Apie trylika lietuvių, tris saujas ryžių ir britų istorinę klaidą

Apie try­li­ka lie­tu­vių, tris sau­jas ry­žių ir bri­tų is­to­ri­nę klai­dą

Lai­ma And­ri­kie­nė

Išt­rau­ka iš spau­dai ren­gia­mos kny­gos „Eu­ro­pos sau­lė­ly­dis at­šau­kia­mas“

Kal­bė­jo­si ir po­kal­bius už­ra­šė Ar­nas Ali­šaus­kas

Laima Andrikienė. 

Pra­dė­ki­me nuo ke­tu­rio­li­kos me­tų se­nu­mo is­to­ri­jos: 2004-ie­ji, Lie­tu­va – Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė, ren­ka­mi pir­mie­ji eu­ro­par­la­men­ta­rai. Jū­sų kan­di­da­tės pro­gra­mo­je įra­šy­ti žo­džiai „Stip­ri Lie­tu­va stip­rio­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je“. Kaip Jums šian­dien at­ro­do – ar šis sie­kis ta­po rea­ly­be?

Ži­no­te, aš ir šian­dien ra­šau, kal­bu ir gal­vo­ju tą pa­tį. Praė­jo ke­tu­rio­li­ka me­tų, bet ant žur­na­lo „Eu­ro­pos lai­ku“ vir­še­lio aš ir šian­dien ra­šau tai kaip sa­vo mo­to. Tai api­bend­ri­na, ko aš sie­kiu ir kam aš dir­bu. Taip, aš no­riu stip­rios Lie­tu­vos ir gal­vo­ju, kad stip­ri Lie­tu­va ir ga­li bū­ti tik stip­rio­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Lie­tu­vai, Lie­tu­vos in­te­re­sams rea­li­zuo­ti la­bai ne­nau­din­ga silp­na, iš­si­vaikš­tan­ti, nu­krau­ja­vu­si, su­si­prie­ši­nu­si Eu­ro­pos Są­jun­ga. Tai­gi, tiks­lai ir mo­to li­ko tie pa­tys. Ar Lie­tu­va per ke­tu­rio­li­ka me­tų ta­po stip­res­nė? Ma­nau – nea­be­jo­ti­nai taip. Jei­gu mes kal­bė­tu­me apie Lie­tu­vos po­li­ti­nį svo­rį, apie vie­tą pa­sau­ly­je, ji nea­be­jo­ti­nai ta­po svar­bes­ne žai­dė­ja, ku­rios bal­sas nea­be­jo­ti­nai ge­riau gir­di­mas. Aš ne­pa­mir­šau eu­ros­kep­ti­kų gąs­di­ni­mo, kad, jei­gu mes įsto­si­me į Eu­ro­pos Są­jun­gą, mū­sų bal­so esą iš vi­so ne­bus gir­dė­ti, di­džio­sios vals­ty­bės mus už­goš, o mū­sų nuo­mo­nė nie­kam ne­bus nei svar­bi, nei įdo­mi.

Iš tik­rų­jų taip nė­ra. Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad kai 2004-ai­siais pir­mą kar­tą bu­vau iš­rink­ta į Eu­ro­pos Par­la­men­tą, va­žia­vau ten, ly­di­ma tam tik­ro skep­sio, ir tik­rai ne­ma­žo: na kas ta­me mil­ži­niš­ka­me še­šių šim­tų par­la­men­ta­rų bū­ry­je (tuo me­tu jų bu­vo ma­žiau, nei da­bar) gir­dės tuos try­li­ka lie­tu­vių? At­sa­ky­mas šian­dien: mus gir­di, tik rei­kia dirb­ti. Nuo­sek­liai, kant­riai, at­kak­liai, ne­bi­jant ką nors su­pyk­dy­ti, ne­bi­jant kam nors su­ga­din­ti nuo­tai­ką. Ir, ne­pa­bi­jo­siu pa­sa­ky­ti tą žo­dį, nors jis Lie­tu­vo­je ir įgi­jęs nei­gia­mą ko­no­ta­ci­ją, rei­kia bū­ti vals­ty­bi­nin­ku. Vals­ty­bi­nin­ku ta ge­rą­ja, tik­rą­ja žo­džio pra­sme. Nek­reip­ti dė­me­sio į ap­lin­ky­bę, kad kaž­kam tai ne­pa­tiks, bet at­si­sto­ti ir drą­siai kal­bė­ti tai, ko rei­kia Lie­tu­vai, Lie­tu­vos vals­ty­bei. Ne kar­tą esu kal­bė­ju­si, kad mes, lie­tu­viai, vis dėl­to daž­nai esa­me to­kie Vaiž­gan­to my­ko­liu­kai – nuo­lan­kūs, sun­kiai iš­ju­di­na­mi... Aš su bal­tu pa­vy­du, su tik­rai ge­rais jaus­mais vi­sa­da žiū­rė­da­vau, pa­vyz­džiui, į len­kų ko­le­gas, ku­rie, ne­kreip­da­mi dė­me­sio, kas ką pa­gal­vos, pa­tiks kam tai ar ne­pa­tiks, jei­gu tik rei­kia Len­ki­jai – ir krikš­čio­nis de­mok­ra­tas pa­sa­kys tą pa­tį, ir so­cia­lis­tas pa­sa­kys tą pa­tį, ir kraš­tu­ti­nis de­ši­ny­sis gal­būt kal­bės ki­tais žo­džiais, bet pa­na­šias min­tis. O lie­tu­viai iš pra­džių at­ro­dė tar­si dro­vė­tų­si.

Mes to­kie atė­jo­me į Eu­ro­pos Są­jun­gą, bet ji ma­ne ir, ma­nau, ne tik ma­ne nu­ste­bi­no, kad bu­vo to­kia at­vi­ra, pa­si­ren­gu­si klau­sy­ti ir iš­girs­ti. Ži­no­ma, bu­vo žmo­nių, ku­rie į nau­ją­sias na­res žiū­rė­jo iš aukš­to, bet sa­ky­čiau, kad to­kių bu­vo ma­žu­ma. Ma­no pa­čios gy­ve­ni­mas ir dar­bas yra vie­nas iš įro­dy­mų, kad nuo­sek­lus, kant­rus ir są­ži­nin­gas dar­bas duo­da vai­sių. Tai, grįž­tant prie klau­si­mo, ar Lie­tu­va ta­po stip­res­nė, ma­no at­sa­ky­mas: nea­be­jo­ti­nai – taip. Po­li­ti­ko­je ji ge­ro­kai la­biau gir­di­ma, eko­no­mi­ne pra­sme mes nea­be­jo­ti­nai pa­ki­lo­me – sto­da­mi į Eu­ro­pos Są­jun­gą pa­gal dau­ge­lį ro­dik­lių bu­vo­me ge­ro­kai že­mes­nė­se po­zi­ci­jo­se, o da­bar sie­kia­me sep­ty­nias­de­šimt pen­kis pro­cen­tus, kar­tais – ir dau­giau ES ly­gio. Mes pa­sie­kė­me to­kį ly­gį, kai bus tik­rai sun­ku įro­dy­ti, kad mums vis dar rei­ka­lin­ga Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­si­nė pa­ra­ma – yra vals­ty­bių, ku­rioms ji daug la­biau rei­ka­lin­ga. Šiuo at­žvil­giu Vil­nius ap­skri­tai yra ta­pęs tar­si vals­ty­be vals­ty­bė­je ir at­ro­do dar ge­ro­kai ge­riau, nei vi­sa Lie­tu­va. Žo­džiu, tvar­ko­mės tik­rai ne blo­giau­siai.

Taip, yra da­ly­kų ku­rie lai­ko­mi Lie­tu­vos silp­ną­ja pu­se, ke­lia daug pro­ble­mų, ir tur­būt di­džiau­sia iš jų – emig­ra­ci­ja. Mes nuo­lat gir­di­me, kad emig­ra­ci­ja – tai tau­tos nu­krau­ja­vi­mas, tau­tos iš­si­vaikš­čio­ji­mas, Lie­tu­vos iš­si­vaikš­čio­ji­mas. Aš pa­ti ne kar­tą esu ra­šiu­si klaus­da­ma: kas bus Lie­tu­va be lie­tu­vių? Ar tai bus gra­žus že­mės skly­pas prie Bal­ti­jos jū­ros, ku­ria­me gy­ve­nan­tys žmo­nės kal­bės ki­to­mis kal­bo­mis, ne lie­tu­viš­kai? Juk to­ji ni­ša, ku­ri lik­tų lie­tu­viams iš­si­va­ži­nė­jus, nea­be­jo­ti­nai ne­bū­tų tuš­čia, mū­sų vie­tą užim­tų ki­ti žmo­nės. Ma­no nuo­mo­nė to­kia, kad mes tu­ri­me ras­ti bū­dų šią pro­ble­mą pa­vers­ti stip­ry­be. Taip, emig­ra­ci­ja Lie­tu­vai – žiau­rus ar bent jau la­bai stip­rus iš­šū­kis, ir nė­ra leng­vų jo spren­di­mų. Bet aš ma­tau ne tik nei­gia­mus jos as­pek­tus. O gal tie­siog sie­kiu, ban­dau su­pras­ti jau­nus žmo­nes, ku­rie iš­vyks­ta į už­sie­nį stu­di­juo­ti, dirb­ti, gy­ven­ti.

Tur­būt dau­ge­lis skai­ty­to­jų čia pra­šy­tų pa­tiks­li­ni­mo ir ne vie­nas pa­sa­ky­tų: ma­no vai­kai iš­va­žia­vo, kai­my­nų – iš­va­žia­vo, na­mai sto­vi tuš­ti, Lie­tu­va da­ro­si pen­si­nin­kų kraš­tas...

Man at­ro­do, jau­nas žmo­gus vi­sa­da yra am­bi­cin­gas. Ir tu­ri toks bū­ti. Jis no­ri pa­siek­ti di­des­nių tiks­lų, jis no­ri įro­dy­ti, kad ga­li, jis no­ri pa­žin­ti sve­ti­mus kraš­tus, no­ri įro­dy­ti, kad ir sve­tur ga­li­ma pa­siek­ti di­des­nių kar­je­ros aukš­tu­mų. Be to, da­bar­ti­niam jau­ni­mui daž­nai Lie­tu­va at­ro­do tie­siog per ma­ža – jiems rei­kia di­de­lių erd­vių, jiems rei­kia pa­sau­lio. Mes, ma­no kar­ta, kar­tais sun­kiai su­pran­ta­me ši­tuos jau­nus žmo­nes. Sa­ky­da­ma „mes“, tu­riu gal­vo­je da­bar­ti­nius še­šias­de­šimt­me­čius, pen­kias­de­šimt­me­čius – tuos, ku­rie jau bu­vo są­mo­nin­gi žmo­nės, kai įvy­ko di­dy­sis virs­mas, kai Lie­tu­va pa­skel­bė apie ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą. Tai, kad ir mū­sų vi­suo­me­nėj, ir mū­sų są­mo­nėj įvy­ko mil­ži­niš­kos slink­tys, mes Lie­tu­vo­je su­vo­kėm. Mes ži­no­jom, ko no­rim – išei­ti iš oku­puo­tos vals­ty­bės sta­tu­so ir tap­ti lais­va vals­ty­be, siek­ti pri­pa­ži­ni­mo pa­sau­ly­je. Bet kai Lie­tu­va ta­po Eu­ro­pos Są­jun­gos ir NA­TO na­re, man at­ro­do, dau­ge­lis Lie­tu­vo­je neį­ver­ti­no ko­ky­bi­nių mū­sų vals­ty­bės ir mū­sų vi­suo­me­nės po­ky­čių. At­ro­dė: na, kas čia to­kio mū­sų lau­kia? Nie­ko ypa­tin­go: gal­būt mū­sų esa­mą gy­ve­ni­mą pa­pil­dys eu­ro­pi­niai pi­ni­gai, gal­būt lais­vas ka­pi­ta­lo ir ki­tų da­ly­kų ju­dė­ji­mas, ne dau­giau. Bet kai pra­de­dam ly­gin­ti 2004-ųjų Lie­tu­vą (o dar tei­sin­giau bū­tų ly­gin­ti 2000-ųjų Lie­tu­vą, kai pra­si­dė­jo ryž­tin­gai ju­de­siai na­rys­tės ES ir NA­TO kryp­ti­mi) su da­bar­ti­ne vals­ty­be, esa­me vi­siš­kai ki­to­kie, iš es­mės ki­to­kie. Tai ma­to­ma pli­ka aki­mi, ir aš čia kal­bu ne tik apie ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę – ne tik apie au­to­mo­bi­lius, ku­riais va­ži­nė­jam šian­dien, ir na­mus, ku­riuo­se gy­ve­nam, ne tik apie tų pa­čių emig­ran­tų už­dirb­tus pi­ni­gus, ku­rie atei­na į Lie­tu­vą kaip di­džiu­lė fi­nan­si­nė in­jek­ci­ja. Pa­si­žiū­rė­kim į žmo­nes, ypač – į tuos, ku­riems šian­dien nuo dvi­de­šim­ties iki tris­de­šim­ties me­tų. Man jie at­ro­do pa­tys tik­riau­si eu­ro­pie­čiai, ne­ma­tau juo­se to sun­kaus ir ne­sma­gaus ba­ga­žo, ku­rį tu­ri ma­no kar­ta. Ir čia, at­sa­kant į aukš­čiau už­duo­tą klau­si­mą, ma­tau įro­dy­mą, kad Lie­tu­va yra nea­be­jo­ti­nai stip­res­nė. Ir aš jau­no­jo­je kar­to­je ne­pa­si­gen­du idea­liz­mo, kad ir ko­kios kal­bos kar­tais nu­skam­ba vie­šo­jo­je erd­vė­je ar­ba gi­mi­nių už­sta­lė­se – man at­ro­do, jie my­li Lie­tu­vą ne ma­žiau, ne­gu mes, jei­gu Lie­tu­va bū­tų pa­vo­ju­je, jie gin­tų tė­vy­nę ne blo­giau, ne­gu mes... Ir pa­vyz­džių, pa­tvir­ti­nan­čių, kad jie di­džiuo­ja­si esą lie­tu­viai, yra dau­gy­bė. Aš ne­tu­riu jo­kio pa­grin­do nu­ra­šy­ti ši­tą kar­tą kaip pra­ras­tą ar blo­ges­nę už mus. Žo­džiu, Lie­tu­va yra stip­ri.

O kal­bant apie pa­čią Eu­ro­pos Są­jun­gą ir ly­gi­nant jos da­bar­tį su 2004-ai­siais... Ar šian­dien ji yra stip­res­nė? Vie­na­reikš­miš­kai at­sa­ky­ti sun­ku. Geog­ra­fiš­kai ji ge­ro­kai di­des­nė...

Bet ar pa­di­dė­jęs plo­tas – tik pri­va­lu­mas, ar tai nė­ra ir ES pro­ble­mų šal­ti­nis?

Yra. Nau­jų na­rių priė­mi­mas kei­čia Eu­ro­pos Są­jun­gą. Pen­kio­li­kos na­rių Eu­ro­pos Są­jun­ga, į ku­rią mes sto­jo­me, ir dvi­de­šimt aš­tuo­nių na­rių Eu­ro­pos Są­jun­ga šian­dien – vi­siš­kai skir­tin­gos. Tai bu­vo se­nų­jų Eu­ro­pos vals­ty­bių klu­bas, į ku­rį atė­jo Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos vals­ty­bės. Ir ši­tas mi­ši­nys pa­da­rė ES ki­to­kią. Sa­ky­da­ma „ki­to­kią“, gal­vo­je tu­riu dau­ge­lį da­ly­kų. Kaip mi­nė­jo­me, ji ge­ro­kai iš­si­plė­tė geog­ra­fiš­kai. Nep­ri­si­me­nu, kiek žmo­nių gy­ve­no pen­kio­li­ko­je ES vals­ty­bių, da­bar mū­sų – dau­giau nei 500 mi­li­jo­nų. Ji eko­no­miš­kai ge­ro­kai ga­lin­ges­nė – pa­gal in­dė­lį į bend­rą­jį vi­daus pro­duk­tą, ku­ris su­ku­ria­mas ap­skri­tai vi­sa­me pa­sau­ly­je, esa­me ant­ri po Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų. Be to, ma­ty­ki­me, ko­kia yra Eu­ro­pos Są­jun­gos ga­lia pa­sau­lio per­mai­nų aki­vaiz­do­je. Juk vyks­ta mil­ži­niš­ki sa­vo mas­tu ir svar­ba pro­ce­sai, lū­žiai ir slink­tys, ku­rių ne­pas­te­bė­ti, jas ig­no­ruo­ti neį­ma­no­ma. Pir­miau­siai šiuo at­ve­ju kal­bu apie Azi­ją, ku­ri jau su­ku­ria dau­giau ne­gu 30 pro­cen­tų pa­sau­lio bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to. Jei­gu skai­čiuo­tu­me mū­sų, Eu­ro­pos Są­jun­gos ir Jung­ti­nių Vals­ti­jų in­dė­lį, mū­sų ga­ly­bė at­ro­dy­tų ne­pra­len­kia­ma, bet įver­ti­nant mū­sų, de­ja, trū­ki­nė­jan­čius ry­šius, su­pra­ti­mą ten­ka ko­re­guo­ti.

No­rė­jau pri­si­ka­bin­ti prie žo­džių jun­gi­nio „Eu­ro­pos Są­jun­gos ir Jung­ti­nių Vals­ti­jų in­dė­lis“. Ma­tant ir gir­dint, kas vyks­ta, daž­nai no­ri­si pa­klaus­ti: o mes, ES ir JAV, iš prin­ci­po – dar kar­tu?

Mes dar kar­tu, bet aš ne­ži­nau, ar il­gai tai truks, nes nie­kas ne­ži­no, ko­kią vei­ki­mo kryp­tį Jung­ti­nės Vals­ti­jos rink­sis atei­ty­je – ką pa­si­rinks jų pi­lie­čiai, kas bus jų nau­jie­ji va­do­vai, ar il­gai dirbs da­bar­ti­nis ša­lies pre­zi­den­tas... Daug ne­ži­no­mų­jų.

Be to, yra ir dar vie­nas žai­dė­jas – Ki­ni­ja. Ži­no­te, kai aš dar bu­vau vai­kas, at­si­me­nu, kaip kie­me sė­dė­da­vo mo­čiu­tės ir kal­bė­da­vo apie kaž­ko­kias Mi­kal­dos kny­gas, kur su­ra­šy­ta vi­sa tie­sa. Be vi­so ki­to – ir kad pa­sau­ly­je ne­bus sie­nų, o jį val­dys gel­to­no­ji ra­sė. Mes, slėp­da­mi sa­vo sek­re­tus ar­ba žais­da­mi slė­py­nių, vie­na au­sim gir­dė­da­vom tas kal­bas, ir mums tai at­ro­dė vi­siš­kos ne­są­mo­nės. Mū­sų mo­čiu­čių ir se­ne­lių nė­ra, mes pa­tys jau su­lau­kė­me to­kio am­žiaus, ko­kio tur­būt ta­da bu­vo mū­sų mo­čiu­tės, ir ką aš ma­tau? Tu­riu kons­ta­tuo­ti, kad pa­sau­lis ju­da kryp­ti­mi, kaip kal­bė­da­vo se­no­liai, ir ju­da la­bai spar­čiai. Aš ma­tau la­bai am­bi­cin­gą Ki­ni­ją, ku­rios eko­no­mi­kos au­gi­mo tem­pai to­kie, kad BVP di­dė­ji­mas per me­tus su­da­ro 6 – 7 pro­cen­tus (pa­ly­gi­ni­mui, JAV ir ES BVP au­gi­mas su­da­ro 1 ar 2 pro­cen­tus). Ne­rei­kia bū­ti di­de­liu ma­te­ma­ti­ku, kad su­vok­tum, jog Ki­ni­ja po ke­lių de­šimt­me­čių do­mi­nuos pa­sau­ly­je – bus ga­lin­giau­sia pa­sau­lio vals­ty­bė, tu­rin­ti di­džiau­sią gy­ven­to­jų skai­čių, ga­lin­giau­sią eko­no­mi­ką ir di­džiau­sią ka­riuo­me­nę.

To­kių fak­tų aki­vaiz­do­je Eu­ro­pai bū­ti stip­riai – jau ne pa­si­rin­ki­mo, o iš­gy­ve­ni­mo klau­si­mas?

Bū­tent. Be­je, aš ne­pa­mi­nė­jau sie­nų, bet ir čia Mi­kal­dos pra­na­šys­tės pil­do­si – mes į dau­ge­lį vals­ty­bių ke­liau­ja­me be vi­zų. Šiuo at­ve­ju kal­bu ne tik apie Šen­ge­no erd­vę, ne tik apie tai, kas yra Eu­ro­pos Są­jun­go­je, – eu­ro­pie­čiai į dau­ge­lį pa­sau­lio vals­ty­bių ke­liau­ja lais­vai. To­kia­me glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je for­muo­ja­si vi­siš­kai ki­ti ga­lios cent­rai, ir, nors mes dar kal­ba­me, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga yra pa­sau­li­nis žai­dė­jas, kad esa­me vie­nas iš pa­sau­lio cent­rų, skai­čiuo­jant san­ty­ki­nai, mū­sų ga­lia ma­žė­ja. Mū­sų įta­ka pa­sau­lio pro­ce­sams ma­žė­ja. Ir jei­gu jūs ma­nęs pa­klaus­tu­mėt, ar yra bū­dų tai su­stab­dy­ti, aš ma­nau: ne­la­bai. Eu­ro­pos Są­jun­gai me­tas pra­dė­ti tai­ky­tis su si­tua­ci­ja, kad mū­sų pa­dė­tis bus ki­to­kia.

Pra­si­de­da ei­li­nis Eu­ro­pos sau­lė­ly­dis?

Rea­ly­bė to­kia, kad, kaip sa­kiau, ran­da­si nau­ji ga­lios cent­rai, iš­ky­la nau­jos vals­ty­bės, o tos, ku­rios dau­gy­bę me­tų, sa­ky­kim, nuo pat Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos bu­vo ne­gin­či­ja­mi au­to­ri­te­tai, su ku­rio­mis vi­si skai­tė­si, jų vaid­muo san­ty­ki­nai ma­žė­ja. Ir nie­kur ne­ding­si­me – mums rei­kės iš­mok­ti žais­ti štai pa­gal štai to­kio mul­ti­po­lia­ri­nio pa­sau­lio tai­syk­les.

O ar Jums neat­ro­do, kad Eu­ro­pa nuo pat Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos nuo­lat ėjo į to­kią bū­se­ną, kol ir ta­po, pa­sak Gin­ta­ro Be­res­ne­vi­čiaus, kaip tur­tin­gų se­nu­kų sa­na­to­ri­ja? Azi­ja, Af­ri­ka tu­ri to gy­ve­ni­miš­ko šė­lo, drai­vo, iš ku­rio gims­ta gy­vy­bė, o eu­ro­pie­čiai tin­gūs ir le­pūs, o at­gai­vin­ti Eu­ro­pą ga­lim tik mes, len­kai...

Pa­sa­ky­siu žiau­riai: al­ka­nie­ji, tie, ku­rie ne­tu­ri, bet no­ri tu­rė­ti, vi­sa­da vei­kia iš pa­sku­ti­nių­jų. Pri­si­mi­niau dar vie­ną da­ly­ką, su­si­ju­sį su mo­čiu­čių kal­bo­mis. Jų klau­sy­da­ma, gal­vo­da­vau: ko­kia gel­to­no­ji ra­sė ga­li do­mi­nuo­ti pa­sau­ly­je? Ki­nai, ku­rie pa­si­ten­ki­na tri­mis sau­je­lė­mis ry­žių per die­ną ir ku­rie vi­si dė­vi vie­no­dus dra­bu­žius – na­mie vi­si vie­no­dom kel­nėm ir marš­ki­niais, o už­sie­ny­je vi­si vie­no­dais kos­tiu­mais? Ko­kių dar am­bi­ci­jų jie ga­li tu­rė­ti? Taip nie­ka­da ne­bus... Pa­si­ro­do, tai ga­li pa­si­keis­ti per vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Ir ma­nau, kad tie pa­sie­ki­mai, iki ku­rių atė­jo Ki­ni­ja, ir bu­vo iš ten – iš al­ka­nu­mo. Jie no­rė­jo gy­ven­ti so­čiau, ge­riau – ma­tom re­zul­ta­tą. Ma­nau, kad dėl lie­tu­vių ir len­kų Gin­ta­ras Be­res­ne­vi­čius bu­vo tei­sus, nes mes į Eu­ro­pos Są­jun­gą ir­gi atė­jom al­ka­ni. Ne­bū­ti­nai al­ka­ni duo­nos – al­ka­ni tei­sin­gu­mo, al­ka­ni ga­li­my­bių įro­dy­ti sa­vo pri­klau­sy­mą Eu­ro­pai. Al­ka­ni pri­pa­ži­ni­mo, kad ir mes ga­lim ir tu­rim gy­ven­ti kaip vi­sa Eu­ro­pa, kad mes ir­gi esam lais­vi žmo­nės. Kad ir mums pri­klau­so tei­sė gy­ven­ti, dirb­ti, mo­ky­tis ten, kur mes no­ri­me.

Mes čia kal­bam apie Ki­ni­ją, bet aš ma­tau ir dar vie­ną aki­vaiz­džiai eko­no­miš­kai au­gan­tį ir stip­rė­jan­tį cent­rą – Lo­ty­nų Ame­ri­ką. Aki­vaiz­du, kad mes iš Lie­tu­vos jos ne­ma­to­me. Ži­no­me, kad tai – mil­ži­niš­kas kon­ti­nen­tas į pie­tus nuo Jung­ti­nių Vals­ti­jų, kur gy­ve­na kaž­ko­kie eg­zo­tiš­ki in­dė­nai. O iš tik­rų­jų tai – mil­ži­niš­kas re­gio­nas, ku­rio ga­lia la­bai spar­čiai au­ga. Kal­bu apie Ar­gen­ti­ną, Bra­zi­li­ją, Či­lę, Pe­ru... Au­gan­ti eko­no­mi­nė ga­lia mai­ti­na jų pa­sau­li­nio lyg­mens po­li­ti­nes am­bi­ci­jas, ko­kių jie anks­čiau nie­ka­da ne­tu­rė­jo. Jie nie­ka­da net ne­kal­bė­jo, pa­vyz­džiui, apie Bra­zi­li­jos nuo­la­ti­nės na­rys­tės sta­tu­są Jung­ti­nių Tau­tų Sau­gu­mo Ta­ry­bo­je, o da­bar kal­ba. Jie kal­ba, kad Jung­ti­nės Tau­tos ne­ga­li to­liau bū­ti di­no­zau­ras, 70 me­tų vei­kian­tis kaip Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­da­ri­nių re­zul­ta­tas. Mes to ne­ma­tom, bet ne­reiš­kia, kad to nė­ra. Kai ruo­šiu ko­kią nors me­džia­gą Lo­ty­nų Ame­ri­kos te­ma, daž­nai pa­si­girs­ta klau­si­mai: ko­dėl, kam to rei­kia, kaip čia mes su­si­ję? Taip, Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je yra žmo­nių, ku­rie tai ma­to, ži­no ir su­pran­ta, bet jei­gu kal­bam apie vi­są vi­suo­me­nę, to ma­ty­mo la­bai stin­ga. O rei­kė­tų juos ma­ty­ti – ir ne kaip nors ap­skri­tai, o Eu­ro­pos Są­jun­gos nau­dai, sa­vo – Lie­tu­vos – nau­dai.

Mes, lie­tu­viai kar­tais ap­skri­tai esa­me la­bai keis­ti – ma­to­me tik tuos da­ly­kus, ku­rie yra la­bai ar­ti, ir vis­kas. Pir­miau­siai mes ma­tom Ru­si­ją. Taip, mes esam nuo jų žiau­riai nu­ken­tė­ję, ir tos žaiz­dos nė­ra už­gi­ju­sios dau­ge­liu pra­smių: te­bė­ra gy­vi žmo­nės, ku­rie bu­vo iš­vež­ti į Si­bi­rą, ku­rie gi­mė trem­ty­je. Pa­ga­liau, konk­re­čiai mes, ma­no kar­ta, gi­mėm ir užau­gom oku­puo­toj Lie­tu­voj, dėl to Ru­si­ją ma­tom ir ma­ty­sim. Dar ma­tom Lat­vi­ją, Es­ti­ją, Len­ki­ją su vi­som is­to­ri­nėm są­sa­jom, ku­rias kai kas lai­ko ne są­sa­jom, o są­skai­tom ir rea­guo­ja į jas la­bai emo­cin­gai, 14 me­tų ma­tom Eu­ro­pos Są­jun­gą, bet vi­so li­ku­sio pa­sau­lio mums tar­si nė­ra. Mes nie­kaip ne­su­vo­kiam, kad XXI am­žiu­je, aukš­tų­jų tech­no­lo­gi­jų lai­kais, at­stu­mai tarp vals­ty­bių ir že­my­nų la­bai su­trum­pė­jo, kad ne­be­li­ko tų ri­bų ir bar­je­rų, ku­rie vei­kė iki šiol. O kas yra tas glo­ba­lus pa­sau­lis, ką reiš­kia ja­me šian­dien gy­ven­ti ir veik­ti? Taip, mes ne­re­tai gir­di­me žo­džius: kam mums ta Eu­ro­pos Są­jun­ga, mes čia vie­ni pa­tys su­si­tvar­ky­sim. Bet pa­lau­kit – jei­gu Vo­kie­ti­jai rei­kia Eu­ro­pos Są­jun­gos, jei­gu Pran­cū­zi­jai rei­kia Eu­ro­pos Są­jun­gos, jei­gu to­kios su­per­vals­ty­bės su­vo­kia, kad kiek­vie­na at­ski­rai mil­ži­niš­ka­me pa­sau­ly­je jos ne­pa­jėgs kon­ku­ruo­ti, kas ga­lė­tų pa­ti­kė­ti, kad Lie­tu­va pa­jėgs?

Tū­las Lie­tu­vos eu­ros­kep­ti­kas šio­je vie­to­je mes­tų: o va bri­tai pa­sa­kė, kad jiems ES ne­rei­kia, ir išė­jo, ir ne­pra­puo­lė. Ir ką Jūs į tai?

Gal aš ka­da nors no­rė­siu su­val­gy­ti sa­vo žo­džius, bet šian­dien aš ma­nau, kad bri­tai pa­da­rė klai­dą. Taip, aš ži­nau po­sa­kį „Vox Po­pu­li, Vox Dei“ („liau­dies bal­sas – Die­vo bal­sas“) ir su juo ne­si­gin­či­ju. Taip, aš ne­si­gin­či­ju, re­fe­ren­du­mas ne­la­bai di­de­le per­sva­ra nu­bal­sa­vo už „Bre­xi­tą“. Bet tu­rė­ki­me gal­vo­je, kad pa­dir­bė­jo Krem­lius, kad bu­vo suin­te­re­suo­tų išo­rės jė­gų (jų ir te­bė­ra, ir jos te­be­vei­kia), ku­rioms rei­ka­lin­ga su­si­prie­ši­nu­si, iš­si­vaikš­tan­ti, eko­no­miš­kai ir po­li­tiš­kai nu­krau­ja­vu­si Eu­ro­pos Są­jun­ga... Šian­dien, prieš atei­da­ma į mū­sų su­si­ti­ki­mą aš skai­čiau, kad tik penk­ta­da­lis bri­tų pri­ta­ria tam Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės išė­ji­mo iš ES pla­nui, ku­rį The­re­sa May da­bar pa­siū­lė Eu­ro­pos Są­jun­gai. Aš ne­ži­nau, ko­kie bū­tų re­zul­ta­tai, jei­gu Bri­ta­ni­ja su­reng­tų dar vie­ną re­fe­ren­du­mą, bet spė­ju, kad jei­gu toks įvyk­tų – ar re­ko­men­da­ci­nis, ar pri­va­lo­ma­sis, – bri­tai no­rė­tų pa­si­lik­ti. Ma­nau, jog tai, ką jie da­bar da­ro, yra klai­da, ir ta klai­da neat­neš nau­dos nei Eu­ro­pos Są­jun­gai, nei pa­čiai Bri­ta­ni­jai.

Jei­gu ji išeis.

Jei­gu ji išeis.

Gal aš klys­tu, bet kar­tais su­si­da­ro įspū­dis, kad jie ieš­ko ga­li­my­bių pa­si­lik­ti, iš­lai­kant ge­rą vei­do iš­raiš­ką.

Aš ne­ži­nau, ar pa­sa­ky­siu ką nors la­bai nau­ja ir ne­ti­kė­ta, bet – juk The­re­sa May, vyks­tant „Bre­xi­to“ re­fe­ren­du­mui, ėjo Vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rės pa­rei­gas ir bu­vo už tai, kad Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė pa­si­lik­tų Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Ir ma­no ko­le­gos Eu­ro­pos Par­la­men­te, bri­tų kon­ser­va­to­riai man sa­kė: ge­rai, kad ją pa­sky­rė prem­je­re. Ji yra vie­na iš mū­sų, ir ji yra už tai, kad mes lik­tu­me ES. Ta­čiau ji yra prem­je­rė ir pri­va­lo įgy­ven­din­ti Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės pi­lie­čių va­lią. Jie pa­sa­kė „mes no­ri­me išei­ti“, ir ji tu­ri da­ry­ti vis­ką, kad to­ji va­lia bū­tų įvyk­dy­ta. Bet kaip ga­li po­li­ti­kas da­ry­ti tai, kuo jis vi­siš­kai ne­ti­ki? Aš, bū­da­ma to­kia, ko­kia esu, ne­ga­lė­čiau taip elg­tis. Aš ne­ga­lė­čiau sa­ky­ti žmo­nėms „išei­ki­me“, jei­gu ne­ti­kiu to išė­ji­mo nau­da. Ma­no su­pra­ti­mu, ji ne­tu­rė­jo su­tik­ti tap­ti prem­je­re ir vyk­dy­ti to­kią po­li­ti­ką. Aš įta­riu, kad ji ti­kė­jo­si, jog dar bus ga­li­ma pa­keis­ti bri­tų nuo­mo­nę, jog bus ga­li­ma pa­kreip­ti vis­ką taip, kad Bri­ta­ni­ja išei­da­ma pa­si­lik­tų. De­ja, ji – ne so­lis­tė, o ši po­li­ti­ka – ne so­lo par­ti­ja, yra vi­sas or­kest­ras ar cho­ras, kaip jį be­pa­va­din­tu­me, yra vy­riau­sy­bė ir par­la­men­tas, ir vi­si jie da­bar da­ly­vau­ja šia­me žai­di­me. Ir kiek­vie­ną kar­tą kai aš ma­tau Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės par­la­men­tą bal­suo­jant dėl spren­di­mų, ku­rie priar­ti­na „Bre­xi­tą“, gal­vo­ju: gal šį kar­tą jie ne­su­rinks pa­kan­ka­mai bal­sų, ne­nu­bal­suos, gal įvyks per­si­lau­ži­mas... Ir kiek­vie­ną kar­tą nu­si­vi­liu. Ma­ty­sim, kaip bus, bet aš ap­gai­les­tau­ju dėl to­kios si­tua­ci­jos.

Be­je, jei­gu kal­bam apie Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės pa­si­trau­ki­mą iš Eu­ro­pos Są­jun­gos, aš ma­nau, kad tai jau ma­čiau. Ma­čiau, kai iš mū­sų gru­pės Eu­ro­pos Par­la­men­te išė­jo bri­tų kon­ser­va­to­riai. Kai mes, Lie­tu­va, at­si­ra­do­me Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir mū­sų at­sto­vai pra­dė­jo dirb­ti Eu­ro­pos Par­la­men­te, aš ta­pau Eu­ro­pos liau­dies par­ti­jos – Eu­ro­pos de­mok­ra­tų frak­ci­jos na­re, kur dir­bo ir bri­tų kon­ser­va­to­riai. Prieš 2009-ųjų rin­ki­mus Da­vi­das Ca­me­ro­nas, bri­tų ly­de­ris, pa­sa­kė, kad bri­tų kon­ser­va­to­riai pa­si­trauks iš Eu­ro­pos liau­dies par­ti­jos – Eu­ro­pos de­mok­ra­tų po­li­ti­nės šei­mos ir lai­ky­sis at­ski­rai. Ir kai po Eu­ro­pos Par­la­men­to rin­ki­mų 2009 me­tais su­si­rin­ko­me ir pra­dė­jo­me dirb­ti, mū­sų frak­ci­jo­je bri­tų kon­ser­va­to­rių jau ne­bu­vo. Kai ku­rie išė­jo iš par­ti­jos. Ed­war­das McMil­lan-Scot­tas krei­pė­si į teis­mą, kad ga­lė­tų lik­ti frak­ci­jo­je. Kai ku­rie iš jų išė­jo su aša­ro­mis aky­se – pri­si­me­nu Chris­top­he­rį Beazley‘į, ku­ris at­si­svei­ki­no su mū­sų frak­ci­ja, o pa­skui ir su Eu­ro­pos Par­la­men­tu. Jis pa­sa­kė: aš ši­toj par­ti­joj dau­giau bū­ti ne­ga­liu, ir net nė­jo į rin­ki­mus. Ma­čiau la­bai žmo­giš­kų, la­bai emo­cin­gų reak­ci­jų, ku­rios ir mus vi­sus emo­ciš­kai vei­kė la­bai stip­riai. Bet jei­gu kal­bė­čiau be emo­ci­jų, tu­riu pa­sa­ky­ti fak­tą, kad 2004–2009 m. ir 2009–2014 m. frak­ci­jos, ku­rio­se aš dir­bau, sky­rė­si dra­ma­tiš­kai. Kai ne­be­li­ko bri­tų, daž­niau­siai ky­lan­tis klau­si­mas – kie­no bus vir­šus: vo­kie­čių ar pran­cū­zų. Ka­dan­gi jų de­le­ga­ci­jos frak­ci­jo­je – di­džiau­sios. Man trū­ko ir trūks­ta bri­tų frak­ci­jos na­rių, man trūks­ta bri­tiš­ko po­žiū­rio į pa­sau­lį. Kai kas jį lai­ko leng­va­bū­diš­ku, to­kiu tru­pu­tį cra­zy – aš taip ne­ma­nau. Gi frak­ci­ja, ma­no nuo­mo­ne, išė­jus bri­tams, ta­po blo­ges­nė. Taip pat aš gal­vo­ju ir apie Eu­ro­pos Są­jun­gą. Jei­gu Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė išeis, Eu­ro­pos Są­jun­ga bus la­bai ki­to­kia. Ir tik­rai ne ge­res­nė. Gal­būt tai pri­vers li­ku­sias na­res su­rem­ti pe­čius, bū­ti vie­nin­ges­nes, bet ES bus nea­be­jo­ti­nai silp­nes­nė. Apsk­ri­tai „Bre­xi­tas“ – vi­siems blo­gai, ir aš to ne­ga­liu at­leis­ti Da­vi­dui Ca­me­ro­nui. Aš ne­ga­liu to su­vok­ti. Jis pa­ža­dė­jo re­fe­ren­du­mą tam, kad lai­mė­tų rin­ki­mus, vi­siš­kai ne­gal­vo­da­mas apie pa­sek­mes. Aš ne­su už tai, kad ne­rei­kia at­si­klaus­ti tau­tos nuo­mo­nės ypač svar­biais, le­mia­mais klau­si­mais, nors jie ne­skai­čia­vo to­kio va­rian­to, kaip re­fe­ren­du­mo pra­lai­mė­ji­mo ga­li­my­bė, jie gi net rim­tos kam­pa­ni­jos ne­su­ren­gė. Bet ma­ne ste­bi­na dėl D. Ca­me­ro­no kit­kas: tu kvie­ti 50 mi­li­jo­nų žmo­nių atei­ti prie bal­sa­dė­žių ir pa­reikš­ti va­lią dėl pa­si­li­ki­mo ar­ba išė­ji­mo iš ES, tai su­teik tiems žmo­nėms pa­kan­ka­mai in­for­ma­ci­jos, ko­kios bus pa­sek­mės Bri­ta­ni­jai, jei­gu ji išeis. Aš ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti tuo, ką ma­tau, kai ste­bė­jau si­tua­ci­ją: įvy­ko re­fe­ren­du­mas, pri­trenk­ti li­ko vi­si, įskai­tant pa­tį Ca­me­ro­ną, jis at­si­sta­ty­di­na iš prem­je­rų, prem­je­re tam­pa The­re­sa May ir ta­da pra­de­da­mos kur­ti dar­bo gru­pės, ku­rios tu­ri pa­skai­čiuo­ti, ko­kios bus bri­tų pa­si­trau­ki­mo pa­sek­mės. Vis­kas bu­vo pa­lik­ta emo­ci­joms: Bri­ta­ni­jo­je len­kai san­tech­ni­kai, Bri­ta­ni­jo­je lie­tu­viai sta­ty­bi­nin­kai, ku­rie su­tin­ka dirb­ti už ge­ro­kai ma­žes­nį at­ly­gi­ni­mą, nors jų dar­bo ir pa­slau­gų ko­ky­bė nė­ra blo­ges­nės nei pa­čių bri­tų, jie blo­gi­na bri­tų dar­bi­nin­kų si­tua­ci­ją dar­bo rin­ko­je... Sup­ran­ta­ma, kad to­je si­tua­ci­jo­je bri­tų dar­bi­nin­kai išė­jo į gat­ves su pla­ka­tais „At­vy­kė­liai, va­žiuo­kit na­mo!“. Tai – emo­ci­jos, bet kur ra­cio­na­lios iš­va­dos? Kaip tu ga­li kvies­ti tau­tą į re­fe­ren­du­mą, jei pa­ts ne­ti­ki tuo išė­ji­mu, jo nau­da?

Laima Andrikienė 1991 m. su Dalai Lama. 

Laima Andrikienė 2013 m.