Iš ma­mos atė­mė, o iš vals­ty­bės ar atims?

Iš ma­mos atė­mė, o iš vals­ty­bės ar atims?

Dau­giau nei prieš mė­ne­sį iš šiau­lie­tės Auk­sės bu­vo paim­ta pen­kio­lik­me­tė duk­ra. Emo­ci­jų ir el­ge­sio su­tri­ki­mų tu­rin­ti duk­ra ap­gy­ven­din­ta glo­bos na­muo­se, nes glo­bė­jų jai neat­si­ra­do. Ma­ma ži­no, kad mer­gai­tė ne tik bė­go iš glo­bos na­mų, bet ir ne­lan­kė mo­kyk­los. „Ar ge­rai, kai vai­kas ne­lan­ko mo­kyk­los, bė­ga iš na­mų, ne­si­rū­pi­na­ma jo svei­ka­ta?“ – klau­sia ma­ma.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Maiš­tin­ga as­me­ny­bė

„Šian­dien jau ne­be­ver­kiu“, – sa­ko Auk­sė, nors pa­sa­ko­da­ma sa­vo is­to­ri­ją ne kar­tą vos su­tram­do aša­ras.

Dar anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je bu­vo nu­sta­ty­ta, kad jos duk­ra tu­ri emo­ci­jų ir el­ge­sio su­tri­ki­mų. Prob­le­mų su mer­gai­te kil­da­vo ir dar­že­ly­je, ir mo­kyk­lo­je, o auk­lė­to­jai ir mo­ky­to­jai sa­ky­da­vo, kad duk­ra tie­siog la­bai iš­le­pin­ta.

Ko­kios su­tri­ki­mų prie­žas­tys ir kaip pa­dė­ti duk­rai, Auk­sė jau ne vie­ne­rius me­tus ban­do ras­ti at­sa­ky­mą lan­ky­da­ma įvai­rius kur­sus ir se­mi­na­rus.

„Po se­mi­na­rų kas­kart išei­nu su­krės­ta. Ma­no vai­kui jau 15 me­tų, tur­būt jau per vė­lu ką nors pa­keis­ti. Ma­tau, ką pa­da­riau ne taip“, – sa­ko mo­te­ris.

Mer­gai­tei sun­kiai sek­da­vo­si pri­tap­ti kla­sė­je, su­tar­ti su mo­ky­to­jais, to­dėl ne kar­tą te­ko keis­ti mo­kyk­lą. „Mo­kyk­la ne­pa­si­ruo­šu­si ki­to­kiems vai­kams“, – sa­ko Auk­sė.

Pra­si­dė­jus paaug­lys­tei, duk­rą kas­kart tek­da­vo įkal­bi­nė­ti nuei­ti į pa­mo­kas, ne­si­šlais­ty­ti su drau­gais po pre­ky­bos cent­rus.

Ma­ma pa­sa­ko­ja, kad kar­tą, kai at­si­sa­kė nu­pirk­ti duk­ros no­ri­mus ba­tus, ji pa­šė­lo dar par­duo­tu­vė­je, iš­ko­ne­vei­kė mo­ti­ną, iš­var­tė daik­tus len­ty­no­se, o įli­pu­si į au­to­mo­bi­lį pra­dė­jo spar­dy­tis ir dau­žy­tis.

Sa­ko duk­ros smū­gių yra su­lau­ku­si ne kar­tą, kaip ir gra­si­ni­mų išei­ti iš na­mų. Tą­kart duk­ra ke­liems va­sa­ros mė­ne­siams iš­vy­ko pas tė­vą į Ang­li­ją. Ta­čiau ne­pri­ta­po ir ten.

„Jei­gu bū­tu­mė­te so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­ma...“

Auk­sė ne kar­tą ban­dė ieš­ko­ti pa­gal­bos, pa­ta­ri­mo, kaip rea­guo­ti, ką da­ry­ti kri­ti­niais at­ve­jais, lan­kė­si pas psi­cho­lo­gus, psi­chiat­rus. Duk­rai bu­vo iš­ra­šy­ti vais­tai, ta­čiau paaug­lė at­si­sa­kė juos var­to­ti.

Mo­te­ris krei­pė­si į Šiau­lių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro spe­cia­lis­tus, bet iš­gir­do: „Jei­gu bū­tu­mė­te so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­ma, gal ir ga­lė­tu­me kuo pa­dė­ti.“ Taip pat su­lau­kė pa­siū­ly­mų tvar­ky­tis do­ku­men­tus, kad duk­ra bū­tų iš­siųs­ta mo­ky­tis į so­cia­li­za­ci­jos cent­rą.

Vie­nin­te­lė prie­mo­nė su­tram­dy­ti duk­rą bū­da­vo atim­ti te­le­fo­ną, at­jung­ti in­ter­ne­tą. Po ei­li­nio konf­lik­to Auk­sė kaip tik ėjo paim­ti duk­ros te­le­fo­no, įvy­ko grum­ty­nės ir gin­da­ma­si nuo duk­ros smū­gių įkan­do jai į ran­ką.

„Vi­sa­da steng­da­vau­si bū­ti stip­ri, ne­pa­si­duo­ti jos pro­vo­ka­ci­joms, ne­leis­ti pra­si­verž­ti pyk­čiui, bet ne­ga­liu bū­ti so­cia­li­nis dar­buo­to­jas sa­vo vai­kui 24 va­lan­das per pa­rą, ne­su ro­bo­tas, esu žmo­gus, bū­nu pa­var­gu­si, ser­gu, kar­tais pa­si­duo­du ir įvyks­ta to­kie da­ly­kai“, – sa­ko Auk­sė, pri­si­mi­nu­si pa­sku­ti­nį konf­lik­tą.

Jau tą pa­čią die­ną duk­ra apie įvy­kį pa­si­pa­sa­ko­jo so­cia­li­nei dar­buo­to­jai, pa­de­dan­čiai jų šei­mai, bu­vo nu­sta­ty­tas ant­ras grės­mės vai­kui ly­gis ir duk­ra paim­ta iš ma­mos.

O kur pa­gal­ba?

Glo­bė­jų, no­rin­čių paiim­ti el­ge­sio ir emo­ci­jų su­tri­ki­mų tu­rin­čią paaug­lę, neat­si­ra­do, tad mer­gai­tė bu­vo per­duo­ta Šiau­lių vai­kų glo­bos na­mams.

Dau­giau kaip mė­ne­sį duk­ra ne­lan­kė mo­kyk­los. Kol Auk­sei dar ne­bu­vo pa­skir­ta kar­do­mo­ji prie­mo­nė, ji pa­ti kar­tą ve­žė duk­rą į mo­kyk­lą. Ar duk­ra da­bar lan­ko mo­kyk­lą, ma­ma ne­ži­no. Spė­ja, kad ir to­liau pra­lei­di­nė­ja pa­mo­kas.

Per tą lai­ką duk­ra bu­vo pa­bė­gu­si iš vai­kų glo­bos na­mų, ne­grį­žo ke­lias pa­ras, ir bu­vo ieš­ko­ma po­li­ci­jos. Ke­lis kar­tus ne­blai­vi bu­vo nu­vež­ta į psi­chiat­ri­jos sky­rių.

„Ne­su egois­tė. Gal tik­rai ma­no vai­kui su glo­bė­jais ar ins­ti­tu­ci­jo­je aug­ti bū­tų ge­riau... Bet ar ge­rai, kai vai­kas ne­lan­ko mo­kyk­los, bė­ga iš na­mų, ne­si­rū­pi­na­ma jo svei­ka­ta?“ – klau­sia ma­ma.

Auk­sė sa­ko, jog per tas dau­giau kaip še­šias sa­vai­tes, kai duk­ra bu­vo paim­ta iš jos, nei ji pa­ti, nei, pa­na­šu, duk­ra ne­su­lau­kė rei­kia­mos pa­gal­bos.

Į na­mus du kar­tus bu­vo at­vy­ku­si mo­bi­lio­ji ko­man­da, pa­skir­tas at­ve­jo va­dy­bi­nin­kas, vy­ko ke­li at­ve­jo nag­ri­nė­ji­mo po­sė­džiai, ku­riuo­se ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai te­sis­vai­dė kal­ti­ni­mais vie­ni ki­tiems.

„Tai, ką jie man ga­lė­jo pa­siū­ly­ti – psi­cho­lo­gą, pa­skai­tas – aš jau lan­kau. Dau­giau jiems rei­kė­jo už­pil­dy­ti šūs­nį po­pie­rių ir su­si­rink­ti pa­ra­šus. Tie­sa, dar pri­myg­ti­nai siū­lė im­ti mais­to pa­ke­tus. Ban­džiau aiš­kin­ti, kad man pa­gal pa­ja­mas ne­prik­lau­so, bet vis tiek lie­pė im­ti. Kad jau lie­pė, tai paė­miau“, – kar­čiai šyp­te­li Auk­sė.

Vie­no po­sė­džio me­tu bu­vo iš­kel­ta min­tis, kad duk­rai rei­kia su­ras­ti au­to­ri­te­tin­gą žmo­gų, so­cia­li­nį dar­buo­to­ją ar psi­cho­lo­gą, ku­ris, kaip ir paaug­lė, bū­tų „ne­for­ma­las“, ta­čiau Šiau­liuo­se to­kio neat­si­ra­do.

„To­kiems vai­kams, kaip ma­no duk­ra, nė­ra kur bū­ti lai­min­giems. Na­muo­se ša­lia jų yra ne­lai­min­gi tė­vai, mo­kyk­lo­se jie ne­pri­tam­pa, ten jų ne­sup­ran­ta. Ir nei švie­ti­mo sis­te­ma, nei svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­ma nė­ra iki ga­lo pa­si­ruo­šu­sios. To­kie vai­kai nė­ra įtrau­kia­mi į veik­las. Per vi­są Šiau­lių ap­skri­tį yra tik vie­nas vai­kų psi­chiat­ras. Tai apie ko­kią pa­gal­bą ga­li­me kal­bė­ti? Re­for­ma priim­ta, o pa­slau­gų pa­ke­to nė­ra, įran­kiai li­ko tie pa­tys kaip iki šiol,“ – sa­ko Auk­sė.

To­kie ne­lai­min­gi, ne­pri­ta­pę, ki­to­kie vai­kai, pa­sak mo­ters, ieš­ko bend­ra­min­čių gat­vė­je, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, bu­ria­si į gru­pe­les ir ieš­ko bū­dų iš­si­lais­vin­ti – bėg­da­mi iš na­mų, var­to­da­mi svai­ga­lus, maiš­tau­da­mi prieš tai­syk­les.

„Skau­džiau­sia, kai tau pa­sa­ko, kad esi blo­ga ma­ma, nors da­rai vis­ką, kad vai­kui bū­tų ge­riau, ieš­kai pa­gal­bos, bet ga­liau­siai lie­ki vie­na su sa­vo pro­ble­mo­mis, kal­tės jaus­mu ir skaus­mu“, – sa­ko Auk­sė.

Si­tua­ci­ja dėl vai­ko tei­sių ap­sau­gos ke­lia su­maiš­tį – ar tarp įsta­ty­mo ei­lu­čių lie­ka vie­tos žmo­giš­ku­mui?

EL­TA nuo­tr.

„Mes ga­li­me tik kal­bė­tis su vai­ku“

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vai­kų glo­bos na­mų di­rek­to­rius Ri­man­tas Žą­si­nas sa­ko ne­ga­lįs ko­men­tuo­ti konk­re­čios si­tua­ci­jos, nes tai drau­džia įsta­ty­mai. Pa­sak va­do­vo, glo­bos na­mai nė­ra įka­li­ni­mo įstai­ga, kad vai­kai bū­tų nuo­lat ste­bi­mi ir se­ka­mi pri­žiū­rė­to­jų.

„Vai­kų glo­bos na­muo­se vai­kas gy­ve­na kaip šei­mo­je. Ry­te jis išei­na į mo­kyk­lą, ir jei­gu pa­bė­ga iš pa­mo­kų, su­kont­ro­liuo­ti pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma. Mes ga­li­me tik kal­bė­tis su vai­ku, kad taip elg­tis ne­ga­li­ma, aiš­kin­tis, kur ir su kuo jis lei­džia lai­ką pa­bė­gęs iš mo­kyk­los.

Su paaug­liais ky­la įvai­rių sun­ku­mų, ypač su tu­rin­čiais el­ge­sio su­tri­ki­mų, ta­čiau su jais nuo­lat dir­ba so­cia­li­niai pe­da­go­gai, psi­cho­lo­gai. Tik kiek tos pa­gal­bos paaug­lys prii­ma, čia jau ki­tas klau­si­mas“, – sa­ko R. Žą­si­nas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vai­kų glo­bos na­mų di­rek­to­rius Ri­man­tas Žą­si­nas sa­ko, jog glo­bos na­mai nė­ra įka­li­ni­mo įstai­ga, ir su­kont­ro­liuo­ti, kad vai­kai nuei­tų į pa­mo­kų ar ne­bėg­tų iš glo­bos na­mų, esą pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma.

Vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tų ko­men­ta­ras

Glo­bė­jų at­sa­ko­my­bė to­kia, kaip ir tė­vų

Į „Šiau­lių kraš­to“ klau­si­mus raš­tu at­sa­kė Šiau­lių ap­skri­ties vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus Šiau­lių mies­te vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Ala Iva­no­va.

– Iš ma­mos paim­ta pen­kio­lik­me­tė duk­ra pa­te­ko į vai­kų glo­bos na­mus. Gy­ven­da­ma ten dau­giau kaip mė­ne­sį ne­lan­kė mo­kyk­los, bu­vo pa­bė­gu­si ir ieš­ko­ma po­li­ci­jos, ke­lis kar­tus iš­blai­vin­ti vež­ta į psi­chiat­ri­jos sky­rių. Ar ins­ti­tu­ci­jai, glo­bė­jams gre­sia ko­kia at­sa­ko­my­bė, jei ne­su­ge­ba pa­si­rū­pin­ti glo­bo­ja­mu vai­ku?

– Glo­bos įstai­gai ar glo­bė­jui tin­ka­mai ne­vyk­dant glo­bė­jo pa­rei­gų gre­sia to­kia pat at­sa­ko­my­bė kaip ir tė­vams.

Glo­bė­jas pri­va­lo tin­ka­mai vyk­dy­ti sa­vo pa­rei­gas, tai yra už­tik­rin­ti vai­ko fi­zi­nį ir psi­chi­nį sau­gu­mą, rū­pin­tis vai­ko svei­ka­ta ir mo­ky­mu­si, auk­lė­ti vai­ką ir ki­ta. Tai­gi, vai­ko glo­bė­jams vi­sų pir­ma ten­ka pa­rei­ga pa­si­rū­pin­ti glo­bo­ti­niais bei jų in­te­re­sų už­tik­ri­ni­mu.

– Paaug­lė tu­ri emo­ci­jų ir el­ge­sio su­tri­ki­mų. Ko­kios pa­gal­bos ga­lė­tų ti­kė­tis toks vai­kas ir jo tė­vai?

– Kiek­vie­no el­ge­sio ir emo­ci­jų su­tri­ki­mų ar ki­tų sun­ku­mų tu­rin­čio vai­ko si­tua­ci­ja yra in­di­vi­dua­li bei kiek­vie­nam ne­pil­na­me­čiui ga­li bū­ti rei­ka­lin­ga skir­tin­ga pa­gal­ba. Vai­kai ga­li su­lauk­ti ne­mo­ka­mos psi­cho­lo­gi­nės, jei rei­ka­lin­ga, me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos po­lik­li­ni­ko­je, ku­rio­je yra re­gist­ruo­ti ar­ba psi­chi­kos svei­ka­tos cent­re.

Taip pat ne­pil­na­me­čiai ga­li skam­bin­ti į „Vai­kų li­ni­ją“ ne­mo­ka­mu te­le­fo­no nu­me­riu 116 111 (dar­bo lai­kas I–VII, nuo 11 iki 23 val.) ar­ba į „Jau­ni­mo li­ni­ją“ ne­mo­ka­mu te­le­fo­nu 8 800 28 888 (dar­bo lai­kas I–VII, vi­są pa­rą), kur ga­li su­lauk­ti emo­ci­nės pa­ra­mos, pa­si­da­ly­ti sa­vo jaus­mais ir iš­gy­ve­ni­mais bei at­ras­ti tin­ka­mų si­tua­ci­jos spren­di­mo bū­dų.

Šei­ma, ieš­kan­ti pa­gal­bos dėl vai­ko, ga­li kreip­tis į sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­rą ar­ba Vals­ty­bės vai­ko tei­sių ap­sau­gos ir įvai­ki­ni­mo tar­ny­bos te­ri­to­ri­nį Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­rių sa­vo gy­ve­na­mo­jo­je vie­to­je, ku­rio spe­cia­lis­tai ga­li tar­pi­nin­kau­ti ir pa­dė­ti šei­mai, nu­kreip­ti į pa­gal­bą tei­kian­čias įstai­gas.

Be to, vai­ko tė­vai tu­rė­tų bend­ra­dar­biau­ti su ne­pil­na­me­čio ug­dy­mo įstai­gos ir svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gos dar­buo­to­jais. Vai­ko tė­vai ga­li kreip­tis į kiek­vie­no­je sa­vi­val­dy­bė­je esan­čią pe­da­go­gi­nę psi­cho­lo­gi­nę tar­ny­bą, ku­rios spe­cia­lis­tai kon­sul­tuo­ja tė­vus vai­kų auk­lė­ji­mo klau­si­mais.

– Ma­ma jau se­niai lan­ko­si pas psi­cho­lo­gą, ei­na į įvai­rius se­mi­na­rus, kur­sus apie vai­kų auk­lė­ji­mą, bend­ra­dar­biau­ja su šei­mai pri­ski­ra so­cia­li­ne dar­buo­to­ja, bet įveik­ti sun­ku­mus ir pa­dė­ti sa­vo vai­kui vis tiek la­bai sun­ku. Ką pa­tar­tu­mė­te ma­mai?

– La­bai svar­bu tė­vams bū­ti ge­ra­no­riš­kiems, bend­ra­dar­biau­ti tiek su vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tais, tiek su at­ve­jo va­dy­bi­nin­ku, tiek su so­cia­li­niais dar­buo­to­jais, tai yra, su­teik­ti vi­są pra­šo­mą in­for­ma­ci­ją ir priim­ti siū­lo­mą pa­gal­bą, nes tiks­las yra pa­dė­ti šei­mai, jog vai­kui bū­tų sau­gu aug­ti šei­mo­je ir bū­tų už­tik­rin­ti ge­riau­si jo in­te­re­sai.

Sup­ran­ta­ma, jog paaug­lys­tės lai­ko­tar­piu vai­kas ga­li pra­dė­ti maiš­tau­ti, ne­si­lai­ky­ti nu­sta­ty­tų tai­syk­lių, dėl to ga­li kil­ti vai­ko ir tė­vų tar­pu­sa­vio konf­lik­tų, sun­ku­mų au­gi­nant ir auk­lė­jant vai­ką.

Tė­vai, su­si­du­rian­tys su to­kiais sun­ku­mais, ga­li skam­bin­ti į „Tė­vų li­ni­ją“ ne­mo­ka­mu te­le­fo­nu 8 800 900 12 (dar­bo lai­kas I–V, nuo 17 iki 21 val.).