Pamiršti, bet nepamiršę

Pa­mirš­ti, bet ne­pa­mir­šę

63 me­tų šiau­lie­čiui Bro­niui Dau­gė­lai, bu­vu­siam vie­nam pir­mų­jų ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos pa­sie­nie­čių, dar ir šian­dien sap­nuo­ja­si koš­ma­ras, kaip sto­vi prie­šais omo­ni­nin­ko at­sta­ty­tą au­to­ma­tą. Ta­da dar nė 40-ies ne­tu­rin­čiam vy­rui at­ro­dė, kad gy­ve­ni­mas jau baig­tas. Šian­dien jis ir dau­ge­lis ki­tų pir­mų­jų pa­sie­nie­čių jau­čia­si ne­pel­ny­tai pa­mirš­ti.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Me­da­lis ir nu­rėž­ta pen­si­ja

Pir­mie­ji Lie­tu­vos pa­sie­nie­čiai bu­dė­jo prie sie­nos su Ru­si­ja, Bal­ta­ru­si­ja, Lat­vi­ja nuo 1990-ųjų iki Ru­si­jos ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo.

B. Dau­gė­la vir­pan­čio­mis ran­ko­mis iš mai­še­lio trau­kia dė­žu­tę su me­da­liu ir raš­tą. 1997 me­tais Pre­zi­den­tas A. Bra­zaus­kas už nuo­pel­nus ku­riant ir stip­ri­nant Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ka­riuo­me­nę jį ap­do­va­no­jo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių me­da­liu.

Bai­gus tar­ny­bą pa­sie­ny­je, o vė­liau – po­li­ci­jo­je, B. Dau­gė­lai bu­vo skir­ta ir pa­do­ri pen­si­ja. Ta­čiau per „nak­ti­nę“ Prem­je­ro And­riaus Ku­bi­liaus vy­riau­sy­bės kar­py­mo re­for­mą pir­mų­jų pa­sie­nie­čių pen­si­jos bu­vo žy­miai su­ma­žin­tos ir ne­grą­žin­tos iki šiol. Sa­va­no­riai pa­sie­nie­čiai ne­tu­ri jo­kių pa­pil­do­mų so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų, ko­kias tu­ri par­ti­za­nai ir ki­ti Tė­vy­nės lais­vės gy­nė­jai, jiems ne­su­teik­tas ka­rio sa­va­no­rio sta­tu­sas.

„Ačiū, kad bu­vo­te, o da­bar jūs ne­rei­ka­lin­gi“, – B. Dau­gė­lai skau­du ne tiek dėl su­ma­žė­ju­sios pen­si­jos, kiek dėl to, kad jis ir jo li­ki­mo drau­gai yra ne­pel­ny­tai pa­mirš­ti – juk 1990-ųjų pa­sie­nie­čiams kaip nie­kad daž­nai tek­da­vo su­si­dur­ti su ag­re­so­riais, ri­zi­kuo­ti svei­ka­ta ir gy­vy­be.

Sva­jo­nė iš­si­pil­dė tik atė­jus ne­prik­lau­so­my­bei

Jau­din­da­ma­sis ir grau­din­da­ma­sis po­nas Bro­nius pri­si­me­na ar­mi­jos die­nas Mur­mans­ke: „Bu­vo kaip ka­re, kaip kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je.“

Ta­čiau bū­ti ka­riu šiau­lie­čiui pa­ti­ko. Po pri­va­lo­mos tar­ny­bos dar ku­rį lai­ką tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je, tik jau Lie­tu­vo­je. Vė­liau nu­spren­dė tap­ti mi­li­ci­nin­ku. Kai jau at­ro­dė, kad tuoj ga­lės už­si­vilk­ti mi­li­ci­nin­ko uni­for­mą, ke­lią už­kir­to praei­tis. B. Dau­gė­la – trem­ti­nių vai­kas, gi­męs Ir­kuts­ko sri­ty­je.

Pri­si­mi­nus Są­jū­džio me­tus, Bro­niaus vei­dą už­lie­ja šyp­se­na: „Toks su­ju­di­mas, pa­ki­li­mas bu­vo.“ Bū­da­mas maž­daug 35 me­tų, pra­dė­jo tar­nau­ti kraš­to ap­sau­gos sis­te­mo­je, ta­po pa­sie­nie­čiu. Tė­vai at­kal­bi­nė­jo – vėl iš­veš į Si­bi­rą.

B. Dau­gė­la bu­dė­da­vo Lat­vi­jos pa­sie­ny­je, Pas­va­lio už­kar­do­je, Žei­me­lio, Puo­džiū­nų ir Sa­lo­čių punk­tuo­se. Lai­kai bu­vo ne­ra­mūs, vis pa­si­girs­da­vo, kad vie­na­me ar ki­ta­me punk­te so­vie­tų ka­rei­viai pul­di­nė­ja ir gąs­di­na pa­sie­nie­čius ir mui­ti­nin­kus, de­gi­na, sprog­di­na po­stų na­me­lius ir va­go­nė­lius.

Ant mir­ties slenks­čio

Bu­vo 1991 me­tų va­sa­ra, lie­pos 28 die­na, sek­ma­die­nis. Va­žiuo­da­mas į dar­bą B. Dau­gė­la per ra­di­ją iš­gir­do, kad nak­tį bu­vo už­pul­tas Sa­lo­čių pa­sie­nio kont­ro­lės punk­tas.

B. Dau­gė­la pri­si­me­na, kad tą die­ną bu­vo taip karš­ta, kad net oras rai­bu­lia­vo. Prie Sa­lo­čių po­sto sė­dė­jo tri­se. Nie­kas ne­si­ti­kė­jo, kad ag­re­so­riai ga­li su­grįž­ti tą pa­čią die­ną, dar­gi vi­dur­die­nį. Net ne­pas­te­bė­jo, kaip nuo Lat­vi­jos pu­sės pri­lė­kė au­to­mo­bi­lis, iš pa­skos dar trys. Iš jų iš­šo­ko dvi de­šim­tys omo­ni­nin­kų. B. Dau­gė­la kar­tu su ki­tais pa­sie­nie­čiais puo­lė bėg­ti. Dviem pa­vy­ko pa­si­slėp­ti ne­to­lie­se bu­vu­sia­me ja­vų lau­ke, o Bro­nių su­čiu­po.

Nu­si­ve­dę šiau­lie­tį į po­stą lie­pė jam nu­si­reng­ti. „Li­kau tik su trum­pi­kė­mis ir ko­ji­nė­mis. Lie­pė gul­tis ant že­mės, da­ry­ti at­si­spau­di­mus ir kar­to­ti „my­liu Ta­ry­bų Są­jun­gą“. Man tai kas, gal­vo­ju, esu ves­tu­vių mu­zi­kan­tas, ga­liu ir to­kią „dai­ną“ su­dai­nuo­ti“, – pri­si­me­na B. Dau­gė­la.

Kol B. Dau­gė­la da­rė at­si­spau­di­mus, omoni­nin­kai šmi­ri­nė­jo po mui­ti­nės po­stą, gąs­di­no mui­ti­nin­kes. Kai šiau­lie­tis pa­sa­kė, kad dau­giau ne­be­ga­lįs da­ry­ti at­si­spau­di­mų, vie­nas iš omo­ni­nin­kų at­sta­tęs au­to­ma­tą lie­pė sto­tis ir ei­ti į lau­ką.

Pri­si­mi­nus tą aki­mir­ką, vy­rui už­gniau­žia gerk­lę, iš akių ima rie­dė­ti aša­ros. Sto­vint prie­šais ja­vų lau­ką su įrem­tu į krū­ti­nę au­to­ma­tu be­veik ne­bu­vo abe­jo­nių, kad tai – pa­sku­ti­nė jo gy­ve­ni­mo die­na.

Omo­ni­nin­kas lie­pė bėg­ti. Stings­tan­čio­mis iš siau­bo ko­jo­mis Bro­nius ne­ran­giai pa­si­lei­do per lau­ką, ja­vai py­nė­si tarp ko­jų, ir ta­da iš­gir­do šū­vį. Bė­go to­liau ne­jaus­da­mas kū­no ir ne­sup­ras­da­mas, ar dar gy­vas, ar jau ne­be. Kiek ati­to­ko, kai pri­bė­go Mū­šą, no­rė­jo šok­ti į ją, bet upė bu­vo la­bai pri­žė­lu­si, pa­bū­go, kad įsi­pins į žo­les ir nu­skęs. Be­sib­laš­kant pa­kran­te iš van­dens iš­lin­do du pa­spru­kę bend­ra­žy­giai.

Da­bar jau vi­si trys bė­go pa­lei upę link vien­kie­mio, ke­tin­da­mi ten pa­si­slėp­ti. Nep­ri­bė­gus so­dy­bos iš­gir­do šū­vių pa­pliu­pą. Iš­si­gan­do, kad šau­do į juos, ir vėl slaps­ty­da­mie­si pa­si­lei­do at­gal. Tik jau vė­liau su­ži­no­jo, kad prie so­dy­bos omo­ni­nin­kai šau­dė ne į juos, o į ki­tą bėg­lį pa­sie­nie­tį.

Omo­ni­nin­kai iš­vyk­da­mi ne­to­li po­sto bu­vu­sio­je au­to­bu­sų sto­te­lė­je dar su­sprog­di­no dvi gra­na­tas.

Tie­sos šei­mai ne­pa­sa­ko­jo

Tik vis­kam nu­ri­mus pa­sie­nie­čiai iš­drį­so su­grįž­ti prie po­sto. Iš vie­tos gy­ven­to­jų Bro­nius ga­vo šio­kias to­kias šle­pe­tes, kel­nes, marš­ki­nė­lius.

Vė­lai va­ka­re grįž­da­mas na­mo pa­gal­vo­jo, kad to, ką pa­ty­rė, žmo­nai jo­kiu bū­du ne­ga­li pa­sa­ko­ti. Ne­no­rė­jo jau­din­ti. Žmo­na Sta­sė iš kar­to pa­ste­bė­jo, kad vy­ras grį­žo ne su uni­for­ma, pa­klau­sė, kur ją pa­dė­jo.

„Pa­sa­kiau, kad uni­for­mų trū­ku­mas, pa­sko­li­nau ki­tam pa­sie­nie­čiui. Žmo­na pa­ti­kė­jo. Nuė­jau pas kai­my­ną pa­žiū­rė­ti ži­nių, ar apie įvy­kius Sa­lo­čiuo­se ką nors pa­sa­kos. Tik už­si­mi­nė. Pa­gal­vo­jau, ge­rai, nie­kas ne­su­ži­nos. Bet už dvie­jų die­nų bro­lis su „Res­pub­li­kos“ laik­raš­čiu atė­jo. Straips­ny­je vi­sa is­to­ri­ja ap­ra­šy­ta, ma­no pa­var­dė mi­ni­ma. Te­ko pri­si­pa­žin­ti ir pa­si­pa­sa­ko­ti. Pas­kui ir žmo­na su­ži­no­jo. Oi, kaip man ta­da kliu­vo“, – da­bar pri­si­mi­nęs šyp­te­li.

Sau­go­da­mas šei­mą nuo iš­gy­ve­ni­mų Bro­nius sa­ko dau­ge­lio da­ly­kų ne­pa­sa­ko­da­vęs, slėp­da­vęs. Ned­rą­su ir da­bar apie tai kal­bė­ti.

Po įvy­kių Sa­lo­čiuo­se pra­bė­gus vos trims die­noms Ry­gos omo­ni­nin­kai Me­di­nin­kų pa­sie­nio po­ste nu­šo­vė še­šis mui­ti­nin­kus ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus, dar vie­nas pa­šau­tas mui­ti­nin­kas po ke­lių die­nų mi­rė li­go­ni­nė­je, iš­gy­ve­no vie­nin­te­lis mui­ti­nin­kas To­mas Šer­nas.

Po­li­ci­nin­kas

Be­ga­li­nis iš­gąs­tis ir stre­sas ne­praė­jo be pa­sek­mių – Bro­nius su­si­rgo žvy­ne­li­ne li­ga.

Maž­daug po me­tų B. Dau­gė­la ir ki­ti pa­sie­nie­čiai iš Pas­va­lio už­kar­dos bu­vo per­kel­ti į Jo­niš­kio už­kar­dą. „Ten jau­tė­mės vi­sai ne­rei­ka­lin­gi“, – liūd­nai šyp­te­li vy­ras.

Kaip tik ta­da at­si­ra­do ga­li­my­bė įgy­ven­din­ti se­ną sva­jo­nę – tap­ti po­li­ci­nin­ku. Dar­bą ga­vo Meš­kui­čių nuo­va­do­je. Jos pri­žiū­ri­mo­je te­ri­to­ri­jo­je bu­vo ir Nai­sių kai­mas, ku­ria­me užau­go Bro­nius.

„Po ket­ve­rių dar­bo pa­sie­ny­je me­tų jau­čiau­si tar­si pa­te­kęs į ro­jų“, – šyp­so­si.

Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nu B. Dau­gė­la dir­bo ket­ve­rius me­tus, iki pen­si­jos.

„Jei ir vėl atei­tų sun­kūs lai­kai, ar kas ei­tų gin­ti Tė­vy­nės, kai bu­vo­me taip ap­gau­ti?“ – vir­pan­čiu bal­su klau­sia B. Dau­gė­la, šian­dien gy­ve­nan­tis iš 300 eu­rų pen­si­jos ir ko­vo­jan­tis su vė­žiu.

„Sto­vint prie­šais ja­vų lau­ką su įrem­tu į krū­ti­nę au­to­ma­tu be­veik ne­bu­vo abe­jo­nių, kad tai – pa­sku­ti­nė jo gy­ve­ni­mo die­na.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Spe­cia­liai mums Bro­nius Dau­gė­la pa­si­puo­šė pa­sie­nie­čio uni­for­ma.

1997 me­tais Pre­zi­den­tas A. Bra­zaus­kas už nuo­pel­nus ku­riant ir stip­ri­nant Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ka­riuo­me­nę B. Dau­gė­lą ap­do­va­no­jo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių me­da­liu.

Apie sa­vo iš­gy­ve­ni­mus 1991-ai­siais ir da­bar­tį Bro­nius Dau­gė­la pa­sa­ko­jo sa­vo „ka­rei­viš­ka­me“ kam­ba­rė­ly­je, ku­ria­me sau­go­mi vi­si jam pa­tys bran­giau­si daik­tai: su­ve­ny­rai, pa­veiks­lai, nuo­trau­kos, po­li­ci­nin­ko uni­for­mi­nės ke­pu­rės ir ki­ta.

B. Dau­gė­la iš­sau­go­jo vi­sas sa­vo, kaip po­li­ci­jos ir pa­sie­nio pa­rei­gū­no, ke­pu­res.

„Du spė­jo pa­bėg­ti, o ma­ne su­čiu­po. Lie­pė pa­kel­ti ran­kas ir nu­si­ve­dė į mui­ti­nės pa­sta­tą“, – apie su­si­dū­ri­mą su omo­ni­nin­kais pa­sa­ko­ja po­nas Bro­nius.

Bro­niui Dau­gė­lai šian­dien skau­du ne tiek dėl su­ma­žė­ju­sios pen­si­jos, kiek dėl to, kad pir­mie­ji Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos pa­sie­nie­čiai yra ne­pel­ny­tai pa­mirš­ti.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Bro­nius Dau­gė­la ra­por­tuo­ja va­dui Puo­džiū­nų pa­sie­nio po­ste.

B. Dau­gė­la (de­ši­nė­je) su pa­sie­nio gy­ven­to­ju.