ūkiui, teat­rui. O teat­re juk esu ne vie­na, o su gau­siu ar­tis­tų, žiū­ro­vų pul­ku. Ačiū mie­liems žmo­nėms už ga­li­my­bę kur­ti.

Ne tik aš, mes kar­tu da­ro­me vis­ką, kad Kur­tu­vė­nai ma­ty­tų­si, kad apie juos ži­no­tų, kad at­va­žiuo­tų, no­ri­si mies­te­lį, ku­ria­me gy­ve­nu, puo­se­lė­ti. Va čia, ma­nau, ir yra ma­no my­li­mos mo­ky­to­jos E. Bur­du­lie­nės pa­sa­ky­tų žo­džių pra­smė: GY­VEN­TI!

Kaž­kur in­ter­ne­te skai­čiau apie ma­žą mies­te­lį Ita­li­jos kal­nuo­se. Šio mies­te­lio bend­ruo­me­nę su­jun­gė idė­ja kar­tą me­tuo­se už­deg­ti kiek­vie­no na­mo lan­ge po švie­se­lę – sim­bo­lį, kad žmo­nės yra kar­tu, kad mies­te­lis ma­to­mas. Ir iš­ties, ar­gi bū­tų apie šį mies­te­lį pa­ra­šy­ta in­ter­ne­te, jei­gu ne tos švie­se­lės?

Tas pa­ts ir apie Kur­tu­vė­nus. Pap­ra­šiau mies­te­lio gy­ven­to­jų kiek­vie­nų me­tų pa­sku­ti­nį rug­sė­jo šeš­ta­die­nį, nuo aš­tun­tos va­lan­dos va­ka­ro, už­deg­ti po švie­se­lę, tar­si ženk­lą, kad Kur­tu­vė­nai gy­vi, kad žmo­nių bend­ruo­me­nė gy­va. Ar­gi ne ma­ži dar­bai ver­čia di­de­lius kal­nus?

Svar­biau­si – žiū­ro­vai

– Jū­sų va­do­vau­ja­mo teat­ro ak­to­riai, kaip ir jūs, nė­ra pro­fe­sio­na­lai. Vi­si jie tu­ri kaž­ko­kius už­siė­mi­mus, kaž­ko­kias pro­fe­si­jas. Ir kam jiems to rei­kia? Kaip pa­vyks­ta vis­ką su­sty­guo­ti?

– Per de­šim­tį me­tų te­ko pa­dir­bė­ti net su 38 vai­din­to­jais. Ne­ma­žai to­kių, ku­rie su ma­ni­mi – nuo pat pir­mų die­nų. Gal tai ir yra at­sa­ky­mas, ar jiems to rei­kia?

O jų pro­fe­si­jų net neiš­var­dy­čiau – nuo rim­tą moks­li­nį laips­nį tu­rin­čių iki pa­pras­tų že­miš­kų spe­cia­ly­bių. Su­si­ren­ka­me juk vi­si ly­gūs, vis vie­no­di, vi­si ar­tis­tai, nors ir mė­gė­jai – žmo­nės su „šar­mu“, su cha­riz­ma, in­te­lek­tua­lūs, įdo­mūs žmo­nės. Ir be­je, ne tik iš Kur­tu­vė­nų, bet ir iš ki­tų mies­te­lių, taip pat ir iš Šiau­lių.

Tu­riu tiks­lą kiek­vie­ną se­zo­ną pa­si­kvies­ti ir nau­jų žmo­nių. Nau­ji ar­tis­tai at­si­ve­da nau­jų žiū­ro­vų: te­tų, dė­džių, su­tuok­ti­nių. Kol bus žiū­ro­vų, pri­va­lo bū­ti ir teat­ras.

Šir­dį glos­to tai, kad prieš kas­me­ti­nį Kur­tu­vė­nų klo­ji­mo teat­rų fes­ti­va­lį su­lau­kia­me vil­tin­gų klau­si­mų: ar Kur­tu­vė­nų mė­gė­jų teat­ras šie­met vai­dins. Tai ženk­las, jog žmo­nėms ne vis ­tiek: vai­dins ar ne­vai­dins.

– Jūs – ne tik Kur­tu­vė­nų mė­gė­jų teat­ro re­ži­sie­rė, bet ir sce­nog­ra­fė, dra­bu­žių di­zai­ne­rė, kir­pė­ja... Žo­džiu, vi­sų ga­lų meist­rė. Kaip su­spė­ja­te?

– Tei­sy­bės dė­lei tu­riu pa­sa­ky­ti, kad anks­čiau dar ir vai­din­da­vau. Ta­čiau da­bar to ne­be­da­rau, per­ne­lyg su­dė­tin­ga vis­ką su­žiū­rė­ti.

Ta­čiau ir nė­ra taip, kad vis­ką da­rau vie­na. Da­ro­me vi­si kar­tu. Už­ten­ka tik idė­jos, men­kos min­te­lės, ir vis­kas pa­ju­da link tiks­lo. Kū­rė­jai yra vi­sas ko­lek­ty­vas.

Už­ten­ka man pa­sa­ky­ti: gi­mė kū­di­kė­lis – sce­na­ri­jus, o pa­skiau jau tą kū­di­kė­lį au­gi­na­me vi­si. Iki pat tra­di­ci­nio Klo­ji­mo teat­rų fes­ti­va­lio. Žmo­nės tuo lai­ku dir­ba sa­vo tie­sio­gi­nius dar­bus, au­gi­na vai­kus, il­si­si. O re­pe­tuo­ja­me kas­kart pri­si­de­rin­da­mi vie­nas prie ki­to.

Mū­sų teat­ras ren­gia­si ne­re­tai dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vė­se. Ar­tis­tams kar­tais už­ten­ka pa­pa­sa­ko­ti sa­vo vi­zi­ją ir pra­si­de­da par­duo­tu­vių štur­mas. Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad mums se­ka­si.

Ma­no au­to­ri­te­tas vi­sa­da bu­vo ak­to­rė ir re­ži­sie­rė kraš­tie­tė Ka­zi­mie­ra Ky­man­tai­tė. Ža­vė­jo jos spek­tak­lių es­te­ti­ka ir pa­gar­ba sce­nai. Sten­giuo­si va­do­vau­tis pa­na­šiu prin­ci­pu: ar­tis­tas sce­no­je tu­ri bū­ti toks, koks yra gy­ve­ni­me. Man svar­bu, kad sce­no­je vis­kas bū­tų ele­gan­tiš­ka, gra­žu, tvar­kin­ga. Jei žmo­gus pa­gy­ve­nęs, jam – pa­gy­ve­nu­sio vaid­muo, jei vai­kas, tai ir vai­dins vai­ką, jei be plau­kų – jo­kių dirb­ti­nių. Tie­sa, dirb­ti­niai (li­ni­niai) plau­kai kar­tą vis dėl­to bu­vo – 2012 me­tais pa­sta­ty­ta­me spek­tak­ly­je „Pas dan­gaus var­tus“. Bet ir ak­to­riai ta­da bu­vo... „na­baš­ni­kai“.

O šu­kuo­se­nas da­rau aš – juk esu pro­fe­sio­na­li kir­pė­ja. Vi­za­žu tal­ki­na ma­no ko­le­gė.

Taip ir ver­da­me sa­va­me puo­de: kas ką ga­li, kas ką mo­ka, kas kam ga­bus – vis­ką da­ro­me pa­tys.

– Ta­čiau teat­rui, nors jis ir mė­gė­jų, juk rei­kia lė­šų...

– Dir­ba­me vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais, be jo­kio at­ly­gio. Ne tik be at­ly­gio, bet daž­nai pa­tuš­tin­da­mi ir nuo­sa­vas pi­ni­gi­nes. Ačiū dos­niems pri­va­tiems rė­mė­jams, ku­rie su­pran­ta, kad vi­sai tuš­čiais kap­šais į gast­ro­les neiš­va­žiuo­tu­me.

Gal­vo­ju, gal ir ge­rai, kad ne­sa­me įspraus­ti į „biu­dže­ti­nius“ rė­mus. Jei bū­tu­me, va­di­na­si, tu­rė­tu­me da­ry­ti vis­ką „pa­gal pla­ną": vai­din­ti, re­pe­tuo­ti, gast­ro­liuo­ti, at­sto­vau­ti. Da­bar mes lais­vi ir ga­li­me da­ry­ti vis­ką, ką tik su­gal­vo­ja­me.

– Koks jū­sų ir jū­sų teat­ro kre­do?

– „Jei jau ne­nu­sė­di, tai eik ir da­ryk“. Neį­ver­ti­no, ne­pas­te­bė­jo, dėl to ne­be­si­no­ri nie­ko da­ry­ti? Ži­no­te, ma­nęs daug kar­tų gy­ve­ni­me ne­pas­te­bė­jo, bet aš vis­ tiek da­rau. Ir da­ry­siu. Nes man to rei­kia, ma­no vai­din­to­jams to rei­kia, o svar­biau­sia – to rei­kia mū­sų žiū­ro­vams.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kur­tu­vė­nų mė­gė­jų teat­ro re­ži­sie­rė Ra­mu­nė Mi­kė­nie­nė: „Mū­sų teat­ras bus, kol jo rei­kės vai­di­nan­tiems, žiū­ro­vams, kur­tu­vė­niš­kiams“.

Mė­gė­ja re­ži­sie­rė Ra­mu­nė Mi­kė­nie­nė įsi­ti­ki­nu­si: sa­vą kraš­tą la­biau­siai gar­si­na sa­vi žmo­nės.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Pir­mas R. Mi­kė­nie­nės pa­sta­ty­mas 2008-ai­siais. Spek­tak­lis J. Tumo-Vaiž­gan­to „Že­mės ar mo­ters“. Nau­jai su­rink­tos Kur­tu­vė­nų mė­gė­jų teat­ro tru­pės na­riai: kur­tu­vė­niš­kiai Alek­sand­ras Sta­ne­lis, Da­rius Ra­man­čio­nis, Jo­nas Žy­man­čius, Ja­ni­na Kas­pu­ty­tė, Au­re­li­ja Kniu­rie­nė.

Kur­tu­vė­nų mė­gė­jų teat­ro vai­din­to­jai – šven­čių ir fes­ti­va­lių da­ly­viai ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Len­ki­jo­je, Puns­ke.