
Naujausios
Šimtas metų pralėkė greitai
Šeštadienį, gruodžio 15 dieną, net du šiauliečiai atšventė 100 metų jubiliejų – Jonas Klusas ir Ona Janavičiūtė. Abu jubiliatai sako, kad gyvenimas buvo įdomus ir pralėkė nejučia.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Šokėja
Vakar Šiaulių miesto savivaldybės atstovai ir žurnalistai vyko sveikinti jubiliatų. Atvykus pas Oną Janavičiūtę, prie durų pasitiko guvi senolė, sveikinosi su svečiais ir kvietė užeiti. Sugužėję į vidų visi pradėjo dairytis, kurgi šimtametė. „Taigi čia, kur jus pasitiko“, – rodydama į moterį, įleidusią mus į namus, šypsojosi Nijolė Oriol, šimtametės dukterėčia.
Sveikinimus priima ir apie save O. Janavičiūtė pasakoja stovėdama. Paklausta, gal jau pavargo taip ilgai stovėti, Onutė atšauna: „Aš dar galiu ir pašokti!“
Jaunystėje O. Janavičiūtė sako labai mėgusi šokti, ypač tango. Eidavo į vakaruškas už septynių kilometrų, po šokių nebijodavusi viena tamsoje grįžti.
„O kodėl viena grįždavote, kodėl be kavalieriaus?“ – provokuoja svečiai. „Kartais palydėdavo koks berniukas“, – šypteli senolė.
Šiaulių miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Vilma Melenienė prisiminė, kad šiuose namuose lankėsi prieš ketverius metus. Tąkart su šimto metų jubiliejumi sveikino Onutės seserį Eleną Janavičiūtę. Smagaus būdo seserys tada svečius linksmino pasakojimais apie jaunas dienas, kad liko senmergės, nes buvo labai išrankios, jaunikių niekaip neišsirinko, ir kad senatvėje dienas leidžia lošdamos kortomis.
Dabar Ona jau likusi viena iš gausios septynių vaikų (penkios seserys ir du broliai) šeimos. Sesuo Elena, po jubiliejaus praėjus pusmečiui, gražią birželio dieną ramiai iškeliavo amžinybėn.
„Dar ryte susiskambinom, pakalbėjom. Ji niekuo nesiskundė, viskas buvo gerai, o po kelių valandų paskambino kaimynė ir pranešė liūdną žinią“, – pasakojo dukterėčia Nijolė.
Onutę dažnai aplanko kaimynė Stanislava, dukterėčia Nijolė beveik kasdien atveža karšto maisto, tad senolė nors ir liko viena, bet vieniša nesijaučia. Mėgsta klausytis radijo.
Paprašyta palinkėti ko nors šiauliečiams, šimtametė užtraukia: „Kad vis taip būt, kad vis taip būt, kad visos dienos šventos būt...“ Visus prajuokinusi, Onutė surimtėja ir pradeda deklamuoti ilgą eilėraštį apie brangius gimtuosius namus ir tėvynę.
O. Janavičiūtės atmintis skaidri. Gal įtakos turėjo ir darbas – visą gyvenimą su skaičiais: buhalterija, apskaita ir panašiai.
„Kad tiek gyvensiu, nemaniau ir nejutau, kaip tas šimtas metų prabėgo. Yra ką prisiminti, apie ką pagalvoti. Buvo ir juodų, ir šviesių dienų“, – sako šimtametė, o paklausta ilgaamžiškumo recepto sako, kad reikia būti geram, nepiktam.
Vienintelis vyras tarp šimtamečių
Jonas Klusas Šiauliuose gyvena nuo 1979 metų. „Išėjęs į pensiją čia nusipirkau už save vyresnę bakūžę“, – šypteli senolis.
Iki tol J. Klusas su šeima gyveno Raseinių rajone netoli gimtojo Puodžių kaimo.
Jaunystėje Jonui Klusui teko ir kario duonos krimsti. Būdamas aštuoniolikos tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o Antrojo pasaulinio karo metais kariavo fronte, buvo sužeistas. Karo pabaigoje atsidūrė Ukrainoje. Jono mama, ilgai nesulaukusi žinių iš sūnaus, jau nesitikėjo išvysti jo gyvo ir net buvo užpirkusi mišias. Bet J. Klusas sugrįžo. Baigė Vabalninko žemės ūkio mokyklą, įgijo veterinaro specialybę. Ūkyje teko dirbti ir paprastu darbininku, ir laborantu, ir veterinaru.
Būdamas 37 metų vedė 12 metų už save jaunesnę merginą. Su žmona pragyveno 60 metų, susilaukė trijų sūnų ir dukros. Turi septynis anūkus ir penkis proanūkius. Iš visos šeimos tik viena anūkė ir du proanūkiai gyvena užsienyje, visi kiti – Lietuvoje. Prieš dvejus metus Jonas liko našlys.
J. Klusas sako, kad jo šeima labai darni. Jam antrina ir vaikai, marčios: „Mūsų šeima, giminė labai vieninga, visi kaip kumštis.“
Beveik visi buvo susirinkę šeštadienį pasveikinti senolio su jubiliejumi.
Ir pačiam jubiliatui, ir jo vaikams džiugu ir netikėta, kad sulaukta tokio gražaus jubiliejaus. Beje, J. Klusas iš šiuo metu Šiauliuose gyvenančių penkių šimtamečių – vienintelis vyras.
Paklaustas, kokius valgius mėgdavo ir mėgsta, senolis vardija: „Sriubos, mėsa, virtiniai.“ Dukra Violeta priduria: „Tėveliui labai patikdavo bulviniai blynai, kugelis, visada namuose būdavo lašinukų.“
Išlydėdamas svečius šimtametis dėkojo už sveikinimus ir visiems linkėjo ilgų metų ir gerovės.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kaip ir Lietuva, šimto metų jubiliejų švenčiantis Jonas Klusas, be kita ko, dovanų gavo ir trispalvę.
Aštuoniolikmetis Jonas Klusas – Lietuvos karys.
Šimtametis išsaugojo savo pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą, kuriame – daugiausia penketukai ir tik vienas ketvertas iš lietuvių kalbos, mat padarė vieną klaidą rašinyje. Mokyklą J. Klusas pradėjo lankyti būdamas 10 metų.
Ona Janavičiūtė pasakoja jaunystėje abi su seserimi Elena, kuri taip pat sulaukė šimto metų, buvusios didelės šokėjos, abi linkso būdo, be pykčio, gal dėl to ir ilgaamžės.
Šimtametė Ona Janavičiūtė pati prie durų pasitiko svečius.