Dainius Kazlauskas: „Spektaklis „Po 20 metų“ reikalingas visoms poroms, kurios nori ilgai būti kartu“

Dai­nius Kaz­laus­kas: „Spek­tak­lis „Po 20 me­tų“ rei­ka­lin­gas vi­soms po­roms, ku­rios no­ri il­gai bū­ti kar­tu“

Nuo­tai­kin­ga ko­me­di­ja „Po 20 me­tų“ tę­sia Ur­vi­nio žmo­gaus Vi­du­čio gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos pa­sa­ko­ji­mą, es­mi­nis skir­tu­mas vie­nas – ša­lia jo sce­no­je at­si­ran­da mo­te­ris. Gal­būt to­dėl spek­tak­lio re­ži­sie­riui Dai­niui Kaz­laus­kui pa­vy­ko su­kur­ti spek­tak­lį, ku­ris ga­li pa­ge­rin­ti, o gal­būt net ir iš­gel­bė­ti po­ros san­ty­kius.

„Šis spek­tak­lis tiems, ku­rie ne­bi­jo pa­žvelg­ti į ki­tus ir ten at­pa­žin­ti sa­ve. Tai spek­tak­lis, ku­ria­me šmaikš­čiai pa­vaiz­duo­ja­mos po­ros gy­ve­ni­mo rea­li­jos ir jų ab­sur­diš­ku­mas. Šis spek­tak­lis yra bū­ti­nas vi­soms po­roms, ku­rios no­ri il­gai bū­ti kar­tu“, – įsi­ti­ki­nęs Dai­nius Kaz­laus­kas.

Pa­gal gar­sios Ka­na­dos ra­šy­to­jos Mi­che­le Riml su­kur­tą pje­sę re­ži­suo­tas spek­tak­lis „Po 20 me­tų“ – tai žvilgs­nis į Vi­du­čio ir Edi­tos gy­ve­ni­mą po 20 me­tų san­tuo­kos. Vai­kai jau užau­gin­ti ir vis dau­giau lai­ko lie­ka vie­nas ki­tam – kaip anuo­met, kai jie bu­vo vos su­si­pa­ži­nę. Tik vie­nas skir­tu­mas jų is­to­ri­jo­je: jie jau 20 me­tų kar­tu.

„Ur­vi­nis žmo­gus“ ir „Po 20 me­tų“ yra pa­na­šūs sa­vo te­ma – abie­juo­se kal­ba­ma apie vy­rus ir mo­te­ris, jų san­ty­kius ir skir­tu­mus, ta­čiau kar­tu – šie spek­tak­liai la­bai skir­tin­gi. „Ur­vi­nia­me žmo­gu­je“ vai­di­na tik vie­nas ak­to­rius – Vi­du­tis, o „Po 20 me­tų“ at­si­ran­da ir mo­te­ris – Edi­ta, ku­ri vis­ką pa­kei­čia kar­di­na­liai. Sa­ky­čiau, kad „Ur­vi­nis žmo­gus“ yra la­biau vie­no ak­to­riaus mo­no­lo­gas, ku­pi­nas pa­svars­ty­mų ir pa­mąs­ty­mų, o „Po 20 me­tų“ jau iš­ties spek­tak­lis“, – sa­ko re­ži­sie­rius.

Spek­tak­lio per­so­na­žus Vi­du­tį ir Edi­tą įkū­ny­ti pa­ti­kė­ta Ga­bi­jai Ja­ra­mi­nai­tei ir And­riui Bia­lob­žes­kiui.

„And­rius yra pui­kus ak­to­rius, jis tu­ri tą hu­mo­ro jaus­mą, šmaikš­tu­mą, ku­ris bū­ti­nas per­so­na­žui. Jie su Ga­bi­ja pui­ki ak­to­rių po­ra ir to­bu­lai įkū­ni­ja Vi­du­čio ir Edi­tos per­so­na­žus. Esu la­bai pa­ten­kin­tas jų sce­no­je at­lie­ka­mu dar­bu ir ku­ria­mais per­so­na­žais“, – liaup­sių ak­to­riams ne­gai­li re­ži­sie­rius bei džiau­gia­si, jog pa­vy­ko pa­siek­ti kaip tik to­kį re­zul­ta­tą, ko­kio ir ti­kė­jo­si.

„Ant­ro­ji „Ur­vi­nio žmo­gaus“ is­to­ri­jos da­lis yra kiek trum­pes­nė. Spek­tak­lis trun­ka 1,5 val., to­dėl žiū­ro­vams tik­rai neat­si­bos, – šyp­so­si D. Kaz­laus­kas. – Be­ne di­džiau­sias sun­ku­mas, ku­riant šį spek­tak­lį bu­vo dar­bas su pje­se. Ga­na sun­kus bu­vo jos ver­ti­mas, o po to te­ko ne­ma­žai pa­dir­bė­ti ją adap­tuo­jant ir pri­tai­kant prie lie­tu­viš­ko kon­teks­to“.

Kaip gy­ve­ni­mas kar­tu kei­čia san­ty­kius? Kaip kei­čia­si vie­no po­žiū­ris į ki­tą? Ar lai­kas pa­tvir­ti­na prieš 20 me­tų iš­mok­tas tie­sas apie vy­rų ir mo­te­rų pa­na­šu­mus bei skir­tu­mus? Vi­sa tai at­sklei­džia ko­me­di­ja „Po 20 me­tų“.