Kaip mus maitojo

Kaip mus maitojo

Kaip mus mai­to­jo

Adol­fas STRAK­ŠYS,

ra­šy­to­jas

Rug­sė­jo pir­mą­ją se­su­tė išė­jo į mo­kyk­lą, o ne­tru­kus grį­žo na­mo – ant juo­dų mo­kyk­los du­rų bal­ta krei­da už­ra­šy­ta: „Moks­lų ne­be­bus“, ir mu­du pa­si­keis­da­mi skai­to­me tris mū­sų kny­gas – ku­ni­go Sta­sio Ly­gu­to tė­vui do­va­no­tą „Mon­ti­nos au­ką“, šiur­pu­lin­gą sa­vo pie­ši­niais „Pek­los kny­gą“ ir „Šimt­me­ti­nį ka­len­do­rių“, iš ku­rio aš su­ži­no­jau, kad mir­siu pen­kias­de­šim­ties me­tų, o jei ta­da ne­nu­mir­siu, tai gy­ven­siu daug daug me­tų, o kiek, ka­len­do­rius jau ne­be­su­mei­gia pa­sa­kyt.

Sa­ky­kim, am­ži­nai.

O virš mū­sų gal­vų aukš­tai aukš­tai švil­pia svie­di­niai ir sprogs­ta ne­ži­nia kur – gal Pir­mų­jų Ku­lų kai­me, kur ge­le­žin­ke­lio sto­tis, o gal jau Lat­vi­jo­je, ku­ri už to kai­mo.

Tė­vas kas­ryt ko­pė­čio­mis ka­ria­si, kaip sa­ko ma­ma, ant tro­bos sto­go ir nuo ka­mi­no žiū­ri, ar ne­su­de­gė Skuo­do baž­ny­čia, ir pra­ne­ša, kad baž­ny­čia dar ne­pa­šau­ta, nors tik­riau­siai rus­kiai jos bokš­te yra įsi­tai­sę ste­bė­ji­mo punk­tą, o vo­kie­čiai ši­to ne­ži­no.

Glu­šiai.

Vie­ną spa­lio ry­tą pra­ne­ša, kad rūks­ta gim­na­zi­jos sto­gas, ir jo aky­se jis įgriū­na.

Ne­bėr nau­ju­te­lai­tės Skuo­do gim­na­zi­jos!

Ko­dėl vo­kie­čiai pa­šo­vė gim­na­zi­ją?

Ne­tu­rim su­pra­ti­mo.

Vė­liau su­ži­no­sim, kad su­ša­lę rus­ų ka­rei­viai ant gim­na­zi­jos grin­dų su­si­kro­vė lau­žą – pa­si­šil­dyt, ir pa­si­šil­dė...

O mes no­ri­me žais­ti kie­me, nes šil­ta.

Tė­tis mud­viem su se­se­rim nu­brė­žia ra­tą, po ku­rį ga­li­me lais­vai laks­ty­ti, tas ra­tas ties mo­lio tvar­tu: tė­tės žo­džiais, joks svie­di­nys ne­pra­kirs dvi­gu­bo mū­ro. Ten mud­viem joks pa­vo­jus ne­gre­sia – tik ne­rei­kia išei­ti už nu­brėž­tos ri­bos.

Ka­ras yra už­brėž­ta ri­ba. Kai ne­bu­vo ka­ro, ne­bu­vo ir tos ri­bos, už ku­rios ty­ko mir­tis.

Tė­tis iš­ma­no ka­ro rei­ka­lus.

Jis vis­ką ži­no.

O vie­ną dieną ka­rei­viai į mū­sų kie­mą įri­ti­na di­džiu­lę ža­liai da­žy­tą pa­tran­ką, pa­sta­to ją ša­lia tvar­to ir ima kas­ti duo­bę – sta­čiai na­mą.

Tė­tis sa­ko:

– Bun­ke­rį.

Aš ne­ži­nau, kas yra bun­ke­ris.

Ma­tyt, ne­do­ras pa­da­ras – net ne­si­klau­sę ka­rei­viai ne­ša jam iš dar­ži­nės mū­sų len­tas, ne­tgi blan­kas, ku­rias tė­tis su­pjo­vė praei­tą va­sa­rą – ruo­šė­si pri­sta­ty­ti tro­bai ga­lą ir ten įreng­ti du kam­ba­rius, ku­rių vie­nas bus mud­vie­jų su se­su­te, o ki­tas – tė­čio ir ma­mos, kai jie­du su­sens ir ati­duos ūkį man..

Aš ta­da bū­siu to ūkio gas­pa­do­rius.

Da­bar vi­sa to­ji sta­ty­bi­nė miš­ko me­džia­ga, kaip sa­ko tė­tis, at­si­dū­rė po že­mė­mis.

– Gal ir ge­riau, – burb­te­li tė­tis, – ne­su­degs...

Ta­da ka­rei­viai ša­lia bun­ke­rio ima kas­ti duo­bę pa­tran­kai.

Kai iš­ka­sa, su­ly­gi­na jos kraš­tus, įri­ti­na pa­tran­ką, pra­žarg­di­na jos il­gas ko­jas, nu­su­ka jos vamz­dį Pir­mų­jų Ku­lų pu­sėn, ir tė­tis sa­ko:

– Da­bar jau mums amen: šaus, o vo­kie­tis at­šaus at­ga­lios, ir pra­si­dės toks ka­ras, kad, sa­kyk, mo­tin, tro­bos jau lyg ir ne­be­tu­rim...

Man bai­su nuo to­kių tė­čio žo­džių. Kaip ka­ro pra­džioj, kai ma­ma pa­sa­ko­jo, kaip vo­kie­čiai prie Šau­lių sa­lės Skuo­de šau­do žy­dų vai­kus. Pa­ti sa­vo aki­mis ma­tė: striel­čius, par­ti­za­nu va­di­na­mas, pa­grie­bia už ko­jos žy­du­ką švyst aukš­tyn ir pykš pykšt kaip į žvirb­liu­ką, tas dar mo­si­kuo­ja ko­jy­tė­mis, dar šau­kia kaž­ką, gal tė­vą, gal mo­ti­ną, o gal sa­vo Die­vą, ir pliumpt ant že­mės ar į duo­bę ir gu­li ne­be­gy­vas, o vo­kie­čių ka­ri­nin­kas, vi­sai tai šven­tei va­do­vau­jan­tis, ima iš dė­žės bu­te­lį ir at­ki­ša striel­čiui – gerk.

Ir pa­ts ge­ria.

Aš del­nais už­sii­mu abi au­sis ir kly­kiu lyg už­suk­tas.

Man bai­su.

Ir da­bar, kai rus­kis šaus, o vo­kie­tis at­šaus at­ga­lios, ir mes ne­be­tu­rė­si­me sa­vo na­me­lių.

O gal ir mū­sų pa­čių po to­kio su­si­šau­dy­mo ne­be­bus.

– Kul­ka ne­si­ren­ka – prie­šas tu ar drau­gas, – sa­ko tė­tis.

Ka­rei­viai nie­ko ne­sup­ras­da­mi žiū­ri į ma­ne, o at­si­žiū­rė­ję, kaip ir aš, už­sii­ma au­sis ir klau­sia tė­čio, kas nu­ti­ko vai­kui, ko­kia stai­gi li­ga jį ap­sė­do – gal rei­kia ka­ri­nį sa­ni­ta­rą iš­kviest?

– Sy­nyš­ka bait­sa vyst­re­la, – sa­ko tė­tis.

– Vot te­bie zdras­te, – at­sa­ko ži­las ka­rei­vis su pla­čiai rau­do­na juos­te­le ant­pe­čiuo­se, o pa­skui ru­siš­kai at­si­dūs­ta, – Jes­li tak, zna­čit, nie bu­dem stre­liatj...

Ma­ma iš­ne­ša ka­rei­viams pie­no, na­mi­nės duo­nos ir la­ši­nių bry­zą.

Ir ža­lio­ji pa­tran­ka ty­lė­jo gal sa­vai­tę, o gal dvi ar dar il­giau – kol ka­rei­viai vie­ną nak­tį pa­si­šluos­tė iš kie­mo su vi­su ka­ro in­ven­to­riu­mi.

Ka­ras yra ka­ras...

Ja­me kar­tais ne vi­sos pa­tran­kos šau­do.

Mū­sų na­mai – tar­si pra­va­žiuo­ja­mas kie­mas. Ja­me kas­dien nau­ji šei­mi­nin­kai. Vie­ni atei­na, ki­ti išei­na. Tro­bos du­rys iki ga­lo at­la­pos.

Vai­te­la­vi­čie­nės do­bi­lie­no­je su­sta­tė prieš­lėk­tu­vi­nes pa­tran­kas. Nak­tį ka­rei­viai už­de­ga pa­tran­kų svie­di­nius, ir mū­sų tro­boj švie­su kaip die­ną. Kas bū­tų, jei už­lėk­tų vo­kie­čių lėk­tu­vai, klau­sia tė­tis, ir pa­ts at­sa­ko:

– Sud­ra­pa­ly­tų ir tas jų pa­tran­kas, ir mū­sų vi­sų tro­bas.

Bet vo­kie­čių lėk­tu­vai neuž­le­kia, ir ka­rei­viai nak­ti­mis šil­do­si ran­kas prie lieps­no­jan­čių svie­di­nių.

At­bė­ga verk­da­ma Ei­dė­jie­nė – ka­rei­viai pa­vo­gė par­šą.

– Atė­jo ir pa­vo­gė, – kar­to­ja dus­da­ma.

Ir aiš­ki­na.

Įė­jo trys tro­bos­na ir pa­pra­šė pa­ro­dyt pa­sus.

Pa­ro­dė pa­sus – pa­pra­šė pa­ro­dyt že­mės mo­kes­čių kvi­tus – už vi­są tą lai­ką, kai Lie­tu­vą bu­vo užėmę vo­kie­čiai.

Su­ra­do, pa­ro­dė, baks­no­jo pirš­tu į kvi­tus, ir vis čto, čto, čto, kas tas jų čto taip ne­sup­ra­tu­si.

Ta­da pa­pra­šė ča­jaus – iš­vi­rė iš avie­čių, ku­rių bu­vo pri­si­rin­ku­si va­sa­rą.

Iš­gė­rė, pa­juo­ka­vo, iš kaž­kur atai­dė­jo šū­vis, pa­skui ki­tas ir tre­čias, ka­rei­viai pa­šo­ko nuo sta­lo, už au­to­ma­tų ir pro du­ris, o ant slenkš­čio:

– Spa­si­bo, cho­zei­vuš­ka, bol­šo­je vam spa­si­bo...

Tą ir ji su­pran­tan­ti – dė­ko­ja už avie­čių ar­ba­tą...

O pa­va­ka­rėj nuei­na šer­ti par­šo – ne­bėr kū­tėj par­šo, o mo­li­nėj sie­noj iš­kal­ta sky­lė – aku­rat žmo­gui įlįst ir par­šui iš­kišt.

– Va kaip, Jo­ne­li, – sa­ko tė­vui. – Da­bar ir su­bi­nėj rei­kia tu­rėt akis. Jo­kios su­dme­nės.

O ry­tą tė­tis sa­ko ma­mai:

– Ne­bėr ta­vo stot­kų, Strak­šien...

Tuos stot­kus ma­ma už­ka­sė už­kū­tėj, kai va­žia­vom nak­vot į Ker­vio dau­bą.

Va­kar ka­rei­viai toj už­kū­tėj šau­dė į tuš­čius bu­te­lius – kas taik­les­nis, ir, ma­tyt, bus pa­tė­my­ję tarp va­gų švie­žiai švie­žiai pa­ju­din­tos že­mės ga­ba­lą, o pa­tė­my­ję ėmė kast, o ką at­ka­sė – pa­siė­mė.

– Rei­kia klau­sy­tis, kam pa­siū­lys pirk­ti, – sa­ko tė­tis.

Ne­te­ko iš­girst – re­gis bus nu­ne­šę į ki­tą kai­mą.

Kar­tais ir mums prieš­lėk­tu­vi­niai ka­rei­viai pa­siū­lo ką nors ne ka­rei­viš­ko pirkt. Sy­kį at­ne­šė ne­gy­vą nu­peš­tą viš­tą, su­vy­nio­tą į au­tą.

– Iš­virk, gas­pa­dinj, ku­pil v de­rev­ne.

Iš­vi­rė. Ka­rei­vis iš­si­ne­šė į ap­ka­sus, o va­ka­re ma­ma skai­čiuo­ja kū­tėj viš­tas – kaip tik vie­nos ne­bėr.

– Ar tik ne­bus ta pa­ti?

Ka­rei­vis yra ka­rei­vis, sa­kė tė­tis, jis ir­gi no­ri ska­niau pa­val­gy­ti ir stik­liu­ką iš­lenk­ti. Ma­ma iš to­kio ka­rei­vio nu­pir­ko kaž­ko­kių šil­kų skiau­tes ir pa­siu­vo Da­nu­tei žyd­rą su­kne­lę.

Ma­ma, ži­no­ma, gai­la stot­kų, bet ką pa­da­ry­si – ka­ras yra ka­ras, ir ka­re ne­mė­gink tei­sy­bės ieš­ko­ti – ji kaž­kur pa­bė­gu­si ir pa­si­slė­pu­si – gal ber­žy­nė­ly­je, o gal dar­že po ko­pūst­la­piu.

– Aš jiems pa­ro­dy­siu, – sa­ko įpy­ku­si ma­ma.

Va­ka­re, kai ima tem­ti, ji iš­ka­sa dar­že duo­bę ir sta­to į ją ki­bi­rą su auk­su, ku­ris tū­no bū­de­lė­je su šir­du­te du­ry­se.

Ry­tą ki­bi­ras iš­kas­tas ir nu­mes­tas dar­že.

Ži­no­ma, su vi­su mū­sų bū­de­lės auk­se­liu...

O na­mi­niai ka­rei­vė­liai to­kie sker­si, su­si­su­kę, tar­si try­dos apim­ti – it ka­čiu­kai, pa­lo­vį pri­der­gę...

Ma­ma žiū­ri į juos ir šyp­so­si, jie žiū­ri į ją ir šyp­so­si.

Su­si­kal­bė­jo...

Vie­ną po­pie­tę Pra­no Ra­šins­kio epuš­ro­te pa­si­gir­do šū­viai. Re­ti. Pykšt – ir ty­lu. Pykšt – ir ty­lu. Mū­sų ge­ro­joj tro­boj ta­da gy­ve­no pul­ki­nin­kas su fron­ti­ne žmo­na, kaip tą mo­te­rį va­di­no tė­tis, ir jį ap­tar­na­vo ar jam pa­tar­na­vo to­to­rius, ku­rį pul­ki­nin­kas va­di­no dienš­či­ku. Iš­gir­dęs tuos pa­lai­dus šū­vius už­fron­tėj tas dienš­či­kas grie­bė nuo gem­bės au­to­ma­tą ir iš­bė­go ton pu­sėn, iš kur ai­dė­jo šū­viai, ir po ko­kių pen­kio­li­kos mi­nu­čių par­si­va­ro du kos­tiu­muo­tus vy­rus su­riš­to­mis ran­ko­mis.

– Di­ver­san­tai, – me­ta tė­čiui ir va­ro juos į ge­rą­ją tro­bą, kur jau sė­di iš šta­bo grį­žęs pul­ki­nin­kas.

O tie­du di­ver­san­tai vi­sai ne­su­kau­sty­ti bai­mės kaip tu­rė­tų bū­ti, net kva­to­ja, mo­si­kuo­da­mi su­riš­to­mis ran­ko­mis.

– Didž­gal­viu­kai, – sa­ko tė­tis. – Iš kur tie­du at­si­ra­do?

Su­lig tais žo­džiais at­si­ve­ria du­rys ir ant slenks­čio su­sto­ja di­ver­san­tai. – Sveiks, Strak­šy, kaip gy­ve­ni?

– O kaip ju­du gy­ve­nat?

Jie­du, pa­si­ro­do, Vil­niaus at­siųs­ti kurt ta­ry­bų val­džios Skuo­de, o į Skuo­dą, kai­p pa­fron­tės mies­tą, ka­rei­viai jų neį­lei­džia, tai jie ir pa­trau­kę į mū­sų Puot­ka­lius var­nų šau­dyt, o čia tas dur­nius Kry­mo to­to­rius su au­to­ma­tu:

– Stoj, stre­liatj bu­du... Ran­kas aukš­tyn ir taip to­liau...

Ir nu­gink­la­vo.

Mū­sų pul­ki­nin­kas yra ge­ras žmo­gus. Taip sa­ko tė­tis. Jis val­go mū­sų, lie­tu­viš­ką, duo­ną, mes jo – sū­rią, to­dėl la­bai ska­nią su karš­tu pie­nu.

Karš­to pie­no gor­čių ma­ma va­ka­re nu­ne­ša ir pul­ki­nin­kui į jo kam­ba­rį.

Tas pul­ki­nin­kas la­bai dė­me­sin­gas man. Žiū­ri, kaip aš stum­dau po tro­bą me­di­nį au­to­mo­bi­liu­ką, ir sa­ko denš­či­kui:

– Pos­tavj av­to­mo­bi­liu fo­na­ri – ka­koj tut av­to­mo­bilj bez fa­na­rei...

Tai­gi įsta­tyk au­to­mo­bi­liui fa­na­rus, tai yra ži­bin­tus, koks au­to­mo­lis be fa­na­rų.

Kaip sa­ko tė­tis, denš­či­kas yra do­ras žmo­gus. Jis daž­nai žai­džia su ma­ni­mi, kar­to­ja ir kar­to­ja, kad na­muo­se jo lau­kia toks pat pa­re­niok, tad ima plak­tu­ką, ima žirk­les, pa­si­rau­sęs ki­še­nė­se, ran­da dvi lem­pu­tes, nau­ją ba­ta­rei­ką, ir ma­no au­to­mo­bi­liu­kas jau su fa­ro­mis, ir aš ga­liu va­ži­nėt ne tik po as­lą, bet ir po pa­lo­vį, kur ma­no ga­ra­žas...

O pul­ki­nin­kas ta pro­ga man do­va­no­ja pa­pul­ki­nin­kio ant­pe­čius.

Tik be žvaigž­du­čių.

Išė­jo įsa­ky­mas – ci­vi­lius gy­ven­to­jus iš­kraus­ty­ti iš ka­ro zo­nos.

O mū­sų so­dy­ba, pa­si­ro­do, yra ka­ro zo­no­je, to­dėl mes tu­ri­me trauk­tis to­liau nuo fron­to, ku­ris įstri­gęs vi­sai ne­to­li – už Pir­mų­jų Ku­lų, bet jau Lat­vi­jos pu­sė­je.

Bū­si­me ka­ro pa­bė­gė­liai?

Mes vi­sus daik­tus su­ne­ša­me ant aukš­to ir jau ren­gia­mės iš­va­žiuo­ti į Dauk­šius pas dė­dę Bud­rį, o pul­ki­nin­kas stai­ga sa­ko:

– Pa­tys iš­va­žiuo­ja­te, o kar­vu­tę mums pa­lie­ka­te.

– O kaip ma­no vai­kai gy­vens be pie­no? – klau­sia ma­ma.

– Ta­da pa­si­li­ki­te...

Kaip grei­tai ka­re kei­čia­si įsta­ty­mai ir įsa­ky­mai.

Mes lie­ka­me sa­vo na­mu­čiuo­se, žai­džia­me, laks­to­me, jau už­ša­lo van­de­nys, už­tvin­du­sios lan­ką, ir nuo ry­to iki va­ka­ro duo­da­mės ant le­do.

Griu­vo ant sli­daus le­do ma­no se­su­tė ir, at­ro­do, bus su­si­lau­žiu­si ran­ką. Val­džios nė­ra, dak­ta­rų nė­ra, ką da­ryt? Pul­ki­nin­kas so­di­na se­su­tę į sa­vo au­to­mo­bi­lį ir ve­ža į Dauk­šius, kur yra ka­ro li­go­ni­nė...

Nu­bun­du nak­tį. Kie­me triukš­mas – at­si­bel­dė kaž­ko­kie ka­rei­viai ir rei­ka­lau­ja deg­ti­nės. Lie­tu­viš­kai. Ne rei­ka­lau­ja, pra­šy­te pra­šo – pa­si­ro­do, kaž­ko­kios lie­tu­viš­kos di­vi­zi­jos ka­rei­viai, atė­mę iš vo­kie­čių Klai­pė­dą, žy­giuo­ja į Lat­vi­ją. Gir­tut gir­tu­tė­liai.

– Duok, tė­vai, deg­ti­nės, o mes tau au­li­nius, – šau­kia. – Jei no­ri, sie­ni­nį laik­ro­dį, ne­tgi du ar tris už bu­te­lį ga­lim. O gal ark­lį? Ar ve­ži­mai­tį vai­kui? O gal pal­tą? Su vil­ko apy­kak­le? Klai­pė­doj to ge­ro – nors ap­vemk...

– O kaip ka­riau­si ba­sas? – klau­sia tė­vas.

– Duo­si klum­pes, ir bus ge­rai, šio­kį ar ki­to­kį Tu­ku­me už­kas. Gy­vi iš te­nai ne­grį­ši­me, kaip iš Alek­se­jev­kos...

Kur tas Tu­ku­mas, kur ta Alek­se­jev­ka, kas ten bu­vo, kas ten bus, jei ka­rei­vis ne­ža­da su­grįžt gy­vas na­mo.

Mės­ma­lė?

– Voi­na, – sa­ko pul­ki­nin­kas. – Voi­na...

Denš­či­kas gi­ria gy­ve­ni­mą Kry­me. Vy­nuo­gės, per­si­kai, obuo­liai, kriau­šės, gy­venk ir žvenk, pu­pą už au­sies už­me­tęs – ro­jus že­mė­je. Vsio u nas trak­to­ra­mi...

– Ma­la­diec, – sa­ko pul­ki­nin­kas.

Denš­čikas ve­da­si tė­tę už kū­tės ir kaž­ką jam pri­si­ki­šęs aiš­ki­na. Ma­ma klau­sia:

–Ko taip šnibž­dė­jo­tės?

– Sa­kė: ne­ti­kėk, tė­vai, ką sa­kiau, ne­ti­kėk, var­gas mū­sų že­mė­je, di­de­lis var­gas, nors sau­lė ta pa­ti, kaip ir pas jus...

Asmeninė nuotr.

Ma­no se­nu­kai – Jo­nas ir Ka­zi­mie­ra vie­ną 1963 me­tų va­sa­ros sek­ma­die­nį sa­vo so­dy­bo­je, ku­ri ir šian­dien gy­va, o jie abu­du, gy­ve­ni­mo var­gus ir džiaugs­mus iš­brai­dę, jau Ku­lų ka­pi­nai­tė­se...