Kaip savo namuose!

Kaip sa­vo na­muo­se!

„Čia mū­sų vi­sų na­mai“, – sa­ko per­tvar­ky­to­je bu­vu­sio­je Šiau­lių ra­jo­no Bri­dų mo­kyk­lo­je prieš še­še­rius me­tus du­ris at­vė­ru­sių „Se­no­lių na­mų“ įkū­rė­jai Vac­lo­vas ir Re­na­ta Mo­tie­jū­nai. Ir, pa­na­šu, sa­ko tie­są: čia tik­rai gau­su ši­lu­mos ir jau­ku­mo – taip daž­niau­siai bū­na tik tik­ruo­se na­muo­se.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Ne­sus­kai­čiuo­tos va­lan­dos

Sa­ko­ma, kad kai da­rai kaž­ką šir­džiai mie­lo, va­lan­dų ne­skai­čiuo­ji. Į klau­si­mą, ar jie­du skai­čiuo­ja dar­bo va­lan­das, abu at­sa­ko šyp­se­na: ko­kios dar va­lan­dos!

„Kaž­ką da­ry­da­mi, kaž­ką nau­jo su­gal­vo­ję, bū­ti­nai įver­ti­na­me, ar, jei­gu pa­tys čia gy­ven­tu­me, jei mū­sų ar­ti­mie­ji gy­ven­tų čia, no­rė­tu­me, kad bū­tų bū­tent taip“, – sa­ko se­ne­lių na­mų va­do­vė Re­na­ta Mo­tie­jū­nė.

Ir ome­ny­je ji tu­ri ne­bū­ti­nai ma­te­ria­lius da­ly­kus, bet ir tai, kas šių na­mų gy­ven­to­jams glos­ty­tų šir­dį – svar­bu, kad šių na­mų ap­lin­ka bū­tų ar­ti­mes­nė tai, ku­rio­je pra­bė­go il­gi se­no­lių me­tai.

Idė­ja įkur­ti na­mus se­ny­vo am­žiaus prie­žiū­ros rei­ka­lin­giems žmo­nėms Mo­tie­jū­nams gi­mė lan­kant ar­ti­muo­sius ana­lo­giš­ko pro­fi­lio įstai­go­je Ka­na­do­je. Su­ma­ny­mą par­si­ve­žė į Lie­tu­vą.

Ne taip jau sklan­džiai se­kė­si įgy­ven­din­ti idė­ją, kaip abu ti­kė­jo­si. Bu­vo abe­jo­jan­čių­, bu­vo prieš­ta­rau­jan­čių, ne­tgi ban­dan­čių at­kal­bė­ti, kad už­siė­mus to­kia veik­la ne­bus nei dar­bo va­lan­dų, nei sa­vait­ga­lių. O Re­na­ta ir Vac­lo­vas net ir ne­si­ti­kė­jo su­tilp­sią į dar­bo va­lan­das: juk glo­bos ar slau­gos pa­slau­gą bū­ti­na už­tik­rin­ti vi­sas 24 va­lan­das per pa­rą, va­di­na­si, vis­ką su­sty­guo­ti iki smulk­me­nų!

Kliū­tis pa­vy­ko įveik­ti, ke­lius nuei­ti – 2012 me­tų spa­lio 22 die­ną „Se­no­lių na­mai“ at­vė­rė du­ris ir pro jas įžen­gė pir­mie­ji gy­ven­to­jai.

Su pir­mai­siais čia ap­si­gy­ve­no bri­diš­kė Ade­lė. 86-erių se­no­lė čia gy­ve­na iki šiol, kol svei­ka­ta bu­vo ge­res­nė, ši mo­te­ris le­pi­no ki­tus se­no­lius pri­si­mi­ni­mais apie Bri­dus, kas ir kur ka­dai­se sto­vė­jo, ko­kia veik­la vy­ko, kas sve­čia­vo­si.

Da­bar „Se­no­lių na­mų“ gy­ven­to­jų – ke­tu­rios de­šim­tys. Kiek­vie­nas su sa­vo ne­ga­la­vi­mu, sa­vo li­ki­mu.

„Mums svar­bu ži­no­ti apie kiek­vie­ną: kaip jis jau­čia­si, ką gal­vo­ja, ko­dėl iš vei­do iš­kri­tęs, ar su ape­ti­tu val­gė, ar nie­ko ne­trūks­ta, kaip pra­lei­do sa­vait­ga­lį“, – tai kas­die­niai R. Mo­tie­jū­nės klau­si­mai „Se­no­lių na­mų“ per­so­na­lui.

„Ir ko­dėl aš anks­čiau neat­va­žia­vau...“

Glo­bos na­muo­se Mo­tie­jū­nai pa­si­skirs­tę pa­rei­go­mis: žmo­na – di­rek­to­rė, vy­ras – pa­va­duo­to­jas – žmo­gus, ku­ris pa­si­rū­pi­na vis­kuo, ko itin veik­li su­tuok­ti­nė ne­sus­pė­ja. Kar­tu dir­ba ir pui­ki dar­buo­to­jų ko­man­da.

„Da­ro­me vis­ką, kad mū­sų na­mų gy­ven­to­jai čia jaus­tų­si pui­kiai, ne­tgi lei­džia­me jiems sa­vo kam­ba­rius per­sta­ty­ti, daik­tus, kaip no­ri, su­si­dė­ti, su­ve­ny­rus su­si­ri­kiuo­ti. Čia mū­sų žmo­nių na­mai, jie čia gy­ve­na, o ne sve­čiuo­ja­si“, – sa­ko Vac­lo­vas, kvies­da­mas už­suk­ti į gy­ve­na­mą­sias pa­tal­pas, ku­rios lyg vie­no kam­ba­rio bu­tas. Taip, čia tik­ri na­mai!

Na­muo­se nė­ra griež­tų lan­ky­mo va­lan­dų, juk čia, anot įstai­gos įkū­rė­jo, ne li­go­ni­nė su griež­ta die­not­var­ke, poil­sio ir gy­dy­mo re­ži­mu. Gy­ven­to­jų ar­ti­mie­ji, pa­sak V. Mo­tie­jū­no, ga­li at­va­žiuo­ti bet ka­da, bet ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis.

„Ir at­va­žiuo­ja. Bū­na, kad su­va­žiuo­ja bū­rys, pa­vyz­džiui, pa­svei­kin­ti sa­vo ar­ti­mo ju­bi­lie­jaus pro­ga, pa­bū­ti su juo. Tai di­de­lė do­va­na ne tik pa­čiam se­no­liui, bet ir vi­sam „Se­no­lių na­mų“ ko­lek­ty­vui“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Mo­tie­jū­nai la­bai no­rė­jo, kad „Se­no­lių na­muo­se“ bū­tų įsteig­ta kop­ly­čia, kur se­ny­vo am­žiaus gy­ven­to­jai ga­lė­tų pa­si­mels­ti, pa­klau­sy­ti at­va­žiuo­jan­čių dva­si­nin­kų pa­moks­lų, to­dėl yra la­bai dė­kin­gi Jo Eks­ce­len­ci­jai Šiau­lių vys­ku­pui Eu­ge­ni­jui Bar­tu­liui, ku­ris įstei­gė įstai­go­je kop­ly­čią ir su­tei­kė jai Šv. Juo­za­po Be­ne­dik­to Cot­to­len­go ti­tu­lą.

Re­na­tai į šir­dį įkri­tęs vie­nos mo­čiu­tės ar­ti­mų­jų pa­sa­ko­ji­mas. Gim­ta­die­nio šven­tei se­no­lę į na­mus pa­siė­mę ar­ti­mie­ji, su­sė­dę prie vai­šė­mis nu­krau­to sta­lo, ne­tru­kus iš­gir­do jos pra­šy­mą: „Vež­kit, vai­kai, ma­ne na­mo, no­riu spė­ti va­ka­rie­nei“.

„Tai aukš­čiau­sias įver­ti­ni­mas – se­nam žmo­gui mū­sų na­mai ta­pę na­mais, į ku­riuos no­ri­si su­grįž­ti!“ – sa­ko R. Mo­tie­jū­nė.

Ji dė­ko­ja Die­vui už su­teik­tą ga­li­my­bę pa­dė­ti žmo­nėms, o se­ne­lių iš­tar­tas „ačiū“ ar­ba „ir ko­dėl aš anks­čiau čia neat­va­žia­vau“ iki šiol vir­pi­na šir­dį.

Anot V. Mo­tie­jū­no, li­ki­mų į „Se­no­lių na­mus“ at­va­žiuo­ja vi­so­kių. Jei at­va­žiuo­ja il­gą lai­ką vie­nat­vė­je lei­dęs žmo­gus, kar­tais jis bū­na at­pra­tęs švęs­ti sa­vo gim­ta­die­nius, ki­tas šven­tes. O „Se­no­lių na­mų“ bend­ruo­me­nė­je šven­tės šven­čia­mos! Ko­lek­ty­vo pa­ro­dy­tas iš­skir­ti­nis dė­me­sys žmo­gų grei­tai pri­ver­čia šyp­so­tis.

Nau­jas po­žiū­ris į se­nat­vę

„Se­no­lių na­mų“ di­rek­to­rę Re­na­tą Mo­tie­jū­nę la­bai džiu­gi­na pa­sta­rai­siais me­tais spar­čiai be­si­kei­čian­tis po­žiū­ris į glo­bos įstai­gas.

„Anks­čiau at­vež­ti se­ną tė­vą ar ma­mą į to­kią įstai­gą pri­lyg­da­vo vos ne nu­si­kal­ti­mui, gi­mi­nės smer­kė taip pa­siel­gu­sį“, – sa­ko R. Mo­tie­jū­nė.

O pa­sta­rai­siais me­tais, anot jos, į tai žiū­ri­ma vis pa­lan­kiau: žmo­nės ėmę su­vok­ti, kad dirb­ti, au­gin­ti vai­kus, kur­ti, pa­ga­liau pa­tir­ti gy­ve­ni­mo kom­for­tą neį­ma­no­ma, kai my­li­mo žmo­gaus ne­ga­lia ar­ba se­nat­vė kar­po vi­sus pla­nus.

„Ži­no­ma, pa­si­aukoji­mas sa­vo ar­ti­mui yra la­bai gra­žus ir kil­nus. Bet jei­gu nė­ra, kas pa­va­duo­ja, pa­de­da, pa­kei­čia, ma­nau, tai per di­de­lė au­ka“, – sa­ko glo­bos įstai­gos va­do­vė.

Po­nia Re­na­ta tei­gia ne sy­kį ma­čiu­si, ko­kie su­var­gę bū­na ar­ti­mie­ji, at­si­da­vu­siai glo­bo­jan­tys ar slau­gan­tys my­li­mą žmo­gų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Se­no­lių na­muo­se“ dar­by­me­tis. Se­ne­lių už­siė­mi­mai, ku­rie vyks­ta kar­tu su ad­mi­nist­ra­ci­ja, ap­tar­nau­jan­čiu per­so­na­lu, čia įpras­ti.

„Se­no­lių na­mų“ įkū­rė­jai Re­na­ta ir Vac­lo­vas Mo­tie­jū­nai sa­ko esan­tys dė­kin­gi li­ki­mui už ga­li­my­bę pri­si­dė­ti prie nau­jo po­žiū­rio į se­nat­vę, gė­lą. „Glo­bos na­mai tam, kad se­no­liai oriai ga­lė­tų pra­leis­ti gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį“, – sa­ko glo­bos įstai­gos sa­vi­nin­kai.

Gy­ven­to­jų kam­ba­riai – čia vis­kas, kaip tik­ruo­se na­muo­se.